 |
Spalio 10 d. Vilniaus paveikslų galerijoje, dar vadinamoje Chodkevičių rūmais, įvyko istorikų diskusija apie svarbiausias LDK didikų gimines ir jų atstovų istorinius portretus. Tai vienas iš akcentų, papildančių unikalią muziejuje iki spalio 27 d. veiksiančią parodą „LDK valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų”. Diskusijoje dalyvavo dr. Genutė Kirkienė, dr. Eugenijus Saviščevas ir dr. Deimantas Karvelis.
Iš pradžių dr. E. Saviščevas pristatė LDK didikus kaip luomą, kildinusį save iš Vytauto laikų didikų ir savo politinę ir valstybinę padėtį sustiprinusį naudingomis vedybomis ir giminystės ryšiais. Paprastai šie didikai, garsėję ir savo kilme bei turtu (didžiule žemėvalda), užimdavo ir svarbiausias pareigybes šalyje: etmono, kanclerio, maršalkos, Vilniaus vaivados, Trakų vaivados, kaštelionų. Tokių didikų giminių nuo XV iki XVIII a. ir iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo būta nemažai – Goštautai ir Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Čartoriskiai, Tyzenhauzai. Bet ko dėl gi mes, klausė istorikas, turime domėtis šiais didikais ir jų tarpusavio kovomis dėl įtakos? Ir ar turime domėtis?
Vėliau kalbėję dr. Saviščevo kolegos neleido suabejoti, kad domėtis verta. Užtenka prisiminti romėnų patarlę, kad nežinantys savo istorijos yra vaikai. Dr. G. Kirkienė kalbėjo apie gausią ir garsią Chodkevičių giminę, konkuravusią su Radvilomis. Sena ir jų kilmė – jau Vytauto laikais aptinkame pirmuosius Chodkevičius. (Egzistuoja pasakojimas apie didiką Chodką, Vorkslos mūšyje išgelbėjusį Vytautą – išnešusį jį iš mūšio lauko, tai neva liudijusi ir jo pavardė Chodka, reiškianti spartų ėjimą). Įdomu tai, kad Chodkevičių giminė buvo stačiatikių tikybos, ir ji nesutrukdė jiems integruotis į politinį valstybės elitą ir susigiminiuoti su didžiojo kunigaikščio Kazimiero aplinka.
Nuo XVI a. atsiranda trys Chodkevičių giminės šakos. Aleksandras Chodkevičius – Žygimanto Senojo aplinkos žmogus, jo iškilimui didelį vaidmenį turėjo Bona Sforca, kuri troško apriboti LDK didikų (pvz., Radvilų) galingumą. Grigalius Chodkevičius tarnavo Bonos Sforcos interesams, todėl ir Žygimanto Augusto valdymo metu galėjo gauti aukštas privilegijas. Jeronimas I Chodkevičius perėjo į katalikybę. Vienas iškiliausių šios šakos atstovų – Jonas Karolis Chodkevičius. Karinių pergalių šlove jis nustelbė netgi Radvilas.
Apie Radvilas kalbėjęs dr. Deimantas Karvelis pabrėžė, kad apie šią giminę trumpai kalbėti neįmanoma. Ji sava ir baltarusiams, ir lenkams (lenkų istoriografija Radvilų tema – daugiau nei įspūdinga). Tai iš tiesų didinga giminė – nuo 1509 m. iki 1709 m. Radvilų giminės rankose buvo sutelktos svarbiausios pareigybės. Pagrindinės Radvilų gi -mi nės šakos yra šios: Biržų – Dubingių (pradininkas – Radvila Rudasis) ir Nesvyžiaus – Olykos (Radvila Juodasis). O Radvilų giminės credo, besitęsiantį per ištisas kartas, galima apibūdinti kaip gyvenimą dėl Dievo (santykiai su visomis krikščioniškomis konfesijomis), dėl Tėvynės (kalbėjo lenkiškai, buvo vedę lenkų kraujo moteris, bet įsivaizdavo esą lietuviai) ir dėl Giminės (tai galima apibūdinti kaip visą lokalinę bendruomenę – su pilionimis, žemionimis, valstiečiais ir kt.).
Kadangi Radvilos ir Chodkevičiai buvo apibūdinti kaip konkuruojančios giminės, tai ir istorikų diskusija toliau vyko kaip mandagus disputas, ginant savąją giminę. Dr. Kirkienė žavėjosi kariniais Jono Karolio Chodkevičiaus nuopelnais – ypač jo laimėtu Salaspilio mūšiu, kai jo kariuomenė nugalėjo triskart didesnes švedų karaliaus Karolio IX pajėgas. Ir žuvo jis kaip tikras didikas – Chotyno mūšyje, taigi „ant skydo”. Tokios narsos su žavėti, XVII a. nežinomi dailininkai nutapė ne vieną J. K. Chodkevičiaus portretą.
Dr. Karvelis nenusileido – taip, J. K. Chodkevičius Salaspilio mūšį laimėjo, bet ar laimėjo patį karą? O karas tai buvo Livonijos karas. Ir jis pelnytai vadinamas Radvilų karu. (Radvilos Juodojo iniciatyva Livonija 1561 m. pasiprašė Lietuvos vasalinės globos). Negana to, Chodkevičiaus žygūnai apsi stojo Radvilų pilyje netoli Livonijos sienos ir naudojosi jų proviantu. Taigi reikėtų tai vadinti ne didikų giminių priešprieša, o jų bendradarbiavimu. Istorikas paminėjo Jonušą Radvilą, Radvilos Rudojo provaikaitį, kuris irgi buvo labai išmanus karys ir karybos žinovas, o to labai prireikdavo, nes XVI– XVII a. buvo karų amžius, taika trukdavo trumpai. Kaip labai įžvalgus strategas buvo pa minėtas ir Kristupas Radvila, Jonušo tėvas. Kai švedai, užpuolę Biržų pilį, išsivežė visas patrankas ir plukdė trimis laivais į Švediją, visi tie laivai su patrankomis nuskendo. Kristupas Radvila išklausinėjo, kurioje Baltijos vietoje tai nutiko ir iš Kuršo bajoro, kuriam priklausė jūros valda, gavęs leidimą, iškėlė iš jūros dugno patrankas. Beje, tai buvo kur kas pigiau, nei lieti patrankas iš naujo.
Dr. Kirkienė, neginčydama nei šių istorinių faktų, nei Radvilų karybos išmanymo, pabrėžė, kad ir J. K. Chodkevičius išaugo šeimoje, pilnoje kariūnų. Mokėsi Vilniaus universitete, pasižymėjo dideliu iškalbingumu ir sumanumu. O ir šiaip buvo apdovanotas dorybėmis: buvo dosnus, savo pinigais rėmė kariuomenę (tam tikslui net pardavė šeimos sidabrinius indus), labai mylėjo savo žmoną (rašė jai labai gražius laiškus), kolekcionavo senus ginklus, ir nors buvo griežtas savo kariams, tačiau pakankamai gailestingas belaisviams.
Žinoma, ir Radvilos neliko be dorybių. Dr. Karvelis, kalbėdamas apie Radvilą Juodąjį, pabrėžė, kad tai buvo didinga asmenybė, pranokusi savo laikus. Vienintelis didikas, kuriam įėjus į menę, atsistodavo Žygimantas Augustas. O dėl kilnumo – anava Kristupas Radvila, tas pats, kuris traukė patrankas iš jūros, po mūšio vakarieniavo su savo belaisviais. Kartu. O kai bestatant vieną iš pasienio pilių, nuslinkusi nuo pylimo žemė prispaudė griovy dirbusius valstiečius ir sutraiškė jiems kojas, Radvila liepė pernešti juos į pilį ir paskui visą laiką domėjosi, kokia tų valstiečių būklė. Taigi mitas, kad didikas buvo kietaširdis pasipūtėlis ir paprasti žmonės jam nerūpėjo, ir yra tik mitas. O dėl laiškų – Kristupas rašė ne mažiau gražius savo žmonai Onai, ir rašė pats, nors rašė baisiai – kaip su vištos koja. Užtat kokio švelnumo jie pilni!.. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui, palyginus su Kristupo laiškais žmonai, yra vieni šalčiausių epistoliarinio žanro pavyzdžių.
O apskritai Radvilos Juodojo būta bene paties žymiausiojo giminės atstovo, kuris iki šiol, deja, neturi nė vienos jam skirtos lietuviškos mokslinės monografijos. O juk ne apie ką kitą, kaip apie Radvilą Juodąjį pasakė Vytautas Kavolis: „Kai mirė Radvila Juodasis, tai buvo paskutinis metas, kai Lietuva dar galėjo būti įdomi pasauliui”. Iš tiesų verta įsigilinti į šituos žodžius. Ir pagalvoti, kokia gi Lietuva būtų buvusi, jei Juodasis nebūtų miręs taip anksti ir jei būtų įsikūnijusios jo idėjos. Gal nebūtų reikėję kurti tokių kvailų dalykų, kaip „drąsios” ar kokios kitos Lietuvos įvaizdis, nes žinotume, ką drąsa iš tiesų reiškia.
Istorikams baigus savo apžvalgas, iš salės buvo sulaukta klausimų. Ar Chodkevičių rūmuose iš tiesų buvo šaudomasi dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės – taip, iš tiesų toks susišaudymas buvo, Radvilos ir vėl rungėsi su Chodkevičiais, pastarieji į rūmus atsivedė ne tik du tūkstančius karių, bet atsitempė ir patrankų. Ir viskas dėl to, kad Sofijos, kuri turėjo būti ištekinta už Boguslovo Radvilos, Chodkevičiai panoro neatiduoti (turėjo tam teisę, mat buvo kunigaikštytės globėjai). Buvo paminėtas ir pirmasis viešas tikybinis disputas Vilniuje, Radvilos Perkūno namuose 1599 m., kur susirinkę katalikai ir protestantai kelias dienas kalbėjo apie Petro primatą, dalyvavo visas Vilniaus elitas, o po disputo buvo išleista įvairių brošiūrų, kur pusė pripažino save laimėjusia.
O paklausus, kaip didikai auklėdavo savo vaikus, sulaukta ir atsakymo, vėl privertusio kitaip pažvelgti į tolimą XVI a. Didikai – pavyzdžiui, Radvilos – vaikams rūpindavosi palikti ne tik turtus, bet ir paskirti jiems tinkamus globėjus. Testamentus rašydavo dažnai, ypač prieš karo žygius. Vaikus matydavo retai – juk praktiškai visuomet keliaudavo, iš žygio į žygį, iš posėdžio – į posėdį, tačiau labai juos mylėjo, o mirus – labai sielvartaudavo. Yra išlikę netgi mirusių kūdikių portretai – didikai užsakydavo nupiešti savo kūdikių portretus. Vėlgi minėtinas Radvilos Juodojo priešmirtinis laiškas sūnui – Radvilai Našlaitėliui, kuriame Juodasis sako, kad ne turtai – svarbiausia, o tai, ką tu išpažįsti savo lūpomis: tas tikėjimas, kurio jis savo vaiką išmokė.
Žinoma, pažvelgus į ateitį, keista ir baugu, kad Našlaitėlis sudegino tėvo Brastoje išleistą Bibliją ir sugriovė jo statytas bažnyčias, o su kito Juodojo sūnaus – Jurgio Radvilos, tapusio Vilniaus vyskupu, vardu siejamas pirmasis knygų laužas Lietuvoje. Tačiau istorija pilna paradoksų. Tas pats Našlaitėlis 1613 m. suorganizavo pirmojo kartografinio LDK žemėlapio išleidimą ir parašė garsiąją „Kelionę į Jeru zalę”, tapusią tų laikų bestseleriu.
Tokia jau toji istorija. Ne veltui senovės graikai sakė, kad ji – gyvenimo mokytoja. Nesitikėkite iš jos gerų pažymių, jei blogai mokysitės. O mokytis, kaip šiuolaikiniai švietimo specialistai teigia, reikia visą gyvenimą. Taigi jeigu tik pradedate dėlioti istoriją į stalčiukus ir žinote, kas joje gera ir blo ga – nerkite į XVI amžių, ir pamatysite, kaip visas jūsų žinojimas nyksta kaip voratinklio siūlas rudens danguje.
