Siūlome dar vieną laidą iš ciklo Auginti ir augti.
Skyrybos yra viena iš nutylimų temų diskusijose. Nors skyrybos skaitlingumi jau susilygino su santuokomis, tačiau nuo įdėmesnio žvilgsnio į skyrybų priežastis, į jausmus, kuriuos išgyvena išsiskyręs žmogus, kokios pagalbos jam ar jai labiausiai reikia, paprastai pabėgame į juokelius ar tuščius padrąsinimus.
Viešojoje erdvėje vyrauja du kraštutinumai: įsitikinimas, kad skyrybos - nieko rimto - nes jau esame įpratę prie permainų visose gyvenimo srityse, todėl išskyrę žmonės turi gyventi, tarsi nieko neatsitiko, kitas kraštutinumas - išsiskyrę žmonės tampa paženklintaisiais, į juos žiūrima iš aukšto, su teisėjo nuostatą, nebandant įsigilinti, kuo jie gyvena.
Užuot keikus tamsą, skundžiantis, jog trūksta informacijos, gilesnės analizės, prasmingiau yra uždegti žvakę - pakviesti specialistus į diskusiją. Džiaugiamės, jog svarbiu talkininku, organizuojant diskusiją, tapo išsiskyrusiųjų sielovados centras Bendrakeleiviai.
Tad prie vieno stalo pakvietėme kunigą, daug dėmesio skiriantį išsiskyrusiųjų sielovadai, Saulių Bužauską, psichologę Jeleną Trofimovą ir Vytenę Jankauskienę, Bendrakeleivių programų dalyvę, sutikusią pasidalinti tuo, ką jai teko išgyventi po skyrybų. Pokalbiui vadovavo Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas.
Pirmojoje diskusijos dalyje labiau akcentavome tai, kokius jaumus išgyvena į skyrybų krizę patekęs žmogus, antrojoje daugiau dėmesio skiriame svarstymui, kokios pagalbos labiausiai reikia skyrybų krizę išgyvenusiam žmogui.
Laidą filmavo Kostas Kajėnas ir Gediminas Šulcas, montavo G. Šulcas ir A. Navickas.
Laida remiama iš lėšų, skirtų Nacionalinės demografinės politikos strategijos šeimos gerovės 2012 m. priemonių plano įgyvendinimui.
