Pasitaiko žmonių, visiškai sunaikinusių savyje tiesos troškimą ir gebėjimą mylėti. Jiems niekas nebegali padėti: būtent tokia būklė gali būti apibūdinama kaip „pragaras“. Vokiečių kilmės rašytoja Luise Rinser rašė teologui Karlui Rahneriui: „Pragarą aš įsivaizduoju taip: vienatvėje skendinti būtybė, visiškai apleista Dievo, jaučianti, kad nebegali mylėti, ir žinanti, jog niekuomet nebesutiks jokio kito asmens per visą amžinybę.“ Taip ji atkartoja kito rašytojo Georgeso Bernanoso žodžius: „Pragaras tai būsena, kai nustojama mylėti.“ Pastarasis savo ruožtu pasirėmė Viktoro Hugo mintimi, jog „pragarą galima apibūdinti vienu žodžiu: tai – vienatvė“. Taigi kartu su Bernanosu galėtume pasakyti, jog „nereikia kalbėti apie „pragaro liepsnas“, nes „pragaras yra šaltas“, kaip ir bet kuri kita vieta, kurios nepasiekia šviesa bei meilės šiluma.
Sakoma, kad šiandienos pamokslininkai, kitaip nei jų kolegos praeityje, nelinkę kalbėti apie mirtį, Dievo teismą, rojų bei pragarą.
Tuo tarpu Benediktas XVI apie tai kalba enciklikoje „Spe salvi“ (2007), kur pragaras nusakomas kaip vidinė dvasinė būsena, kurią asmuo susikuria jau šiame gyvenime. Aiškūs du požymiai: visų pirma užgniaužiamos bet kokios tiesos paieškos, taigi, nutraukiamas ir ėjimas slėpinio, dieviškumo, transcendencijos link. Tuomet užtrenkiamos durys meilei, ir tai visiškai sugniuždo vidinį dvasingumą. Popiežius neatmeta galimybės, kad pragaras prasideda jau dabar, šioje tikrovėje. Amerikiečių filosofas Williamas Jamesas XIX a. užsiminė: „Pragaras, apie kurį kalba teologai, nėra blogesnis nei tas, kurį mes patys sau susikuriame šiame pasaulyje.“
Vertė Dalia Žemaitytė
