„Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai.
Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo" (Mt 6, 5-8).
Jėzus moko savo mokinius melstis. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia, jog malda jokiu būdu nėra savaime suprantamas ar natūralus veiksmas. Ir nors malda yra universalaus žmogiško instinkto išraiška, ji nebūtinai bus primtina Dievui. Net ir labai disciplinuotai ir atkakliai praktikuojama malda gali būti visiškai nenaudinga ir neišgirsta Dievo. Mokiniams leista melstis, nes Jėzus liepia jiems tai daryti - o Jis pažįsta Tėvą. Jėzus pažada, kad Dievas išklausys mokinius. Kitaip tariant, mokiniai meldžiasi tik todėl, kad yra Kristaus sekėjai ir bendrauja su Juo. Tik tie (tokie kaip jie), kurie šliejasi prie Jėzaus, per Jį turi priėjimą prie Tėvo. Visos krikščionių maldos adresuojamos Dievui per Tarpininką - pati malda neatveria tiesioginio priėjimo pas Tėvą. Tik per Jėzų Kristų maldoje galime atrasti Tėvą. Krikščionio malda suponuoja tikėjimą, t. y. atsidavimą Kristui. Jis yra vienintelis mūsų maldų Tarpininkas. Mes meldžiamės Jo paliepimu, ir krikščionio malda visuomet lieka pavaldi šiam paliepimui.
Mes meldžiamės Dievui, nes tikime Jį per Jėzų Kristų; kitaip tariant, malda neturi būti kažkoks ypatingas mūsų maldavimas, skirtas Dievui, nes mums visai nereikia prie Jo artintis tokiu būdu. Mes esame privilegijuoti - Jėzus pasakė, kad Tėvas žino mūsų poreikius dar prieš mums Jo prašant. Būtent tai krikščionio maldai ir suteikia begalinį pasitikėjimą ir džiaugsmingą užtikrintumą. Maldos forma ar joje išsakytų žodžių gausa didelės reikšmės neturi. Svarbu tikėjimas, pasikliaujantis Dievu ir paliečiantis širdį Tėvo, kuris mus pažino kur kas anksčiau, negu mes pas Jį atėjome.
Tikra malda niekuomet nėra „geri darbai", dievotumo „praktikavimas" ar nuostata. Tai visuomet bus vaiko malda savo Tėvui. Dėl to ji niekada nereiškia ir savęs demonstravimo nei Dievo, nei mūsų pačių, nei kitų žmonių akivaizdoje. Jeigu Dievas nieko nežinotų apie mūsų poreikius, mums reikėtų iš anksto gerai apgalvoti, kaip Jam apie tai pranešime, ką Jam pasakysime ir ar iš viso sakysime. Taigi tikėjimas - svarbiausias krikščionio maldos akstinas - eliminuoja visus išankstinius apmąstymus.
Malda - tai pati svarbiausia paslėpto krikščionio charakterio dalis. Tai savęs demonstravimo priešybė. Kai žmonės meldžiasi, jie liaujasi galvoję apie save ir galvoja tik apie Dievą, kurio šaukiasi. Malda nesiekia tiesioginio poveikio pasauliui. Ji adresuojama tik Dievui ir todėl yra tobulas nedemonstratyvaus veiksmo pavyzdys.
Be abejo, ir čia slypi tam tikri pavojai. Net ir tokioje maldoje galima siekti pasirodyti ar iškelti į šviesą tai, kas paslėpta. Taip nutikti gali bendros maldos metu, kuri kartais virsta tiesiog beprasmiu triukšmu. Tačiau iš esmės didelio skirtumo nėra - netgi dar blogiau, jei aš tampu asmeninės maldos stebėtoju, jei surengiu spektaklį sau. Tada galiu džiaugtis savimi lyg koks patenkintas žiūrovas arba besimelsdamas staiga pasijusti keistai ir susigėsti. Turgavietės viešumas suteikia netgi paprastesnę formą nei tas viešumas, kurį galiu susikurti pats. Savo kambarėlio slaptoje galiu surengti sau tikrai ne prastesnį spektaklį. Ir jis bylos apie tai, kiek mes galime iškraipyti Jėzaus žodį. Viešumas, kurio aš taip trokštu, taip ir susikuriamas: tuo pat metu aš esu ir tas, kuris meldžiasi, ir tas, kuris stebi save iš šalies. Aš pats klausausi savo maldos ir pats į ją atsakau. Mums nepatinka laukti, kol Dievas atsakys į mūsų maldą ir deramu metu parodys, kad mus išklausė, todėl susikuriame savo atsakymą. Štai mes ir turime savo atlygį. Kadangi patys save išklausėme, Dievas mūsų nebesiklausys. Išgalvoję sau viešumo atlygį, jau nebesitikėkime, kad Dievas mums atlygins.
Kurgi yra tas Jėzaus minimas slaptasis kambarėlis, kuriame galėčiau pasislėpti, jeigu negaliu pasikliauti net savimi? Kaip man užsirakinti jo duris, kad jokie žiūrovai netrikdytų maldos anonimiškumo ir nepavogtų iš manęs slaptosios maldos atlygio? Kaip mums apsisaugoti nuo savęs pačių ir nuo savo išankstinių apmąstymų? Kaip apmąstymu atsikratyti apmąstymų? Vienintelis būdas tai padaryti - numarinti savo valią, kuri nuolatos visur tik ir peršasi. O ją numarinti - tai leisti tik Kristui vienam viešpatauti mūsų širdyse, savo valią absoliučiai pavesti Jam, gyventi bendrystėje su Jėzumi, sekti paskui Jį. Tada ir galime melsti, kad būtų išpildyta Jo valia - valia To, kuris žino mūsų poreikius dar prieš mums prašant. Tik tuomet mūsų malda yra užtikrinta, stipri ir tyra. Ir tik tuomet malda yra tikrų tikriausias prašymas. Vaikas prašo Tėvo, kurį pažįsta. Krikščioniškos maldos esmė nėra neapibrėžtas pagarbinimas, o konkretus ir aiškus prašymas. Teisingas būdas artintis prie Dievo - ištiesti savo rankas ir prašyti To, kuris, kaip žinome, turi Tėvo širdį.
Tikra malda skamba slaptoje, tačiau tai nereiškia, jog atmetama bendroji malda, kad ir kokie akivaizdūs būtų su ja susiję pavojai. Pagaliau visai nesvarbu, ar mes meldžiamės gatvėje, ar slaptoje savo kambarėlyje, ar mūsų malda trumpa, ar ilga, ar bažnytinė litanija, ar tik atodūsis to, kuris net nežino, ko turėtų melsti. Tikroje maldoje visai nesvarbu, ar meldžiasi vienas žmogus, ar visas tikinčiųjų kūnas - svarbiausia suvokimas, kad mūsų dangiškasis Tėvas žino, ko mums reikia. Taip Dievas tampa vieninteliu mūsų maldų objektu ir mums nebereikia meldžiantis tuščiai pasikliauti savo pastangomis.
„Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen." Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" (Mt 6, 9-15).
Jėzus pasakė savo mokiniams ne tik kaip melstis, bet ir ko melsti. Viešpaties malda nėra tik maldos pavyzdys - tai nurodymas, kaip krikščionys turi melstis. Jeigu jie melsis šia malda, Dievas juos tikrai išgirs. Viešpaties malda - tai maldos kvintesencija. Mokinio malda yra ja paremta ir ja apribojama. Ir čia Jėzus nepalieka savo mokinių nežinioje; Jis moko juos Viešpaties maldos, suteikdamas aiškų supratimą apie maldą.
„Tėve mūsų, kuris esi danguje..." Mokiniai šaukiasi dangiškojo Tėvo kaip vienas kūnas, jie šaukiasi Tėvo, kuris jau žino savo vaikų poreikius. Jėzaus pašaukimas susaisto juos brolybės saitais. Jėzuje jie suvokė Tėvo mielaširdingumą. Dievo Sūnaus vardu mokiniai turi privilegiją Dievą vadinti Tėvu. Jie yra žemėje, o jų Tėvas yra danguje. Jis žiūri į juos iš viršaus, o jie pakelia savo akis į Jį.
„Teesie šventas Tavo vardas..." Dievo kaip Tėvo vardas - toks Jis buvo apreikštas Jėzuje Kristuje mokiniams - tarp jų bus laikomas šventu. Šiame varde telpa visa Evangelija. Tegul Dievas apsaugo savo šventą Evangeliją, kad jos neužtemdytų ir nesuterštų jokia klaidinga doktrina ar bedievystė. Tegul Jo šventas vardas visuomet išlieka žinomas mokiniams Jėzuje Kristuje. Teįgalina Jis visus pamokslininkus skelbti tyrą, gelbstinčios malonės kupiną Evangeliją, teapgina mus nuo gundytojų ir atverčia į tikėjimą tuos, kurie priešinasi Jo vardui.
„Teateinie Tavo karalystė..." Mokiniai matė, kaip per Jėzų Kristų Dievo karalystė įsiveržė į žemę. Jie matė, kaip buvo sutriuškintas šėtonas, kaip buvo palaužtos šio pasaulio viešpatystės, nuodėmė ir mirtis. Dievo karalystė vis dar tebėra veikiama kančios ir kovos. Mažajai kaimenei tenka šie sunkūs išmėginimai. Jie stovi aukščiausiosios Dievo valdžios akivaizdoje, apsigaubę naujuoju teisumu, tačiau sykiu patiria ir persekiojimus. Duok Dieve, kad Jėzaus Kristaus karalystė plėstųsi Jo Bažnyčioje šioje žemėje. Te Dievas paspartina šio pasaulio karalysčių galą ir įtvirtina savo galingą ir šlovingą karalystę!
„Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje..." Pasilikdami bendrystėje su Jėzumi, Jo sekėjai savo valią visiškai paveda Dievo valiai ir meldžia, kad Dievo valia pildytųsi visame pasaulyje. Joks tvarinys šioje žemėje nedrįs Jam nepaklusti. Vis dėlto piktoji valia vis dar tebėra gaji net ir tarp Kristaus pasekėjų ir nuolat stengiasi pakirsti jų bendrystę su Jėzumi. Todėl mokiniai juo labiau turi be paliovos melstis, kad Dievo valia kas dieną vis labiau imtų viršų jų širdyse ir palaužtų bet kokį nepaklusnumą. Aną dieną pasaulis nusilenks prieš Jo valią, garbindamas ir dėkodamas džiaugsme ir suspaudime. Dangus ir žemė bus pavaldūs Dievui.
Dievo vardas, Dievo karalystė, Dievo valia - tai svarbiausios krikščionio maldos kryptys. Mūsų maldų reikia ne tiek Dievui, kiek mums patiems: malda yra priemonė, kurios dėka mokiniai tampa dalininkais dangiškojo lobio, kurio jie meldžia. Be to, Dievas jų maldas panaudoja Pabaigos paspartinimui.
„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien..." Kol mokiniai gyvena šioje žemėje, jie neturėtų gėdytis melstis dėl savo kūno poreikių patenkinimo. Tas, kuris sukūrė žmones žemėje, saugos jų kūnus ir jais pasirūpins. Ne Dievo valia, kad Jo kūrinys būtų paniekintas. Mokiniams liepiama prašyti duonos ne tik sau, bet ir visiems žmonėms žemėje, nes visi žmonės yra jų broliai. Mokiniai suvokia, jog, nors ir būdama žemės vaisius, duona visgi ateina iš aukštybių kaip Dievo dovana. Štai kodėl prieš paimdami ją, jie turi jos paprašyti. Ir kadangi tai Dievo duona, ji šviežia kiekvieną dieną. Jie neprašo ir nekrauna atsargų ateičiai, bet pasitenkina tuo, ką Dievas duoda kiekvieną dieną. Ta duona palaikomos mokinių gyvybės, kad jie galėtų džiaugtis gyvenimu bendrystėje su Jėzumi, šlovindami Jį ir dėkodami už Jo mielaširdingumą. Šis prašymas - jų tikėjimo išbandymas, nes jis parodo, ar jie iš tiesų tiki, kad mylintiems Dievą visa išeina į gera.
„Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." Kristaus sekėjai savo kaltę privalo pripažinti ir apraudoti kiekvieną dieną. Gyvendami bendrystėje su Juo, jie turėtų būti be nuodėmės, tačiau praktiškai jų gyvenimą kasdien darko netikėjimas, tingumas melstis, kūno disciplinos stoka, nuolaidžiavimas savo silpnybėms, pavydas, neapykanta bei ambicijos. Tad visai nenuostabu, kad Dievo atleidimo jie turi melsti kiekvieną mielą dieną. Tačiau Dievas atleis jiems tik tuo atveju, jeigu jie noriai atleis vieni kitiems, parodydami brolišką meilę. Taip jie atneša visas savo kaltes Dievo akivaizdon ir kaip vienas kūnas meldžia Jo atleidimo. Dieve, atleisk man ne tik mano, bet ir mums mūsų kaltes.
„Ir nevesk mūsų į pagundymą..." Krikščionį apgula daugybė pačių įvairiausių pagundymų. Šėtonas puola jį iš visų pusių, siekdamas, kad šis sukluptų. Kartais tas puolimas įgauna netikro saugumo pojūčio formą, kartais pasireiškia kaip bedieviška dvejonė. Tačiau mokinys puikiai suvokia savo silpnumą - jis pats neieško pagundymų, norėdams išbandyti savo tikėjimo stiprumą. Krikščionys prašo Dievo nemėginti jų silpno tikėjimo, o saugoti juos pagundymo valandą.
„[...] bet gelbėk mus nuo pikto." Tai prašymas apsaugoti nuo pikto ir paveldėti dangaus karalystę. Tai malda dėl šventos mirties ir Bažnyčios išgelbėjimo Teismo dieną.
„Nes Tavo yra karalystė..." Mokiniams vėl primenama, kad Dievo karalystė yra jų bendrystėje su Jėzumi Kristumi, nuo kurio priklauso visų jų maldų išpildymas. Jėzuje Dievo vardas yra šventas ir pagerbtas, Jėzuje ateina Dievo karalystė ir išsipildo Jo valia. Dėl Jėzaus mokiniai tebesaugomi kūne ir gauna nuodėmių atleidimą, Jo jėga jie stiprinami per visus pagundymus, Jo galia jie išlaisvinami ir paveldi amžinąjį gyvenimą. Jo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius Tėvo vienybėje. Štai kokį užtikrintumą turi mokiniai.
Ir reziumuodamas Jėzus dar kartą pabrėžia, kaip svarbu mokiniams atleisti skriaudą, kurią jie patiria gyvendami tarp nusidėjėlių.
Ištrauka iš spaudai rengiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina"