Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus), sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! „Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“
Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
Kiti skaitiniai: Jer 31, 7–9; Ps 126; Žyd 5, 1–6
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Toliatas
Šios dienos Evangelijoje didelį įspūdį palieka neregio atkaklumas, šaukiantis Jėzaus ir žmonių susinepatoginimas bei jų tildymas. Reikėjo daug drąsos sustabdyti visą minią, jos nuomonę, kuri šiaip jau yra triuškinama. Jei neregys būtų apie tai daug mąstęs, turbūt net nebūtų ryžęsis šauktis pagalbos. Galėtume sakyti, jis jau neturėjo ko prarasti...
Bet ta ar kita negalia, kurių mes visi turim, dažnai mūsų neišprovokuoja imtis drąsių žingsnių. Su viskuo galima apsiprasti, netgi su aklumu, kuris, kaip žinome, Biblijoje dažnai vartojamas simboline prasme. Tad jei apsiprantame net su fizine negalia, juolab apsiprantame su įvairiausiomis savo ar svetimomis dvasinėmis negalėmis ar priklausomybėmis. Ir gyvenam su tuo. Dažnai pikti, nes jaučiamės nuskriausti, stenam, bet stengiamės eiti paskui Jėzų su minia ir, neduok Dieve, kažkaip išsiskirti. O juk Jėzui norint, kad jis galėtų gydyti, reikia, kad mes ateitume, ir kad tikėtume, jog Jis gali mus pagydyti. Kad įvyktų stebuklas, yra reikalinga auka, nes ji išgrynina mūsų tikėjimą. Ir ne pinigine ar kažkokio atsiskaitymo auka, auka kažkam, bet ta auka, kuri yra auka mums.
Kartais šventieji versdavo daryti savo mokinius keisčiausių dalykų, kurie, rodos, visiškai nelogiški ar net žeminantys (pvz.: viešai nusišnekėti, elgetauti ar dar kažką panašaus), bet tai yra siekiant perlaužti žmogaus norą viską įvardyti bei apibrėžti ir šiuo būdu pastatyti Visa Aprėpiančiojo akivaizdoje. Tai gali pasirodyti labai paprasta, bet dažnai taip ir neišdrįstam to padaryti niekada... Kaip tas aklasis šaukti per visą minią. Gal dėl to, jog net nesame įvardiję savo negalių, o gal jas esam gerai paslėpę ir nieko ten nenorim prisileisti, net Jėzaus, panašiai kaip Petras, kai jam norėjo nuplauti kojas.
Antras aspektas yra minios reakcija, kuri,nepaisant viso krikščioniškumo (nes ėjo paskui Jėzų tiesiogine to žodžio prasme, bent jau fiziškai), pasielgė kaip ir bet kokia kita minia jos vietoje - bandė užčiaupti tą vargšą. Žinoma, kad tokie dalykai yra labai nepatogūs. Eitų sau ramiai iš paskos, kaip ir visi, džiaugtųsi gyvenimo duotais vargais ir džiaugsmais ir tylėtų. Tai ne, šaukia ir stato visus į nepatogią padėtį. Ką, jam vienam nelengva? O kam šiais laikais lengva?
Ta minia dažniausiai esame mes. Ir užuot patys atradę savo aklumą, šauktume ir bėgtume pagalbos pas Jėzų, ramiai einame iš paskos ir sudrausminame triukšmadarius. Mes neturime teisės nieko stabdyti. Mes neturime teisės tapti siena Jėzui kitiems ar sau. Prašykime šiandien Dievo, kad duotų mums drąsos ir jėgų jo šauktis negalvojant, kas ką pamanys.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
