Ššššš... patylėkime, įsiklausykime, išgirskime tylą... Kokios ji spalvos? O formos? Didelė ji ar maža? Gal atsakymų ieškoti padės V. Palčinskaitės eilėraštis „Tyla"?
Tyla
Tyla, įsisupus į skarą pūkinę,
Pasiėmė didelę skujų pintinę.
Ji paliepė varnų pulkams netarškėti
Pasupo prie kelio miegūstą erškėtį,
Paskui pastovėjo šiek tiek prie užkalto
Medinio vasarnamio – tuščio ir balto.
Ji pamestą sviedinį glaudė prie kojų,
Kurio visą vasarą vaikas ieškojo.
Nutolo. Išsiskleidė didelę skarą.
Prisėdo ant žemės. Ir buvo taip gera...
Mes tyliai priėję užkalbinom tylą –
Nejaugi tyla niekada neprabyla?
Tik skujos, be garso pažirusios, plyti...
Taiką tokioj tyloje pasakyti?
V.Palčinskaitė. Senamiesčio lėlės. – Vilnius, 1987. P26