 |
| Virginija Būdienė
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL |
Tęsdami pokalbių ciklą apie lituanistiką, kaip vieną svarbiausių tautinę tapatybę formuojančių veiksnių, pristatome pokalbį su Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdiene.
Su prezidentės patarėja „Bernardinai.lt“ kalbėjosi apie lituanistiką ir jai (ne)palankius politinius sprendimus. V. Būdienės nuomone, lituanistikos prioritetas turėtų būti įtvirtintas svarbiausiuose valstybės dokumentuose, tačiau daugiau dėmesio šiai sričiai turėtų rodyti ir visuomenė. Pasak V. Būdienės, tai turėtų prilygti galingam visuomeniniam judėjimui.
Deja, ne visi politiniai sprendimai, V. Būdienė tikina, palaiko lituanistiką, o visuomenei kai kuriais atvejais pritrūksta orumo ir sąmoningumo. Plačiau apie tai skaitykite interviu.
Kai plačiąja prasme vartojama lituanistikos sąvoka, galvoje turima ir lietuvių kalba, istorija, kultūra. Kiek ši sąvoka prigijusi ir suprantama viešojoje erdvėje?
Regis, Mikalojus Daukša sakė, kad papročiai, kalba ir žemė daro mus tokius, kokie esame. Papročius tikriausiai reikėtų suprasti platesne prasme – kaip kultūrą, istoriją. O štai lietuvių kalba – pagrindų pagrindas, didžiausias mūsų unikalumas.
Požiūris į lituanistiką plačiąja prasme, manau, yra labai teisingas, tik jis šiuo metu nėra pakankamai veiksnus. Mes turime seną įprotį skirstytis į sekcijas: lituanistai – sau, filosofai – sau, kultūros žmonės veikia atskirai. Ir nors deklaruojame, kad lituanistika yra labai plati sritis, gyvenime susiskaidymas išlieka.
Nors atsiranda ir lituanistikos sritis vienijančių dalykų, tokių kaip prie Seimo veikianti Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, ar prie Vyriausybės neseniai pradėjusi veikti ir premjero vadovaujama Lituanistikos plėtros komisija. Veiklos pradžioje Lituanistikos plėtros komisija buvo gana aktyvi, joje svarstytos prasmingos, integruoto požiūrio į lituanistiką idėjos, tačiau dabar jos veikla sulėtėjo.
Kad Lituanistika plačiąja prasme yra fragmentuota, rodo ir mūsų infrastruktūros. Tarkime, esame įpratę, kad mokyklos veikla yra visai kas kita nei aukštųjų mokyklų veikla. Mokslinė veikla lietuvių literatūros srityje menkai integruota su Lietuvos kultūros tyrinėjimais, net kalbos srityse. Iki šiol manoma, kad tai – nesusisiekiantys indai.
Finansavimas taip pat fragmentuotas. Kiekvienoje lituanistikos srityje skirstomasi pagal projektus, nacionalinis strateginis požiūris paliekamas paraštėse. Tarkime, Mokslo taryboje atsiradusių lituanistikos projektų finansavimo principas turi ir šalutinį poveikį: institucinį finansavimą papildantis projektinis finansavimas suskaldo mokslo bendruomenę, nekuria stabilesnių mokslininkų ryšių, nesiranda ilgalaikės mokslinių tyrimų grupės. O ilgalaikiai nacionaliniai Lituanistikos moksliniai projektai yra itin svarbūs. Juk niekas kitas jų už mus nepadarys, tik lietuviai Lietuvos mokslininkai suinteresuoti ir gali tuo užsiimti. Pavieniams užsienio lituanistikos tyrėjams ačiū, bet tai beveik egzotika.
Nors Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona yra pasakęs, kad lituanistika gyvena geriausius savo metus, tokiai jo minčiai nepritarčiau. Didelių grėsmių, jog kas nors mums uždraus kalbėti lietuviškai, puoselėti savitą kultūrą, gal ir nėra, tačiau lituanistikai plačiąja prasme ir lietuvių kalbai siauresne prasme trūksta strateginio svorio bei sisteminio požiūrio. O ir mes patys turime labai didelių lituanistikos vertybių puoselėjimo problemų. Net pasigirsta politikų, mokslininkų, kūrėjų kalbų, kad nebereikia lietuvių kalbos prižiūrėti, norminti, kurti naujus terminus. Atseit, norminė lietuvių kalba varžo reikšti mintis. Manau, kam trūksta minčių, tą lietuvių kalba gal ir varžo. Štai čia galėtume imti pavyzdį iš Lenkijos – ten labai uoliai kuriami, pavyzdžiui, nauji technologijų srities terminai.
Štai neseniai teko girdėti mokslininką lituanistą su susižavėjimu žiniasklaidoje pasakojantį, kaip neformaliai vartojama kalba Didžiojoje Britanijoje. Anot jo, klounas per Karalienės jubiliejaus renginį kreipėsi į ją neformaliai „Kaip gyveni, Liz“. Bet tai klounas. Ir tai nereiškia, kad neturime savo kalbos kultūra rūpintis.
Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti lietuviška mokykla? Ko jai šiandien trūktų?
Neabejotinai lietuviškos mokyklos svarbiausioji paskirtis yra puoselėti lietuvybę, lituanistiką ir taip stiprinti valstybę. Nors kiti uždaviniai taip pat yra svarbūs, tačiau šis yra pirmas, pats svarbiausias. Mokiniai turi pažinti Lietuvą, jos kultūrą, istoriją, puoselėti savo lietuvių kalbą. Ji turi išugdyti brandų žmogų, naudingą visuomenei ir valstybei, nes tik tokiu atveju valstybinis mokyklų finansavimas turi prasmę.
Išties esame devalvavę žodį patriotas ir bijome jį vartoti, nors viena mūsų mokyklos užduočių ir yra ugdyti patriotišką Lietuvos pilietį. Gal vartotojiškame pasaulyje tai skamba banaliai, bet mokyklos ir šeimos misija – ugdyti meilę Lietuvai. Pridėčiau, kad ir Lietuvos istorijos, integruotos į pasaulio istoriją, statusas yra per menkas. Jei lituanistika plačiąja prasme būtų laikoma valstybės prioritetu, ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos egzaminas būtų privalomas.
Naujos, nuo 2014 m. įsigaliosiančios, stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos priėmimas yra politinė klaida, nuvertinanti svarbiausią valstybės kūrimosi elementą. Neakivaizdžiai buvo pasakyta, kad daug svarbesnė yra užsienio kalba, nes be tam tikro jos mokėjimo lygio nebus galima patekti į aukštąsias mokyklas.
Negana to, peržvelgę nuo 2013 m. siūlomą švietimo strategiją, pamatome, kad joje lituanistikos prioritetas neįrašytas. Nors jis numatytas kituose dokumentuose, apibrėžtas Švietimo įstatyme, to nepakanka. Tai turi būti įtvirtinta ir aukščiausiame, idėjiniu laikomame dokumente.
Šalies prioritetas, nuolat girdime, technologijos, tai – Lietuvos ateitis. Stojamiesiems į aukštąsias mokyklas atėjus, mokiniai nuolat raginami rinktis tai, kas perspektyviausia – technologinius mokslus. Ar tokiu būdu humanitariniai ir socialiniai mokslai nėra nuvertinami?
Negalėčiau patvirtinti, kad vieni mokslai puoselėjami kitų sąskaita, išskyrus kai kuriuos švietimo politikos sprendimus, keliančius neatitikimų studentui renkantis studijas. Dėmesį verta atkreipti į moksleivių pasirinkimą studijuoti, į jų polinkius. Visai kas kita – valstybės finansuojamų vietų paskirstymas, kuris šiuo metu yra gana adekvatus, tačiau valstybė turi garantuoti, kad dėl politinių ar valdymo sprendimų neatsirastų nenatūralios disproporcijos. O teisingas ir proporcingas lėšų paskirstymas debatų kelia ne tik Lietuvoje.
Humanitarai, socialinių mokslų atstovai, sakydami, kad technologiniai mokslai viską užgožia, greičiausiai galvoje turi skirtingą valstybės mokamą kainą už studijas. Jie sakys, jog yra verti daugiau, tačiau pinigai, mano nuomone, paskirstomi tolygiai, nes technologinių mokslų įrangos kaina yra gerokai didesnė nei socialinių mokslų.
Pridurčiau, kad iš kurio bokšto žiūrėsime, taip ir atrodys: humanitarai, socialinių mokslų atstovai tikins, jog technologiniai mokslai viską užgožia, nors, žiūrint pagal studentų skaičių, išeitų priešingai. Technologinių mokslų atstovai sakys, kad visus geriausius studentus „susigrobia“ socialinių mokslų studijos.
Yra įsitikinusių, kad technologijos ir per jas plintantis užsienio kalbų virusas iš dalies prisideda prie lietuvių kalbos nuvertinimo. Ką apie tai manote Jūs?
Manau, kad technologijų kontekste mes savo kalba per mažai rūpinamės ir puoselėjame, vertiname, pasiduodame atmestiniam požiūriui į lietuvių kalbą. Mums stinga orumo ir principingumo vienas į kitą kreiptis lietuviškai ne tik trumposiomis žinutėmis, bet ir elektroniniuose laiškuose. O tai turėtų būti kiekvieno lietuvio garbės ir orumo reikalas.
Aišku, kyla ir technologinių problemų, nes pati turiu telefoną, kuriuo visomis išgalėmis stengiuosi rašyti tik lietuviškomis raidėmis, tačiau tai nėra patogu: deja, ne visos lietuviškos raidės įdiegtos. Čia jau galima kalbėti ir apie įstatymų problemas, nes lietuvių kalbos įstatymo pataisos jau keletą metų guli Seime, ir nėra politinės valios šias pataisas priimti. O jos būtinos norint, kad atkeliaujančiose technologijose būtų aktyviau diegiama lietuvybė.
Lietuvoje yra daug su lietuvių kalba, kultūra, istorija susijusių komisijų, organizacijų, tyrimų institutų, pridėkime ir aukštąsias mokyklas, rengiančias studijų programas, vykdančias tyrimus. Kiek produktyvi jų veikla? Ar bendradarbiauja tarpusavyje šios įstaigos dėl bendro tikslo?
Žinoma, daug kas priklauso nuo politinės valios. Tarkime, Seimas priėmė kultūros politikos plėtros gaires, kurias parengė prie Prezidentūros suburta grupė. Manyčiau, kad lituanistikos prioritetas turėtų būti patvirtintas ne žemesniu lygiu.
Jei mes net lietuvių kalbos įstatymo pataisų nesiryžtame patvirtinti, tai akivaizdu, jog dėl šios srities kyla problemų: arba lituanistikos prioritetas valstybėje nėra tinkamai įvertintas, arba manoma, kad tai per daug kainuos, o galbūt nesusiburia suinteresuota kritinė masė.
Iš lituanistikos prioriteto patvirtinimo valstybiniu lygiu turėtų rastis ir šio prioriteto ėjimas į visas sritis formaliu lygmeniu – mokslą, švietimą, kasdienį kalbos vartojimą... Svajoju, kad dėmesys Lituanistikai būtų ne tik valstybės rūpestis, bet ir visuomeninis judėjimas, panašiai kaip „Baltųjų pirštinių“ akcija per rinkimus.
Praėjusiais metais Prezidentūros iniciatyva prabilta apie Baltistikos akademiją, jos kūrimą. Kokia veikla užsiims šis centras, ir kada galime tikėtis žinių apie jo įkūrimą?
Akivaizdu, kad niekas kitas pasaulyje negali tapti pasauliniu Baltistikos centru, tik Baltijos šalys. Žinome, lituanistinių centrų yra įvairiuose pasaulio universitetuose, taigi Baltistikos akademija galėtų tapti juos vienijančia, koordinuojančia institucija, vykdančia baltistikos, lituanistikos tyrimus, akademinius mainus, tyrimų rezultatų sklaidą. Pilietiniu, patriotiniu ir politiniu požiūriu toks centras mums gyvybiškai svarbus.
Premjero vadovaujama Lituanistikos plėtros komisija svarstė šį klausimą, jam pritarė, centro kūrimą labai palankiai įvertino ir lituanistiniai institutai – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvos kultūros institutai. Jie pradėjo kol kas simboliniu vardu vadinamos Baltistikos akademijos įkūrimo darbus, ir nors šiuo metu tai daugiau judėjimas, ilgainiui centras tikrai atsiras. Svarstoma, kad galbūt jį reikėtų įkurti renovuojamuose Sapiegų rūmuose.
Nuo mokslo ir didelių projektų keliaukime prie lituanistikos idėjų sklaidos užsienyje per lietuvių kalbos mokymą, kas aktualu išeiviams, emigrantams. Kiek svarbūs ir ar šalies palaikomi po pasaulį išsibarstę, maži lituanistikos centriukai?
Mums svarbus kiekvienas, norintis mokytis lietuvių kalbos: ar jis yra užsienio pilietis, ar išeivis iš Lietuvos, ar laikinas darbo migrantas. Siekiame, kad visi jie turėtų galimybę puoselėti kalbą, mokytis jos.
Daugelis turi progą tai padaryti, nes prie Lietuvos ambasadų ir atstovybių užsienyje veikia lituanistinės mokyklėlės. Šiuo metu planuojama, kad visas jų koordinavimas pereis iš Užsienio reikalų ministerijos rankų į Švietimo ir mokslo ministeriją. Reikia tikėtis, jog valdymas taps sistemiškesnis, pagerės kokybė. Nors dėl mokytojų lituanistų kyla problemų, ypač daug jų artimesniame užsienyje. Turėtume jiems teikti gerokai didesnę paramą.
Šiemet minimi Maironio metai, vyksta poezijos skaitymai, minėjimai. Kartais viešojoje erdvėje randasi pasipiktinimų, jog šie renginiai tampa tik atsiskaitymo, kad „kažkas vyksta“, forma, nepatraukia jaunimo. Kaip vertinate tokią lituanistinių idėjų sklaidą viešojoje erdvėje?
Kiekvieną su Maironiu susijusį renginį vertinčiau tik teigiamai: ar tai klasikinis konservatyvus minėjimas, ar informaciniai stendai mieste, ar reportažai per televiziją, ar įvairių profesijų žmonių skaitomos poeto eilutės.
Žmonės įvairūs, jų profesijos, išsilavinimas, skonis skirtingi, taigi kiekvienai visuomenės grupei reikia vis kitokio Maironio: vienam įstrigs, kaip ugniagesys per LRT televiziją skaito Maironio eilutes, kitam – skandalas, kilęs dėl draudimo Palangos bažnyčioje rengti koncertą, dar kitas keliaus su vaiku į Maironio muziejų Kaune, o kai kas nusipirks Maironio tomelį. Beje, mano žiniomis, Maironio poezijos tomelių ir su juo susijusių knygų pardavimai šiemet smarkiai išaugę.
Žinoma, Lietuvoje mažoka modernių, šiuolaikinių istorinės atminties ar kultūrinės atminties puoselėjimo formų. Kita vertus, šiuolaikinė raiška mūsuose priimama ne visada supratingai, matyt, esame konservatyvi visuomenė. Tą galėčiau pasakyti ir apie jaunimą, kurio konservatyvumas mane kartais stebina. Kita vertus, džiugina, kad minint Maironio jubiliejų daugelyje mokyklų, miestų vyksta daug įvairiausių žanrų renginių, konkursų. Emocinė sąsaja stipresnė, jei pats dalyvauji, rodai iniciatyvą, o ne pasyviai stebi „valdiškus“ renginius.
Kristina Urbaitytė
 |
Šis pokalbis yra ciklo Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje dalis. Ciklas iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.