Quantcast
Channel: Bernardinai.lt
Viewing all 56901 articles
Browse latest View live

Pienas: svarbiausi klausimai ir atsakymai

0
0

Nuot. aut. Lauris Viksne/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Pieno produktų nauda niekas nebeabejoja. Ir vis dėlto: ar viską apie jį žinome?

Pieno sudėtis 

Pieną sudaro 3,3 % baltymų, 4,7 % angliavandenių, 3,8 % riebalų, 13 % mineralinių druskų, vitaminų, sausos medžiagos. Šiame produkte yra apie 250 cheminių komponentų, įskaitant ir 140 įvairių riebalų rūgščių.

Pieno cukrus (laktozė) – tai vienintelis natūralus angliavandenis, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės, įeinantis į fermentų, dalyvaujančių riebalų, baltymų, vitaminų sintezėje, sudėtį. Žmogaus organizme dalyvauja ląstelių apykaitos procesuose, veikia širdį, kepenis, inkstus, galvos smegenis ir nervų sistemą.

Piene yra apie 80 mineralinių elementų, būtinų normaliam augimui ir organizmo vystymuisi (pavyzdžiui, kalis, natris, kalcis, fosforas, siera, geležis, varis, kobaltas, chromas, cinkas, magnis, litis, fluoras, sidabras ir kt.).

Pieno sudėtyje yra riebaluose tirpių vitaminų A, D, E, K, vandenyje tirpių vitaminų C, PP, B1, B2, B3, B12, H ir kitų, taip pat fermentų, hormonų.

Žmogaus organizmas suvirškina 95 – 98 % pieno.

Kasdien suvartojant po litrą pieno gaunama reikalinga dienos riebalų, kalcio, fosforo ir riboflavino norma, 50 % reikiamų baltymų, 33 % vitamino A, askorbo rūgšties ir tiamino, 25 % energijos, ir (išskyrus geležį, varį, manganą ir magnį) visiškai patenkina visų mineralinių medžiagų poreikį.

Vieni mano, kad visos šios vertingos medžiagos yra kenksmingos žmogaus sveikatai, kiti su tuo kategoriškai nesutinka ir tikina priešingai. Kas gi teisus: mokslininkai-teoretikai ar vis dėlto ne vieną tūkstantį metų skaičiuojanti žmonijos patirtis? Štai kaip į dažniausius klausimus atsako gastroenterologai.

Ar tiesa, kad pienas gali sukelti alergiją?

Iš tiesų nenugriebtas pienas gali sukelti alerginę reakciją. Jos apraiškos būna įvairios: nuo dilgėlinės iki pykinimo, rėmens ir vėmimo. Dėl to, kad mažyliams gali išsivystyti alergija, gydytojai nerekomenduoja nėščiosioms gerti daug nenugriebto pieno. Rūgštaus pieno produktų vartojimo apribojimų nėra.

Manoma, kad dažniausiai alergiją provokuoja ant pieno susidariusi plutelė. Kartais žmogus gali be jokių problemų gerti pieną, tačiau nuo plutelės jam pasidaro blogai. Esmė ta, kad jos sudėtis šiek tiek skiriasi nuo gėrimo sudėties. Apdorojant pieną termiškai, keičiasi ir baltymų struktūra: jie labiau susispaudžia, yra blogiau įsisavinami ir tampa pavojingais tiems žmonėms, kurie yra linkę į alergines reakcijas.

Įveikti alergijos pienui praktiškai neįmanoma. Tiems, kas turi tokią problemą, teks visiems laikams atsisakyti šio produkto. Tačiau galima pasiguosti bent tuo, kad tikra alergija pienui – ne toks jau dažnas reiškinys.

Na, o jei kalbėtume apie problemas, kylančias dėl to, kad žmogus negali pasisavinti pieno cukraus (laktozės) – su tuo galima susigyventi. Fermentų, būtinų jo virškinimui, trūkumas kartais nebūna įgimtas. Jis gali atsirasti, pavyzdžiui, sergant virškinamojo trakto ligomis. Kartais ilgesniam laikui atsisakius pieno ši problema išnyksta savaime.

Tokiais atvejais prie pieno reikia pratintis po truputį: įsipilkite jo šiek tiek į kavą, arbatą, kakavą, košes, varškę ir omletą. Dar paprastesnis būdas – pakeiskite pieną naudingais sveikatai rūgštaus pieno produktais (kefyru, jogurtu, rūgpieniu).

Ar ožkų pienas sveikesnis už karvių?

Ožkų pienas turi savų privalumų ir trūkumų. Jis skiriasi nuo karvių pieno baltymų ir riebalų sudėtimi. Riebalai iš ožkų pieno įsisavinami kiek lengviau. Kadangi baltymų struktūra yra kitokia, rečiau pasireiškia alerginės reakcijos.

Ožkų pienas turi daugiau kalcio, tačiau geležies ir folio rūgšties jame yra labai nedaug, todėl per daug šiuo produktu besižavintiems žmonėms ilgainiui gali išsivystyti anemija (ypač jeigu kalbame apie mažus vaikus, kuriems tėvai, pasiklausę aplinkinių nuomonės, karvių pieną pakeičia ožkų). Be to, reikia atminti, kad ožkos yra imlios ligai, vadinamai brucelioze, tad pieno virinimas yra privalomas.

Ar pieną galima gerti suaugusiesiems?

Nemaža dalis užsienio specialistų bando įrodyti, kad žmogus, kaip ir visi kiti žinduoliai, pieno turėtų gauti tik vaikystėje, tačiau jis netgi suaugęs vartoja jį ir toliau (tai tarytum kažkokia evoliucijos klaida).

Nustatyta, kad dauguma suaugusių Azijos, Afrikos, Pietų Europos ir Lotynų Amerikos gyventojų iš tiesų sunkiai virškina šį gėrimą. Jie blogai įsisavina laktozę – pieno cukrų, o tos medžiagos, kurių organizmas nesuvirškino, tampa virškinimo trakto sutrikimų, pilvo pūtimo ir viduriavimo priežastimi. Be to, gebėjimas įsisavinti pieną prarandamas po truputį, bėgant metams.

Tačiau daugumai Šiaurės Europos ir Rusijos gyventojų tokių problemų nekyla – jie pieno cukrų visiškai suvirškina tiek vaikystėje, tiek garbiame amžiuje. Šią ypatybę nulemia genetika. Būtent dėl to pienas šiuose kraštuose yra toks populiarus.

Kaip rodo neseni tyrimai, paauglėms reikėtų teikti pirmenybę pieno produktams, o ne kolai ir kitiems gaiviesiems gėrimams, antraip vėliau jos neišvengs osteoporozės ir padidėjusio kaulų trapumo. Esmė ta, kad būtent paauglystėje kauluose kaupiamos kalcio atsargos.

Kas geriau: „parduotuvinis“ ar natūralus pienas?

Naminis pienas gali būti labai pavojingas sveikatai. Kodėl? Visų pirma – dėl nesterilių jo laikymo sąlygų. Bakterijos tokiais atvejais jaučiasi kuo puikiausiai ir pradeda labai greitai daugintis. Jeigu nenorite tapti žarnyno infekcijos auka, pieną virinti privaloma, tačiau yra vienas didelis trūkumas – dėl to žūsta nemaža dalis naudingųjų medžiagų.

Pasterizuotas ir sterilizuotas pienas iš tiesų turi mažiau vitaminų, tačiau jame vis tiek lieka daug baltymų, kalcio ir kitų mikroelementų. Šiandien populiariausias pieno apdirbimo būdas – kai pienas per dvi sekundes įkaitinamas iki 135 laipsnių ir iš karto atšaldomas. Specialistai yra įsitikinę, kad tai pats geriausias pieno apdorojimo metodas, leidžiantis išsaugoti didžiąją dalį jo naudingųjų medžiagų.

Pieno vartojimo taisyklės

Teisingiau būtų sakyti, kad pienas yra ne gėrimas, o vis dėlto maistas. Nėra teisinga manyti, kad jo paskirtis – tik numalšinti mūsų troškulį.

Patartina po valgio jo negerti dėl vienos paprastos priežasties: jis mažina skrandžio rūgščių poveikį maistui, tad virškinimas tampa sunkesnis. Kad pieną virškinti būtų lengviau, daug geriau jį gerti tuščiu skrandžiu, nedideliais gurkšneliais, ilgiau palaikant burnoje, kad organizmas geriau pasisavintų visas jo naudingąsias savybes. Jeigu jį prarysite vienu mauku, ir dar iš karto didelį kiekį, greičiausiai geruoju tai nesibaigs – jis gali sukristi į sunkiai virškinamus dribsnius. Jeigu išgeriate stiklinę pieno, geriau valandai ar pusantros susilaikyti nuo maisto. Nerekomenduojama vartoti labai šalto pieno, nes žema temperatūra apsunkina virškinimo procesus.

Pienas gerai dera su saldžiais vaisiais, uogomis, riešutais. Virškinamajam traktui labai naudingi pudingai, vaisiai ir uogos su plakta grietinėle, tačiau mėgautis jais reikia ne po sočių pietų, o pertraukų tarp valgymų metu, valgyti kaip užkandį. Pieną dietologai pataria vartoti kartu su įvairiomis kruopomis ir virtomis bulvėmis.

Nepatartina pieno derinti su šviežiomis daržovėmis, agurkais, dešromis, sūdyta arba rūkyta žuvimi. Kaip tikina dietologai, užsigerti juo saldžias bandeles yra taip pat kenksminga, nes žarnyne prasideda rūgimo procesas, žmogui ima pūsti ir skaudėti pilvą. Be to, toks derinukas yra gana kaloringas.

Pieniški ir grietinėlės padažai prie mėsos ir žuvies, žinoma, yra labai skanu, tačiau patiekalas tampa labai sotus ir kaloringas, o tai gali pakenkti figūrai. Yra ir kita priežastis, kodėl mėsos patiekalų nereikėtų užsigerti pienu – kalcis, esantis nenugriebtame piene, kliudo pasisavinti geležį iš mėsos. Tai ypač aktualu į anemiją linkusioms moterims.

Gerti pieną ar vis dėlto jo atsisakyti – kiekvienas turi teisę nuspręsti pats. Visų pirma, žinoma, reikėtų įsiklausyti į savo organizmą – kas jau kas, o jis tikrai jūsų neapgaus. Atrodytų, kam iš viso reikalingi tie ginčai ir nesutarimai? Pienas – vienas iš pagrindinių mitybos produktų, turi didelę socialinę reikšmę, naudojamas jau nuo neatmenamų laikų. Visi taškai ant „i“ seniai sudėti. Dar senovės graikų filosofai vadindavo pieną baltu krauju, gyvybės sultimis. Tikriausiai neperlenksime lazdos pasakę, kad tai – pats seniausias maistas. Ne tik maistingas, naudingas ir suvirškinamas, bet taip pat ir labai skanus. Mėgaukitės juo į sveikatą!


EK rengia ataskaitą, kiek gyventojų suvalgomame maiste yra transriebalų

0
0

498eb0f38231c319f3ba88a56a4cb4f6947d44af

Europos Komisija rengia ataskaitą, kiek gyventojų suvalgomame maiste yra transriebalų. Jie specialistų vadinami „blogiausiais“ iš visų maistinių riebalų ir siejami su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika.

Transriebalai produktuose susidaro naudojant augalinių aliejų hidrinimo technologiją juos iš skystų verčiant kietesniais. Pasak mokslininkų, jie žmogaus organizmui svetimi, todėl kelia pavojų sveikatai.

Atskiros valstybės yra įsivedusios transriebalų kiekio maisto produktuose ženklinimą arba ribojimus pramonei juos naudoti, pavyzdžiui Danijoje ar Austrijoje. Ne viena Europos šalis, kaip Latvija, šiuo metu svarsto imtis griežtesnės kontrolės.

Lietuvoje transriebalų kiekio neprivaloma ženklinti, kiekis neribojamas, anot Sveikatos apsaugos ministerijos, laukiama bendrų Europos Sąjungos teisinių sprendimų.

Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad ten, kur kontrolė silpnesnė, transriebalų kiekai didesni. Tokia tendencija siejama su Rytų Europos valstybėmis. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė sieksianti, kad transriebalų gyventojų mityboje neliktų iš viso.

Justina Karklelienė, LRT Radijas, LRT.lt

Rasta papildomų įrodymų, kad už A. Litvinenkos mirties slypi Kremlius

0
0

7eb6190e9d56f429bd403ed396d4c84c27efe7d0

Didžiosios Britanijos laikraštis „The Telegraph“ skelbia, kad JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) perėmė pokalbius tarp pagrindinių įtariamųjų buvusio Rusijos šnipo Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo byloje. Skelbiama, kad pokalbiai yra papildomas įrodymas, kad už A. Litvinenkos nužudymą yra atsakingas Kremlius.

„The Telegraph“ skelbia, kad NSA perėmė elektroninę komunikaciją tarp Londone ir Maskvoje veikusių asmenų, kurie yra laikomi pagrindiniais nužudymo kaltininkais. A. Litvinenka Londone buvo nunuodytas radioaktyviomis medžiagomis.

Teigiama, kad ataskaita yra peduota britams, tačiau teisme ja pasinaudoti nepavyks. Sausio 27 dieną Londono Aukščiausiasis teismas pradės 9 savaites truksiantį A. Litvinenko nužudymo bylos nagrinėjimą.

Anksčiau Rusijos Federalinėje saugumo tarnyboje dirbęs A. Litvinenka vėliau pakeitė puses ir pradėjo dirbti britų MI6. 2006 metais jis gerdamas arbatą buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu-210. Prieš mirtį jis dar spėjo mesti kaltinimus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Teroristai Mariupolyje nužudė 27 žmonių ir 97 sužeidė

0
0

c308c4eec8e9079471afa384f695d014adf99ad1

Rusijos remiami separatistai, apšaudydami Mariupolio uostą, esantį Donecko srityje, nužudė 27 žmonių, kurių dauguma yra civiliai. Dar 97 žmonės buvo sužeisti. Buvo nužudytas ir vienas Ukrainos karys.

Skelbiama iš rusiškų raketinių sistemų „Grad“ į miestą buvo paleista 120 raketų. Civiliai masiškai bėga iš miesto.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje rašė: „Karas prieš Ukrainą tęsiasi – teroristai apšaudo Mariupolį. Derybų laiką Rusija išnaudojo aprūpindama teroristus. Rusija pasirinko izliaciją ir sankcijas.“

Mariupolyje gyvena 460 tūkst. žmonių ir šiame mieste yra keli itin Ukrainai svarbūs pramoniniai objektai.

Jubiliejinis Ateitininkų labdaros pokylis – Vasario 16-ąją

0
0

cb6caf2db538cbcd40233444706f1099f95e2111

Kaune, prieškario metu statytuose Ateitininkų rūmuose (dab. KTU III rūmai Laisvės alėjoje), dešimtąjį kartą vyks jau gražia tradicija tapęs Valstybės atkūrimo dienos paminėjimo labdaros pokylis. Kauno ateitininkų pradėtą kasmetinį labdaros renginį organizuoja Paramos ir labdaros „Ateitininkų fondas“.

Norime suteikti progą Kauno visuomenei iškilmingai, prasmingai ir linksmai paminėti visiems brangią Valstybės šventę. Renginys skiriamas ne tik ateitininkams, bet ir plačiajai visuomenei.

Pokylio proginę kalbą sakys dr. Vytautas Ališauskas, filologas, filosofas, diplomatas, Lietuvos kultūros veikėjas, knygų autorius. Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2003 m.), popiežiškojo Pijaus ordino Didžiuoju kryžiumi (2011 m.), Suvereniojo Maltos Ordino Didžiuoju kryžiumi „Pro Merito Melitensi“ (2012 m.).

Labdaros pokylio svečius pradžiugins tarpukario šlagerių programa „Pasivaikščiojimas su D. Dolskiu ir A. Šabaniausku“, kurioje išgirsite mėgstamus atlikėjus Liudą Mikalauską (bosas) ir Egidijų Bavikiną (tenoras), skambės pučiamųjų seksteto „Brass Bravo“ atliekama muzika.

Pokylio metu vykstanti labdaringa loterija jau yra tapusi įsimintina gerumo akcija. Jau antrą kartą rengiamas ir meno kūrinių aukcionas – dar viena puiki galimybė įsigyti vertingų profesionalių menininkų darbų ir prasminga auka paremti gražias iniciatyvas. Pernai per Valstybės atkūrimo dienos pokylį buvo surinkta 5110 litų iš loterijos ir aukciono bei papildomai paaukota dar 1200 Lt.

Visos pokylyje surinktos lėšos skiriamos „Ateitininkų fondui“, kuris remia ateitininkiško jaunimo veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Šiais metais aukciono ir labdaringos loterijos metu surinkta suma bus skiriama Moksleivių Ateitininkų sąjungos projektams.

Rezervuokite dalyvavimą dešimtajame Valstybės atkūrimo dienos pokylyje, kurkime tradicijas kartu, ugdykime Ateities jaunimą, bendraukime, dalinkimės gerumu.

Labdaros ir paramos fondas „Ateitininkų fondas“, įsteigtas 2007 m., per septynerius savo gyvavimo metus yra finansavęs daugiau nei 40 įvairių jaunimo projektų.

Prieš daugiau nei 100 metų jaunų katalikų intelektualų įkurta Ateitininkų organizacija yra seniausia veikianti lietuviško jaunimo organizacija pasaulyje. Ji orientuota į katalikišką jaunimo veiklą, krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą ir nesavanaudišką visuomeninį veikimą savo tautos labui. Organizacija Lietuvai išugdė daug žymių asmenybių: VDU profesorių, Ateitininkų organizacijos įkūrėją Praną Dovydaitį, prezidentą Aleksandrą Stulginskį, partizanų vadą, kovotoją už Lietuvos laisvę Juozą Lukšą-Daumantą, filosofą Antaną Maceiną, tautos ateities vizijos kūrėją Kazį Pakštą, poetus Vytautą Mačernį ir Bernardą Brazdžionį, Vilniaus arkivyskupą Gintarą Grušą.

Neabejojame, kad ir dabar ugdoma talentinga jaunosios ateitininkijos karta dovanos Tėvynei kūrybingų, veiklių, dorų asmenybių.

Dėl papildomos informacijos apie pokylį kreiptis:

Ričardas Kunevičius, fondo pirmininkas, tel. 8 686 15852, el paštas fondas@ateitis. lt

Papildoma informacija apie ateitininkų veiklą – www.ateitis.lt

Internetinio aukciono adresas – aukcionas.ateitis.Lt

Tarnybos pradėjo „AirAsia“ lėktuvo iškėlimo operaciją

0
0

540e546e443673ad78011ff8491cdbe8c8c20ff3

Tarnybos pradėjo nukritusio bendrovės „AirAsia“ lėktuvo iškėlimo iš Javos jūros operaciją. Tikimasi, kad pagrindinę korpuso dalį pavyks iškelti per šeštadienį.

Lėktuvas su 162 žmonėmis į jūrą nukrito praėjusį mėnesį, kai skrido iš Indonezijos į Singapūrą.

Indonezijos pareigūnai mano, kad lėktuvas, bandydamas išvengti audros, kilo per greitai.

Kitą savaitę ketinama pateikti preliminarią katastrofos ataskaitą, tačiau tyrimas bus toliau tęsiamas.

Lietuvos URM griežtai smerkia didėjančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą

0
0

c308c4eec8e9079471afa384f695d014adf99ad1

Lietuvos užsienio reikalų ministerija griežtai smerkia didėjančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Esame sukrėsti žinių apie karinę ataką prieš Mariupolio miestą, per kurią žuvo taikūs gyventojai, tarp jų ir vaikai. Ši ataka – tai dar vienas šiurkštus Minsko susitarimų pažeidimas. Reiškiame nuoširdžią užuojautą aukų artimiesiems  ir raginame ištirti šį nusikaltimą, o kaltuosius kuo greičiau patraukti atsakomybėn.

Volnovachos tragedija, gyventojų žutis autobusų stotelėje Donecke, Mariupolio apšaudymo aukos - kiekvieną dieną su dideliu nerimu stebime kaip katastrofiškai auga aukų, taip pat civilių gyventojų skaičius Rytų Ukrainoje. Tęsiasi Krymo totorių persekiojimas ir sistemingi žmogaus teisių pažeidimai Rusijos aneksuotame Kryme. Ypatingą susirūpinimą kelią vieši Rusijos vadovybės pareiškimai, kuriais skatinamas smurtas ir agresija.

Raginame visas konflikto puses neeskaluoti įtemptos situacijos, nedelsiant sėsti prie derybų stalo ir ieškoti konflikto sprendimo  tarptautinės teisės ir Ukrainos Konstitucijos rėmuose, o neiti jėgos keliu. Rusija privalo prisiimti atsakomybę už tebęsitesiančią agresiją, išvesti karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos, nutraukti  teroristų ir nelegalių ginkluotų grupuočių rėmimą ir apginklavimą, ir sudaryti sąlygas tarptautines sienos tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos kontrolės atkūrimui.

„Žiemos ekranai“: „Mari istorija“ – istorija apie tyrą gėrį

0
0
Filmo „Mari istorija“ kadras. „Žiemos ekranų“ organizatorių archyvo nuotrauka

Sausio 22 dieną prasidėjo jau dešimtąjį gimtadienį švenčiantis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Renginį atidarė režisieriaus Jean-Pierre Améris istorinė drama „Mari istorija“.

„Forum Cinemas Vingis” kino teatro salės šurmulį nutildė miniatiūrinis gyvo garso koncertas. Lyriškos gitara atliekamos melodijos ir švelnus prancūziškas merginos vokalas, lydimas plastiškų gestų. Tarsi sėdėtum Eliziejaus laukuose ir gurkšnotum kavą. Muzika padeda užmiršti kasdienybę ir paruošia šuoliui į XIX a. pabaigą.

Užmarštyje paskendusi istorija

Vaizdas dreba – esame vežime. Garsai nutolę, girdime tik kvėpavimą, lyg būtume panėrę po vandeniu. Netvarkingos išvaizdos mergaitė tiesia ranką į saulę. Tai – Mari Heurtin, akla ir kurčia keturiolikmetė. Negalėdama niekaip komunikuoti, ji auga tarsi laukinis padarėlis. Tėvas nuveža Mari į Larnė institutą, kuriame vienuolės rūpinasi kurčiomis mergaitėmis. Sesuo Margarita pasiryžta ištraukti Mari iš socialinės izoliacijos kalėjimo.

Po filmo vykusiame „Mari istorijos“ aptarime J.P. Améris pasakojo, jog scenarijus buvo rašomas, remiantis Mari Brailio raštu rašytais tekstais ir vienuolės Margaritos dienoraščiu, kuris, beje, ir cituojamas filme. Ir šiandieniniame pasaulyje egzistuoja negalią turinčių asmenų atskirtis, tačiau XIX a. pabaigoje situacija buvo dar liūdnesnė. Tuomet jau buvo sukurta gestų kalba, tačiau aklus kurčnebylius daktarai tėvams patardavo vežti į beprotnamį. Margarita buvo pirmoji istorijoje, kuri ėmėsi Sizifo darbo – socializuoti nematančią ir negirdinčią mergaitę.

Dabar Prancūzijoje yra naudojamas būtent sesers Margaritos išrastas ženklų mokymo būdas – neverbalinės kalbos pradedama mokyti nuo gesto, įvardinančio mylimiausią vaiko daiktą. Mari „peiliukas buvo mielesnis už lėles“. Arba J.P. Améris žodžiais, ugdant neįgalius vaikus „svarbiausia pradėti ne nuo to, ko jiems trūksta, o nuo to, ką jie turi savo viduje gražaus ir gero“. Vienuolė Margarita buvo tokia nuolanki, jog atsisakė apdovanojimų už savo išradimą. Todėl šis istorinis įvykis paskendo užmarštyje. Režisierius J.P. Améris ėmėsi sveikintinos iniciatyvos atgaivinti šią jaudinančią istoriją.

Atpažįstamas režisieriaus braižas

Filmas nepaprastai taktiliškas. Stambūs planai atskleidžia medžiagiškumą. Margarita bando suprasti mergaitės būseną, užsikimšdama ausis ir užsirišdama akis. Prisimenu, kaip vaikystėje užsimerkusi vaikščiodavau po namus – tai buvo žaidimas. Šis filmo epizodas žaismingas, salėje pasigirsta kikenimas. Tačiau linksmi kadrai tik kartas nuo karto leidžia žiūrovui atsipūsti.

Filmo „Mari istorija“ režisierius Jean-Pierre Améris. Austėjos Mikuckytės nuotrauka

Ir, tiesą pasakius, ne visai skoningai. O galbūt tiesiog nuotaikingieji etiudai iškrenta iš siužetinės linijos konteksto, trikdo vizualinį vientisumą. Epizodas, kai Margarita pamato karutį, kuriuo vėliau gabena mergaitę, primena animacinius filmukus. Tiesa, komiškumas – neatskiriama J.P. Améris braižo dalis. Jo režisuotoje komedijoje „Romantikai anonimai“ panašia stilistika ta pati aktorė Isabelle Carré (tuomet vaidinusi kompleksuotą Andželiką, šįsyk – vienuolę Margaritą) šokteli ir suplasnoja kojomis. Po minėtos komedijos buvo keistoka matyti I. Carré vienuolės amplua, tačiau jos vaidyba įtikino – aktorė tikrai pasižymi universalumu.

Kitas skiriamasis režisieriaus J.P. Améris bruožas – pasakiška atmosfera. Jokiu būdu neabejodama istorijos autentiškumu, pastebiu tą sunkiai žodžiais apibūdinamą legendų ekranizacijos stilistiką. O galbūt pasakiškumo įspūdį sukuria filme propaguojamos vertybės ir idealizmas. Istorija pateikiama nesudėtingai, tikriausiai būtų suprantama ir labai jaunai auditorijai. Šiuo atveju tiktų posakis „Genialumas paprastume“. Kita vertus, ši istorija neatitinka pasakos standartų – pabaiga nėra laiminga, vos prasidėjus antrai filmo pusei, įtampą kelia mirties nuojauta.

Nesuvaidinti jausmai

Mari artumas gamtai padiktuoja didelio dėmesio aplinkai poreikį – filme tiesiog sužydi gamtos grožis. Saulėtą peizažą kuria nuolatos čiulbantys paukščiai, vėjo šlaminami lapai, bičių dūzgesys. Estetiniam grožiui nenusileidžia moralinis grožis. Vienuolė Margarita įkūnija kantrybės ir pasišventimo koncepciją, o Mari – prieraišumo ir dėkingumo idėją. Margarita išmoko Mari disciplinos, atveria duris į pasaulio pažinimą ir dovanoja bendravimo stebuklą. Mari padeda Margaritai susitaikyti su ankstyva mirtimi ir išmoko atidžiau matyti aplinką. Režisierius pasakojo, jog filmą kūrė septynerius metus, tad, daug laiko praleidęs tarp vaikų, pasaulį pažįstančių per lytėjimą, ėmė pats matyti kitaip. Pastabumą detalių grožiui režisierius šiuo filmu dovanoja ir žiūrovams. 

Aktorių įsijautimas į vaidmenis bene šimtaprocentinis. Pagrindinės aktorės sukuria nepaviršutiniškus psichologinius portretus. Nors nesužinome daugybės Mari ir Margaritos biografinių faktų, istorijai esminė informacija pateikiama sklandžiai, mažomis porcijomis. J.P. Améris atskleidė įtaigumo paslaptį – Ariana Rivoire, įkūnijusi Mari vaidmenį, iš tiesų yra kurčia mergaitė, išgyvenusi panašią patirtį kaip jos herojė. Tačiau dar svarbiau – stiprus ryšys užsimezgė ne tik prieš daugiau nei šimtą metų tarp Mari ir Margaritos, bet ir dabar tarp aktorių A. Rivoire ir I. Carré. Tad, kaip sakė J.P. Améris, „kinas gali būti likimas“.

Pirmąją filmo dalį širdį veria gailus Mari šauksmas – niekas nesupranta jos pasaulio, o ji nesupranta pasaulio. Vystantis veiksmui, žiūrovas nejučiomis kviečiamas tapatintis tai su Mari, tai su Margarita. Pagrindiniu veikėju pasirenkant du personažus, atsiranda galimybė matyti tą pačią situaciją iškart iš dviejų perspektyvų.

Kontrastais kuriama harmonija

Siužetas paveikus, nes naratyvo krizės nėra dramatizuojamos, neperspaudžiamos. Režisierius nesiima pigių triukų, pavyzdžiui, liūdnai nuotaikai sukurti pasirenkama melancholiška kukli smuiko partija, o ne griausmingi didingi kūriniai. O apskritai filme daug tylos, pritinkančios filmo temai. Nespekuliuojama vaizdo efektais, estetika kuriama šviesos ir šešėlių kontrastu. Būtent todėl filmas įgauna tapybiškumo, buitinės scenos tampa panašios į XIX a. II pusės dailės krypties – realizmo paveikslus. Kompoziciškai netikėtas meniškas kadras – per sniegą bėganti ir ekrano kamputyje nualpstanti Margarita.

Šviesos – tamsos žaismas galėtų būti ir simbolizmo apraiška – mergaitė mato vien tamsą, tačiau jos siela nepaprastai šviesi. Būtent tokiais žodžiais Margarita apibūdina Mari savo dienoraštyje: „Mano sielos dukra, mano gyvenimo šviesa“. Žavus simbolis ar greičiau paralelė vyksta prie pietų stalo. Vienuolės tuomet skaito religinius tekstus, kurie metaforiškai perteikia ir apibendrina paskutinius siužeto įvykius – pasigirsta sentencijos apie kantrybę, apie nueitą kelią.

Tiesa, religinis kontekstas atskleidžiamas itin subtiliai – tikėjimas išreiškiamas darbais, o ne žodžiais, tad neišvystame nei vieno maldos epizodo. Mari sunku suprasti neapčiuopiamo Dievo egzistavimą. Mari pirmą kartą susiduria su mirtimi ir klausia „ar sesuo Elizabetė sulūžo“, vėlesniame filosofiškame epizode Mari pareiškia Margaritai: „Draudžiu tau mirti“. Vadinamajame „besileidžiančios saulės“ (t.y. paskutiniame) nutolstančiame kadre išgirstame intelektualų ir jausmingą Mari samprotavimą: „Tu ir aš buvome daugiau nei draugės“.  

Humanizmas moters žvilgsniu

Šis filmas pasakoja apie tyrą gėrį. Jis alsuoja humanizmu – tikėjimu neribotomis žmogaus galimybėmis. Visa „Mari istorija“ paženklinta jautrumo ir intymumo aura. Ši kino juosta neabejotinai turi meninę vertę, tačiau bet kokius lūkesčius pranoksta jos moralinė vertė. Kino salėje tvyro bendrystės jausmas. Filmas apvalantis. Ne veltui „Mari istorija“ apdovanota Lokarno filmų festivalyje. O labiausiai džiugina žinojimas, kad tai tikra istorija...

Šių metų „Žiemos ekranų“ tema – „Moters žvilgsniu“. Manau, režisieriui J.P. Améris pavyko pažvelgti į pasaulį tiek aklos kurčnebylės mergaitės, tiek jaunos vienuolės žvilgsniu. Užduotis – ne iš lengvųjų. „Žiemos ekranų“ programa šiemet pristato 21 filmą. Dėmesys skiriamas tiek moterims aktorėms, tiek moterims, dirbančioms už kadro – režisierėms, scenarijaus autorėms bei operatorėms. Festivalio restrospektyvinė dalis skiriama režisierei, scenarijaus autorei bei aktorei Nicolei Garsia. Festivalis aplankys 12 Lietuvos miestų, o Vilniuje vyks iki vasario 3 dienos. 


Gaisro nuniokotas Tytuvėnų ansamblis jau sutvarkytas

0
0

7e37b636e4bea69caccd95a4aa1b53b6f8631b52

Praėjus trejiems metams po didžiulio gaisro, nuniokotas unikalus Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis jau sutvarkytas. Tačiau darbuotojai sako, kad turistai pirmiausiai tebeieško nuodėgulių ir sulietų sienų.

Vienuolyno patalpos atstatytos, už daugiau nei 3 mln. litų uždengti nauji vienuolyno ir bažnyčios stogai, įrengta ventiliacija ir nauja šildymo sistema, atlikta daug kitų darbų. Dabar čia veikia liturginių drabužių ir reikmenų paroda. Arnotai, altorių užtiesalai, kitokie apdangalai, pasak gidės, nėra labai seni, tačiau brangūs, nes visus juos įvairiais laikais dėvėjo Tytuvėnų bažnyčios klebonai, o pasiuvo ir išsiuvinėjo miestelio auksarankės.

„Jie dabar nenešiojami, bet jie yra labai brangūs, kai kurie net rankomissiuvinėti. Yra ir senų – XIX a. pabaigos“, – pasakoja Tytuvėnų piligrimų centro gidė Rūta Krencienė.

Pasak darbuotojų, lankytojų vienuolyne ir visame ansamblyje niekada netrūko, ypač padaugėjo užbaigus per 10 mln. litų kainavusius ansamblio restauravimo darbus 2011 m. Porą metų plušėję restauratoriai atidengė beveik visą vidaus puošybą, restauravo tris freskas, bibliniais piešiniais ištapė sienas, lubas, durų arkadas. Prieš trejus metus naktį kilęs didžiulis gaisras nuniokojo ansamblį. Jis buvo atstatomas  daugiau nei 2 metus ir pagaliau darbai baigti.

„Žmonės ieško tų sudegusių pamatų, klausia, kur čia degė, kaip kas vyko, nes iš išorės gaisro žymės nėra, tik viduje vyksta darbai, tai tiesiog visiems kyla klausimas, kur tai buvo“, – sako Tytuvėnų piligrimų centro direktorė Asta Vaitkevičiūtė-Kizienė.

Kelmės apylinkė teisme jau netrukus ketinama paskelbti nuosprendį vieninteliam kaltinamajam dėl kilusio gaisro – buvusiam laikinajam Piligrimų centro direktoriui. Byloje pareikšti milijoniniai ieškiniai. Nustatyta, kad 2012 m. sausį vienuolyno palėpėje kilusio gaisro priežastis – netinkamai eksploatuojamas palėpėje įrengtas dūmtraukis.

Lidija Jankauskienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba

P. Porošenka: Mariupolio puolimas – Hagos tribunolo vertas nusikaltimas

0
0

06bb14048dc54f429ac955524d230fd986169f4a

Prorusiškų teroristų vykdomas kruvinas išpuolis, nusinešęs dešimtis Mariupolio gyventojų gyvybių, nėra tiesiog teroro aktas. Tai – nusikaltimas prieš žmogiškumą, vertas Hagos tribunolo teismo, sakė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

„Lenkiu galvą prieš visus tuos, kurie mirė šiandien ir ankstesnių išpuolių metu“, – kalbėjo P. Porošenka. Jo teigimu, teroristų išpuolis – tai išpuolis prieš taikius Donbaso gyventojus. „Ukrainos kariai rizikuoja savo gyvybėmis ir stengiasi apsaugoti savo tėvynainius, duodami atkirtį separatistų puolimui“, – pridūrė prezidentas.

Jo nuomone, kaip praneša UNIAN, tarptautinė Ukrainos palaikymo koalicija turi duoti ryžtingą atkirtį teroristiniams nusikaltimams, stiprinti visas spaudimo formas tiems, kurie visapusiškai remia teroristus.

 P. Porošenka yra įsitikinęs, kad civilizuotos šalys turi dar labiau suvienyti jėgas ir sustabdyti terorizmo grėsmės plitimą. Vadinamosios „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“ turi būti pripažintos esančios teroristų organizacijos.

„Laikas daiktus vadinti savais vardais. Argi pagalba kovotojams, ginklų, įrangos tiekimas, įranga ir gerai apmokyta jėga nėra terorizmo patvirtinimas, akivaizdus visam pasauliui?“ – klausia Ukrainos prezidentas.

 „Mes norime taikos, bet priešo iššūkį priimsime. Ginsime savo šalį, kaip tai turėtų daryti tikri patriotai. Ir baigime pergale“, – sakė valstybės vadovas.

„Kreipiuosi į Donbaso žmones, visus Ukrainos piliečius, kurie kenčia nuo teroristų ir agresorių.  Kaip Ukrainos prezidentas, aš padarysiu viską, kad būtų apsaugotas kiekvienas pilietis, būtų sustabdytas skausmas ir kančia, atkurta taika ir ramybė kiekvienoje ukrainiečių šeimoje – nuo Lvovo iki Luhansko, nuo Černigovo iki Kerčės“, – patikino valstybės vadovas.

 

Prancūzijoje prasideda ET diskusijos dėl Rusijos

0
0

EPA nuotrauka

Pirmadienį Strasbūre prasidedančioje Europos Tarybos (ET) parlamentinės asamblėjos sesijoje laukia aršios diskusijos dėl Rusijos delegacijos. Maskva grasina pati nutraukti darbą, jei bus nuspręsta toliau stabdyti jos delegacijos įgaliojimus dėl tarptautinės teisės pažeidimų.

Vienijanti 47 valstybes ET rūpinasi žmogaus teisėmis. Po Krymo okupacijos, pernai balandį, Rusijos delegacijos įgaliojimai sustabdyti iki sausio dėl daugelio tarptautinių sutarčių sulaužymo. Maskva grasina, kad, jei asamblėja vėl imsis nedraugiškų žingsnių, ji pati nutrauks darbą Strasbūre. Delegatai skelbė pasirengę diplomatiniams mūšiams.

„Jei balsavimas dėl Rusijos delegacijos įgaliojimų mus nuvils, deja, būsime priversti sustabdyti darbą Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje visus metus, ir atsakomybė teks tiems, kas tokį sprendimą priėmė“, – teigia Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas.

Rusiją erzina ir kitas ET reikalavimas. Asamblėjos vadovė priminė, kad Maskvai tenka įsipareigojimas paleisti kalinamą Ukrainos karo lakūnę Nadeždą Savčenko, vasarą pagrobtą prie Luhansko ir išgabentą į Rusiją, kur laukia teismo dėl kaltinimų prisidėjus prie dviejų žurnalistų žūties mūšio lauke.

Ukrainoje ji išrinkta į parlamentą ir tapo delegacijos ET nare. Pagal šios organizacijos taisykles Rusijai tenka atsakomybė siekti delegatę išlaisvinti. Vladimiras Putinas atmetė bet kokią galimybę jai suteikti malonę iki teismo.

SYRIZA pergalė - iššūkis Europos Sąjungai, euro kursas smarkiai krenta

0
0

e30a31ca9845e5736b9c5fa4bfe4259f5b98f5c1

Negalutiniais duomenimis, Graikijoje parlamento rinkimus laimėjo vadinami kairieji radikalai Syriza, kurie surinko 36 nuošimčius balsų ir gali tikėtis 149 vietų parlamente. Iki daugumos jiems trūksta dviejų balsų, tad greičiausiai naują valdančią koaliciją jie sudarys su partija „Naujieji graikai“, kurie gavo parlamente 13 vietų.

Antrą vietą rinkimuose užėmė valdžioje buvusi Naujoji demokratija, vadinama dešinės centro partija. Trečiojoje liko dešinieji radikalai Auksinė aušra.

Syriza vadovas Aleksis Tsipras jau paskelbė, kad griežto taupymo politikos epocha jau baigta.

Tokie rinkimų rezultatai praktiškai reiškia, kad Graikija atmeta tą ekonominių problemų sprendimo scenarijų, kurį siūlė Briuselis bei Berlynas. Eurozonos ateitis, jos santykis su Graikija – tai svarbiausia tema jau šiandien prasidėjusiame ES valstybių finansų ministrų susitikime.

Šiuo metu vidutinis atlyginimas Graikijoje 600 eurų. Skola tarptautinėms organizacijoms siekia 240 milijardus eurų. Bedarbystė – 25 procentai, tarp jaunų žmonių – apie 50 proc.

Į šiuos Graikijos rinkimų rezultatus labai jautriai sureagavo euras: jo vertė, lyginant su doleriu, pirmadienio rytą nukrito žemiausiai per 11 metų (euras lygus 1,1194 dol.), žemiau buvo tik 2003 m. rugsėjį.

Nepaisant ES vadovybės baimių, kad radikalų pergalė lems Graikijos pasitraukimą iš ES ir euro zonos, JAV jau pareiškė tampriai bendradarbiausianti su naująja Graikijos vadovybe. „Sveikiname Graikiją su sėkmingais rinkimais ir nekantraudami laukiame, kada galėsime tampriai bendradarbiauti su naująja vyriausybe"', tokį Baltųjų rūmų sveikinimą pirmadienio rytą perdavė Nacionalinio saugumo komiteto atstovas spaudai.

Ketinama spręsti dėl skalūnų ir naftos žvalgybos konkurso sąlygų

0
0

Speciali komisija ketina spręsti dėl skalūnų ir naftos žvalgybos konkurso sąlygų Vakarų Lietuvoje. Jį netrukus žada skelbti Lietuvos geologijos tarnyba.

Tarnybos vadovas Jonas Satkūnas sako, kad pirmiausia bus ieškoma naftos, nes anksčiau daryti tyrimai rodo, jog čia turi būti keli jos telkiniai, paskui būtų galima ieškoti ir skalūnų. Darbai esą galėtų prasidėti jau kitąmet. 

Šilutės ir Tauragės plote, kur dabar ruošiamasi skelbti konkursą, prieš porą metų skalūnų žvalgyti siekė JAV bendrovė „Chevron“, tačiau ji pasitraukė dėl pasikeitimų Lietuvos mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje. Kompanijos atėjimui priešinosi ir vietos bendruomenė.

Ar būtina palikti arbatpinigių?

0
0

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Arbatpinigiai – tai materiali padėka už ypatingą dėmesį. Tačiau jie nėra būtini, o įstaigos, kurios arbatpinigius įtraukia į sąskaitą, elgiasi negarbingai. Taip mano protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka.

„Ar kavinėse būtina palikti arbatpinigių? Girdžiu, kad, įvedus eurą, padavėjai reiškia pretenzijas, jog paliekama per mažai arbatpinigių“, – tvirtina klausytoja.

Arbatpinigių palikti kavinėje, restorane ar kitoje aptarnavimo vietoje tikrai nėra būtinybės, sako A. Lydeka. 

Pasak jo, arbatpinigiai – tai materiali padėka asmeniui, kuris aptarnaudamas skyrė daugiau dėmesio. „Padavėjas, barmenas skyrė ypatingą dėmesį, daugiau kartų nusišypsojo, papildomai paklausė, ar nieko nereikia atnešti, paduoti, pateikti. Tais atvejais ir paliekame arbatpinigių. Paprastai apie 10 proc. nuo sąskaitos“, – sako A. Lydeka. Tačiau jis pabrėžia, kad tokios būtinybės nėra.

„Kai kurie restoranai, barai, kavinės įtraukia arbatpinigius į sąskaitą, kaip papildoma aptarnavimo mokestį. Tokie restoranai elgiasi negarbingai“, – mano pašnekovas.

Teiginys, kad, įvedus eurą, padavėjai gauna mažiau arbatpinigių, – teisingas, sako Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė. „Pastaruoju metu arbatpinigių skaičius gerokai sumažėjo, nes žmonės taupo, yra pasimetę ir nežino, kiek palikti“, – tikina pašnekovė. E. Šiškauskienės manymu, šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, žmonėms reikia apsiprasti su nauja valiuta.

„Prabangiuose restoranuose taip nėra, bet kavinėse, kur pietauti dažnai eina ne tokias dideles pajamas gaunantys žmonės, iš tiesų [arbatpinigių sumažėjimas] jaučiasi. Tikėkimės, kad tai – tik laikinas sumažėjimas“, – viliasi Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė. 

Autentiški holokausto kadrai Tolerancijos centro ekrane: Aušvicas, 1945

0
0

Minint Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 70-ąsias metines  ir Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, š. m. sausio 27 d. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (VVGŽM) ir Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje organizuoja renginį, kurio metu bus rodomas unikalus dokumentinis filmas anglų kalba „Aušvico išlaisvinimas“ (2005, CHRONOS-MEDIA GmbH Berlyne ir Aušvico-Birkenau Valstybinis muziejus, Lenkija). Šiame filme užfiksuoti autentiški 1945 m. kadrai iš koncentracijos stovyklos. Renginio metu taip pat bus atidaryta paroda apie Lenkijos Teisuolius „Rizikuojant gyvybe − lenkai, gelbėję žydus Holokausto metu”.

Apie planuojamo renginio svarbą ir dokumentinio filmo ,,Aušvico išlaisvinimas“ unikalumą kalbėjęs  VVGŽM direktorius Markas Zingeris, prisiminęs savo paties motinos pasakojimą apie Štuthofo koncentracijos stovyklą ir motinos gyvybę išgelbėjusį rusų kareivį, sakė: ,,Tai yra ne istorijos apie holokaustą, tai yra paties holokausto vaizdai“.

Paroda „Rizikuojant gyvybe − lenkai, gelbėję žydus Holokausto metu“  parengta remiantis ypatinga Teisuolių ir išgelbėtųjų liudijimų kolekcija, kuri buvo sukaupta įgyvendinant Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN  projektą „Lenkijos Teisuoliai – atminties sugrąžinimas“. Nacių okupuotoje Lenkijoje už pagalbą žydams, kitaip nei Vakarų Europos šalyse, grėsė mirties bausmė. Daugelio lenkų tai neatgrasė nuo priešinimosi blogiui. Rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis, jie išgelbėjo tūkstančius Lenkijos žydų. Jeruzalėje veikiantis „Jad Vašem” institutas dalį gelbėjusiųjų pagerbė Pasaulio Tautų Teisuolio vardu. Paroda supažindina su žydus gelbėjusių lenkų veidais, šių žmonių istorijomis ir motyvais, atskleisdama juos istoriniame nacistų okupuotos Lenkijos kontekste. Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos inicijuota paroda yra išversta į penkias kalbas, buvo eksponuota Paryžiuje, Taline, Varšuvoje, Ščecine bei Torunėje. 

Dokumentinio filmo „Aušvico išlaisvinimas“ (2005 m., 58 min., anglų k.) ir parodos „Rizikuojant gyvybe − lenkai, gelbėję žydus Holokausto metu“  lietuvių kalba atidarymas vyks 2015 m. sausio 27 d., 17.30 val. VVGŽM Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Renginyje dalyvaus VVGŽM direktorius M. Zingeris, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Jarosław Czubiński, Izraelio ambasados misijos vadovo pavaduotojas  Yehuda Gidron.

VVGŽM savo veikloje skiria nemažai dėmesio Lietuvos Teisuoliams – Tolerancijos centre 2009 metais atidaryta nuolatinė ekspozicija ,,Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Šioje ekspozicijoje Antrojo pasaulinio karo istorijos kontekste atskleidžiamos išgelbėtų Lietuvos žydų vaikų ir jų gelbėtojų, Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolių, istorijos. Šiuo metu tiek ekspozicija, tiek jos laisvai prieinama virtuali versija yra atnaujintos, o artimiausiais mėnesiais visuomenei bus pristatyta šios nuolatinės ekspozicijos pagrindu parengta kilnojamoji paroda.

Įėjimas į renginį laisvas.

Paroda „Rizikuojant gyvybe − lenkai, gelbėję žydus Holokausto metu“ veiks iki  2015 metų kovo mėnesio.


Maksimas Ivanovas: „Universitetinis išsilavinimas suteikia ateities pasirinkimo laisvę“

0
0

 

Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros lektorius, jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Maksimas Ivanovas, įvertintas 2014 m. geriausio dėstytojo vardu, sakosi nesitikėjęs tokio pripažinimo. Kaip ir niekada nesiekęs būti dėstytoju, nesvajojęs studijuoti doktorantūroje. Tačiau visada buvęs noras – nepalikti Vilniaus universiteto.

M. Ivanovas – Fizikos fakulteto absolventas, baigęs telekomunikacijų fizikos ir elektronikos studijas, o 2014 m. apgynęs daktaro disertaciją.

Jis dėsto termodinamikos pagrindus visų grupių pirmakursiams.

Ar galvojote kada nors ir pats tapti dėstytoju?

Niekada nesiekiau tapti dėstytoju. Stodamas į bakalauro studijas net neplanavau studijuoti doktorantūroje. Į trečiąją pakopą nusprendžiau stoti antrame magistrantūros kurse. Dėstyti sutikau dėl to, kad neplanuoju palikti universiteto ir norėčiau prisidėti prie savo Alma Mater augimo.

Ką Jums reiškia geriausio dėstytojo vardas?

Atvirai pasakius, man buvo labai netikėta būti išrinktam geriausiu, juolab kad yra ir kitų neprastesnių. Tai yra išties malonu. Malonu, kad pavyko paveikti kitus žmones, palikti teigiamą įspūdį ir, tikiuosi, žinių.

Esate jaunesnysis mokslo darbuotojas. Gal turite ambicijų ar planų įgyvendinti kokius nors mokslinius ar išradėjiškus planus?

Blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Ambicijų, aišku, yra. Bet joms įgyvendinti reikia daug dirbti, nes bet kokie rezultatai atsiranda ne pernakt. Šiuo metu daugiausia dirbu su plonais feroelektriniais sluoksniais. Nors tai nėra visiškai nauja sritis, tačiau dar daug kas turi būti padaryta norint suprasti svarbiausius fizikinius reiškinius. Tad veiklos yra.

Kokie Jūsų dėstymo metodai, stilius?

Mano asmenine nuomone, kontaktinis darbas su studentais yra labai svarbus. Mano atveju tai yra darbas per paskaitas. Todėl pirmiausia bandau išdėstyti viską, ką turi žinoti ir suprasti studentas. Tai reiškia, kad reikia sugalvoti paprastus paaiškinimus matematiškai sudėtingiems reiškiniams, parodyti sąryšį tarp įvairių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių reiškinių. Nemažai paskaitų laiko atima fizikinės demonstracijos. Kai kurias teko sugalvoti arba tobulinti pačiam. Jei kas nors yra sunkiai padaroma, tai visada galima parodyti interneto platybėse rastą vaizdo įrašą. Viso to reikia, kad dėstoma medžiaga, nepaisant jos sudėtingumo, būtų kiek įmanoma suprantamesnė. Aišku, dar reikia patraukti studentų dėmesį. Buvimas paskaitoje nebūtinai reiškia aktyvų dalyvavimą, tad kas nors keisto ar įdomaus priverčia susidomėti (kad ir laikinai), ir tą laiką galima panaudoti pateikiant svarbiausius dalykus.

Suprantama, pateikimas irgi yra svarbus. Stengiuosi atsižvelgti į studentus parinkdamas jiems optimalų dėstymo tempą, šnekėti pakankamai garsiai ir aiškiai. Kaip ir daugelis dėstytojų (ne tik VU, bet ir pasaulyje), labiausiai mėgstu bendrauti su studentais, o ne skaityti paskaitą. Tad stengiuosi daugiau laiko praleisti atsisukęs į studentus ir labai skatinu paskaitose užduoti klausimus.

Skaitydamas mokslinius straipsnius pradėjau skirti dėmesio ir straipsniams apie fizikos mokymą universitetuose. Kartais juose galima rasti įdomių minčių. Be to, moksliniuose straipsniuose kartais galima rasti klasikinių reiškinių gerų šiuolaikinių demonstracijų. Kitaip tariant, stengiuosi rasti ir pateikti šiokių tokių naujovių, kad ir kaip tai būtų sunku.

Kaip manote, ką šiandien studentai vertina – asmenines dėstytojo savybes, dėstymo metodiką, bendravimo kultūrą? Ar dėstytojas turi stengtis patikti studentams?

Manau, kad šiandien studentai yra tokie pat, kaip ir vakar. Todėl viską vertinu bandydamas prisiminti, kas man asmeniškai patiko ar nepatiko mano studijų metais.

Manau, kad labai svarbu abipusė pagarba. Studentai yra suaugę žmonės, tad su jais reikia elgtis atitinkamai. Juolab kad studentai atsako dėstytojui tuo pačiu.

Turi būti aišku, ko ir iš kokių šaltinių reikia mokytis. Tas ne visada yra įmanoma, tuomet paskaitų metu išdėstoma medžiaga turi būti pakankama egzaminui išlaikyti puikiai.

Niekam nepatinka lektoriai, kurių nesigirdi, kurie skaito iš skaidrių, kurie nesidomi, ar studentams viskas aišku. Galima pasirūpinti dėstoma medžiaga vieną kartą ir vėliau tikėtis, kad studentai patys supras, ką norėjo pasakyti dėstytojas. Stengiuosi vengti šių ydų.

Manau, kad daug svarbiau yra atsižvelgti į studentų nuomonę, nei stengtis patikti. Ko per daug – tas nesveika. Dėstytojas yra žmogus, sukaupęs kiek daugiau patirties nei studentas. Todėl kartais reikia daryti ne kaip labiau patinka, o kaip yra geriau. Deja, toks jau tas gyvenimas…

Ko sau, kaip dėstytojas, niekada negalėtumėte leisti bendraudamas su auditorija? Kokių savybių ar poelgių netoleruojate?

Stengiuosi bendrauti su studentais dalykiškai ir, kaip minėjau, su pagarba. Šiame kontekste reikia pabrėžti maksimalų objektyvumą vertinant studentus, kuris dingsta peržengus tam tikras bendravimo ribas.

Labai nemėgstu, kai žmonės į paskaitą susirenka tam, kad garsiai tarpusavyje pabendrautų. Būtent todėl akcentuoju, kad paskaitų lankymas yra labai sveikintinas, tačiau nedalyvavimas niekaip nėra baudžiamas. O garsiai šnekantys trukdo ne tik dėstytojui, bet ir savo kolegoms.

Studentai įvertino ne tik Jūsų dėstymą ir atsidavimą, bet ir Jūsų aktyvų dalyvavimą studentų renginiuose. Ar aktyviai dalyvaudavote, ar dabar dalyvaujate Fizikų dienose?

FiDi… Dinas Zauras, karvė, smagūs renginiai… Kaip organizatorius nesu juose dalyvavęs. Kaip lankytojas – labiausiai mėgstu Juziką (Jumoristinės fizikos simpoziumą), kuriame neretai būna galima išgirsti tikrai nuostabių minčių. Dieninė dalis tampa svarbi ne tik dėl pramogų, bet ir kaip proga sutikti grupiokus ir kitus pažįstamus.

Beje, pernai dalyvavau ir Prese – ganėtinai laisvų studentų klausimų dėstytojams konferencijoje. Šio renginio įdomiausia dalis – klausimai, kurie prajuokina visą sausakimšą auditoriją. Kartais net geriau neatsakinėti, kad nesugadintum atmosferos.

Dvejus metus iš eilės skaičiau studentams paskaitas fizikų pirmakursių stovykloje. Tad kai kuriems studentams esu pats pirmasis dėstytojas. Pasakoju apie gyvenimą Fizikos fakultete, ko galima tikėtis ateityje, su kuo teko susidurti pačiam, kas yra sferinis arklys vakuume ir pan.

„Open Readings“ konferencijos organizatoriai šiemet pakvietė padėti spręsti strategines problemas. Šią konferenciją organizuoja Fizikos fakulteto studentai kitiems studentams.

Kokie dabar studentai? Ar jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Manau, kad jaunimas visais laikais yra toks pats. Siekiai, norai, elgesys yra panašūs. Aplinka keičiasi, tačiau žmogaus prigimtis – ne. Svarbu tik išmokti tą jaunatvišką energiją pakreipti reikiama kryptimi.

Esate vienos iš bakalauro studijų programų – Telekomunikacijų fizikos ir elektronikos – komiteto narys ir taip galite prisidėti prie studijų proceso gerinimo fakultete. Tai rodo, kad Jums rūpi studijų kokybė. Ką galite pasakyti apie Fizikos fakulteto studijų programas, studentų motyvaciją, pasirinkimo galimybes ir realybę?

Negaliu pasisakyti apie kitas programas, bet bent jau manojoje yra taisytinų dalykų. Tačiau taip būna visada: klaidų nedaro tik tie, kas nedirba. Kita vertus, negaliu pasakyti, kad yra visiškai nereikalingų kursų arba labai prastai parengtų. Aišku, studentai gali su šiuo mano teiginiu nesutikti, mat kiekvienas mato viską iš savo taško.

Mano asmenine nuomone, didžiausia šiuometinė problema yra nesutampantys studentų lūkesčiai ir universiteto realybė. Noriu atkreipti dėmesį, jog nesakau, kad universitete yra kažkas blogai. Yra nesutapimas. Todėl net jei studentai ateina motyvuoti (o tai dažnai yra tiesa), neretai motyvacija prarandama vėliau. Prisimindamas savo studijas, kalbėdamas su grupiokais ir jaunesniais kolegomis laboratorijoje matau, kad dažnai studentai tikisi, jog atėję į universitetą išmoks būtent to, ko reikia, baigs studijas, greit susiras gerai mokamą darbą ir gyvenimas taps puikus. Deja, dažnai atrodo, kad dėstomi kursai yra neįdomūs ar/ir nereikalingi, studijų kokybė prasta ir pan. Ir apskritai, tas bakalauro ar magistro laipsnis nieko neduoda, naujame darbe vis vien reikia visko mokytis iš naujo.

O kaip yra iš tikro? Pirmiausia, niekas iš anksto nežino, ko prireiks ateityje. Man, pavyzdžiui, nebuvo aišku, kam studijuojant telekomunikacijų fiziką ir elektroniką reikia mokytis lazerių fizikos tuo lygiu, kuriuo ji išdėstoma mūsų fakultete. Tačiau man šių žinių vis dėlto prisireikė – projektuojant ultragarsinius medicininius skanerius (esu kelerius metus dirbęs UAB „Medelkom“ plėtros skyriuje). Kuo čia dėti lazeriai ir ultragarsas? Tiesiog bangų sklidimo fizika iš esmės nesiskiria nuo to, kokia yra bangų prigimtis. Ten pat man prisireikė ir telekomunikacijų fizikos pagrindų, nes reikėjo suprasti priimamų signalų spektrų susidarymą ir pan. Na ir, aišku, reikėjo žinių skaitmeninių signalų apdorojimo srityje, nes teko modeliuoti visą prietaiso darbą ir turint duomenis suformuoti galutinį rezultatą – atvaizdą.

Kita problema – dažnai studentai galvoja, kad universitetas yra kaip mokykla, tik aukštesnio lygio. Ir nesupranta, kad iš jų tikimasi daug savarankiško darbo. Jei studentas nesidomės, tai jo niekas nevers. Tada išeina taip, kad žmogus neranda nieko įdomaus studijose ir nusivilia.

Universitetas – tai tarytum studijų platforma, kuri suteikia visas sąlygas, reikalingas sugebėjimams įgauti. Visa kita priklauso nuo žmogaus noro ir darbo.

Ir paskutinė problema – neretai absolventai nesupranta, ko išmoko per visas savo studijas. Atrodo, ateičiau dabar kur nors į pokalbį. Manęs paklaustų – o ką aš moku? Pasirodo, ir pats nežinau ką. Nusivilti nereiktų. Bakalauras turi nemažai bazinių žinių, moka greitai mokytis, apdoroti gana didelius duomenų kiekius, žino, kur galima rasti reikalingos informacijos. Ir tai yra vertingesnis sugebėjimas nei konkrečios žinios, skirtos tam tikram uždaviniui išspręsti. Jei norima konkrečių žinių, tai studijoms reiktų pasirinkti kitokią įstaigą.

Ar galima visa tai paaiškinti studentams? Matyt, taip. Tik gaila, kad supratimas ateina kiek pavėluotai (mano atveju – jau įstojus į doktorantūrą)…

Nepaisant visko, universitetą palieka vertingi specialistai. Jie tik galvoja, kad nemoka. Randa darbus, neretai gerai mokamus. Nebūtinai pagal savo studijuotą specialybę, bet universitete įgytas išsilavinimas yra pakankamai universalus. O atsirandanti ateities pasirinkimo laisvė, man atrodo, ir yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Kokią Lietuvos ir universiteto ateitį matote, ar laukiate atsidarančių naujų pastatų Saulėtekyje, kur įsikurs ir fizikai? Ar Lietuvoje fizikai turi ateitį? Ar negalvojate apie gyvenimą svetur?

Aš asmeniškai manau, kad universitetas stiprės, jo lygis ir pasaulinis pripažinimas augs. Kodėl aš taip manau? Pirmiausia, universiteto vertinimas įvairiuose reitinguose nuolat auga. Antra, mokslas gauna ne tiek ir mažai, kad ir konkursinio, finansavimo. Aišku, labai laukiami naujai statomi pastatai. Juose įsikurs dalis fizikų ir chemikų, beje, ne tik universiteto, bet ir iš nacionalinio Fizinių ir technologijos mokslų centro. Reikia paminėti, kad šiuo metu fakultetai nėra pritaikyti moksliniam darbui, o naujuosiuose bus daug tinkamos infrastruktūros. Tai turėtų dar labiau padidinti universiteto mokslinio prestižo bei konkurencingumo pasauliniu lygiu augimą.

Teko kiek pasivažinėti po kitas šalis į konferencijas ar mokymus. Ir galiu pasakyti, kad nors lietuviai mėgsta kartoti, kad kitur geriau, realybė yra kiek kitokia. Problemų yra visur. Mokslo kokybė pas mus tikrai nėra prasta, galime konkuruoti ir su Vakarų valstybėmis. Ko trūksta – tai prestižo. Bet jo negali būti, jei savi žmonės jo nenori palaikyti. Tikiuosi, kad jie susipras.

Apie gyvenimą svetur negalvojau dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nėra Lietuvoje taip jau blogai, kad reiktų kur nors bėgti. Manau, fizikai niekur neprapuls. Jie gali dirbti tiek mokslinį darbą, tiek inžinerinį, tiek ir kokį kitą (būti Seimo nariais, vadovauti didelėms įmonėms, susikurti savo verslą ir pan.). O ko daugiau reikia?

Kalbino Lina Binkauskienė 

 

A. Kančas: nuo išsigalvotų bėdų išgelbėtų „išvyka“ į ligoninę

0
0

782289a066ec4a4765fa1f5dc31aa1da625cb265

Žmogui, dejuojančiam, kad skauda galvą, vertėtų nuvažiuoti į ligoninę ir pažiūrėti, kiek ten jaunų žmonių, vaikų, – tada jis supras, kad visos jo bėdos išsigalvotos, sako architektas Algimantas Kančas, prieš penkerius metus sužinojęs, kad serga vėžiu. „Tada supranti, kad visa tai yra smulkmenos. Ir džiaugiesi kiekviena diena, tuo, kad dar tau dovanota laiko, įpranti vertinti tuos dalykus, kurie atrodė savaime suprantami“, – pastebi jis.

O tiems, kurie taip pat susidūrė su sunkia liga, A. Kančas pataria jokiu būdu netikėti siūlančiais „stebuklingus“ gydymo būdus: „Susitikęs su gydytoju žolininku Ruolia, paklausiau, kokių man reikėtų žolių. O jis sako: „Klausyk, tu esi architektas. Kai namas griūva, nuo ko reikia pradėti remontuoti? Nuo pamatų. Todėl eik, susitvarkyk savo pamatus ir tada, kai bus sutvarkyti pamatai, mes galėsime padėti.“ Tačiau kartais žmonės, kai griūva pamatai, dažo stogą.“

Šįmet paminėjote 60-metį, tačiau gimimo dieną pavasarį praleidote ligoninėje. Su kokiomis mintimis sutikote šią datą?

Priklausomai nuo ligos eigos, visada yra apėmusi vidinė audra. Bet pagrindinis dalykas, kuris mane lydi jau ne pirmus metus, – būtinybė suprasti bei tikėti, kad yra ir teigiamų sprendimų. Kad ir kas būtų, tai tarsi važinėjimas kalneliais – kartais leidiesi, kartais kyli.

Kaip priėmėte žinią apie savo ligą?

Susidūrus su tokia liga, būna keletas etapų. Pirma, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris priimtų tai ramiai – iš pradžių būna šokas. Ima kilti egzistenciniai klausimai – kodėl man ir ką aš tokio padariau... O tada turi suprasti, kad gyvensi su ta liga, kad turi ne sėdėti kaip ant adatų, bet priimti kaip duotybę. Dabar yra taip, bet tu dar esi gyvas, dirbi, bendrauji su draugais, šeima, o tavo padėtis ne tokia jau bloga, nes dar yra įvairių dalykų, kurie teikia vilčių ir gali realiai padėti.

Pirmame etape būtini ir kontaktai su žmonėmis, kurie patys yra tai patyrę. Nes iš gydytojų viską išgirsti yra kitaip – jie turi daug tokių pacientų ir jiems tai tik toks gyvenimas, kasdienybė. Todėl per susitikimus su keliais draugais, kurie taip pat buvo paliesti, kurių žmonos turėjo problemų, gavau tarsi instruktažą: pakeisk požiūrį, turi tai priimti, negali sėdėti kaip ant šukių. Ir knygose rašoma, kad reikia pamilti savo ligą, nors iš pradžių sunku suvokti, ką čia skaitai, – juk ji tavo priešas. Paskui natūraliai atrandi Dievą, permąstai, ramini save ir egzistencinius dalykus pajunti daug greičiau negu gyvendamas lengvą ir paprastą gyvenimą.

Paskui prasideda procedūros ir, priklausomai nuo tavo mąstymo, nuo gydytojų, nuo Dievo valios, vystosi liga. Ilgą laiką vaistai padeda, paskui jie nustoja veikti, ir pradedi galvoti, kas bus toliau. Prasideda chemoterapija, paskui lyg ir ji nebeveikia, bet galimi kiti ėjimai, tarkim, eksperimentiniai vaistai. Taigi turi įprasti gyventi.

Pakeisti požiūrį į ligą – nemenka užduotis. Kur ieškote stiprybės, kas Jus, be tą patį išgyvenusių žmonių, dar palaiko?

Turi tai daryti, kitaip pats sau kenksi, nes ir bažnyčioje per pamaldas linkima ramybės. Todėl turi nurimti, atsiduoti likimui, Dievo valiai, stengtis galvoti pozityviai ir neturi kasdien analizuoti „kodėl man, kas, kaip“, nes taip yra. [...] Pasirodo, žmogus turi daug vidinių rezervų, todėl reikia  nenuleisti rankų. Žinoma, palaiko šeima, draugai, padeda meditacija, bažnyčia. Turi toliau gyventi savo gyvenimą vildamasis ir tikėdamasis, kad kada nors pokyčiai įvyks. Ir jokiu būdu netikėti tais, kurie siūlo „stebuklingus“ gydymo būdus – žoles, užkalbėjimus. Turi remtis tikrąja medicina, savimi, pozityviu mąstymu ir melsti Dievo. Bet tokių įvairių, kurie tau greitus receptus kiša iš sutrintų kažkokių ypatingų žolių...

Susitikęs su gydytoju žolininku Ruolia, paklausiau, kokių man reikėtų žolių. O jis sako: „Klausyk, tu esi architektas. Kai namas griūva, nuo ko reikia pradėti remontuoti? Nuo pamatų. Todėl eik, susitvarkyk savo pamatus ir tada, kai bus sutvarkyti pamatai, mes jau galėsime padėti.“ Tačiau kartais žmonės, kai griūva pamatai, dažo stogą. [...]  

Diagnozę išgirdote maždaug prieš penkerius metus. Ką ši liga Jums padėjo atrasti?

Kadangi taip atsitiko, teko  pradėti keistis, permąstyti gyvenimą, vertybes. Pamačiau, kad daugeliui dalykų, kurie yra smulkūs, nereikšmingi, žmonės suteikia ypatingą reikšmę. Taigi atsiskyrė tai, kas yra tikra, pastovu, rimta, ir tai, kas tėra žaisliukai...

Pavyzdžiui?

Kažkoks išgyvenimas dėl nenudažyto kambario, neįstatytų durų ar nenupjautos žolės. Kalbu apie kasdienybę, kuri užvaldo žmones.  Arba, pavyzdžiui, kai kažkas dejuoja, kad skauda galvą, kaip jis čia serga, aš sakau „padarom išvyką į ligoninę, ir pamatysi, kiek ten jaunų žmonių, vaikų, – tada suprasi, kad visos tavo bėdos išsigalvotos“. [...] Taigi supranti, kad visa tai yra smulkmenos. Ir džiaugiesi kiekviena diena, tuo, kad dar tau dovanota laiko, įpranti vertinti tuos dalykus, kurie atrodė savaime suprantami.

Ko palinkėtumėte tiems žmonėms, kurie nuoširdžiai tiki, kad gyvens amžinai ir kad nuostabiausios dienos dar neatėjo?

Žmogus turėtų labiau vertinti savo laiką, dienas, kurios jam dovanotos, savo poelgius, žodžius, ieškoti gilesnio, tikresnio bendravimo su artimaisiais, pažįstamais. Tai yra – pajausti gyvenimo gilumą, o ne šliuožti paviršiumi. Be to, nepamiršti meditacijos, bažnyčios – jos parama krikščionį turėtų lydėti kasdieniame gyvenime, ne tik laidotuvių dieną.

Taigi – būti atidesniam?

Kasdienai, sau, artimiesiems.

Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt

Šimtai tūkstančių „Žygyje už gyvybę“: didžiausia žmogaus teisių eisena pasaulyje

0
0

cc2e050b5266c3b711f484c6ae1a6d395c8ebd9f

42-asis metinis Žygis už gyvybę startavo ketvirtadienį (sausio 22) Vašingtone, JAV, neįprastai šiltą dieną po saulėtu dangumi šimtams tūkstančių už gyvybę kovojančių aktyvistų susirinkus paklausyti politikų ir judėjimo lyderių kalbų. Organizatorių skaičiavimu, demonstracijoje dalyvavo per 300 000 žmonių. 

Mitingo pradžioje susirinkusiuosius palaimino Luisvilio arkivyskupas Josephas Kurtzas. Stovėdamas priekyje gausaus katalikų ir ortodoksų dvasininkų būrio, arkivyskupas kvietė žmones maldai, prašydamas Dievą laiminti žygį. 

Po palaiminimo Žygiui už gyvybę pirmininkaujantis Patrickas Kelly`is pasveikino dalyvius, atkreipdamas dėmesį į sambūryje besiliejančią jaunystę. „Kai žvelgiu į tokią gausią minią, matau, jog srovė Amerikoje keičia kryptį, – kalbėjo Kelly`is. – Žygis už gyvybę kasmet vis gausesnis ir jaunesnis.“ 

„Istorija mūsų pusėje, – tęsė Kelly`is, – nes ji visuomet pusėje tų, kurie kaunasi už žmogaus orumą ir žmogaus gyvybę.“ Jis pridūrė, jog po keturių dešimtmečių Žygis už gyvybę „tapo didžiausia žmogaus teisių eisena pasaulyje.“

Judėjimo „Žygis už gyvybę“ prezidentė Jeanne Monahan Mancini padėkojo piligrimams, susirinkusiems iš įvairiausių Amerikos ir pasaulio vietų, pažymėdama, jog šiųmetis žygio šūkis „Kiekviena gyvybė yra dovana“ yra skirtas atkreipti dėmesį į kūdikius, kuriems dar prenatalinėje fazėje diagnozuojamos įvairios negalios, pavyzdžiui, Dauno sindromas. Kūdikių su Dauno sindromu abortų skaičius gerokai didesnis nei įprastų nėštumų. 

„1,1 milijonas kūdikių per metus Amerikoje, arba vienas iš penkių kūdikių, tampa abortų aukomis kasmet. Jei kūdikiui nustatoma nelemta prenatalinė diagnozė, abortų rodiklis šokteli iki 85 proc.,“ – teigė J. Mancini. 

„Tiesa yra tokia, jog kiekviena gyvybė – dovana, nepaisant to, ji suvaržyta negalios ar ne. Būkime sąžiningi – mes visi turime negalių,“ – kalbėjo J. Mancini. – „Vienos iš jų labiau akivaizdžios nei kitos, bet nei vienas nėra tobulas.“

Pabrėždama socialinių tinklų įtaką, skleidžiant žinią apie kovą už gyvybę, J. Mancini paragino susirinkusiuosius išsitraukti telefonus ir nusifotografuoti bei paskelbti nuotrauką socialiniuose tinkluose. „Lai pasaulis žino,“ – kvietė J. Mancini.

„Kalbant apie socialinius tinklus, – pridūrė judėjimo prezidentė, – matyti, popiežiui irgi patinka „Žygis už gyvybę!“ Ji pasidalino Romos Katalikų pontifiko socialiniame tinkle Twitter paskelbta žinute: „Kiekviena gyvybė yra dovana. #MarchForLife“. 

Politikų sveikinimus žygio dalyviams pradėjo Respublikonų partijos narė Kathy McMorris-Rogers, vadovaujanti Atstovų Rūmuose vykstantiems politikų pasitarimams dėl Dauno sindromo ir pati auginanti septynmetį sūnų su šiuo sindromu. „Toji papildoma chromosoma atnešė mūsų šeimai daug džiaugsmo, – kalbėjo McMorris-Rogers. – Cole‘as, mano sūnus, man naujai priminė kiekvienos žmogaus gyvybės vertę.“

„Aš didžiuojuosi, jog esu gyvybę ginanti politikė ir gyvybę ginanti mama,“ – sakė McMorris-Rogers, pridurdama, jog vėliau tą pačią dieną Atstovų Rūmuose bus svarstomas įstatymas, siekiantis, kad abortai nebūtų finansuojami iš mokesčių mokėtojų kišenės. Bet kokios subsidijos abortams iš mokesčių mokėtojų pinigų yra piliečių pasitikėjimo nepaisymas, teigė politikė. Kaip vėliau paaiškėjo, Atstovų rūmai 242 balsais „už“ ir 179 balsais „prieš“ palaikė šį projektą, kurį savo ruožtu pažadėjo vetuoti prezidentas Barackas Obama. 

McMorris-Rogers taip pat pakartojo įsipareigojimą siekti, jog Skausmą galinčio jausti negimusio vaiko apsaugos įstatymas būtų priimtas, nepaisant atsiradusios opozicijos pačioje Respublikonų partijoje. Jei šis įstatymas būtų priimtas, tai uždraustų beveik visus po 20-osios nėštumo savaitės padaromus abortus. Kartu įstatymas įtvirtintų nuostatas dėl sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų teisės elgtis pagal sąžinę. „Negimusio vaiko apsaugos įstatymas toks svarbus, nes jis pakeičia diskusijų dėl abortų kryptį, užtikrindamas, jog žmonės žinotų apie negimusio vaiko jaučiamą skausmą, tokį tikrą ir tokį neteisingą,“ – kalbėjo McMorris-Rogers.

Senatorius Timas Scottas pažadėjo, jog gyvybę ginančių įstatymų leidyboje Senatas stovės petys į petį su Atstovų Rūmais. Jis pasakojo susirinkusiesiems, jog būtent atsivertimas į krikščionybę paskatino iš tiesų suprasti žmogaus gyvybės vertę. Senatorius pasidalino istorija, kaip jam dar būnant smulkaus verslo savininku, jauna darbuotoja netikėtai pastojo. „Dariau, ką maniausi esant teisinga, ir nuvežiau ją į Krizinio nėštumo centrą,“ – pasakojo Scottas. Meilė ir parama, kurią ji ten patyrė, suteikė jėgų atsisakyti planuoto aborto ir pagimdyti dukrą. 

Chrisas Smithas iš Atstovų Rūmų kreipėsi į žmones, primindamas: „Mes turime nepaneigiamą pareigą nuo aborto smurto ginti silpniausius ir labiausiai pažeidžiamus.“ Jis pasmerkė siūlančiuosius abortą kūdikiams su negalia: „Prenatalinė diagnozė turėtų reikšti empatiją, rūpestį vaikui ir meilę, – kalbėjo Smithas, – o ne mirties nuosprendį.“

Politikas sveikino minią, kurioje vyravo jau šį tūkstantmetį gimusiųjų veidai, už entuziazmą ir pavadino susirinkusiuosius „kita Didžiąja Generacija“, pridurdamas, jog įstatymas dėl abortų nefinansavimo iš mokesčių mokėtojų pinigų bus priimtas „šią valandą“. „Šis įstatymas yra istorinis, – kalbėjo Smithas. – Jis užbaigs mūsų priverstinį bendrininkavimą, mūsų abortų finansavimą.“ 

Politikas taip pat pažymėjo, jog Obama melavo, sakydamas, jog naujasis sveikatos apsaugos planas nepareikalaus mokesčių mokėtojų pinigų abortams finansuoti. Jis pažadėjo nesustoti, kol iš „ObamaCare“ plano nebus pašalinti abortai, bei padaryti viską, kas įmanoma, idant Skausmą galinčio jausti negimusio vaiko apsaugos įstatymas būtų pristatytas balsavimui Atstovų Rūmuose, su sielvartu prisimindamas visų vėlyvame nėštumo tarpsnyje nužudomų vaikų agoniją, „pranokstančią mūsų baisiausius įsivaizdavimus.“

Dano Lipinski, vienintelio pasveikinti susirinkusiuosius atvykusio Demokratų partijos atstovo žodžius: „Aš iš Čikagos, aš Bears gerbėjas,  aš demokratas ir aš esu už gyvybę!“ – lydėjo griausmingos ovacijos. Lipinski teigė, jog žmogaus gyvybės gynimas yra klausimas, turintis suvienyti visų politinių ir religinių įsitikinimų žmones. „Visi turi sueiti draugėn gyvybei ginti, – kalbėjo Linpinski. – Moterys vertos daugiau nei aborto.“

Kolumbo riterių organizacijos vyresnysis Carlas Andersonas pažymėjo, jog dabar tinkamas metas gyvybę ginantiesiems veikti, nes apklausos rodo, kad 84 proc. amerikiečių nori reikšmingų abortų apribojimų, du trečdaliai mano, jog abortų skaičius per didelis, ir dauguma laiko abortą nemoraliu veiksmu.

„Joks propagandos kiekis nebegali užmaskuoti ar pakeisti skausmo, kurį kiekvieną dieną jaučia abortą patyrusios moterys,“ – kalbėjo Andersonas. Jis pridūrė, jog organizacija siekia aprūpinti ultragarso aparatais visus Krizinio nėštumo centrus. „Beveik kiekviena moteris, ultragarso pagalba pamačiusi savo kūdikį, renkasi gyvybę,“ – sakė Andersonas.

Beveik keturių šimtų motinystės namų tinklą vienijančios organizacijos „Marijos pastogė“ atstovė Kathleen Wilson pasakojo apie moteris, patiriančias savo mylimųjų ir šeimos narių spaudimą daryti abortą. Viena jų, Andžela, pastojo po siaubingo išprievartavimo. Jos draugai ir šeima ragino atsikratyti kūdikio, bet motinystės namuose suteikta pagalba nulėmė apsisprendimą gimdyti, „atnešusį tikrą džiaugsmą“. Wilson pasakojo Andželą dažnai klausiant: „Jei ne „Marijos pastogė“, ką būčiau dariusi?“ Daugybė moterų, anot Wilson, pagimdžiusių motinystės namuose, verkia, tačiau ne todėl, jog liūdėtų dėl kūdikio, o supratusios, kad artimiausi žmonės jų gyvenimuose nenorėjo šio brangiausio vaikelio gimimo.

Daktarė Gracie Christie, radialogė, besispecializuojanti ultragarso tyrimų srityje, kalbėjo apie ypatingą momentą, kai tėvai pirmąsyk išvysta savo kūdikį: „Ultragarsas atveria langą į moters įsčias, leisdamas pamatyti tą momentą, kai esame labai mažyčiai, bet lygiai taip pat labai žmonės ir labai gyvi.“ Vis dėlto gydytoja pažymėjo, jog tokie tyrimai turi ir tamsiąją pusę – sužinoję apie galimos negalios ženklus tėvai renkasi abortą. „Tai pasaulis, kuriame gyvename: vaikai yra pasirinkimai, prekės, todėl turintys defektų sunaikinami dar prieš gimstant.“ Daktarė Christie pasakojo, jog jai pasidaro silpna, jei ultragarso aparato ekrane išvysta Dauno sindromo ženklų – tai reiškia beveik 90 proc. tikimybę, jog vaikui gresia abortas. Kalbėdama apie vaikus su negalia, gydytoja sakė: „Jie turi širdį, sutvertą džiaugsmui, sielą, mokančią mylėti, ir paprasčiausią teisę egzistuoti.“

Po sunkių gydytojos žodžių, šviesos įnešė atsigręžimas į jaunuosius žygio dalyvius. Teisę šių metų eisenos priekyje žygiuoti iškovojusios vienos Šiaurės Dakotos valstijoje esančios vidurinės mokyklos personalas bei mokiniai į sostinę atvyko aštuoniais autobusais – iš viso 400 žmonių. 

Mokyklos abiturientė Julia Johnson savo kalboje parodė jaunam amžiui tinkantį užsidegimą ir laikyseną: „Mūsų tikslas ginti gyvybę yra kilnus tikslas, – kalbėjo mergina. – Išgyvename modernių laikų holokaustą, atimantį tris tūkstančius kūdikių gyvybių kiekvieną dieną, beveik milijoną kūdikių kasmet. Tai mūsų darbas apginti brolius ir seses įsčiose, turinčius teisę gyventi. Tai mūsų pareiga kalbėti visų negalinčiųjų prabilti vardu, nes vertė nepriklauso nuo ūgio ar amžiaus.“

„Mes apsisprendžiame kovoti už gyvybę įsčiose, – kalbėjo Johnson. – Mes žygiuojame, idant sustabdytume neteisingumą, kuris atėmė trečdalį mūsų kartos gyvybių. Judėjimas už gyvybę gimė ne iš neapykantos kaimynui, tačiau iš meilės jam,“ – kalbėjo moksleivė.

Nancy Cruzer, organizacijos „Užteks tylos“ Čikagos padalinio vadovė, pasidalino skausminga istorija apie savo nėštumą, kurį penktą su puse mėnesį nutraukė, paklausiusi gydytojų, įtarusių pavojingą kūdikio ligą, patarimų. „Abortų klinikoje niekas nepaklausė, kaip aš, ir nepaaiškino, kas vyksta, – kalbėjo moteris. – Aš išėjau iš klinikos be kūno palaidoti, be kapo, be laidotuvių. Niekas nenešė maisto, nesiuntė užuojautų, niekas neskambino, nes man buvo gėda kam nors pasakyti, ką padariau.“

Metų metus Cruzer tikėjo, jog abortas liko praeityje, bet ją kankino košmarai, kol po atsivertimo į krikščionybę pradėjo lankyti abortą patyrusių moterų grupę ir galiausiai galėjo ištarti: „Aš labai gailiuosi dėl aborto ir dėl to daugiau netylėsiu.“

Judėjimo „Studentai už gyvybę“ prezidentė Kristan Hawkins užlipo ant pakylos papasakoti savo ir sūnaus Gunnerio, sergančio cistine fibroze, istorijos. „Mano sūnaus Gunnerio atėjimas į pasaulį dramatiškai pakeitė pastaruosius šešerius gyvenimo metus,“ – kalbėjo Hawkins. Kartu su vyru moteris patyrė didelių finansinių sunkumų dėl brangaus gydymo bei turėjo palikti šeimą ir draugus, idant galėtų gyventi arčiau reikalingų gydytojų. „Buvo verta,“ – trumpai tarė Kristan. Dabar ji laukiasi jau ketvirtojo vaiko ir meldžia jį būsiant sveiką. Vis dėlto net jei ateisiantis kūdikis taip pat sirgtų sunkia liga, jis turėtų šeimą, kuri myli besąlygiškai.

Hawkins kalbėjo, jog iš savo patirties žino, kaip sunku auginti neįgalų vaiką ir koks didelis gali būti spaudimas turėti tobulą kūdikį. „Vis dėlto abortai ar apvaisinimas mėgintuvėlyje nepadaro kūdikių tobulesnių, – sakė moteris, – tai juos sunaikina.“ Ji užbaigė savo kalbą klausimu: „Ar tikite, jog mes sustabdysime abortus šioje kartoje?“ Tūkstančiai jaunų balsų atsiliepė: „Taip!“

„Metas veikti,“ – kvietė Hawkins, palikdama minią skanduoti: „Mes esame karta už gyvybę!“

 

Per savižudžio išpuolį Kabule Lietuvos kariai nenukentėjo

0
0
 

Sausio 25 dieną, apie 6 val. ryto vietos laiku, prie įvažiavimo į Kabulo tarptautinio oro uosto bazę Afganistane, kaip spėjama, susisprogdino savižudis su sunkvežimiu. Incidento metu Lietuvos kariai nenukentėjo, rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.

Pasak Lietuvos karių, po sprogimo iškrito keli netoliese esančio Lietuvos kariuomenės nacionalinės paramos elemento (NPE) karių gyvenamojo konteinerio  langai.

Šiuo metu Kabule tarnauja aštuoni Lietuvos NPE kariai.

Praėjusių metų pabaigoje pasibaigus vienai didžiausių NATO operacijų Afganistane, aljansas pradėjo naują paramos ir mokymo misiją „Tvirta parama“. Šioje operacijoje dalyvauja ir apie 80 Lietuvos karių įvairiose Afganistano vietose: Kabule, Kandahare ir Herate.

Sinoptikė: atkeliauja krituliai, bus vėjuota

0
0

Evgenios Levin nuotrauka

Šios savaitės orai bus vėjuoti, atkeliaus krituliai, daugiausia – sniegas, vyraus nedidelis šaltukas, LRT Radijui sakė sinoptikė Alva Nagelytė.

Pirmadienis dar bus tyki diena, tik vakare pajūryje sustiprės pietvakarių vėjas iki vidutinio stiprumo. Išliks debesuoti orai. Negausūs krituliai numatomi vietomis ir rytiniuose rajonuose, daugiausia gali kristi silpnas sniegelis. Temperatūra svyruos apie 0 laipsnių“, – prognozuoja A. Nagelytė.

Antradienio nakties temperatūra bus tarp 2–7 laipsnių šalčio. Dieną temperatūra svyruos apie 0 laipsnių. Krituliai numatomi tik pajūryje, truputį snyguriuos vakariniuose rajonuose. Sustiprėjus pietų vėjui, vietomis gali pustyti.

Trečiadienį numatomi tykesni orai, daug kur bus sulauksime silpno sniego, kai kur galimos lijundros. Nakties temperatūra svyruos tarp 0–5 laipsnių, dieną bus apie 0 laipsnių.

Ketvirtadienio naktį numatomas 2–5 laipsnių šaltukas. Dienos metu temperatūra svyruos nuo silpnai neigiamos temperatūros iki nedidelio atlydžio“, – LRT Radijui sakė A. Nagelytė.

Viewing all 56901 articles
Browse latest View live