Evangelija pasakoja apie neregį elgetą Bartimiejų, maldavusį Jėzų pagalbos. Žmonės draudė neregį, kad jis liautųsi prašyti, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Tuomet Jėzus, išklausęs, ko žmogus prašo, tarė neregiui: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Žmogus praregėjo ir nusekė paskui Jėzų (Mk 10, 46–52).
Jericho neregio pagydymas gyvai iliustruoja, ką žmogui duoda tikėjimas į Dievą. Jis praregi. Kol žmogus nėra sutikęs Jėzaus, t.y. tarp jo ir Dievo neužsimezgęs tikėjimo ir meilės santykis, tol jis lieka dvasios neregys ir kaip laivas be vairo jūroje yra mėtomas ir draskomas savo puikybės, godumo ir kūniškumo aistrų. Mes nuolat sutinkame žmonių, be saiko godžių pinigų, nesąžiningų, veidmainiaujančių, paskendusių neapykantoje, vergaujančių alkoholiui ir panašių. Kai šis dvasinis aklumas plačiai paplinta visuomenėje, tuomet ji išgyvena moralinę krizę.
Jėzus pagyrė neregio tikėjimą. Šis žmogus tikėjo į Dievą ir laukė ateisiančio Mesijo. Jo šauksme: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ girdime aiškų kreipimąsi į Mesiją, kilsiantį iš Dovydo giminės. Pakartotinas neregio kreipimasis liudija: jis tvirtai tikėjo, jog šis Mokytojas gali jį pagydyti. Kaip mums reikia šitokio Bartimiejaus tikėjimo!
Mes tikime į Dievą, sukūrusį matomą ir nematomą pasaulį. Tikime, ką Dievas apreiškė per Senojo Testamento patriarchus ir pranašus. Mes tikime į Tėvo mylimąjį Sūnų, prieš du tūkstančius metų skelbusį Gerąją Naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę. Mes taip pat tikime į Šventąją Dvasią, per pirmąsias Sekmines matomu būdu nužengusią ant apaštalų. Tikime, kad be jos pagalbos nepajėgtume ištarti: „Jėzus yra Viešpats“ ir priimti viso, ko moko Katalikų Bažnyčia.
Mes tikime į Dievą ne kaip kosminę jėgą, kurios veikimu įvyko Didysis sprogimas ir atsirado visata, bet tikime į Dievą kaip Asmenį, į kurį galime kreiptis „Tėve“. Kaip sakė popiežius Benediktas XVI, šis „Dievas mums apsireiškė Kristuje, jis mums atskleidė savo veidą ir tapo mums realiai artimas. Dievas žmogui, kiekvienam iš mūsų, apreiškė savo bekraštę meilę. Kryžiuje, Jėzuje iš Nazareto, Dieve tapusiame žmogumi, jis parodė mums, kaip toli siekia šita meilė, iki pat savęs dovanojimo, iki visiškos aukos. Tikėjimas – tai tikėjimas šita Dievo meile, kuri nesitraukia prieš žmogaus blogumą, prieš blogį ir mirtį, bet perkeičia visas vergavimo formas, suteikdama galimybę būti išgelbėtiems. Tikėti reiškia sutiktą šį Asmenį, Dievą, kuris mane palaiko ir man pažada nenykstančią meilę, kuris ne tik žada amžinybę, bet ją duoda“.
Dievas yra ir visuomet liks didžioji Paslaptis, kurios niekada nepajėgsime iki galo pažinti. Protu mes tik prisiartiname prie Dievo slėpinio, o toliau einame, vadovaudamiesi tuo, ką yra apreiškęs pats Dievas. Šis Dievo Apreiškimas užrašytas Šventajame Rašte, kuris turėtų tapti parankine knyga, kasdien skaitoma ir apmąstoma maldoje.
Tikėjimas yra Dievo dovana, bet žmogus yra laisvas tą dovaną priimti arba ją atmesti. Dievas mus myli ir nori, kad jį pažintume, tikėtume ir mylėtume. Bet Dievas nenori pažeisti mūsų laisvės, nes be jos nebūtų užmegztas tikros meilės santykis. Dievui nereikalingi vergai. Meilė ir draugystė yra įmanomos tik tarp visiškai laisvų asmenų. Kristus tik ragina tikėti ir atsiversti, bet niekada neverčia. „Jo karalystė plinta meilės jėga, tos meilės, kuria Kristus, iškeltas ant kryžiaus, prie savęs traukia visus žmones“ (Vatikano II Susirinkimo Tikėjimo laisvės deklaracija Dignitatis Humanae, 11).
Mes tikime į Dievą ne todėl, kad savo protu iki galo jį pažįstame, bet todėl, kad jis mums yra apsireiškęs per savo kūrinius, per pranašus ir ypač per Jėzų Kristų. Mūsų tikėjimas nėra aklas, kaip kartais teigiama, bet remiasi mūsų protu, Apreiškimu, Kristaus ir šventųjų stebuklais, Bažnyčios plitimu ir šventumu. Per du tūkstančius metų subyrėjo daugybė karalysčių, o Bažnyčia, net ir patirdama daugybę sunkumų, savo narių neištikimybių bei nuodėmių, vis auga ir auga. Iš dvylikos mokinių ji išaugo iki pusantro milijardo krikščionių, ir, svarbiausia, šioje Bažnyčioje matome daugybę šventųjų, net kankinių, matome vykdomus didžiausius meilės darbus, matome daug herojiško pasiaukojimo, kuris jau pats savaime yra stebuklas. Ar visa tai gali kilti tik iš Dievo iliuzijos?
Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo. Tikras mokslas ir tikras tikėjimas niekuomet negali prieštarauti vienas kitam. Tai broliai dvyniai, kurie kyla iš to paties šaltinio – Dievo. Todėl nereikia bijoti, kad mokslo atradimai galėtų paneigti Dievo buvimą. Mokslas tik atskleidžia gamtos dėsnius, visatos vystymąsi, bet sąžiningas mokslininkas niekuomet negalės pasakyti, kas yra viso to, ką matome ir pažįstame, aukščiausioji Priežastis.
„Tikėti – tai džiugiai ir laisvai pasitikėti Dievo Apvaizdos planu istorijoje, taip, kaip pasitikėjo Abraomas, kaip pasitikėjo Mergelė Marija. Tikime tuomet, kai mūsų protas ir širdis sako „taip“ Dievui, kai išpažįstame, kad Jėzus yra Viešpats. Šitas „taip“ perkeičia gyvenimą, atveria kelius į prasmės pilnatvę, naują, kupiną džiaugsmo ir vilties“ (popiežius Benediktas XVI).