Brangūs draugai, tegul nelaimės nesuparalyžiuoja jūsų. Nebijokite nei pasaulio, nei ateities, nei savo silpnumo. Viešpats leido jums gyventi šiuo istorijos metu tam, kad dėl jūsų tikėjimo jo vardas tęstųsi skambėjęs pasaulyje. (Benediktas XVI)
Londonas. Tūkstančiai sirgalių iš viso pasaulio. Tūkstančiai dalyvių, žūtbūtinai siekiančių pergalės. Naktinės pergalės dainos parkuose, prekybos centruose, gatvėse. Kasdienės viltys, dažnai sudūžtančios dėl milisekundės skirtumo tarp kelių varžovų. Visi šaukia ir ūžia. Išaušus naujai dienai, karštai meldžiasi viskam, kas tik galėtų egzistuoti, kad tik jų šalis parsivežtų auksą. Į šį šurmulį, kur kiekvieno pilnatvei trūksta tik pergalės, atvyko grupė žmonių iš viso pasaulio, norinti tūkstančiams laimėjimo ištroškusiųjų paskelbti, kad gyvenime yra kur kas daugiau nei auksas.
Šviesa pasaulyje
More than Gold („Daugiau nei auksas“) – tarptautinis krikščioniškas ekumeninis judėjimas, mažytė šviesa pasaulyje, skelbianti Kristaus meilę žmonėms, siekianti krikščionių vienybės, bandanti padėti žmonėms užmegzti ryšį su Dievu, išmokti dalytis tikėjimu. Benediktas XVI sakė: „Kalbėkite su Kristaus drąsa ir nuolankumu, kaip vilties šaltiniu mūsų gyvenimui.“ Olimpiada – puiki proga atsiliepti į šį kvietimą. Mums, Gyvųjų akmenų bendruomenės jaunimui, buvo suteikta galimybė įsitraukti į šią misiją ir prisidėti prie Evangelijos skelbimo Londone vykstant Olimpinėms žaidynėms.
Organizatoriai, Siono bendruomenės nariai, didelę svarbą teikė pasirengimui: tris dienas vyko intensyvūs mokymai, siekiant supažindinti atvykėlius su Londono kultūra, gatvės evangelizacijos specifika, parengti širdis evangelizacijai, apsivilkti džiaugsmo drabužiu, susitaikyti su Dievu bei vienas kitu ir atsikratyti visų baimių, idant leistume Šventajai Dvasiai veikti per mus.
Kasdien laukė vis kita misija su skirtingų tautybių grupėmis. Misijoje Svetingumo namai vaikams piešėme ant veido įvairius gyvūnus ar personažus, lankstėme balionus, siūlėme arbatos ir užkandžių, o su vaikų tėvais kalbėjomės apie tikėjimą; Gatvės evangelizacijoje šlovinome aikštėse, dalijome skrajutes, kviesdami į Bažnyčios renginius, su gatvėse sutiktaisiais kalbėjomės apie Dievą, siūlėme rašyti maldos intencijas ir meldėmės už juos. Šviesa naktyje kvietėme žmones į adoraciją, pamaldas bažnyčioje, siūlydami žvakę ir skelbdami, kad Dievas juos myli ir jų laukia. Nakties karštis – šia misija kvietėme žmones susitikti su Jėzumi per adoraciją ir užtarimo maldą. Misija su vaikais – bene linksmiausias užsiėmimas, kai į mokyklą iš netoliese esančių rajonų ateidavo vaikų ir visą popietę vykdavo žaidimai, bendrystė; atvykę svečiai dalijosi savo tikėjimu. Paskutinę dieną surengtas festivalis, kurio tikslas buvo kurti Dangaus karalystę žemėje, kad per mūsų dosnumą, meilę vaikai bei jų tėvai čia ir dabar patirtų Dievo džiaugsmą.
Nebijok susimauti!
Sesijas vesdavo vis kiti kalbėtojai. Austras Bruce’as Clewettas liudijo, kaip kartą, kad pagyvėtų „sustingę“ vokiečiai, pakvietė jiems užsidegusį ir aistringą kalbėtoją iš Afrikos. Šiam karštai kalbant, žmonės gūžėsi, mat buvo nepratę prie tokio ekspresyvaus skelbimo. Ir štai pamokslininkas pamatė pirmoje eilėje sėdinčią aklą mergaitę. Prišokęs prie jos galingu balsu sušuko, kad Jėzus ją pagydytų. Tuo metu ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam Bruce’ui buvo baisu to, kas dėjosi; jis mintyse meldėsi: „Dieve, ir kodėl Tu taip darai? Kodėl man?!“ Po kurio laiko afrikietis paklausė mergaitės: „Na, ar matai?“ Ši papurtė galvą, o kalbėtojas numojęs ranka tarė: „Nieko tokio“ ir grįžęs ant pakylos kalbėjo toliau. Tuomet Bruce’ą aplankė viena iš tų retų minčių, kada tikrai žinai, jog tau kalba Dievas. Jis sakė: „Štai kodėl aš galiu naudoti jį, o ne tave, – jis nebijo daryti klaidų, o tu labai bijai suklysti.“ Po šio liudijimo gavome užduotį prieiti prie kiek įmanoma daugiau žmonių salėje ir vienas kitam pasakyti: „Leidžiu Tau visiškai susimauti!“ Kai išgirsti iš daugybės žmonių, jog tu gali, ir „tikiuosi, kad susimausi, nes taip parodysi, jog pasitiki Dievu“, užsidegi ypač didele liepsna ir drąsa; nesvarbu, kad skelbdamas Dievo Žodį kartais apsikvailinsi, apsijuoksi, viską sugadinsi, bet Dievo didybė nusileis ant žmogaus ir darys didžius darbus.
Niekada nežinai, kas yra Dievui atviras, tad turi kiekvienam skelbti Viešpaties meilę, nes nuo to priklauso jo gyvenimas. Londone patyrėme, kad atsiliepti gali bet kas – nuo kostiumuotų verslininkų iki laisvo elgesio merginų, nuo piktai atrodančių pagyvenusių ponių iki kietuolių baikerių. Dauguma atsiliepė. Daugumai buvo svarbu paprašyti maldos, užrašyti savo intencijas, susitikti su Dievu akis į akį. Kas būtų buvę, jei būtume atsirinkę žmones, nerizikavę, bijoję apsikvailinti? Gal jie niekada nebūtų išgirdę ir priėmę Dievo kvietimo, ir jų gyvenimai būtų likę kaip anksčiau?
Mes ėjome prie visų sutiktų, palikę visą darbą Jėzui (o jis keičia gyvenimus!), ir pirmi užkalbinti žmonės atsiliepė. Jie rašė maldos intencijas, o mes meldėmės už juos. Vyko dvasinis proveržis – dauguma džiaugsmingai atsiliepdavo į mūsų kvietimą. Geriau neprisiminti, kiek gramatikos klaidų darėme, kaip painiojome žodžius ir koks buvo mūsų akcentas. Dievui tai ne kliūtis. Mūsų silpnumas, jei su pasitikėjimu rizikuojame ir nebijome apsikvailinti (kas turbūt ir įvyko), Dievui yra galimybė daryti didelius darbus. Nereikia mokėti užsienio kalbų (mūsų grupėje buvo žmonių, kurie nekalbėjo angliškai, bet jiems puikiai sekėsi evangelizuoti šypsena, akimis ir keliais išmoktais žodžiais), atrodyti solidiems ir savimi pasitikintiems – reikia pasitikėti Dievu. Ir to užtenka.
Dažnai žmogų vargina netikėjimas, kad Dievas per jį gali daryti didžius darbus. Evangelijoje Jėzus sako, kad mes galėsime atlikti daug didesnių stebuklų nei jis (plg. Jn 14, 12). Ar tuo tikime? Ar galime eiti pas žmones ir melsti stebuklų, tikėdami, jog taip ir įvyks? Na, laikas tuo patikėti, nes turime daug ką nuveikti šioje žemėje. Kiekvienas iš mūsų.
Kaip evangelizuoti?
Per vieną sesiją pasakojo, kaip meldžiantis Dievas atsiunčia vaizdinį (tai gali būti veido bruožai ar tik aprangos detalės) žmogaus, kuriam turi įvykti kažkas svarbaus; mus drąsino priimti iš Dievo šiuos reginius. Kitos dienos evangelizacijoje sutikus šį žmogų ir užmezgus su juo pokalbį, visada įvyksta stebuklų: pagydoma iš negalios ar dvasinės naštos, o kartais Viešpats siunčia tam žmogui žinią, kuri pakeičia jo gyvenimą. Kokius didžius dalykus Jėzus daro čia pat, per žmones, esančius šalia, nebijančius veikti ir būti Dievo įrankiais.
Evangelizuoti galima geranoriškumu ir pagarba. Musulmonai ar homoseksualai, negalias turintys žmonės... Kaip svarbu juos mylėti ir gerbti. Vienas kunigas pasakojo, kad musulmonai dažnai rašinėja ant sienų, aršiai kivirčijasi su krikščionimis. Keista, bet evangelizacijose musulmonai ir krikščionys sugyveno taikiai. Tai buvo taikos ir ramybės dienos. Kartais musulmonai sutikdavo nueiti į bažnyčią ir pasimelsti, – juk tikime tą patį Dievą. Kaip svarbu kurti taikų buvimą vienas su kitu, juk Dievas yra didžiosios taikos nešėjas.
Meno kūriniai taip pat evangelizuoja. Bažnyčioje buvo prikabinta daug paveikslų. Vis dėlto vienas buvo ypatingas – vaizdavo, kaip veikia malda. Kai nors kartą meldiesi už žmogų, jis tarsi laiko tavo ranką, o tavo malda kartu paliečia tūkstančius, rankomis įsikibusių į tą žmogų; tai neleidžia visiems nugarmėti į bedugnę. Per maldą keičiami daugelio gyvenimai. O ką galėtų padaryti kelios maldos? Nuolatinė malda?
Liudijimų, kaip susitikimas su Jėzumi pakeitė gyvenimus, būta išties daug. Kelios merginos eina iš klubo, jas sustabdo vaikinas ir siūlo ateiti į bažnyčią; merginos pasišaipo ir eina toliau, bet viena sustoja: „Žinoma, eisim! Dėl tavo tėčio.“ Ir nueina į adoraciją. Grįžta verkdamos ir dėkoja. Netikinti moteris vėluoja į susirinkimą, bet kai jai pasiūlo užsukti į bažnyčią, sustoja ir uždega daug žvakučių už savo gyvenimo sunkumus, prašo maldos, kad atsiverstų jos sūnus. Kita atsiliepusi moteris užsidega noru pakrikštyti savo vaikus ir pati pasikrikštyti. Užsukęs tik pažiūrėti verslininkas kitą dieną susiranda jį pakvietusius ir dėkoja: „Jūs pakeitėte mano gyvenimą!“ Vieni paliesti smarkiau, kitų dar laukia ilgas Dievo ieškojimo kelias. Daug ko mes nesužinosime, bet pasitikėkime Viešpačiu ir toliau padėkime jam tęsti savo darbą.
Manau, kad evangelizacija daugiausia davė mums patiems, ėjusiems į gatves. Prieš kiekvieną misiją jausdavome piktojo puolimą, kuris reiškėsi įvairiais būdais: jėgų nebuvimu, dvasiniu nuosmukiu, beprasmybės jausmu. Pasibaigus misijai ateidavo palaima. Džiaugsmas dėl to, kas įvyko, džiaugsmas dėl atsiliepusių žmonių ir tų, kurie neatsiliepė, nes dar neatėjo jų diena. Grįžus į Lietuvą, dar kelias savaites lydėjo džiaugsmas. Liūdesys, kad kol kas viskas baigėsi (nors iš tiesų kiekvieną dieną galime evangelizuoti žmones savo aplinkoje), bet ir džiaugsmas, kad galėjome tame dalyvauti. Tai stebuklinga. Tai kainuoja, bet auka verta rezultatų. Viešpats atlygina visiems, kurie stengiasi, ne veltui mūsų stovyklos moto buvo: Dievas yra visada geras!
Džiaukimės – Dievo darbai vyksta, ir jų rezultatai stulbinantys. Melskimės už brolius ir seses Kristuje, kiekvieną dieną vykdančius misijas, melskimės už visus išdrįsusius pirmą kartą atsiliepti į Dievo kvietimą, už jų maldos intencijas, už pašaipiai nusisukusius ir nuėjusius, melskimės, nes malda – daugiausia, ką galime padaryti, didžiausia, ką turime.
2012 spalio 25 d. „Bažnyčios žinios“ Nr. 10/388