Įėjusi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją pirmadienio vakarą, viename iš koridorių visų pirma pamačiau termosą, arbatos puodelius, padėklus su sausainiais. Buvo galima išgirsti gitaros skambėjimą ir giedančius balsus, jiems nutilus – maldos žodžius. Suspėjau tik į Emauso jaunimo susitikimo pabaigą: po bendros „Tėve mūsų“ su keliais iš bendruomenės – Lina, Ingrida, Monika, Justu, Vilimu ir sese Viktorija Voidogaite CC – susėdome prie stalo pasikalbėti. Visa prasidėjo juoku, jog, deja, pokalbis negalės užtrukti ilgiau nei keturias valandas – tik tokios diktofono galimybės. Juokas netilo ir viso interviu metu: emausiečiai itin linksmai ir su įkvepiančiu lengvumu pasakojo apie buvimą ir veikimą kartu.
Kodėl jūs vadinatės Emausu – miesteliu prie Jeruzalės?
Ses. Viktorija. Žmonės, kurie keliauja į Emausą, yra jo gyventojai, kurie eina su Prisikėlusiuoju. Mintis ta, jog jauni suaugusieji (jauniausi emausiečiai – antrakursiai) čia gali turėti kitokią bendruomenės patirtį, gali gilinti savo tikėjimą. Šie mūsų vakarai gal nėra visai bendruomenė, tai yra kelias. Kartais juo eina vieni žmonės, kartais – kiti. Mintis ta, kad jie eina savo keliu, kaip tie mokiniai ėjo į Emausą. Tada Jėzus juos susitinka, eina su jais ir, pakeliui suvokę Raštų prasmę, gyvenimo prasmę, jie apsisuka ir džiaugsmingai skelbia Prisikėlusįjį. Per mūsų gyvenimo tikrovę ir mes galime pažinti Jėzų ir eiti su Juo pirmyn. Keliaujama tiek, kiek žmogui reikia keliauti: kai kuriems reikia daug metų, kiti keliauja trumpai, dar kiti pasilieka ir palydi kitus.
Koks buvo įsikūrimas ir kaip Emauso jaunimas pasikeitė nuo to laiko?
Ses. Viktorija. Prieš aštuonerius metus merginoms vyko „Garstyčios grūdo“ rekolekcijos, kurias organizavo organizuotos Nukryžiuotojo Kristaus bendruomenės seserys. Merginoms atrodė, jog vieną kartą per mėnesį susitikti yra labai mažai, reikia kiekvieną savaitę. Sakė, jog joms reikia pastiprinimo, eiti pirmyn kiekvieną savaitę, neužtenka pabūti rekolekcijose, reikia gyventi kasdienį gyvenimą. Kaip tai, ką gauname per rekolekcijas, išgyventi kasdienybėje? Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos seserys ėmėsi šios misijos – dirbti su jaunimu, nes buvo poreikis. Pačioje pradžioje vaizdas buvo toks: susirenka apie dešimt žmonių, skaito Šventąjį Raštą ir dalinasi, atsigeria arbatos ir išeina su tuo Dievo žodžiu visai savaitei. O kaip yra dabar gali papasakoti Vilimas, naujas emausietis.
Vilimas. Dabar – irgi panašiai. Susitinkame prie arbatos, papasakojame apie paskutine savaitę – ne tik kaip su Dievo žodžiu sekėsi, bet ir darbais, ar kas „ant širdies guli“. Pasirenkame savaitės temą, pavyzdžiui, šiandien svarstėme apie žmogų ir žmogiškumą. Pradžioje kalbėjome apie Dievą kaip kūrėją, gilinomės į šią temą įvairiais aspektais, vėliau pasidalinome į mažesnes grupeles ir kalbėjomės patys, kas yra žmogus ir žmogiškumas mūsų supratimu. Po to susirinkome koplyčioje maldai, kartu giedame, išsakome savo maldavimus. Kartais pasidaliname rašteliais su užrašytais troškimais, bėdomis, traukiam iš pintinės – kad emausiečiai vieni už kitus melstųsi. Šitaip tarsi susitinkame dažniau nei kartą per savaitę: nešiojamės vieni kitus širdyse per tai, kad turime tą pačią užduotį gyventi Dievo žodžiu ir per tai, kad meldžiamės vieni už kitus.
Ses. Viktorija. Emausas perėjo daugybę etapų, keitėsi kiekvienais metais. Kai buvo penkerių metų šventė, atrodė: „Oho, penkis metus gyvenam.“ Būna pakilimų ir nusileidimų, bet būsime tol, kol turėsime misiją, kol bus poreikis. Galbūt visi šie mieli žmonės susituoks ir bus šeimų bendruomenė. Nėra tikslo išlaikyti konkrečią formą. Svarbu girdėti, ko dabar reikia, ir su paprastumu atsiliepti.
Kokie žmonės priklauso Emauso jaunimui, ir kaip jie atranda Emausą?
Ingrida. Čia ateina muzikantų, dėstytojų, studentų, abiturientų, teisėsaugininkų, aplinkosaugininkų, medikų.
Vilimas. Ateina iš įvairiausių specialybių žmonių, dirbančių įvairiausiose sferose – nuo privačių iki valstybinių institucijų. Man nereikia girtis, koks esu geras muzikantas ar kiek man metų, kad mane priimtų. Dauguma žmonių buvo pakviesti – jei ne seserų, tai draugų.
Monika. Prisijungiau, kai dar mokiausi mokykloje, devintoje klasėje. Tuo metu blaškiausi, ieškojau Dievo kitose religijose. Galima sakyti, atsitiktinai – nors dabar žinau, jog atsitiktinumų nebūna, kad mane vedė Dievas visą tą laiką – atsidūriau „Garstyčios grūdo“ rekolekcijose. Man tai buvo naujiena: daug ko nežinojau, pavyzdžiui, kas yra adoracija. Per seseris aš atsiverčiau, labai daug verkiau po obelimi per tas rekolekcijas. Žydinčios obelys dabar asocijuojasi su atsivertimu, Emausu. Priėjau išpažinties ir atėjo didžiulė ramybė, kurios ieškojau, ir jau nebeapleido. Norisi grįžti ten, iš kur gauni tokią didelę dovaną. Todėl pradėjau ateiti ir pirmadieniais.
Ingrida. Mes su Monika grupės draugės, ji mane pakvietė. Pirmą kartą, kai atėjau, nežinojau nieko – nei kas čia, nei kaip vadinasi, nei apie ką bus. Tik žinojau, kad bus krikščioniškas jaunimas ir adresą. Dar sakė: „Ateik anksčiau, bus arbatos.“ Nuo to karto aš čia jau antri metai. Kiekvieną kartą eidama net nežinodavau, nesidomėdavau, kokia tema bus. Pasitikėdavau, žinodavau, kad verta, kiekvienas pirmadienis būdavo „motoriukas“ visai savaitei.
Ses. Viktorija. Būti emausiečiu nereiškia ateiti kiekvieną pirmadienį. Mes kviečiame žmones įsirašyti į tokią knygą, kad galėtume siųsti jiems informaciją. Joje yra apie 200 žmonių. Kartais tie žmonės išvažiuoja su ERASMUS mainų programa, grįžta. Kartais yra laikas, kada šiaip sunku (daug dirbama ar mokomasi), negali ateiti. Buvimas čia neįpareigoja ateiti. Tau reikia – tu ateini. Lankymas laisvas. Dažniausiai po kiek laiko žmonės nusiklaidžioję grįžta, vis tiek namuose geriausia.
Kalbant apie temas susitikimams – jūs visi iš skirtingų specialybių, su skirtingais poreikiais. Kaip susitarti?
Justas. Pas mus demokratija, kartu nusprendžiame, ko norime, galime siūlyti.
Lina. Mūsų susitikimų metų programa sudaryta iš ciklų, kurie trunka penkias savaites. Šiais metais norėjome pradėti aiškintis, ką reiškia terminai, veiksmai. Pradėti nuo pradžių. Aš esu žmogus, bet kodėl ir ką tai reiškia? Einu į Bažnyčią, kodėl einu, ar susimąstau? Gražiai sutapo, kad dabar – Tikėjimo metai. Grįžti prie tų paprasčiausių dalykų, kuriuos mes žinojome, sudėlioti juos į vietas, įsigilinti, ką tai reiškia. Pavadinčiau tai tikėjimo, grįžimo į pradžią ciklu. Jo struktūra atrodo taip: mokymas – rengia seserys arba mes patys, liudijimas – kviečiame svečius kalbėti, filmas, debatai-diskusija, šv. Mišios ir buvimas kartu po jų, pavyzdžiui, kitą kartą po šv. Mišių kepsime blynus.
Ses. Viktorija. Liudijimui dažniausiai ateina šeima. Labai smagu, kad jie nedėsto teorijų, pradeda nuo pradžių: „Mes susipažinome taip, augome šitaip.“ Nebijo savo nesėkmių – per nesėkmes irgi mokomės. Tai pamoka, kurią turi išmokti. „Mums dabar sekasi taip, esame šitoje atkarpoje, galime jums padovanoti šitą.“ Po jų liudijimo pasidalinama į dvi grupes: vyrai pasišneka vyriškai, o mergaitės – moteriškai. Ir kas buvo kalbėta lieka paslapty. Dar šeimos atsiveda vaikų, kad būtų gyvas pavyzdys – nuolatos zyziantys, krykštaujantys, rėkaujantys, norintys mamos dėmesio.
 |
| Žmonės ateina iš įvairiausių specialybių, dirbantys įvairiausiose sferose – nuo privačių iki valstybinių institucijų. |
Ar be pirmadieninių susitikimų yra daugiau tradicinių renginių?
Monika. Du, tris kartus per metus vyksta „Garstyčios grūdo“ rekolekcijos merginoms ir moterims, paraleliai vyksta vaikinams, vyrams „Adomai, kur esi?“ Visuomet einame Šviesos kelią – parengiame vieną stotį, ruošiame mąstymą.
Ses. Viktorija. Turime baigiamąjį renginį, padarome apibendrinimą – tai proga dėkoti. Ir ne tik organizatoriams, bet Dievui ir vieni kitiems. Iš tiesų brandūs jaunuoliai daugiausia išmoksta vieni iš kitų. Yra proga pasakyti: „Ačiū, kad šiais metais, kai man buvo visiškai blogai, tavo palaikymas, tavo malda, pavyzdys arba paprasčiausiai tai, kad tu esi, mane laikė.“
Lina. Ir turim gražių norų dėl renginių. Prieš porą metų vyko nuostabus Emauso savaitgalis-seminaras, kuris atsirado tiesiog iš jaunimo iniciatyvos, noro daugiau laiko praleisti kartu, geriau vienas kitą pažinti. Yra noras tai tęsti.
Ar yra toks dalykas kaip Emauso jaunimo dvasingumas? Arba – kad būtų lengviau save apibrėžti – kuo jūs skiriatės nuo kitų katalikiškų jaunimo bendruomenių?
Vilimas. Paprastumas.
Ingrida. Čia viskas per praktiką. Jei, pavyzdžiui, jaučiame, kad esame pašaukti šeimai, tai Nukryžiuotojo Kristaus bendruomenės sesės atliepia į tai. Bus paskaitos apie finansų skirstymą šeimoje, natūralų šeimos planavimą, jos orientuotos į praktiką, kasdienybę, gyvenimą, kiekvieną minutę, čia ir dabar su Jėzumi – kaip Jį pasikviesti į savo gyvenimą ir su Juo gyventi. Tai, bent man, yra šios bendruomenės kertinė ašis – paprastumu, kiekvieną dieną, per praktiką ir kartu su Jėzumi.
Ses. Viktorija. Stovėti dviem kojomis ant žemės, viena ranka – Jėzui, kita – draugui – čia mūsų dvasingumas.
Monika. Svarbu apsikabinti savo paprastą gyvenimą. Čia susirenka žmonės su paprastomis problemomis: pavyzdžiui, nesutaria su bendradarbiu, tuomet mes gyvai aptarinėjame situaciją jo darbe, kaip tą bendradarbį mylėti ar su juo kovoti. Pastebėjau, kad labai patobulėjome vienoje srityje – žmonės labai atvirai išsako savo maldavimus. Anksčiau skaitydavome iš lapelių „meldžiame už vaikus“ ar „meldžiame už kenčiančius“, o dabar žmonės kalba iš vidaus, lyg pajutę tą bendros maldos stiprumą.
Ses. Viktorija. Dar vienas labai svarbus dalykas, apie kurį jau kalbėjome pradžioje, yra Dievo žodis. Jėzus eina keliu su mokiniais ir paaiškina: „O jūs neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys tikėti.“ Seserys dažniausiai nerėkauja, kad jūs neišmanėliai, bet sako, kad yra Dievo žodis toje kasdienybėje, tame paprastume. Ne tik maldoje, bet ir viskame, ką darome, Dievo žodis duoda šviesos. Eucharistija duoda jėgos – tada mes galime gyventi gailestingai.
Justas. Yra bendruomenių, kurios kartu pasimeldžia ir išsiskirsto, mes nesame apsiriboję vien pirmadienio susitikimais. Pavyzdžiui, kai buvo tema apie tarnystę, seserys pasiūlė kiekvienam išsakyti kokį nors pasiryžimą, kam nors įsipareigoti. Tuomet mes ėjome savanoriauti, pavyzdžiui, mes su Monika dirbame su neįgaliaisiais. Žmonės to paraginti tęsia savanorystę iki šiol. Kai kurie iš Emauso jaunimo savanoriauja katalikiškame darželyje „Mažutėliams“.
Ką gyvenimo kasdienybėje pakeičia buvimas bendruomenėje?
Vilimas. Man labai svarbu būti bendruomenėje tarp bendraamžių, kad nesijausčiau vienas eidamas tikėjimo keliu. Tokie susitikimai yra patyrimas, jog tą kelią, kuris nėra pats lengviausias pasirinkimas gyvenime, einu ne aš vienas. Antras dalykas, kuris yra man svarbus – bendra malda. Trečias – galimybė pažiūrėti į tuos pačius dalykus, kuriuos galbūt jau žinau, daug kartų esu girdėjęs, iš naujos pusės – kitų asmeniško patyrimo. Tai daug duoda. Aš esu skaitęs nemažai knygų, girdėjęs daug pamokslų, daug gilinęsis, atrodo, kad aš viską žinau. Tai yra didelis pavojus, jog tos tiesos ar vertybės, svarbūs dalykai gali tarsi nusitrinti ir netekti svorio mano gyvenime. Nuolatinis grįžimas prie detalių, kurios suteikia galimybę naujai pažiūrėti ar naujai imtis kažkokio konkretaus veiksmo. Pavyzdžiui, vienos savaitės tema buvo nuolankumas, būtent tą savaitę stengiesi ne apskritai būti šventesnis, tobulesnis, geresnis, bet gyveni su labai konkrečia maža nuolankumo užduotimi. Tai puiku, nes pačiam sugalvoti pusmečio planą nėra labai realistiška.
Monika. Aš čia jau penktus metus, ir tikrai nėra taip, kad kiekvieną kartą einu su džiaugsmu. Pirmadieniai tampa rutina, nebekeli klausimo dėl ėjimo, nes yra tam tikri įsipareigojimai. Per tą vakarą galėčiau padaryti „milijoną“ kitų darbų. Kita vertus, pasirinkdama čia ateiti, niekada nenusiviliu. Tai toks lyg atkovojimas, panašiai kaip su malda: kiekvieną dieną turi melstis ir atkovoti laiką, pasirinkti tai.
Ses. Viktorija. Man Emausas irgi pakeitė kasdienybę. Maldoje su jaunimu aš išgyvenu Jėzaus džiaugsmą. Kai susirenkame visi į koplyčią, aš galvoju, kad gal šiandien bus vienas tų retų kartų, kai Jisai susitiks juos. Galvoju, jog Jėzus džiaugiasi. Pirmadienis, žinoma, sunki diena. Grįžti namo, į savo celę, ir galvoji: Jėzus džiaugiasi, ir man džiaugsmo yra visai savaitei.
Ingrida. Gal nuskambės drastiškai, bet dabar manau, jog Emausas iš esmės pakeitė visą mano gyvenimą. Kai atėjau buvau studentė, turėjau daug laisvo laiko. Kai žmonės neturi veiklos, tai vaikščiojimas po parduotuves ar kavos gėrimas su draugėmis tampa svarbiausia dienos veikla. Sesės man davė realią užduotį savo studijas paversti praktika. Savo studijas, visą gyvenimą, buvimą, norą dalintis tuo, ką turiu, aš įprasminau dirbdama katalikiškame darželyje ir bendruomenėje. Atradau visiškai nepažįstamų žmonių, kuriais galiu pasitikėti. Kai būna sunku, neturi kur eiti, visada gali paskambinti. Esi kažkam svarbus, kažkas tavęs laukia – jautiesi saugus.
Lina. Man Emausas tapo namais. Atėjau čia ieškodama tiesos, kas yra kas, savęs. Prisidėjau praėjus nedaug laiko po atsivertimo, tad Emausas mane užaugino. Šiais metais augina ypatingu būdu dėl to, kad galiu pasidalinti tuo, ką gavau Austrijoje kalbų ir katechetikos institute.
 |
| Ingrida: „Dabar manau, jog Emausas iš esmės pakeitė visą mano gyvenimą“ |
Susumuojant svarbiausius Emausui dalykus: Dievo žodis, malda, šlovinimas, Eucharistija, teologiniai pagrindai, tarnystė. Ar nieko nepamiršau?
Ses. Viktorija. Teisingai, Dievo Žodis, Eucharistija, vienas kito priėmimas… Tai yra draugystė, kuri moko augti, suteikia erdvės kitam. Lina kalbėjo apie namus, Ingrida – apie saugumą, Monika – apie augimą. Visa tai yra draugystė. Kaip sakėme, abiem kojom ant žemės, viena ranka – Jėzui, o kita – draugui. Ir keliauji.
Lina. Manęs dažnai klausia: „kokioje tu bendruomenėje“, ir aš sutrinku, nes bendruomenę įsivaizduoju kaip uždarą. Emause nėra uždarumo, ir tai praplečia širdį: visada gali ateiti naujas žmogus, ir jis bus namie, jis yra laukiamas, priimamas. Todėl man priimtiniau mus vadinti Emauso jaunimu, o ne Emauso bendruomene.
Ingrida. Pernai buvo labai įdomios diskusijos, kai pasikvietėme netikinčių draugų ir draugių. Tam tikri dalykai mums kartais atrodo savaime suprantami, o kai jie paklausia – susimąstai. Jie mokosi iš mūsų, mes – iš jų. Čia nėra viskas tobula, drugeliai neskraido. Pasibaram, bet dar niekas nesusimušė, diskusija kultūringa.
Kokių žmonių laukiate?
Monika. Visų laukiame.
Ses. Viktorija. No face control. Čia ateina tie, kuriuos Dievas atsiveda. Nenorime girtis, nėra čia viskas lengva. Reikės dirbti, tarnauti, vieniems kitus priimti, įsipareigoti, kartais, sukandus dantis, apkabinti, priimti iki galo, mylėti iki skausmo.
Monika. Tie du žmonės, ėję kelyje į Emausą, ginčijosi dėl Nukryžiuotojo – prisikėlė, neprisikėlė. Mes irgi panašiai: nesutariame visais klausimais vienbalsiai, natūraliai ieškome, audringai pasikalbame. Čia nereikia užsidėti šventumo kaukių ar kiekvieną dieną eiti į Mišias. Ateini su tuo, su kuo tuo metu gyveni, ir išeini su Jėzumi.
Bendravo Rosita Garškaitė
 |
| Reikės dirbti, tarnauti, vieniems kitus priimti, įsipareigoti, kartais, sukandus dantis, apkabinti, priimti iki galo, mylėti iki skausmo. |