Traukiniai, seni ir nauji, panašūs į žmones, nustatytu laiku judantys iš taško A į tašką B bekraštėje ir amžinoje gamtos galybėje... Transporto inžinerijos fakulteto magistranto Vytauto Kavaliausko fotografuojami Lietuvos geležinkeliai – tarsi savotiškas metraštis – slepia savyje ir filosofinę gelmę.
„Visas gyvenimas yra filosofija. Geležinkeliai – tik jos dalis, – teigia Vytautas Kavaliauskas. – Esu „užsispyręs“ patriotas ir man malonu, kad mano darytos ir išspausdintos nuotraukos lieka būsimosioms kartoms. Geležinkelius fotografuoju dviem tikslais: noriu užfiksuoti dabartį ateities generacijoms ir taip gražiai ir suvokiamai pateikti geležinkelio gyvenimą, kad jį suprastų kiekvienas paprastas žmogus.“
Meno ir technikos dialogai
VGTU Bibliotekos Galerijoje A lankytojus jau yra nustebinusi jauno kūrėjo Vytauto Kavaliausko itin brandžių fotografijų paroda. Lankytojus stebino tai, kad traukiniai fotografijose tapo meno kūriniu, sulaukusiu ne vieno „ach“ ir „och“.
„Mėgti fotografuoti – viena, tačiau norėjosi pabandyti kažką įdomesnio – atrasti grožį paprastuose dalykuose, – tuomet parodoje pasakojo Vytautas. – Techniniai dalykai mane domino nuo pat vaikystės, mane savotiškai sužavėdavo kiekvienas technikos įrenginys. Geležinkeliai – dar viena technikos sritis, su kuria susipažinau iš arčiau palyginti neseniai, tik prieš šešerius metus. Norėjosi parodyti geležinkelius tokius, kad jų grožį galėtų atrasti kiekvienas žmogus, ne tik technikas. Labai įdomu surasti kompromisą tarp technikos ir meno. Ritmingai bildantys aširačiai per bėgių sandūras, galingas šilumvežio gausmas, skardus švilpukas, pažadinantis iš apmąstymų – visa tai jau tapo mano gyvenimo dalimi.“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Vytauto Kavaliausko nuotrauka |
Traukinių fotografijos darytos skirtingais metų laikais, ir šviečiant saulei, ir sningant, tad kiekviena padaryta fotografija turi ir nekasdienišką, identišką, atskiro pasakojimo vertą istoriją. „Kai iš Panevėžio atvažiavau studijuoti į Vilnių, netrukau išvaikščioti didžiąją miesto dalį. Dabar jau ir mažos gatvelės man pažįstamos. Nuo manęs nepasislėpė ir geležinkelio stotis. Mėgau keliauti traukiniais po apylinkes, išbandžiau galimybę nuvykti traukiniu iš Vilniaus į Panevėžį, tačiau tai buvo savotiškai ekstremalu, todėl, manau, kad į panašią kelionę gali leistis tik tikras geležinkelių mėgėjas... Fotografuoju visais metų laikais. Žygiai prie geležinkelio esant 20 laipsnių šalčiui ar pustant sniegui nuteikia labai įdomiai... Man visuomet patikdavo dalykai, kuriems žmonės paprastai nesiryžta.“
Apie „medinukus“ ir nurinktus geležinkelių bėgius
Vytauto Kavaliausko fotoaparatas neatsitiktinai užfiksuoja ir tai, kas pamažu tampa geležinkelių praeitimi. Kokių nykstančių elementų fotografuodamas pastebi ir ko nykstančio jam pačiam labiausiai gaila?
„Geležinkelio riedmenys, kaip ir bet kokia mašina, turi kažką savito, originalaus ir nepakartojamo. Labiausiai susidomėjau senos kartos lokomotyvais, ypač TEP60 serijos. Šias mašinas geležinkelių entuziastai vadina klasika. Tiek dizainas, tiek technologijos, panaudotos jose, vis dar šeštojo dešimtmečio... Dauguma tikriausiai pamena dyzelinius traukinius, dėl savo medinių suolų dar vadintus „medinukais“. Visos šios mašinos jau baigia pasitraukti iš tarnybos. Labai gaila, kad tik paskutinėmis šių mašinų gyvavimo dienomis jomis susižavėjau. Dabar kiekvienas kadras, kuriame jas užfiksuoju, įgyja istorinę vertę, – sako Vytautas Kavaliauskas. – Didelę pagarbą reiškiu šviesaus atminimo Lietuvos geležinkelių fotometraštininkui Aleksandrui Malinovskiui. Besižvalgydamas po jo virtualiąją fotogaleriją(www.parovoz.com) aptikau daugybę įdomių kadrų: įvairūs geležinkelio riedmenys, kurių jau seniai nebėra, įvairių maršrutų traukiniai iš įvairių Lietuvos kampelių, kurie jau senokai nebegirdi traukinio bildesio. Iš čia ir gimė idėja bent dalele prisidėti prie Lietuvos geležinkelių fotofiksacijos.“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Vytauto Kavaliausko nuotrauka |
Šiandien keliauti traukiniu Lietuvoje turbūt daugeliui būtų smagi atrakcija, bet tikrai ne kasdienybė. „Šalyje vis daugiau įsigali automobilizacija. Pažiūrėkime – gatvės ir aikštelės užkimštos mašinomis. Benzinas brangsta, vairuotojai skundžiasi, tačiau vis tiek važinėja automobiliais ir į viešąjį transportą net nežiūri, o juk mūsų krašte geležinkeliai gyvuoja jau 150 metų. Viskas prasidėjo nuo magistralės Sankt Peterburgas–Varšuva, kuri ėjo per Turmantą, Švenčionėlius, Vilnių, Lentvarį, Marcinkonis. Šiuo metu šie geležinkelio ruožai yra naudojami tik priemiestiniams traukiniams, kuriais keleivių srautas būna nedidelis. Pamenu, kadaise iki Ignalinos ėjo dvikelis geležinkelis, dabar antrojo kelio bėgiai yra nurinkti. Ruožas Lentvaris–Marcinkonys yra dar prastesnės būklės – mediniai pabėgiai ir labai apribotas greitis, o ties siena su Baltarusija – bėgiai nurinkti. Bėga metai nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, o geležinkelių tinklas vis siaurėja. Išlaikomos tik pagrindinės linijos, kur eina didžiausi krovinių srautai, o šalutinės pamažu užmirštamos: uždaryti ruožai Mažeikiai–Laižuva–Rengė, Kretinga–Skuodas–Priekulė. O kažkada tai buvo pagrindinis susisiekimo kelias su Latvija. Apleista istorinė geležinkelio magistralė Sankt Peterburgas–Varšuva, kur dabar važinėja tik priemiestiniai traukiniai ir tarptautinis Vilnius–Sankt Peterburgas, kroviniai ten nevežami. Jau nebėra daug keleivinių traukinių maršrutų į įvairius Lietuvos kraštus, nebėra ir susisiekimo su mūsų kaimynės Latvijos sostine“, – pasakojo geležinkelius fotografuojantis Vytautas.
Kalbant apie keleivių pervežimus traukiniais, pasak jo, vertėtų imti pavyzdį iš Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Šveicarijos, kur susisiekimas traukiniais yra labai išvystytas ir keleivių anaiptol netrūksta. Kodėl Lietuvoje viskas vyksta kitaip? Nereikia net toli ieškoti – Baltarusija, ten keleivių pervežimas klesti, traukiniai sausakimši, bilietus reikia pirkti iš anksto. Lietuvoje jau senokai buvo tokie laikai. „Mano nuomone, keleivių pervežimas turi prasidėti nuo paslaugos lankstumo ir rinkodaros priemonių, o ne vienu kitu pranešimu geležinkelio stotyse ir keturiais naujais dviaukščiais traukiniais, kurie, jei dabartinė situacija tęsis, netrukus galės būti parduoti arba supjaustyti metalo laužui. Priklausau Lietuvos studentų bendruomenei, studijuoju geležinkelio transporto inžineriją, todėl labai norėčiau atstovauti šaliai, kuri ne tik sėkmingai gabena krovinius geležinkeliais, bet galėtų pasididžiuoti ir keleivių pervežimais“, – įsitikinęs Transporto inžinerijos fakulteto studentas.
Padžiazavimas geležinkelių tema
Lietuvos fotografijos korifėjus Antanas Sutkus sakė: „Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi kasi, paskui plauni tas žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame...“ Klausiu, kaip gimsta VGTU studento fotografijų auksas?
„Svarbiausia, man atrodo, yra matyti kadrą „ne per objektyvą“... Tas „aukso ieškojimas“ vyksta nuolat, net ir be fotoaparato. Esu savamokslis, viską bandau daryti savaip. Labiausiai vertinu fotografijas, kurios nėra apdorotos kompiuterinėmis programomis. Jeigu įmanoma, stengiuosi „Photoshop’o“ nenaudoti. Geros fotografijos yra tos, kurios yra kokybiškos pačios iš savęs, o ne „padarytos geromis“. Taip pat nuotraukas daro ne fotoaparatas, o fotografas“, – įsitikinęs Vytautas Kavaliauskas, savo geležinkelių nuotraukas nusiuntęs ir populiariajam žurnalui „BalticRailways magazine“.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Vytauto Kavaliausko nuotrauka |
Pirmąją Vytauto Kavaliausko parodą priėmė savosios Panevėžio Juozo Miltinio mokyklos sienos. Priėmė ir antrą, ir trečią kartą. Fotografijų parodos rengtos įvairiomis temomis: „Senas fotoaparatas“, „Jazz’o kompozicijos“, „Iš plačiųjų Amerikos tyrų“.„Teko lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Parodą apie šią šalį surengiau norėdamas atskleisti nors dalelę gamtos grožio, kurį ten teko pamatyti. Amerikietiškoji civilizacija taip pat turi savo ypatumų, tačiau įspūdį paliko tik tam tikros detalės. O gamta: įspūdį paliko viskas, ką ten teko matyti. Mėgstu keliauti, įdomu pamatyti kitus kraštus, tačiau namai visada liks namais, ir tai tik viena priežastis, dėl ko neturiu nė mažiausio noro pabėgti iš Lietuvos. Liūdna pagalvoti, tačiau kai vis didėja emigracija iš Lietuvos, išvyksta tiek daug jaunimo, kas tuomet kurs Lietuvą?“ – mintimis dalijasi Vytautas, nes daug jo kartos atstovų ir geležinkelio bėgiais, ir lėktuvais, ir automobiliais emigruoja į kitas šalis.
Žurnalo „Sapereaude“ kalbintas vienas Elektronikos fakulteto docentas gyvenimą palygino su lėkimu traukiniu, o žmogus likimui turi būti dėkingas už tuos, ką sutinka tame traukinyje... VGTU studentui šis palyginimas pažįstamas: „Taip, gyvenimas – traukinys, gyvenimas – kelias, geležinkelio bėgiai. Gyvenime, kaip ir traukinyje, į tavo vagoną įlipa žmonės ir užima jame tam tikrą vietą, kiti išlipa, o treti – tiesiog pamoja nuo perono. Galiu tik pridurti, jog kelionė traukiniu gali užimti ne visą gyvenimą. Gali pasitaikyti, jog susirenki lagaminus ir išlipi kažkokioje stotelėje vidury miško... Tada vėl lauki kito traukinio, vėl važiuoji toliau...“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Vytauto Kavaliausko nuotrauka |
Daugelis šių laikų fotografų vis daugiau krypsta į postmodernizmą, tuo tarpu Vytautas sąmoningai puoselėja klasikines lietuviškosios fotografijos vertybes: „Kadangi esu klasikos mėgėjas, pasirinkau šią kryptį ir fotografijoje. Klasika – tai išbandyti ir visiems gerai suvokiami metodai. Juos pasirinkęs gali būti užtikrintas, kad būsi suprastas ir įvertintas, atlikęs savo darbą gerai.“ Klasika Vytautui yra ir senųjų, dar iš senelių paveldėtų vertybių saugojimas, kūryba ir darbas savojoje šalyje. Beje, savo ateitį jis sieja irgi tik su geležinkelių inžinerijos mokslais. „Mano senelis Stasys Kavaliauskas taip pat buvo geležinkelių mėgėjas. Jis yra išvaikščiojęs palei visus siauruko bėgius, nuo Anykščių iki Panevėžio. Pamenu, kaip vaikystėje su juo vaikščiodavome palei bėgius... Kitas mano senelis, kurio man taip ir neteko pamatyti, buvo geležinkelininkas. Gali būti, kad iš jo paveldėjau ne tik Vytauto vardą... Ne be reikalo sakoma, kad jei geležinkeliai prigyja – tai visam gyvenimui. Su šia galinga sistema mane susiejo keistas ryšys – nepakartojamas jausmas, kai pro šalį pralekia tūkstančių tonų sąstatas, traukiamas galingo šilumvežio, nors truktelk švilpuką ir lėk savo gyvenimo traukiniu. Atsargiai, durys užsidaro...“ – filosofiškai svarsto geležinkelių mėgėjas ir įstabių jų fotografijų kūrėjas.
Vytauto Kavaliausko nuotraukos
Arnoldas Šneideris
