Vieną šeštadienį Jėzus mokė sinagogoje. Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti.
Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!“ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą.
Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus išgydė šeštadienį, pasakė miniai: „Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne šeštadienį!“
Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šeštadienį nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šeštadienį?“
Jam tai bekalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi jo šlovingais darbais.
Kiti skaitiniai: Ef 4, 32–5, 8; Ps 1
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kazimieras Aurelijus Kasparavičius OFM
Jeigu jūs skaitote šį mąstymą, tai taip pat esate „tekstinės visuomenės" narys,-ė, ir mes turime kai ką bendro tarpusavy, tačiau skirtingo nuo Jėzaus ir jo klausytojų. Galbūt mes geriau suprastume pamaldžius žydus, kuriems Šventojo Rašto skaitymas buvo gyvenimo būdas, tačiau šie neturėjo tokio plataus akiračio, kaip mes šiandien. Todėl prieš skaitant toliau, primygtinai siūlau sustoti ir dar kartą perskaityti Evangelijos tekstą, šįkart kaip ikoną, kuri mums daugiau kalba per vaizdus, negu per žodžius.
Ir taip, skaitydami iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, bet perkeisdami viską į vaizdą, pirmiausia pamatysime susitraukusią moterį, nebegalinčią išsitiesti, nors ir vaikščiojančią savo kojomis. Kitoje ikonos pusėje pamatysime Jėzų, tiesiantį į ją ranką, o aplink jį nustebusius žmones ir visai netoli netgi supykusį sinagogos vyresnįjį... Pasistengę dar žengti vieną žingsnį savo fantazijos gilumon (nebijokit, ten jums nepavaldžių pabaisų negyvena) ir atgaivinti matomą vaizdą, o tam atlikti geriausia susitelkti į ištiestą Jėzaus ranką, kuri išties turėtų būti ikonos centre, regėsime, kaip Jėzaus rankos nusileidžia ant moters galvos, ir ši staiga išsitiesia. Jei geriau įsižiūrėsime į susirinkusiųjų veidus, tai pamatysime, kad nuostaba yra džiaugsminga. Ar seniai patyrėte šį jausmą? Jeigu ne – ką gi, teks pasitenkinti šiuo evangeliniu vaizdu...
O dabar, brangieji skaitytojai, laikas pabusti iš šios hipnotinės būsenos ir drąsiau susidurti su mums artimesne realybe, nes sinagogos vyresniojo pyktį lengviau suprasti žvelgiant į save, o ne į ką tik regėtą evangelinį paveikslą. Kiek kartų pykome, kai kas nors vyksta ne pagal tai, kaip susiplanavome? O galbūt savo darbe negalėjome nutylėti bendradarbio išsišokimui? O gal netgi mūsų darbdavys, kuriam stengiamės ištikimai dirbti, mus visiškai išmušė iš vėžių, nepriimdamas mūsų darbo rezultatų taip, kaip mes norėtume?.. Perkelkime save į šią evangelinę situaciją. Tuomet paklauskime savęs: ar Dievas visuomet turi veikti taip, kaip mes iš Jo to tikimės? Gal mes netgi kada nors pykome ant Jo už panašų prieštaravimą, tik nedrįsome sau to įvardyti?.. Bet kokiu atveju, jeigu išties bandome bendrauti su Juo, o ne vien apgaudinėti save, kad poterių kalbėjimas yra daugiausia, ką galime Jam pasiūlyti, tikrai turėsime panašios patirties... Kokia mano reakcija į netikėtumus, sulauktus iš Dievo (taip, taip, nebijokime kaip „anų laikų“ žmonės sakyti, kad viskas ateina iš Jo!): pyktis ar šlovinimas?
Sveikinu, visiškai išgyvenus Evangeliją! Jos tikrai negalima skaityti kaip laikraščio ar internetinio „posto“. Belieka būti dėmesingesniems mūsų pačių gyvenimui. Taip: gyvenimui, o ne tekstams!..
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
