1982 metais mano senelis, tuomet aukštas komunistų partijos pareigūnas, vieno rajono pirmasis sekretorius, buvo paskirtas dirbti į Vilnių. Čia jis gavo didelį žinybinį butą Naujamiestyje ir persikraustė gyventi su žmona bei dukters šeima. Šiame name, iki pat 1990 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, praleisdavau savo atostogas, kartu su juo, mylima močiute ir pusseserėmis.
Apatiniame tarpukaryje statyto buto aukšte stovėjo didelės knygų lentynos, kuriose didelę ploto dalį užėmė Lenino ir Stalino raštų rinkinys. Atsimenu save sklaidantį tas, kažin kuo kitokias, knygas. Jų buvo įspūdingai daug ir visos jos buvo vienodos. Ypač domindavo pirmasis puslapis su įklijuota Lenino arba Stalino nuotrauka, uždengta permatomu popieriumi, kad paėmęs į rankas knygą nesuteptum portreto.
Kita viena dažniausiai vartytų knygų buvo 1987 metais išleistas „Liaudies gynėjų žodis“. Dabar galvoju, ar tik ši knyga nebuvo mano pirmasis pokario metų Lietuvoje reprezentantas? Sudaryta iš buvusių „liaudies gynėjų“ pasakojimų apie pokario kovas su „banditais“, iliustruota paveikiomis fotografijomis, vaikui ji darė didelį įspūdį. Be jokios abejonės, buvau „liaudies gynėjų“ pusėje. Ką reiškė jau pati žodžių semantika.
Jo gyvenimas atskleidžia tragišką kelią, kaip žmogus, tikintis žmogus, nepriklausomos Lietuvos patriotas, dėl aplinkybių ir kitų asmenų fatališkų klaidų gali tapti jos priešu, kita vertus, jo istorija ragina neskubėti teisti ar lengvai klijuoti etiketes.
Banditų nuotraukų ten nebuvo. Sovietmečiu knygose jos nebuvo demonstruojamos. Tiesa, minėtoje knygoje yra viena fotografija, kurioje matyti ant žemės surištomis rankomis gulintis ir į fotografą žvelgiantis žmogus, saugomas „liaudies gynėjos“ su vilkšuniu. Visos kitos nuotraukos, susijusios su „banditų“ gyvenimu, vaizdavo ne juos pačius, o jų buvimo vietas ir jų darbus: atidarytus, susprogdintus, ardomus bunkerius ir nužudytus žmones.
Taigi galiu sakyti, jog vaikystėje mačiau tik vieną banditą, visus kitus turėjau įsivaizduoti. Jie man, vaikui, atrodydavo kaip tamsios, paslaptingos ir žiaurios būtybės, nelyg aitvarai, išnyrantys iš tamsos ir į tamsą sugrįžtantys, palikę kruviną pėdsaką. Ikonografijos stygius vertė primąstyti trūkstamus dalykus. Žiūrėdavau į tą nuotrauką ir galvodavau, kaip šis žmogus (taikaus, dailaus veido) gali būti toks žiaurus.
Kita pokario kovų Lietuvoje reprezentacija man buvo senelio pasakojimai. Dažnoje šeimoje, giminėje būna vienas asmuo, kurį būtų galima pavadinti „raktiniu asmeniu“, tas, kuris labiausiai gerbiamas ir kurio pasakojimas beveik nekvestionuojamas. Mano šeimoje tai buvo senelis – išties daug gyvenime matęs kaimo vaikinas. Jo vis klausdavau papasakoti apie „karą“. Ir jis pasakodavo apie daugelį dalykų.
Man įstrigo du siužetai: vienas apie tai, kaip senelis įėjęs į vieno valstiečio trobą ir radęs bevakarieniaujantį „banditą“. Tas „banditas“ senelį puolęs, parbloškęs ir vos nepasmaugęs. Iš lauko atbėgęs draugas užpuoliką nušovęs. Kitas. Senelis kartu su liaudies gynėjais atvyksta į sodybą, kurioje banditai išžudę šeimą. Jie įeina į vidų, kur juos pasitinka mažas vaikas, savo kojytėmis tėvų krauju ištipenęs aslą. Pirmąjį siužetą išties aptikau vėliau, dirbdamas archyve.
Nepamenu to momento, suvokimo, kad tie vadinamieji „banditai“ iš tiesų buvo mūsų partizanai. Kovotojai už Lietuvos laisvę. Ir kad visas šis demonizavimas tebuvo begėdiškos sovietinės propagandos dalis. Metams bėgant tėvų namuose daugėjo knygų apie pokarį, pasirodė, kad aitvarai turėjo veidus, o jų nuotraukų sovietmečiu neviešindavo, idant jos nekeltų papildomų asociacijų. Kad „banditai“ nepasirodytų pernelyg nebanditiški.
Vis dėlto, nepaisant įgyto žinojimo, kažin koks krislelis nevienareikšmiškumo liko. Ne dėl partizanų kovos, ne dėl jos prasmės ir konteksto, bet dėl to, kaip, kokių motyvų vedami konkretūs žmonės istorijos vingiuose rinkdavosi vieną ar kitą pusę ir tų žmonių teisimo. Panašiai kaip su kaliniais. Esame linkę jais baisėtis, kol nesužinome visos jų gyvenimo istorijos. Ir pats žiauriausias nusikaltėlis kadaise buvo vaikas, maža, trapi būtybė, sužeista suaugusiųjų.
Kodėl visa tai pasakoju? Pasakoju manydamas, kad mano senelio istorija gali turėti universalios prasmės. Pabandysiu paaiškinti. Sau ir jums. Viena vertus, jo gyvenimas, mano akimis, atskleidžia tragišką kelią, kaip jaunas žmogus, nepriklausomos Lietuvos patriotas, dėl aplinkybių ir kitų asmenų fatališkų klaidų gali tapti jos priešu, kita vertus, jo istorija ragina neskubėti teisti ar lengvai klijuoti etiketes.
Sausi faktai tokie: senelio tėvas, tarpukariu laisvamanis, pažangus ūkininkas, kaimo šviesuolis, valsčiaus pirmininkas, Lietuvos sukilėlių sušaudytas 1941 metais kartu su keliais kitais komunistų partijos aktyvistais. Pasakojama, jog kažkas pasakęs, esą jis sudarinėjo tremiamų žmonių sąrašus. Kalėjime sargybiniai raginę jį bėgti, tačiau jis atsisakęs, nes „niekam nieko blogo nepadaręs“. Mano senelis nešė jam lauknešėlius su maistu, kol vieną dieną sargybiniai pasakė: „Jau nebereikia“.
Tų pačių metų rudenį, senelis, tuomet trylikmetis berniukas, buvo pašalintas iš mokyklos kaip komunisto vaikas. Rugsėjo mėnesį atėjęs į klasę segėdamas juodą juostelę, tačiau kiti vaikai jį kampe užspaudę, juostelę išplėšę ir sutrypę. O mokytojas pasakęs: „Komunisto išperai mokykloje ne vieta“. Senelis grįžo namo ir daugiau į mokyklą nėjo, per karą padėjo mamai ūkyje. Šeimoje augo dar trys dukros.
1947 metais senelis įstojo į komjaunimą, o vėliau tapo komunistų partijos nariu. Pokario metais buvo rajono komjaunimo veikėju, vėliau dirbo vykdomojo komiteto pirmininku, pirmuoju rajono sekretoriumi, galų gale – Miškų ūkio ministerijoje (buvo baigęs Žemės ūkio institutą), visą jo gyvenimo kelią (taip, sovietinio kolaboranto, nomenklatūrininko) nulėmė mirtina 1941-ųjų vasara ir ruduo.
Kartą vienas Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojas, gražiai metaforišku vardu Ipolitas Ledas, su šventu pasipiktinimu replikavo išdidžiam studentui: „Nėra pilkų žmonių, pilkais žmonės atrodo tik tada, kai sėdi viršutiniame pastato aukšte ir žiūri žemyn į gatvę“. Man šis jo pasakymas atrodo labai tinkamas ir kalbant apie sudėtingais laikotarpiais gyvenusius žmones. Viskas iš tikrųjų liūdniau ir tragiškiau, kai žvilgteli iš arčiau.
Senelis mirė 1991 metais. Sausio 13-ąją išgyveno jau gulėdamas ligoninėje. Išgirdo ir apie įvykius Medininkuose. Ką jis tuo metu galvojo? Nežinau. Gal labai paprastus dalykus, gal netgi, dabartinėmis akimis, papiktinančius, tačiau aš jį matau kaip pažemintą paauglį – prie kalėjimo, su lauknešėliu rankoje, nuleidusį akis, ir mokykloje, verkiantį iš apmaudo ir degantį kerštu. Kiekvienas kolaborantas kadaise buvo vaikas.