Gerbiami Broliai ir Seserys!
Žaviuosi Jūsų meile mirusiesiems artimiesiems: visose bažnyčiose nuolat užprašomos šv. Mišios už mirusiuosius. Jos kaip taisyklė aukojamos mirusiųjų laidotuvių dieną, praėjus mėnesiui po mirties, metinėse ir kitomis progomis. Jūsų gerumas skatina Jus nuolat atsiliepti į Dievo žodžio raginimą „melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių“ (2Mak 12,46).
Jūsų meilę liudija ir nepaprastai gražiai tvarkomi kapai. Lietuvoje paminklai mirusiesiems tokie pat meniški ir didingi, kaip Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje, papuošti religiniais ženklais. Kapai lankomi, prie jų nuolat meldžiamasi, sodinamos gėlės, uždegamos žvakės. Ypač gausus kapų lankymas mirusiųjų minėjimo dienomis: Visų Šventųjų šventėje ir Vėlinėse.
Savo meilę ir gerumą ypač parodome mirusiųjų laidotuvėse. Jose paprastai dalyvauja visi giminės, bendradarbiai, kaimynai ir kiti pažįstami. Tačiau miestuose įsigalėjo keistas paprotys: laidotuvių dieną Mišios aukojamos ankstį rytą, o mirusieji palydimi į kapines iš šarvojimo patalpų dienos metu. Todėl ne visiems laidotuvių dalyviams įmanoma dalyvauti laidotuvių Mišiose, atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Jose dažniausiai dalyvauja vos keli artimieji. Tai tikrai nenormali padėtis. Dėl to ne kartą tenka girdėti tiesiog skausmingus nusiskundimus: kodėl ne visi laidotuvių dalyviai gali pilnai dalyvauti laidotuvėse? Brangūs Tikintieji, tai teisingi nusiskundimai. Mes, dvasininkai, norime sudaryti sąlygas laidotuvių pamaldose dalyvauti visiems laidotuvių dalyviams. Dera laidotuvių pamaldoms atnešti į bažnyčią mirusius, kurie visą gyvenimą šventadieniais lankė bažnyčią. Žinoma, tai susiję ir su papildomomis išlaidomis. Reikės apmokėti laidotuvių organizatoriams, laukiančiam transportui. Bet daugelis tikinčiųjų sako: negi per visą gyvenimą aš to neužsidirbau?
Be abejo, būna ir labai skurdžios aplinkybės. Tada galimas ir kitas būdas: mirusįjį paliekame šarvojimo patalpose, o visi einame dalyvauti laidotuvių Mišiose. Po to, sugrįžę palydime į kapines. Nedidelės papildomos išlaidos, bet pilnas dalyvavimas laidotuvėse – tikroji pagalba mirusiajam ir jo artimiesiems.
Be to laidotuvėse dažnai matome ir neprotingą išlaidavimą: gėlių ir vainikų kalnus, kurie po kelių dienų atsiduria šiukšlyne. Ką gi gėlė mirusiam duoda? Šiokią tokią laikiną pagarbą, daugiau nieko. Gėlės tėra svarbios tik mums – gyviesiems. O mirusiajam – svarbios tik mūsų maldos. Mirusiam šimtus kartų labiau reikia maldų, negu gėlių...
Kas sugalvojo tą absurdišką paprotį apkrauti karstą ir kapą brangiomis gėlėmis? Man teko laidoti keturių mažų vaikų motiną. Šeima skurdi. Sunkiai pakeliama našta –laidotuvių išlaidos ir vėliau vaikų-našlaičių išlaikymas. O tuo tarpu gėlių, gėlių! Iki bažnyčios durų vainikai už keliolika tūkstančių litų. Ar ne geriau vietoj gėlių įteikti paramą, kaip daroma daugelyje Vakarų šalių?
Labai trokštu, kad pradėję Tikėjimo metus atnaujintume ir laidotuvių apeigas, jose dalyvaudami nuo pradžios iki pabaigos pagal Katalikų Bažnyčios mokymą ir lietuvių tautos tradicijas padėdami vieni kitiems. Brangieji, laikykime savo pareiga mirusiuosius pavesti Dievui, savo maldomis žadinti dalyvaujančių viltį ir gaivinti tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu (plg., Laidotuvių apeigos, 17). Katalikų Bažnyčia kiekvienose Mišiose meldžiasi už visus gyvuosius ir mirusiuosius ir mus ragina melstis. Aš, Jūsų vyskupas, kasdien maldose prisimenu visus Jus ir Jūsų mirusiuosius.
Vėlinės, 2012 m. lapkričio 2 d.
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas
http://panevezys.lcn.lt/