Praėjusiais metais Lietuvoje užregistruoti 1907 melagingi specialiųjų tarnybų iškvietimai. Tai – 8 procentais daugiau nei 2014 metais, kai tarnybos melagingai kviestos 1751 kartą.

Dažniausiai – 1828 kartus – kviesti policijos pareigūnai, 57 kartus – medikai, 22 – ugniagesiai. Dėl melagingų pranešimų apie visuomenei gresiantį pavojų nustatyta 40 įtariamųjų (2014 m. – 23), iš jų 39 – vyrai (2014 m. – 22) ir 8 nepilnamečiai (2014 m. – 3).

Apie tariamai padėtus sprogmenis pernai pranešta 81 kartą (užpernai – 42). Daugiausiai tokių pranešimų užfiksuota Vilniuje ir Kaune – atitinkamai 26 ir 12.

„Akivaizdu, jog būtinos papildomos priemonės, kurios atgrasintų nuo noro taip „pokštauti“. Jų ir buvo imtasi. Jau šiandien melagingi specialiųjų tarnybų iškvietimai kainuoja labai brangiai – tiesiogine šio žodžio prasme. Nuo šių metų balandžio kainuos dar brangiau, nes grės ne tik baudos ir ieškiniai, bet ir realus laisvės atėmimas“, – sako vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.

Nuo balandžio įsigaliosiančiame Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, jog už Bendrojo pagalbos centro (BPC) darbo trukdymą žinant, kad pagalba nereikalinga, gresia įspėjimas arba bauda nuo 90 iki 200 eurų. Už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą gresia bauda nuo 200 iki 2000 eurų.

„Šalia to, pagalbos tarnyboms nurodyta visais melagingų iškvietimų atvejais imtis veiksmų dėl patirtų nuostolių išieškojimo iš kaltininko. Nuostoliai paprastai skaičiuojami šimtais ar net tūkstančiais eurų“, – teigia S. Skvernelis.

Vien Policijos departamentas ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praėjusiais metais pateikė beveik 1700 ieškinių. Priteistos žalos dydis siekia kone 19 tūkst. eurų.

Nuo balandžio už minėtas veiklas įsigalioja ir griežtesnė baudžiamoji atsakomybė, atitinkamas teisės aktų pataisas inicijavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. Už melagingą žinią apie grėsmę visuomenei ar valstybinės reikšmės objektui bus skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas – arba laisvės atėmimas iki 1 metų.

Jei dėl melagingo pranešimo kilo žmonių sumaištis ar buvo sutrikdyta valstybinės reikšmės objekto veikla, grės bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Jei buvo padaryta didelė turtinė žala – bauda arba laisvės atėmimas iki 3 metų.

Vidaus reikalų ministerija primena, jog daugeliu atveju „pokštininkai“ yra nustatomi, jiems skiriamos baudos ir pateikiami ieškiniai. Dažni atvejai, kaip BPC numeriu 112 skambina vaikai, moksleiviai, todėl būtina, kad tėvai aptartų šį klausimą su vaikais, mokytojai – su moksleiviais ir t.t.

Organizatorių nuotr.

Vytautas Petras Rudys, Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos moksleivis, laimėjo Europos Komisijos kasmet rengiamą ES jaunųjų vertėjų konkursą „Juvenes Translatores“. Jo vertimas iš anglų į lietuvių kalbą išrinktas geriausiu Lietuvoje. Konkursui Vytautą Petrą parengė jo anglų kalbos mokytoja Rasa Kašinskienė.

2016 m. balandžio 14 d. visi konkurso nugalėtojai vyks į Briuselį, kur jiems apdovanojimus įteiks Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Kristalina Georgieva. Apdovanojimai bus įteikti 28-iems vidurinių mokyklų moksleiviams, kurie konkurse varžėsi su daugiau kaip 3 000 dalyvių iš viso žemyno (atrinkta po vieną nugalėtoją iš kiekvienos ES šalies).

„Sveikinu Vytautą Petrą Rudį, šių metų konkurso nugalėtoją Lietuvoje, kuris įveikė kitus konkurso dalyvius ir pateikė geriausią vertimą savo šalyje. Kasmet konkurse „Juvenes Translatores“ moksleiviai turi galimybę pasitikrinti savo kalbos žinias ir išbandyti vertėjo plunksną – daugiakalbėje Europos Sąjungoje šie įgūdžiai labai vertingi“, – sakė Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja K. Georgieva.

Konkurso nugalėtojas Vytautas Petras įsitikinęs, kad mokėti kalbas labai naudinga, nes jos padeda geriau pažinti pasaulį ir bendrauti su žmonėmis iš kitų šalių.

Lietuvai konkurse atstovavo 51 moksleivis iš 11 mokyklų. Visi konkurso dalyviai vertė tekstus vystomojo bendradarbiavimo tema. Ši tema pasirinkta 2015-iesiems – Europos vystomojo bendradarbiavimo metams – pažymėti. Visi nugalėtojai vertė į tą kalbą, kurią moka geriausiai. Taip daro ir ES institucijose dirbantys vertėjai.

Pagrindiniai faktai

„Juvenes Translatores“ (lotyniškai – jaunieji vertėjai) – Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato nuo 2007 m. kasmet rengiamas konkursas. Juo siekiama skatinti vidurinėse mokyklose mokytis kalbų ir suteikti jaunuoliams galimybę išbandyti vertėjo raštu darbą. Konkurse gali dalyvauti septyniolikmečiai vidurinių mokyklų moksleiviai (šių metų konkurse dalyvavo 1998 m. gimę moksleiviai). Jis vyksta tuo pačiu metu visose atrinktose ES mokyklose. Šis konkursas paskatino kai kuriuos dalyvius pasirinkti universitetines kalbų studijas ir tapti vertėjais.

Prieš tai konkursą Lietuvoje laimėjo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos, Pumpėnų vidurinės mokyklos, Kauno „Saulės“ gimnazijos, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos, Veisiejų vidurinės mokyklos, Vilniaus Užupio gimnazijos, Mažeikių Gabijos gimnazijos ir Žemaičių Naumiesčio gimnazijos moksleiviai.

Ryšių su žiniasklaida grupės Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje informacija

Sausio 31-osios sekmadienį katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“ Kaune, pilnutėlėje VDU Didžiojoje salėje, surengė pirmą šiais metais Atsinaujinimo dieną, o jos temą skyrė Bažnyčios švenčiamam Gailestingumo jubiliejui. Daugybė žmonių – įvairaus amžiaus ir iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų – atvyko į renginį sykiu pašlovinti Viešpaties su „Gyvųjų akmenų“ šlovinimo grupe, labiau atverti širdis Jo gailestingajai meilei, o klausantis Atsinaujinimo dienos svečių konferencijose, pasidalijimų darbo grupėse mokytis atpažinti ir priimti Dievo gailestingumą bei vis labiau gailestingumu gyventi savo kasdienoje.

Atsinaujinimo dienos kulminacija buvo džiugiai švenčiama sekmadienio Eucharistija su Kauno arkivyskupijos ganytojais. Per visą renginio laiką Mažojoje salėje vyko Švč. Sakramento adoracija.

Kai gailestingoji Dievo meilė tampa vaistais

„Viešpats laukia manęs ne už mirties slenksčio, laukia jau šiandien, trokšdamas man pasitarnauti“, – sakė kun. Kęstutis Dvareckas savo liudijime, kuris ir buvo pirmosios konferencijos „Jėzaus gailestingumo vaistai“ pagrindas. Lietuvoje gerai žinomas kunigas, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas, paliudijo savo sveikimo kelią. Pokyčiai jame, kai realiai jau net ketino pasitraukti iš gyvenimo, prasidėjo nuo savo silpnumo ir bejėgystės pripažinimo, „pasidavimo“ Dievui, išdrįstant daryti tai, kas atrodė beprasmiška, nesitikint, kad kas pasikeis, bet daryti tai dėl Jėzaus.

Gailestingoji Jėzaus meilė tapo vaistais supratus, kad žmogus negali padaryti kažko labai baisaus, to, ko Jėzus negalėtų išgydyti. Jėzaus, kaip ir kiekvieno gydytojo, vaistai mums gali atrodyti per sunkūs, netinkami mums. Tačiau Jėzus ateina gelbėti, apvalyti ir veda ten, kur galbūt nenorime, bet mums reikia būti. Daugiausia, ką galime padaryti, tai netrukdyti Jam veikti, o tai reiškia – nepasilikti sau jokių paribių, kur aš vienas, be Dievo, viską veikiu.

„Dievas nebijo mūsų pragarų. Jis nebijo „užsikrėsti“, susigadinti „reputacijos“. Jis leidžiasi į žmogaus susikurtus pragarus“, – sakė kun. Kęstutis, pabrėždamas, jog Jėzus atėjo ne mums patikti, bet mums patarnauti, kad būtume pažadinti iš melo, sustabdyti klystkeliuose. Dievas mums paruošia susitikimų su kitais žmonėmis: šeimos, darbovietės ir kitos bendruomenės yra Dievo veikimo vietos, jos padeda pamatyti tiesą apie save, suprasti, jog mums reikia Dievo.

Liudijimą kun. Kęstutis užbaigė malda prieš tai padrąsinęs visus, jog tik tada, kai klausomės Jėzaus – Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68) – ir mūsų gyvenime prasideda stebuklai.

Gailestingumu duoti prasmės atsakymą

Antrąją konferenciją „Trumpalaikis ir ilgalaikis gailestingumas“ vedęs dr. Vincentas Vobolevičius (Laisvosios visuomenės institutas) atkreipė dėmesį, jog nebūdamas nei teologas, nei filosofas apie gailestingumą kalba pasitelkdamas ekonomikos ir vadybos įrankius. Pirma jis atkreipė dėmesį į kai kurias erezijas, kurias šiandien ypač eksploatuoja plačioji visuomenė: kad Bažnyčia tai siekia būti uždara tikėjimo bendruomene, tai siekia visiškai atsiverti. Daromos prielaidos, jog Bažnyčios mokymas bus keičiamas, jog Bažnyčioje vyksta lūžis. Tačiau pirmajai nuomonei prieštarauja matomas Bažnyčios augimas (ypač Afrikoje), daugybė žmonių atsiverčia. Antrajai prieštarauja neseniai pasibaigęs Vyskupų sinodas šeimų sielovados klausimu: taip, jame vyko aštrių diskusijų, tačiau dėl to, kaip geriau apaštalauti tarp šeimų.

Pasak konferencijos vedėjo, būtent Sinode, kalbant apie gailestingumą, susidūrė dvi jo vizijos – trumpalaikio ir ilgalaikio gailestingumo. Iš trumpalaikio gailesčio išsituokusiam žmogui šiandien neparodytume jam ilgalaikės perspektyvos – susitikimo su Viešpačiu, kuriam nereikia taisyklių ir kuris teis laikų pabaigoje.

Kalbant ekonomikos terminais, pasak V. Vobolevičiaus, Bažnyčiai irgi reikia kurti „pridėtinę vertę“. Bažnyčia liks „nekonkurencinga“, jei imsis vien trumpalaikio gailestingumo – pvz., tik maitins vargšus, tik kovos už švarią gamtą, nes bus daugybė kitų organizacijų, kurios tai darys geriau už ją. Bažnyčiai svarbu per trumpalaikį gailestingumą „iškomunikuoti“ ilgalaikį – Viešpats gailestingumą.

„Bažnyčios misija – duoti prasmės atsakymą, kad galime būti laimingi ne per maistą, ne per švarų orą“, – sakė V. Vobolevičius, be kita, pabrėždamas, jog ilgalaikis gailestingumas nevyksta be bendrystės su žmonėmis, kai stengiamės leisti kitiems atpažinti mus kaip krikščionis, užmegzti bendrystės ryšius su kitais, kad Dievas galėtų ir juose sodinti savo daigus. Būti su žmogumi, pasak konferencijos vedėjo, ilgas ir sunkus kelias, jame galime ir nepamatyti rezultatų, tačiau augindami kitus augame ir patys, mylėdami kitus mokomės labiau mylėti Dievą.

Tarp šių konferencijų plojimais buvo palydėtas jaunimo šokis apie naująją Jeruzalę (pagal Apreiškimo knygą), mintis nukėlęs į tą palaimingą būsimąjį metą, kurį žada Dievo artuma Jį mylintiems žmonėms laikų pabaigoje.

Dievo visagalybė – per gailestingumą ir atleidimą

Popietiniu renginio metu jo dalyviai pasirinktinai dalyvavo darbo grupėse. Jose Dievo visagalybės per gailestingumą ir atleidimą, gailestingumo sau ir priešui, savanorystės kaip gailestingumo temomis dalijosi kun. Kęstutis Dvareckas ir Priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, Antanas Šalaševičius („Gyvieji akmenys“) ir ses. Gabrielė Vasiliauskaitė OSB, Agnė Grigaitytė ir Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro komanda. Kaip įprasta, buvo vedama grupė vaikams, o „Gyvieji akmenys“ ir „Gailestingumo versmė“ patarnavo Užtarimo malda.

Didžiojoje salėje kun. Artūras Kazlauskas, pristatęs „Bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo“, aptarė, kokią prasmę popiežius Pranciškus teikia piligrimystei pro Šventąsias duris (jos – tai paties Jėzaus, sakiusio: „Aš esu vartai“ plg. Jn 10, 9, įvaizdis), kaip yra numatęs jubiliejaus piligrimystes atlikti ligoniams, juos slaugantiesiems, taip pat kaliniams (pvz., Gailestingumo durimis gali tapti ir kameros durys, jei pro jas žengiama su atgaila ir mintimi apie Tėvo gailestingumą). Kun. A. Kazlauskas pabrėžė gailestingumo darbus, nuo seno žinomus Bažnyčios tradicijoje ir kylančius iš Evangelijos (Jėzaus užuominos į Izaijo knygą) – juk pagal juos pirmiausia būsime teisiami; daugiau dėmesio skyrė atgailai, kurią atlikdami dėkojame Dievui už Jo atleidimą, sykiu turime atitaisyti padarytą blogį ir atkurti teisingumą etc.

Gailestingumas šalia esantiems

Po darbo grupių į Didžiąją salę sugrįžusius Atsinaujinimo dienos dalyvius sveikino kun. Tomas Pilchas OFM Cap. ir savo katechezėje prieš Eucharistijos liturgiją pakvietė pažvelgti į Gailestingojo Jėzaus atvaizdą scenoje, Jo rankas ir širdį, pasirengti priimti meilę, kurią Jėzus šiandien spinduliuoja kiekvienam.

Eucharistijos liturgiją renginio dalyviai šventė drauge su jai vadovavusiais ganytojais – arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi, arkivyskupu Lionginu Virbalu ir Atsinaujinimo dienos programoje dalyvavusiais kunigais. Patarnavo Kauno kunigų seminarijos klierikai.

Homiliją sakęs arkivyskupas S. Tamkevičius darsyk atkreipė visų dėmesį į Mišių skaitinius apie Dievo meilę žmonėms bei tai, koks nerangus žmogus būna atsiliepti į Dievo prakalbinimą.

„Dievo žodis beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį su klausimu: koks yra mūsų santykis su mus mylinčiu Dievu, kaip mes atsiliepiame į Dievo meilę?“ – sakė ganytojas, atkreipdamas dėmesį, jog Jėzus ypač laukia mūsų meilės šalia esančiam žmogui, kuris galbūt yra nepatrauklus, nieko gero nepadaręs ar galbūt net priešiškas mums. Tačiau Jėzus ant kryžiaus numirė už visus, ir už didžiausius nusidėjėlius, ir juos laiko savo broliais ir seserimis. Ganytojas paragino šiais Gailestingumo jubiliejaus metais su svarbiomis ir reikalingomis piligriminėmis kelionėmis, jubiliejiniais atlaidais pasistengti gailestingojo Dievo veidą pamatyti šalia esančių, ne visada besišypsančių žmonių veiduose.

Užbaigdamas Eucharistiją, arkivysk. S. Tamkevičius padėkojo „Gyvųjų akmenų“ bendruomenei už Atsinaujinimo dieną, už galimybę taip džiugiai, kaip vienai Dievo vaikų šeimai, garbinti Viešpatį.

Kita Atsinaujinimo diena Kaune – balandžio 17 d.

Daugiau žr. „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės interneto svetainėje >>

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba

Vasario 2 d., švenčiant Kristaus Paaukojimą šventykloje, paminėta ir Pašvęstojo gyvenimo diena dėkojant Dievui už dovaną Bažnyčiai – vienuolinį gyvenimą bei dvasinius pašaukimus. Šiomis iškilmėmis Lietuvos vyskupijose drauge su visa Bažnyčia buvo užbaigti Pašvęstojo gyvenimo metai.

Kaune

Pašvęstųjų procesija į arkikatedrą prasidėjo šiemet 150 metų gyvavimą švenčiančios Kauno kunigų seminarijos Švč. Trejybės bažnyčioje. Joje susirinkusius įvairių arkivyskupijoje įsikūrusių vienuolinių kongregacijų atstovus pasveikino Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Ganytojas pakvietė brolius ir seseris pasimelsti popiežiaus Pranciškaus malda už vienuolius.

Vėliau eisena su Pašvęstojo gyvenimo metų Kristaus ikona iš seminarijos bažnyčios Rotušės aikšte pasiekė arkikatedrą, o joje pats Viešpats savo gailestingumu šįsyk apkabino pro Gailestingumo duris žengiančius brolius ir seseris, kurie atsiliepė į Kristaus pakvietimą ir pasiryžo sekti Juo vienuoliniais įžadais atiduodami Jam visą savo gyvenimą.

Arkikatedroje jungtinis vienuolių choras su kantoriais – kun. Artūru Kazlausku ir t. Gintaru Vitkumi sugiedojo Dievo Motinos garbei vieną gražiausių ir seniausių Bažnyčios Tradicijos kūrinių – Akatistą.

Iškilminga Eucharistijos liturgija prasidėjo žvakių pašventinimu ir Kristaus, kaip tautų šviesos, pagarbinimo procesija su žvakėmis. Liturgijai vadovavo Kauno arkivyskupas, o Eucharistiją koncelebravo arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ ir kunigai – Kauno kunigų seminarijos vadovai bei jėzuitų, pranciškonų, kapucinų ir marijonų broliai.

Savo pamoksle arkivysk. L. Virbalas atkreipė dėmesį, kaip Dievo Dvasios paskatinti Simeonas, Ona, o prieš tai piemenys, trys išminčiai, pati Marija tikėjimu atpažino Jėzų kaip būsimą pasaulio Gelbėtoją, kaip Mesiją ir Karalių. Tikėjimas duoda kryptį į Dievą žmogaus gyvenimui, ir tai ypač apibūdina Dievui skirtą pašvęstąjį gyvenimą.

Tačiau, ganytojo mintimi, ir kiekvienas krikščionis per Krikštą jau yra Dievui pašvęstasis, gali atiduoti savo gyvenimą Jam, tačiau tik tuomet, kai surandam Viešpatį, kai Jis leidžia save atpažinti ir duoda džiaugsmą gyventi dėl Jo. Arkivyskupas atkreipė dėmesį, jog savo atsižadėjimu, atsiskyrimu nuo pasaulio stabų, savo valios atidavimu Dievui vienuoliai rodo kelią kiekvienam tikinčiajam.

„Mieli pašvęstieji, jūs esate liudytojai visam pasauliui, kad galima gyventi dėl Viešpaties, kad šis gyvenimas yra malonė, kad ieškoti Dievo karalystės – tai toli gražu ne viską prarasti, o priešingai – atrasti. Esate liudytojai pasaulio, kuriame viskas yra skiriama Viešpačiui, didžiajam visa ko gėriui,“ – sakė arkivyskupas, pabrėždamas, jog Bažnyčiai labai reikia šio liudijimo, šio gyvybės ir meilės, išsilaisvinimo ir ramybės kelio, reikia vienuolinių bendruomenių ir ypač su paprastumu ir nusižeminimu nešamo savo kryžiaus Kristaus kryžiaus aukos pavyzdžiu.

„Ačiū visiems, kurie savo malda ir artumu palaiko jus. Ačiū jums, seserys, – tikra palaima kiekvienai parapijai, kur yra seserų bendruomenių; ačiū jums, broliai, kad gavę ypatingą Viešpaties dovaną dalijatės ja su kitais, “ – sakė arkivyskupas, paragindamas vienuolius savo atsidavimu Viešpačiui būti kitiems ženklu, paskatinimu ir pavyzdžiu.

Užbaigiant Eucharistiją pašvęstųjų choras visų susirinkusiųjų ir tikriausiai paties Viešpaties džiaugsmui sugiedojo Pašvęstojo gyvenimo metų himną „Kelk pasaulį auštančiu džiaugsmu“.

Pašvęstojo gyvenimo dieną Kauno arkivyskupo kvietimu vienuoliai drauge užbaigė agape kurijoje. Seserys ir broliai ir šiemet čia pasidalijo įsipareigojimu visus metus malda lydėti kurį nors arkivyskupijos vyskupą arba kunigą, praneša Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba.

Žemaičių Kalvarijoje

12 val. pagrindinėms iškilmių Šv. Mišioms, kuriose dalyvavo ir Dievui pašvęstojo gyvenimo atstovai iš Telšių vyskupijos teritorijoje esančių įvairių kongregacijų namų, vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, kartu meldėsi būrys kunigų.

Šv. Mišių metu giedojo Sedos Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų parapijos sumos choras, vadovaujamas vargonininko Algio Pleškio, giedotojams talkino Žemaičių Kalvarijos Šventovės vargonininkė Kristina Kondratavičienė. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo Marijos radijas.

Prieš Šv. Mišias procesijos būdu į Baziliką buvo einama pro jubiliejines Gailestingumo duris, kalbama Gailestingumo metams skirta malda, šventinamos grabnyčinės žvakės. Vyskupas pačioje pradžioje pakvietė visus atvykusius piligrimus pasitikėti Dievo Gailestingumu ir patiems būti gailestingiems, mokantis atleisti ir nuoširdžiai mylėti vieni kitus. Kristaus paaukojimo Šventykloje šventė – Grabnyčios būtent tai primena, nes šventinamos žvakės nurodo aiškų tikslą – būti Kristaus šviesos nešėjais pasaulyje.

Sakydamas pamokslą vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo apie visų tikinčiųjų, ne tik Dievui pašvęstųjų, pagrindinį uždavinį – skleisti evangelinę žinią ir išlikti šviesos žiburiais šių dienų pasaulyje. Pamokslininkas išsamiai susirinkusiems pristatė vieną ryškiausių kovotojų prieš tamsą – kunigo Juozo Zdebskio, tragiškai neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio prieš 30 metų, asmenybę.

Jis žuvo 1986 m. vasario 5 dieną iki pat savo mirties šis sovietmečiu aktyviai veikęs kunigas, buvo tikras šviesos pasauliui nešėjas. Vyskupas citavo kun. J. Zdebskio minti apie tikrąją artimo ir Dievo meilę, kalbėjo apie skaudžią kunigo veikėjo patirtį kalėjimuose ir lageriuose. Kunigas pasižymėjo didžiuliu uolumu, tikėjimu ir meilės dvasia. Jis nuolat vesdavo rekolekcijas, lankė įvairiai suvargusius žmones ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – to meto Sovietų sąjungos įvairiuose kraštuose. Vyskupas išryškino jo pavyzdį ir kvietė visus ne tik nuvykti į Rudaminą, kur bažnyčios šventoriuje yra palaidotas uolusis tikėjimo apaštalas, ir pasimelsti už jį 30 – tosiose jo žūties metinėse, bet ir gyventi tokia meilės, vilties ir tikėjimo dvasia, kokios buvo jis.

Po Šv. Mišių Bazilikoje, po kurios grindimis yra išbastyta iš Jeruzalės, tikrojo Kristaus Kryžiaus kelio, pargabenta žemė buvo apmąstomas dvidešimties stočių Kryžiaus kelias. Nešama Didžioji Šv. Kryžiaus relikvija, kuria kiekvienoje stotyje laiminami tikintieji, giedamos Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmės, atskirose stotyse sakomi kunigų pamokslai.

Telšių vyskupijos pagrindinėje Šventovėje buvo užbaigti Pašvęstojo gyvenimo metai, o piligrimų būrys tą dieną į turimus piligrimų pasus gavo atžymą specialu jubiliejiniu anspaudu. Ši Šventovė atvira kiekvieną dieną ir laukia piligrimų nuolatos, kur jie gali atvykę praeiti pro Jubiliejines Gailestingumo duris, įvykdę sąlygas laimėti visuotinus atlaidus ir gauti žymą savo piligrimo pase specialiu, jubiliejiniu anspaudu.

Pagal vyskupijų informaciją

Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčia.

Antradienį Savivaldybėje pasirašyta Šventosios centrinės aikštės rekonstrukcijos projektavimo sutartis. Dokumentą parašais patvirtino Savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė ir UAB „Nemuno deltos projektai“ direktorius Vytautas Adamonis.

Projektuotojai įsipareigojo per pusę metų parengti Šventosios miestelio centrinės aikštės rekonstrukcijos techninį projektą.

Savivaldybės administracijos direktorė A. Kilijonienė pabrėžė, jog ši sutartis – šventojiškių ilgai lauktas dokumentas. „Šventoji niekada neturėjo patrauklaus centro, todėl centrinės aikštės rekonstrukcija vietos gyventojams yra labai svarbi. Pagrindinis uždavinys, kurį keliame projektuotojams – suformuoti naują miestelio simbolį – Šventosios miestelio reprezentacinę aikštę, kuri būtų daugiafunkcinė, gyvybinga miesto erdvė, tinkama organizuoti oficialius ir kultūrinius renginius, taip pat – aktyviam ir pasyviam poilsiui. Šventosios bendruomenė to seniai laukia“, – kalbėjo A. Kilijonienė.

Kurdami Šventosios centro veidą, projektuotojai pasiūlys architektūrinius bei kraštovaizdžio projektavimo sprendinius, pabrėžiančius vietos charakterį, savitumą ir išskirtinumą, taip pat – atspindinčius miestelio istorinę raidą ir suteikiančius aikštei daugiafunkcinį  panaudojimą.

Kad aikštėje būtų galima organizuoti įvairus renginius, čia bus numatyta vieta scenai, vėliavų stovams. Kad šventosios centre patogiai jaustųsi įvairaus amžiaus bei pomėgių miestiečiai ir svečiai, čia bus numatyta vaikų žaidimo aikštelė, lauko treniruokliai suaugusiesiems.

Aikštę papuoš ir mažosios architektūros elementai, bus išspręsti ir apšvietimo, apželdinimo klausimai.

Nors aikštėje prioritetas bus teikiamas pėstiesiems, projektuotojai taip pat numatys autotransporto, dviračių ir pėsčiųjų takų tinklo pertvarkymo sprendinius, transporto priemonių stovėjimo organizavimą.

Parengus rekonstrukcijos projektą, nedelsiant bus skelbiamas konkursas rangos darbams. Jie nekils nesklandumų, planuojama aikštės rekonstrukciją pradėti dar šiais metais. 

Nuotraukos autorė Inga Juodytė/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Oslo Gardermoen oro uostas tapo pirmuoju pasaulyje, siūlančiu iš atsinaujinančių energijos šaltinių „Neste“ gaminamus reaktyvinius degalus. Šiais degalais savo lėktuvų bakus Osle paskelbė pildančios tokios oro linijų bendrovės kaip „Lufthansa“, SAS ir KLM. Šie degalai lygiomis dalimis sumaišomi su tradiciniais ir Oslą pasiekia naudojant įprastą infrastruktūrą bei techniką.

„Remdamasi Paryžiaus klimato kaitos mažinimo sutartimi ir tvaraus verslo veikimo principais, aviacijos pramonė siekia mažinti į aplinką patenkančių ir šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekį. Mes aktyviai bendradarbiaujame su aviacijos pramone, siekdami padėti spręsti šį iššūkį. Šiandien didžiuojamės Oslo Gardermoen oro uostui tiekdami iš atsinaujinančių šaltinių gaminamus reaktyvinius degalus, kurie gali būti maišomi su įprastais, iš iškastinių šaltinių gaminamais degalais“, – sako Kaisa Hietala, „Neste“ viceprezidentė, atsakinga už iš atsinaujinančių išteklių gaminamus produktus.

Pasak jos, aviacijos sektoriaus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas naudojant iš atsinaujinančių šaltinių gaminamus degalus šiuo metu yra labiau ribojamas teisės aktų negu aviacijos pramonės strateginių planų.

„Iš atsinaujinančių išteklių gaminami reaktyviniai degalai yra tokie pat efektyvūs kaip ir įprastiniai. Tad naudojant šių degalų mišinį galima efektyviai mažinti aviacijos sektoriaus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Žadame tęsti bendradarbiavimą su aviacijos pramone siekdami, kad iš atsinaujinančių šaltinių gaminami reaktyviniai degalai būtų prieinami“, – sako K. Hietala.

Reaktyviniai degalai iš atsinaujinančių šaltinių gaminami Porvo perdirbimo gamykloje iš tvariai gaminamo 100 proc. sertifikuoto judros aliejaus. Šių reaktyvinių degalų gamyba yra ES finansuojamo ITAKA projekto dalis. Naudojant iš atsinaujinančių šaltinių pagamintus reaktyvinius degalus, šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų emisijos sumažėja 47 proc., palyginti su tradiciniais šios rūšies degalais.

Vasario 3 d. Vyriausybė pritarė siūlymui suteikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (SODRAI) iki 420 mln. eurų paskolą, pranešama Finansų ministerijos interneto svetainėje.

Siūlymą Vyriausybei teikė Finansų ministerija, atsižvelgdama į SODROS prašymą. 288,5 mln. eurų iš prašomos sumos bus panaudoti ankstesnių paskolų, kurias SODRAI reikia grąžinti 2016 metais, refinansavimui, o iki 131,5 mln. eurų bus skirta šių metų SODROS pinigų srautams subalansuoti: užsitikrinti lėšas, reikalingas mokėti senatvės pensijas, motinystės, tėvystės, ligos, nedarbo pašalpas ir kitas išmokas.

Paskolą, kuri bus suteikta iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, SODRA turės pradėti grąžinti nuo 2020 m. sausio 20 d. ir mokėti lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį. Visa minėtos paskolos suma privalės būti grąžinta iki 2026 m. gruodžio 20 dienos.

Paskola SODRAI iš valstybės iždo lėšų bus teikiama už nulines palūkanas, tačiau faktiškai valstybė kreditoriams už ją mokės 1,209 proc. metinių palūkanų, todėl valstybės biudžetui ši paskola kainuos iki 5 mln. eurų per metus. Mokėjimai už ankstesnes SODRAI iš valstybės iždo lėšų suteiktas paskolas su nuline palūkanų norma valstybės biudžetui 2016 m. kainuos 28,5 mln. eurų, o įskaitant ir naują paskolą – 33,5 mln. eurų.

Iki šių metų pradžios SODROS gautų paskolų suma sudarė 3 mlrd. 762,3 mln. eurų: 3 mlrd. 372,55 mln. eurų ji buvo pasiskolinusi iš Vyriausybės, likusią sumą (389,75 mln. eurų) – iš komercinių bankų.

Vienas iš fundamentalių šiuo metu vykdomų Lietuvių kalbos instituto projektų – „Lietuvos vietovardžių žodyno“ rašymas ir leidyba. Projektą ir jo reikšmę lietuvių kalbai pristato žodyno atsakingasis redaktorius, LKI vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis.

Vietovardžių žodynas leidžiamas remiantis LKI sukaupta unikalia Lietuvos vietovardžių kartoteka, apimančia apie 600000 vietovių pavadinimų. Jos pagrindą sudaro Kazimiero Būgos sudaryta tikrinių žodžių kartoteka (apie 75000 įrašų), Lietuvos žemės vardyno anketos (sudarytos 1935–1937 m., 150000 įrašų), Vilniaus srities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas (surinktas 1940–1945 m.), Pavardžių ir vietovardžių komisijos vietovardžių kartoteka ir gyvenamųjų vietų vardų bylos (1935–1937 m.), XX a. II pusės vietovardžių anketos ir kortelės.

Vietovardžiai vadinami žemės kalba. Jie kalba ir apie Lietuvos žmonių dvasinį ir materialųjį gyvenimą, atspindi buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka, su kaimynais. Antai mūsų protėvių dvasingumą, jų religinį pasaulio suvokimą geriau suprasime pažvelgę į Dievo vardo atsikartojimą gausybėje vietovardžių:

Dievãlis valksna Plateliuose; Diẽviškės laukas Turgeliuose; Diẽvytis ežeras, kalnas, miškas Laukuvoje; Diẽ-rašas (< *Diẽv-rašas) ežeras Deltuvoje; Diev-ã-alkis kalnas Sudeikiuose; Diẽv-a-kalnis kalnas Šlavantuose; Diev-ã-krėslis dirva Stalgėnuose; Die-vãlė (< Diev-vãlė) dvaras ir kaimas Gelgaudiškyje; Diev-a-rãgis pieva Tauragnuose; Diev-ã-ragis, Diev-a-ragỹs miškas, raistas Tauragnuose; Diev-a-ragỹs įlanka Linkmenyse; Diẽv-a-raistis, Diẽv-a-reistis bala, raistas Lazdijuose; Diẽ-vargiai (< *Diẽv-vargiai) kaimas Lazūnuose; Diẽv-medis pieva Užventyje; Diev-ó-gala kaimai Alšėnuose, Veiveriuose, Zapyškyje, kalnas Zapyškyje; Diẽv-regė aikštė Paberžėje (Biržų r.); Diev-ù-kalnis, Dievùlio kálnas kalnas Giedraičiuose; Diẽv-upis upė Endriejave; Diẽvo Krėslas ežeras, miškas Žlibinuose; Diẽvo kálnas kalnas Akmenėje, Pivašiūnuose, Videniškiuose; Diẽvo Bliūdẽlis vieta upėjeVyžuonuose; Diẽvo Daržẽlis kelias Velykiuose; Diẽvo Klúonas bala, pieva Papilyje; Diẽvo lieptẽlis lieptas Obeliuose; Diẽvo Pėdos arimas, kalnas Obeliuose; Diẽvo Sõdas pieva Papilyje; Diẽvas Tėvas dirva Šilalėje.

Dievo vardas minimas ir akmenų varduose: Diẽvo akmuõ Nociūnuose ir Pandėlyje; Diẽvo Altõrius, Diẽvo Krslas, Diẽvo Stãlas Žlibinuose; Diẽvo Mùlkis Vabalninke.

Iš vietovardžių kalbos galime sužinoti netgi apie tai, kokios ligos kamavo mūsų protėvius: Cholér-kapiai kalva Kurkliuose; Cholèr-kapiai senkapiai Betygaloje; Cholėr-kapiai kapai Telšiuose; Choleros kapai arimas Babtuose; Cholieriniai kapai dirva Tauragnuose; Dizentėrinė raistas Leliūnuose; Dideleji mãro kapãliai kapai Mosėdyje; Dùsulio kálnas kalnas Kruonyje; Džiõv-a-kalnis kalnas Liudvinave; Džiõv-a-šilis miškas Jiezne; Epidèmija arimas Krekenavoje, dirva Laukuvoje, laukas Pivašiūnuose.

Galiu drąsiai pasakyti, kad kiekvienas pasirodęs ir pasirodysiantis „Lietuvos vietovardžių žodyno“ tomas – puiki, įdomi knyga, joje užšifruota gausybė dalykų, svarbių ne tik kalbos mokslams, bet ir istorijai, kraštotyrai, pagaliau, vietos bendruomenėms ir jų tapatumui. Tik šią knygą reikia išmokti perskaityti ir suprasti.

Šiuo metu išleisti pirmieji 2 tomai, apimantys vietovardžius, prasidedančius raidėmis nuo A iki F. Noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos mokslo tarybai, parėmusiai antrojo tomo spausdinimą. Darbą tęsiame toliau – numatome išleisti dar bent 10 tomų, taigi kelias laukia nemažas, bet, kaip pasakyta, kelią įveiks einantis juo.

Architektas Algimantas Nasvytis. Fotografas – Saulius Žiūra

Šiandien Vilniaus miesto savivaldybės taryba nutarė suteikti Vilniaus garbės piliečio vardą architektui Algimantui Nasvyčiui.  Garsų architektą, visuomenės veikėją  nuspręsta pagerbti už įvairiapusę kūrybinę veiklą, architektūros plėtotę, Vilniaus miesto vardo garsinimą bei ilgametį darbą, kuriant gražesnę sostinę. Architektas A. Nasvytis taps 14-uoju Vilniaus  garbės piliečiu.

„Kartais patys to nepastebėdami, kasdien susiduriame su Algimanto Nasvyčio kūryba – dažnai praeiname pro Nacionalinį dramos teatrą, Seimo rūmus, Baltąjį tiltą, Žemaitės ir Mindaugo paminklus. Tai – asmenybė, kurios dėka į gražiąją pusę ištisus dešimtmečius keitėsi Vilniaus veidas ir siela, ir kuri neabejotinai verta Vilniaus garbės piliečio vardo“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius. 

Meras atkreipia dėmesį, kad plėtojant sostinės erdvinę kompoziciją, jos siluetą, panoramas, Algimantas Nasvytis pirmasis pasiūlė idėją sukurti naują Vilniaus centrą dešiniajame Neries krante ir labai aktyviai dalyvavo įgyvendinat šį sumanymą.

Brolių architektų Algimanto Nasvyčio ir a. a. Vytauto Nasvyčio žymiausi projektai įgyvendinti  būtent Vilniuje. Architektai drauge suprojektavo Nacionalinį dramos teatrą, Lietuvos Respublikos Seimo rūmus, sostinės viešbutį „Lietuva“ (dabartinis „Radisson Blu Hotel Lietuva“) ir Baltąjį tiltą per Nerį. Broliai Nasvyčiai yra ir „Neringos“ viešbučio ir kavinės interjero Vilniuje, Centrinio pašto rekonstrukcijos projektų autoriai. Visa tai – Lietuvos moderniosios architektūros aukso fondas.
Įvairiapusė Algimanto Nasvyčio kūrybinė veikla susijusi su lietuvių moderniosios architektūros raida, o ypač – Vilniaus miesto architektūros išplėtojimu. Algimantas Nasvytis yra paminklų Žemaitei, Lietuvos karaliui Mindaugui architektūrinių dalių kūrėjas. Architektas kartu su broliu sprendė sudėtingas Vilniaus miesto urbanistines problemas. Architektas iki šiol nuolat dalyvauja Vilniaus bendrojo plano, miesto centro detaliojo plano rengimo darbuose.

A. Nasvytis yra apdovanotas svarbiomis valstybinėmis premijomis bei titulais: 1998 m. jam suteiktas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinas, 1998 m. – Architektūros riterio ordinas, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis, 2003 – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2006 m. – Šv. Kristoforo statulėlė.

Vilniaus garbės piliečio vardo suteikimo Algimantui Nasvyčiui iškilmės planuojamos vasario mėnesį. 

Vilniaus garbės piliečiai taip pat yra Ronaldas Reiganas, Jonas Boldvinas Hanibalsonas, Kazimieras Vasiliauskas, Mstislavas Rostropovičius, Dennisas Hasteras, Česlavas Milošas, Justinas Marcinkevičius, Zbignevas Bžezinskis, Jonas Kubilius, Algirdas Kaušpėdas, Tomas Venclova, Šimonas Peresas ir Algirdas Mykolas Brazauskas.

Evaldas Darulis OFM (kairėje) ir J. E. Gintaras Grušas

Trečiadienį J. E. Vilniaus Arkivyskupo Metropolito Gintaro Grušo dekretu br. Evaldas Darulis OFM buvo paskirtas Vilniaus Bernardinų parapijos klebonu. Naujasis klebonas kartu su Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministru Algirdu Malakauskiu OFM apsilankė pas arkivyskupą ir J. E. Kardinolą A. J. Bačkį.

Mažiau nei metus Kaunui vadovaujantis Visvaldas Matijošaitis, išrinktas geriausiu Lietuvos meru, šio titulo nesureikšmina. Meras džiaugiasi jauna, „džiazuojančia“ komanda ir po savo kadencijos tikisi Kauną matyti tokį, koks dabar jis vaizduojamas popieriniuose projektuose. Apie darbą savivaldybėje ir tolimesnes politines ambicijas pokalbis su V. Matijošaičiu laidoje „Dėmesio centre“.

Esate meru mažiau nei metus, o jau pripažintas geriausiu meru Lietuvoje. Tai suprantu, kad įmanoma ir per trumpą laiką tokiu tapti?

Tai yra netikėta. Gal per anksti buvau pripažintas – kažkaip jau pradėjau bijoti.

Tarsi ir nėra ką toliau veikti?

Ne, tuomet gali pradėti nesiskaityti su visais ir tapti merų meru. Mano nuomone, tas pripažinimas yra kiek juokingas, tad aš jo nesureikšminu. Čia gal labiau įvertintas ne aš, o mano visa komanda, su kuria mes atėjome į tarybą – suformavome iš naujų ir senų darbuotojų darbinę komandą ir dabar visi dirba.

Kaunas yra gana patogus miestas sėkmės istorijai: jau ir anekdotais tapusias duobes miesto gatvėse, pasirodo, užlopyti galima labai greitai, be jokių ypatingų pastangų, tad žmonės labai greitai pamato rezultatą.

Ne, pastangų reikia. Kad žmonės pamatytų rezultatą, kelininkai dirbo nuo pavasario iki pat tol, kol pradėjo šalti. Mes dažnai juokavome, kad kai užšals, upes asfaltuosime. Darbo dar daug mieste ir duobių dar daug.

Neseniai jūsų įmonė įsigijo Kauno gėda tapusį, daugybę metų merdintį viešbutį „Respublika“, kuris yra priešais Žalgirio areną, šalia „Akropolio“. Suprantu, kad tai ne tiek verslo investicija, kiek noras padaryti matomus pokyčius? Pašalinti žaizdas?

Žaizdos turi būti pašalintos. Bet tai ne vien mes – „Vičiūnų įmonių grupė“, bet ir kiti verslininkai drąsiau žiūri į Kauną. Jei nebūtų pasikeitusi valdymo struktūra, požiūris į darbą savivaldybėje, lygiai taip pat niekada nebūčiau sūnaus įkalbėjęs ar privertęs pirkti šį statinį. Šiandien į Kauną atvažiuoja daug investuotojų, tad galiu pasakyti, kad ir kito vaiduoklio „Britanikos“ klausimai spręsis kartu su „Respublika“. Netgi kalbamės su kita kompanija, kuri planuoja jį tvarkyti, taip pat apie griovimo darbus. Pasikeis miesto įvaizdis. Verslininkai ateina drąsiau, nebebijo, kad kils biurokratinių kliūčių.

Projektų, kurie jau nuskambėjo, yra daug: Ąžuolyno parko rekonstrukcija, Dainų slėnis, lengvosios atletikos maniežas, Dariaus ir Girėno stadionas, sporto halės rekonstrukcija. Visa tai, suprantu, susiję ir su būsimomis ES struktūrinių fondų investicijomis. Taigi, nepaisant partinės priklausomybės, randate bendrą kalbą su premjeru, vyriausybe, Ūkio ministerija?

Žmonės, atėję iš verslo srities, yra pripratę bendrauti ir kalbėtis ne per teismus, o gyvai, kuriant projektus. Dar kartą pabrėšiu, kad ne tik savivaldybės komanda, bet ir patarėjai, ir specialistai – architektai, statybininkai – ir visi kauniečiai dalyvauja procese.

Paraiškas tokiems projektams rengia savivaldybės specialistai. Ar jūs pasitelkiate ir pažįstamus žmones iš verslo srities?

Dažniausiai juos rengia savivaldybės specialistai, bet savanoriškai dalyvauja ir žmonės iš verslo srities.

Tiesiog reikėjo per trumpą laiką parengti, kad tų pinigų negautų kiti?

Ne, tam, kad tie pinigai būtų nuėję būtent į tuos projektus.

Ir čia lemiamas žodis buvo vyriausybėje ir Ūkio ministerijoje?

Visose ministerijose – iš jų mes gauname lėšų, bet miestas ir pats prisideda pinigais.

Partijos įpratusios globoti tuos miestus, kuriuos pačios valdo. Jūs esate Visvaldas Matijošaitis iš visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“, bet susikalbėti, nepaisant to, vis dėl to pavyksta?

Pavyksta. Jau buvau rašęs apie Kaune išrinktus Seimo narius. Taip pat aš kalbuosi su kai kuriais socialdemokratais, kurie dirba Kaune, ir su konservatore Vida Čigriejiene, ir Vydu Gedvilu iš Darbo partijos. Mums tas pats, kokiai politinei jėgai atstovaujame, mums svarbu požiūris į miestą.

Esate kritikuojamas, kad daug darote, bet mažai kalbatės, ypač su bendruomenėmis. Ar tai jūsų principinis nusistatymas, kad mažiau kalbėti, o paskui kiti tegul vertina padarytus darbus?

Mes kalbamės su specialistais, tad nėra taip, kad aš vienas spręsčiau – sprendžia įvairių sričių specialistai.

O dėl bendravimo su bendruomenėmis? Nesate orientuotas į tam tikrą procesą, į derinimą visko su visais?

Kiek pamenu, Kaune nėra buvę nei vienų statybų, kad visi būtų patenkinti. Ir šiandien ateina žmonės su skundais, kad medelį nupjovė, kad dar kažką tai padarė. Bet ten stato namus, teisėtai, pagal dokumentus. O visiems tikrai neįtiksi, tad mes žiūrime, ar nedarko miesto vaizdo, ar viskas daroma teisėtai. O diskusijų šou „prieštarauk“ man niekada nepatiko.

Jau praėjo 9 mėnesiai, kai esate meru. Ko labiausia trūko Kaunui?

Labiausiai trūko to, kad savivaldybės darbuotojai ir ypač padalinių vadovai dirbtų savarankiškai, o ne ateitų ar pas mane, ar pas anksčiau buvusius merus su klausimais, ką man daryti, kaip daryti. Labai trūko to, kad patys galvotų, imtųsi iniciatyvos ir patys ne tik save, bet ir savo pavaldinius kontroliuotų. Dar trūko, kad nebūtų specialaus trukdymo, tempimo ir panašiai. Ne dėl kompetencijų, bet dėl pažįstamų, kad kažkas kažkam žada versluti ir t.t. Šios intrigos po truputį nyksta. Bet, kaip minėjau, keli verslininkai yra pasakę: „Visvaldai, jei ne jūsų komanda, mes šitų projektų net nežiūrėtume.“ Jie žino, kad atėję gaus viską be trukdžių ir laiku.

Savivaldybės darbuotojų skaičius sumažėjo 16 procentų. Taip?

Taip. Buvome planavę šiek tiek daugiau – planavome darbuotojų skaičių sumažinti virš 150, bet sumažinome 132-iem. Sustojome, nes dėl įvairių priežasčių žmonės susikuria patys sau apsaugas, tokias kaip profsąjungos, nėštumai ir panašiai. Nesinorėjo atleidinėti specialistų, kurie, norėjome, kad liktų.

Užtenka žmonių?

Pilnai užtenka ir ateityje jų dar natūraliai mažės.

Iki kiek? Kiek užtektų valdininkų savivaldybėje?

Dabar jų yra apie 630. Užtektų 560. Bet dar turėkite omenyje, kad dar yra įmonės ir t.t. Ten vėlgi reikės persižiūrėti.

Jūsų populiarumas auga. Dabar esate vienas palankiausiai vertinamų politikų Lietuvoje. Kaip jūsų politinė organizacija „Vieningas Kaunas“ dalyvaus Seimo rinkimuose?

Mūsų „Vieningas Kaunas“ yra visuomeninė organizacija, ne politinė ir jai rūpi tik Kaunas. O Seimo rinkimai be abejo yra įdomūs visiems, išskyrus mus.

Jūs apskritai nekelsite jokių savo kandidatų?

Ne. Pavieniai galbūt keli ir bus.

Kelsis patys ir jūs juos remsite?

Aš visus, kurie kelsis Kaune ir matysiu, kad jie verti, kad juos rinktų kauniečiai, kad išvažiavę į Vilnių nepamirš Kauno ir padės miestui ir idėjomis, ir ryšiais, ir visu kitu – visus paremsime.

Išskyrus Tėvynės sąjungos atstovus, ar ne?

Iš Tėvynės sąjungos, kaip minėjau, aš irgi bendrauju su keliais.

Jaučiate tam tikrą pyktį po praėjusių rinkimų?

Aš nesu piktos atminties, su šypsena žiūriu į tokius dalykus, nesureikšminu.

Kaunas ypač svarbus miestas dabar, kai miestai, perskirsčius apygardas, turi daugiau įtakos renkant Seimo narius. Bet kuriuo atveju, suprantu, kad kai kuriuos kandidatus jūs aiškiai remsite?

Tikrai remsiu visus gerus žmones. Ir norėčiau, kad iš Kauno kuo daugiau gerų Seimo narių ateitų, kad jie būtų ne popieriniai, o dirbantys ir Kaunui ir visai Lietuvai.

O daug ateina prašančių paremti? Partijos prašo jūsų paramos Kaune?

Prašo, bet nedrąsiai.

Kodėl?

Jie žino mano charakterį, kad man visų pirma yra specialistas ir žmogus, o ne tas kur „lia lia“.

Ką norite palikti po savęs Kaune po tos kadencijos, kurią tik pradedate? Kas tai turėtų būti? Norite, kad jus prisimintų? Jei prisimintų, tai kaip?

Sau paminklo nestatysiu, bet norėčiau, kad visa tai, ką dabar dėliojame ant popieriaus, būtų realiai įgyvendinta ir būtų pradėti kiti projektai.

Turite omenyje tai, apie ką jau kalbėjome?

Ir „Ąžuolynas“ ir „Mokslo sala“, ir dar yra daug visokių minčių, tik eilės tvarka po to sudėliosime.

Atradote save mero kėdėje? Ar jums įdomus toks darbas?

Pripratau, įdomu ir gal savotiškai gerai, kad atsitraukiau iš verslo. Ten palikau jaunąją savo kartą, o čia radau visai kitus jaunus žmones, nors dalį ir atsivedžiau, su kuriais labai įdomu dirbti. Įdomu žiūrėti, kaip jie atsipalaidavę, kaip aš dažnai sakau ir Vytautui Grubliauskui, jie darbe džiazuoja. Jie linksminasi, jie kuria, jie nesusibara, viskas gerai.

Ar jūsų, kaip žmogaus, kuris orientuotas į rezultatą, nevaro į neviltį valstybės institucijų inertiškumas?

Toje vietoje tai yra tragedija – labai lėtai viskas vyksta. Dažnai ne tik dėl pačių žmonių, kurie dar nepersilaužė, bet ir dėl įstatymų, dėl viešųjų pirkimų. Aš suprantu, kad jie padaryti tam, kad kažkas nevogtų, bet jei tu nenori vogti, tautai yra toks stabdis, kad kaip su mašina važiuotum užsitraukęs rankinį.

O įmanoma, kad valdžia veiktų, jei ne taip pat efektyviai, tai bent arti to, kaip verslo įmonė?

Kaune norėčiau tai pasiekti, bet galutinai tikrai nepasieksiu, nes versle gali priimti sprendimą, kas darbus atliks, ar iš šalies ir kaip pirksi, gali per dvi dienas susitvarkyti, ir projektus pasisamdyti, ir dėl kainų susiderėti. O čia jau procesas, viešieji pirkimai – trys-keturi mėnesiai. Dar nežinai, kas toks ateis ir panašiai. Kitą kartą per viešuosius pirkimus prarandama žymiai daugiau pinigų, nei kad bijoma, kad juos kas nors paims ar ne taip išleis.

Šių metų vasario 4–7 dienomis vyksiantis VIII sezoninis vaikiškų ir nėščiųjų prekių bei labdaros renginys „Mamų mugė” 2016 m. sezoną pasitinka su nauju iššūkiu – surinkti lėšų pirmajam Lietuvoje vaikų hospiso steigimui. Šiemet Mamų mugė vyks jau 3 kartus per metus: žiemą (žiemos-pavasario sezonui), pavasarį (pavasario–vasaros sezonui) ir rudenį (rudens–žiemos sezonui), tad tikimasi surinkti pradinį piniginį fondą.

Organizatorių archyvo nuotr.

„Šiais metais mugės dalyviai yra kviečiami aukoti ir paremti pirmojo Lietuvoje hospiso vaikams, kuris bus kuriamas šalia pal. Mykolo Sopočkos slaugos namų suaugusiems, steigimą. Nepagydomai sergantys vaikai daugelyje Europos šalių sulaukia pagalbos ir paramos: paliatyvią slaugą stacionaruose ar ligonio namuose teikiančiuose hospisuose. Svarbiausias mūsų tikslas yra suteikti nepagydomai sergantiems vaikams galimybę būti namuose ir neprarasti profesionalios medicininės slaugos ir priežiūros“,- teigia „Mamų mugės“ savanorių vadovė Kristina Savickytė-Damanskienė.

„Mamų mugė“ – didžiausia Baltijos šalyse sezoninė keturių dienų vaikiškų (iki 14 m.) ir nėščiųjų prekių komiso ir labdaros mugė. Per mugės gyvavimo istoriją buvo pristatyta parduoti apie 0,5 milijono daiktų, 300 tūkstančių jų parduota. Į paskutiniąsias mamų muges pristatoma apie 150 tūkstančių daiktų, iš jų apie 70% parduodama. Į 2016 m. žiemos – pavasario sezono Mamų mugę užsiregistravo 30% naujų dalyvių. Dvi paskutines mugės dienas pažymėtos prekės parduodamos su 50% nuolaida.

Sezoninis renginys vadovaujasi idėja „šeima–šeimai“, jos metu išaugtais rūbais vieni su kitais dalinasi tūkstančiai Lietuvos šeimų. Kiekvienais metais mugė skatina aukoti skurdžiai gyvenantiems vaikams, neįgaliesiems ir daugiavaikėms šeimoms.

Mugės prekės keliauja ir paštu

„Mamų mugėje“ už simbolinę kainą galima parduoti išaugtus ir nebenaudojamus vaikiškus rūbus, daiktus ir įsigyti tinkamų bei prisidėti prie laimingų šeimų bendruomenės. Todėl, nors mugė vyksta Vilniuje, kasmet ji sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, mugės organizatoriai kartu su Lietuvos paštu siūlo patogią galimybę parduodantiems prekes atsiųsti paštu, o dalyviams neparduotas prekes grąžinti nemokamai.

„Džiaugiamės galėdami prisidėti prie „Mamų mugės“ organizavimo, telkiant visos Lietuvos mamas įsitraukti į šio renginio dalyvių gretas. Mugėje parduodamos prekės ir tų mamų, kurios neturi galimybės atvykti į sostinę. Jau antri metai aktyviai palaikome iniciatyvą, kuri skatina darnios, sąmoningos ir atsakingos visuomenės augimą“, – teigė Lietuvos pašto Rinkodaros ir komunikacijos departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.

Pietų Amerikos šalys ėmėsi priemonių prieš „Aedes Aegypti“ uodus, kurie, kaip manoma, yra pagrindinis Zikos viruso bei kitų ligų pernešėjai. Spartus šio viruso plitimas privertė sunerimti Pasaulinę Sveikatos Organizaciją, todėl buvo paskelbta ekstremali padėtis. PSO pareigūnai nustatė, kad nuo praėjusių metų Brazilijoje užfiksuota 1.5 milijono Zikos viruso atvejų. Baiminamasi, kad Pietų, Lotynų bei Šiaurės Amerikose šiais metais virusas gali sparčiai išplisti.

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

EPA nuotrauka

Rengiantis paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos įkūrimo 90-ąsias metines (1926), prasminga prisiminti, kad apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“ paskelbęs popiežius Pijus XI (Ambrogio Damiano Achille Ratti), būdamas Varšuvos nuncijumi ir apašataliniu vizitatoriumi Rytų Europos kraštams 1920 m. vizitavo Lietuvą, lankydamasis Kaune buvo apsistojęs istoriniuose Žemaičių vyskupų rūmuose (M. Valančiaus g. 6, dabar Kauno arkivyskupijos muziejus).                    

Vatikano archyvo ir bibliotekos prefektui, Šv. Petro patriarchalinės bazilikos kanauninkui, trijų daktaratų, 100 mokslinių darbų autoriui mons. Achille Ratti 1918 m. kovą buvo labai netikėtas popiežiaus Benedikto XV pranešimas. Skiriamas ne tik Lenkijos, bet ir kitų Rusijos jungą nusimetusių Rytų Europos kraštų apaštališkuoju vizitatoriumi. Niekada savęs nelaikęs tinkamu diplomato pareigoms, Šv. Tėvą prašė nuo tos misijos atleisti. „Kada monsinjoras manai išvažiuoti?“ – taip atsakė Benediktas XV.

Norėdamas savo misijai geriau pasiruošti, mons. A. Ratti keletą mėnesių diena iš dienos Vatikano valstybės sekretoriato archyve studijavo vizituotinų kraštų – Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Rusijos – Katalikų Bažnyčios gyvenimo problematiką.

Iš Romos mons. Ratti išvyko gegužės 19 d. Tikintis rasti papildomų žinių, stabtelta Vienos ir Miuncheno nunciatūrose, kelioms dienoms sustota Berlyne. Gavus leidimą lankytis ir veikti vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose, kelionės tikslas pasiektas gegužės 29-ąją.

Tada buvo pradėta ruoštis minėti Varšuvos arkivyskupijos įkūrimo šimtąsias metines. 1918 m. birželio 19–21 d. į metropolijos jubiliejui skirtą vizitatoriaus mons. Ratti pirmininkaujamą vyskupų konferenciją atvykęs Seinų vyskupas A. Karosas įteikė kun. J. Matulaičio MIC prašymą neskirti jo Vilniaus vyskupu. Tačiau, kaip pažymi kun. dr. J. Vaišnora MIC („Šv. Sosto atstovo Ratti vizitas Lietuvoje ir Latvijoje“, Bruklinas, 1982), vizitatorius, žinodamas, kad popiežiaus Benedikto XV sprendimas pakeistas nebus, tuokart nieko neatsakė. Bet spalio 11 d. atsiųstoje telegramoje ir lapkričio 22 d. išsamesniame laiške J. Matulaičiui pranešė, kad: „Jo Šventenybė Benediktas XV suteikė Jūsų Malonybei galią, nelaukiant bulių, tuojau iš katalikų vyskupo priimti šventimus ir užimti Jums paskirtą vyskupo sostą…“

Šv.Tėvo atstovas, savo vizitacijas pradėjęs nuo Čenstakavos, išsyk ėmė žvalgytis ir į kitus jo sričiai paskirtus Rytų Europos kraštus. Artimiausia ir svarbiausia buvo katalikiškoji Lietuva. Nors jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, tačiau dar buvo valdoma vokiečių Oberesto karinės valdžios. Todėl A. Ratti rašo Rytų fronto vyr. vadui, Bavarijos sosto įpėdiniui Leopoldui raštą, prašydamas leidimo aplankyti Lietuvą. Deja, 1918 rugsėjo 5 d. atsakymas neigiamas, motyvuojant, kad lietuviai iš Varšuvos atvykusiam vizitatoriui būtų nepalankūs. Tačiau lapkritį, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, į Varšuvą leidimas vykti į Vilnių atėjo. Bet vėlgi – vokiečių traukimasis, bolševikų slinkimas į Vakarus… Vizitatoriaus mons. A. Ratti sekretorius mons. Hermenegildas Pellegrineti (vėliau kardinolas) gruodžio 14 d. savo užrašuose pažymi: „Kelionė į Lietuvą pradingo. Atrodė, kad viskas užtikrinta – lenkų karo ministeris davė automobilį, buvo vokiečių pasas… Bet šį rytą snigo. Sniegas smulkus, sausas ir landus. Leitenantas Pagovski pranešė, kad vykti negalima. Taip antrą kartą ši kelionė, tiek kartų bandyta, dingo.“

1918-ųjų pabaigoje Lomžoje vykstant R. Jalbžykovskio konsekracijai, mons. Ratti vėl susitiko Seinų vyskupą A. Karosą. 1919 m. gegužę ganytojo siunčiamas kan. J. Narijauskas nuvykęs į Varšuvą apaštaliniam vizitatoriui įteikti oficialų kvietimą aplankyti Seinus, taip rašė: „Monsj. Ratti buvo labai patenkintas Seinų vyskupo pasiuntiniu ir mielai teikėsi virš valandos su juo kalbėtis. Vizitatorius teisinosi, kad į Seinus vis dar neatvyko, nors tris kartus buvo rimtai pasiruošęs. Deja, sutrukdžiusios kitos rimtos kliūtys... Teiravosi, ar daug nukentėjo Seinų kraštas nuo karo, kas dabar ten valdo, kaip žmonės jaučiasi, ar turi maisto ir panašiai. Beatsakinėdamas nepajutau, kad skundžiuosi lenkų skriaudomis, lietuviams daromomis ir praeityje padarytomis...“

1919 m. gegužės 9 d. Vilniaus vyskupo J. Matulevičiaus-Matulaičio „Dienoraštyje“ rašyta: „Sukviečiau pas save kapitulą. Tariausi, ar neverta nuvažiuoti man Varšuvon pas JE Msgr. Ratti vizitatorių. Visi sutiko, kad reikia. Pavojus dabar Vilniui negresia, taigi galiu važiuoti.“ Kun. J. Vaitkevičiaus MIC lydimas vysk. J. Matulaitis Varšuvą pasiekęs gegužės 11 d. gyvu žodžiu vizitatoriui išdėstė, kokia yra vyskupijos padėtis, kokie sunkumai ir vargai. Tų pačių metų pavasarį vizitatorius viešėjo Vilniuje kaip vyskupo J. Matulaičio asmeninis svečias. „Msgr. Ratti čia būdamas, – laiške Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui rašė J. Matulaitis, – štai ką sakė ir prašė, kad prie progos aš Jums tai praneščiau: „Jei Kauno J.E. vyskupas matytų, kad mano (Ratti) atvykimas Kaunan yra reikalingas ir naudingas, tegul man praneša, o aš pasistengsiu Kaunan nuvykti.“

1919 birželio 13-ąją popiežius Benediktas XV mons. Ratti nominavo Lepanto arkivyskupu ir Šv. Tėvo nuncijumi Lenkijoje, tačiau ir toliau kitiems kraštams jis liko apaštališkuoju vizitatoriumi. 

xxx

Varšuvos nuncijus arkivysk. A. Ratti, žinodamas, kad 1919 m. kovo 19 d. J. Pilsudskis užėmė Lietuvos sostinę Vilnių, kad į politinę kovą buvo įsitraukusi ir dvasininkija, kantriai laukė progos susidaryti pilnesnį vaizdą ir visa kuo asmeniškai įsitikinti. Ir staiga 1920 m. sausio 19 d. į nunciatūrą atvykęs J. Pilsudskio adjutantas grafas Potockis praneša, kad Lenkijos valstybės viršininkas, maršalas Pilsudskis sausio 22–23 d. kviečia nuncijų su juo drauge vykti į Vilnių. Po mėnesio kardinolui P. Gaspari arkivysk. Ratti rašytame pranešime apie priežastis, kurios, nepaisant sudėtingos politinės padėties, paskatino priimti pakvietimą, pažymėta: „Kelionei, kuriai netikėtai turėjau apsispręsti, buvau, ačiū Dievui, jau truputį pasiruošęs, šalia kai kurios skaitybos ir pasikalbėjimų su vysk. J. Matulaičiu, kun. Narjausku, kun. Viskanta, kun. Kulviečiu, taip pat ir iš tikro antplūdžio pranešimų, informacijų, apeliacijų ir kontrapeliacijų, protestų iš vyskupų pusės, dvasiškijos, pasaulietinės valdžios ir eilinių tikinčiųjų, paskirų asmenų ir bendruomenių. Nebereikia sakyti, kad šis pasiruošimas (kaip ir visi pasiruošimai iš tolo) neapsaugojo manęs nuo netikėtumų.“

Atvykus į Vilnių, geležinkelio stotyje maršalo Pilsudskio ir nuncijaus arkivysk. Ratti laukė žmonių minia. Svečius, kaip rašė kun.dr. J. Vaišnora MIC, pasveikino Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skirmuntas, aistringoje kalboje nepraleidęs progos išplūsti „Kauno Tarybą“. Toji kalba buvusi „kartus jau nebeatgaivinamos praeities apraudojimas“, – savo atsiminimuose rašė mons. Pellegrinetti. Iš stoties aukštieji svečiai nuvyko į Aušros Vartus, kur dvasininkijos ir žmonių minios akivaizdoje įvyko nemaloni staigmena: Ratti ir Pilsudskiui suklupus prieš altorių, turėjo būti atidengtas stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Zakristijonas Gabrielius Gylys (vėliau tapęs marijonu) bandė patraukti virvutes, kuriomis atidengiamos užuolaidos, bet nepavyko. Pribėgo Aušros Vartų klebonas, bet ir jam nepasisekė. Pilsudskis susinervinęs pakilo ir išėjo iš koplyčios. Nuncijus palaimino žmones iš koplyčios balkono, ir taip tos iškilmės baigėsi. Išėjus aukštiems svečiams, Aušros Vartų klebonas dar kartą patikrino virvutes – viskas gerai, paveikslą, kaip visada, buvo galima atskleisti. Tą „stebuklą“ lietuviai aiškino taip: Dievo Motina nenorėjusi pasirodyti Pilsudskiui, kuris prieš gerą pusmetį ir visa jo svita, pravažiuojant Aušros Vartus, net kepurių nenusiėmė… O lenkai aiškino, kad Marija nenorėjusi pasirodyti nuncijui, nes buvo nepatenkinta jo planu vykti į Kauną.

Nuncijus arkivysk. Ratti, apsistojęs Vilniaus vyskupo J. Matulaičio namuose, iš karto pradėjo aiškintis, kaip pasiekti Kauną. Tarp lenkų okupuoto Vilniaus ir Kauno nebuvo tiesioginio susisiekimo nei telefonu, nei telegrafu. Teko naudotis Berlyno tarpininkavimu. Arkivysk. Ratti būtent šiuo keliu pranešė vysk. Karevičiui norįs aplankyti Kauną ir prašė susisiekimo priemonių nuo demarkacijos linijos. Kol kelionės į Kauną reikalas paaiškėjo, galėjo arčiau susipažinti su Vilniumi.

Sekmadienį, sausio 25 d., pontifikalines Šv. Mišias nuncijus aukojo Katedroje, kitą dieną jau prie atidengto Švč. M. Marijos paveikslo Aušros Vartuose, po to priėmė įvairias delegacijas (buvo ir kapitulos delegacija, reikalavusi, kad vysk. J. Matulaitis būtų atšauktas iš Vilniaus), paskui universiteto, Kunigų seminarijos lankymas. O vakare susitikimas su Vilniaus vyskupijos dvasininkija. Nors vysk. J. Matulaičio karšta sveikinimo kalba sulaukė pritariančių plojimų, tačiau… Lotyniškai užgiedojus „ad multos annos“, visi choristai darniai atsiliepė, o lenkiškai užtraukus „sto lat“, pusė salės tylėjo. Mons. Pellegrinetti rašė, kad nuncijus Ratti „pagautas galbūt nelabai laimingo įkvėpimo, tarė žodį, aiškindamas posakį „Polonia semper fidelis“ (Lenkija visuomet ištikima) ne tam, kad iškeltų lenkus, bet kad paskatintų likti vertus savo katalikiškų tradicijų“. Mat lietuviai kunigai nuncijaus žodį su kartėliu komentavo: „Lenkija visuomet ištikima, Lietuvos vardą panaikinusi.“ Vėliau nuncijus arkiv. Ratti, sužinojęs, kad lietuvių kunigų Vilniuje yra beveik tiek pat kiek lenkų, savo pranešime Romai teisinosi: „Iš mano pusės buvo kvailystė, kurios, tikiu, nebūčiau padaręs, jei būčiau tinkamai ir laiku įspėtas. Bet Viešpats ją leido mano vertam ir išganingam pažeminimui.“

Lietuvių nuotaikos pasikeitė, kai kitą dieną nuncijus aplankė lietuvių Šv. Mikalojaus bažnyčią, „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnaziją, kur galėjo savo tėviškus jausmus išlieti ir lietuviams. Dėmesio, be abejo, susilaukė ir lenkiškos švietimo įstaigos. Laisvą nuo vizitų ir priėmimų laiką skyrė ilgiems ir, pasak mons. Pellegrinetti, karštiems pokalbiams su vyskupu J. Matulaičiu. Nuncijus, kaip Šv.Sosto atstovas, nors ir žinodamas, kokie surizgę lietuvių ir lenkų santykiai, laikėsi nuomonės, kad dvi katalikiškos tautos turėtų taikiai gyventi. O vyskupas Jurgis dviejų tautų išsiskyrimo priežastis aiškino, remdamasis konkrečia politine padėtimi. Tą skirtumą pabrėžė ir nuncijaus palydovas mons. Pellegrinetti: „Bet kas daryti, kad lietuviai patriotai lenkams buvo „litvomanai“, o lenkai buvo vadinami „panpolonistais“.

Viešint Vilniuje žavėtasi Šv. Onos, Bernardinų, Šv. Petro ir Povilo šventovėmis, Šv. Jono bažnyčia, pasak aukšto svečio, „su kolonų ryšuliais ir nepaprastai elegantiško polėkio varpine“. Būdamas patyręs alpinistas arkivysk. A. Ratti net labai šaltą dieną mielai kopė į Gedimino pilies kalną, kur išsitarė, jog net Monte Rosa (4638 m. aukščio) labiau nejutęs, kaip spindintis oras – tarsi pilnas ledo adatų – bado veidą.

xxx

Nors Kauną, sužinojus, kad Vatikanas atsiunčia, kaip buvo tikėtasi, ne nuolatinį atstovą, o vizitatoriumi paskirtą Varšuvos nuncijų, ir plovė nuomonių banga, tačiau sveikas protas nugalėjo. Apie tai atsiminimuose rašydamas vysk. J. Staugaitis pažymėjo, jog vyriausybė, Lietuvos Taryba, dvasininkija vieningai nutarė Šv. Tėvo atstovą arkivyskupą A. Ratti priimti su derama pagarba. Todėl į Vilnių per Berlyną buvo pranešta, kad svečias Kaune yra laukiamas ir kad 1920 m. sausio 29-osios rytą, septintą valandą, Vievyje jam bus skirtas traukinys į Kauną. Apaštališkąjį vizitatorių lydėję sekretorius mons. H. Pellegrinetti, marijonas kun. J. Vaitkevičius ir mons. A. Viskantas tikėjosi netrukus pasiekti Kauną.

Deja, kelionė užtruko: Lentvaryje teko krautis malkų, Vievyje užšalo vanduo, Kaišiadoryse prie vieno garvežio reikėjo prikabinti kitą. Taip vietoj numatytų poros, tik po dešimties valandų kelionės, 1920 sausio 29-osios vakare Kauno žalumynais išpuoštoje geležinkelio stotyje garbingąjį svečią sutiko vysk. Pr. Karevičius, užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Pr. Liatukas, Valstybės Tarybos pirmininkas St. Šilingas ir vicepirmininkas, Vasario16-osios signataras kun. J.Staugaitis, komendantas plk. A. Birontas, dvasininkijos atstovai ir didelis būrys kauniečių.

Apaštališkasis vizitatorius tokio sutikimo nesitikėjo. Jis nebuvo diplomatinis Šv. Sosto atstovas, akredituotas prie Lietuvos vyriausybės, todėl manė atvykęs vizituoti ne civilinės, o tik bažnytinės valdžios. Bet valdžios viršūnių sutikimas rodė, kad jis priimamas kaip Šv. Sosto atstovas Lietuvai.

Pasibaigus sutikimo ceremonijai, svečias buvo palydėtas į Žemaičių vyskupų rūmus M. Valančiaus gatvėje, kur gyveno vysk. Karevičius ir kur jam buvo paruošta apsistojimo vieta. Čia jau buvo susirinkusi Kauno kapitula ir keli vyskupo pakviesti svečiai, tarp jų buvęs vysk. J. Staugaitis rašė, jog vakarienė buvo gana kukli, be kalbų ir tostų. Jos metu aukštasis svečias laikėsi santūriai, nors nuncijus lengvai kalbėjo vokiškai ir prancūziškai, vyravo lotynų kalba. Tvyrojo ir tam tikra įtampa. Juk nuncijui arkiv. Ratti vykstant į Kauną, Vilniaus ir Kauno lenkai skundikai galvojo, kad jis suspenduos vysk. Karevičių, Kaune nenakvos ir vėl tuoj grįš į Vilnių. Toks gandas pasiekė ir vysk. Karevičių. Galbūt todėl vyskupo ir nuncijaus pokalbį kan. J. Narjauskas vėliau viename pranešime pavadino „audringu“, o mons. Pellegrinetti „opių ir erzinančių klausimų svarstymu“.

Pats vysk. Pranciškus Karevičiaus savo atsiminimuose rašė taip: „Vakarienę pavalgius, kapitulai išėjus, aš svečią įsivedžiau į savo kabinetą ir ištraukęs iš kišenės apaštalinio vizitatoriaus iš Varšuvos pirm poros mėnesių rašytą laišką, atsiprašiau, kad į jį neatsakiau. Tame laiške jis įspėja, kad vis daugiau ateina skundų, esą kunigai iš sakyklų siundo žmones išžudyti lenkus, prašo, kad aš „positivis argumentis“ įrodyčiau, kad tai netiesa.

Paskaitęs iš jo laiško tą pastabą ir reikalavimą, prabilau: „Ekscelencija, tamsta pirmiau iš denuncijantų pareikalauk, kad jie „positivis argumentis“ įrodytų tada, kur ir kokie kunigai taip pasielgė.“

Į tai arkiv. Ratti atsakė: „Visgi dėl to, kad taip skundžiasi, turi būti bent pusė tiesos.“

Tada aš ištraukiau iš kišenės kan. Narjausko man iš Romos pasiųstas fotografijas, kuriose vaizduojamas miškas, jame būrys žmonių, kunigas arnote su asista besėdįs, o kitas kamžoje ir stuloje bekalbąs kažką žmonėms. Puolė tas fotografijas žiūrėti ir mons. Pellegrinetti, ir kun. Viskantas, klausinėjo, kas čia vaizduojama.

Atsakiau, kad čia vaizduojamos lenkų pamaldos miške, netoli Seinų. Arkiv. Ratti susijaudinęs pradėjo mosikuoti abiem rankom ir protestuoti: kaip galėjo tai pramanyti ir kaip galima tokiam pranešimui tikėti…“

Kitas opus klausimas buvo Kauno benediktinių vienuolynas, į kurį nuo seno buvo priimamos tik dvarininkų ir didikų dukterys lenkės. Todėl atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno benediktinės, pasak vysk. J. Staugaičio, tapo „placuvka“, (forpostas), kur lietuvaitės buvo ne tiek lavinamos vienuolių dvasia, kiek lenkinamos.

Vysk. Karevičius atsiminimuose pažymėta: „ Benediktinės rašo skundus į Varšuvą dėl jų persekiojimo. Nuncijus, matyt, žymia dalimi jais patikėjo. Dėl to jis pareiškė norįs rytoj aplankyti vienuoles benediktines, o po to 10 val. celebruoti katedroje pontifikalines Mišias. Aš jam pateikiau vienuolyno vizitacijos aktus, kuriuos surašė kan. Jokubauskis, pasirašė vizitatoriai kan. Paltarokas ir kun. Alekna. Abu su mons. Pellegrinetti kibo į tuos aktus, o aš atsisveikinau… Rytojaus dieną arkiv. Ratti, mons. Pellegrinetti, kan. S.Jokubauskio lydimi, pėsčiomis nuėjo į benediktinių vienuolyną, kur užtruko virš valandos. Į katedrą šv. Mišioms jau atvykęs prezidentas, keli ministrai, Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas, todėl vysk. Karevičiui teko siųsti namų durininką P. Čėsną, kad svečius paragintų…“

Apie Šv.Sosto atstovą arkiv. A. Ratti ingresą į Kauno katedrą vysk. Karevičius detaliai dėstė savo atsiminimuose: „Aš su kapitula, kaip reikalauja ceremonialas, sutikau jį ir po baldakymu įvedžiau į bažnyčią. Aplankius Švč. Sakramentą ir jam atsiklaupus prie didžiojo altoriaus, atgiedojau pontifikalo ingresui skirtas maldas, nuvedžiau iki vyskupo sosto ir paprašiau jame atsisėsti, o patsai, kiek paėjęs, su mitra ir pastoralu rankoje, prabilau į jį: „Palaimintas, ateinantis Viešpaties vardu. Osana aukštybėse!“

Per ingreso iškilmes vysk. Karevičius aukštąjį svečią pasveikino gražiai parengta lotynų kalba, priminė Apaštalų Sosto su Lietuva santykius, pradedant nuo senųjų kunigaikščių laikų. Baigdamas vyskupas pasidžiaugė, kad nepriklausoma Lietuva vėl gali atnaujinti santykius su Apaštalų Sostu, kad lietuviai laimingi, galėdami pasveikinti Šv.Tėvo pasiuntinį.

Lotyniškai žodį taręs arkiv. A. Ratti pažymėjo: „Jūsų vargai, jūsų sunki padėtis Apaštalų Sostui žinomi. Šv. Tėvas pakartotinai man sakė: „Eik, išklausyk ir pranešk Lietuvos žmonių dvasios reikalus“. Aš pakartotinai apie tai esu galvojęs, apie tai esu svajojęs, ir štai šiandien aš, menkiausias žmogus, atstovauju jums Šv. Tėvą...“

„Visi pastebėjome, – rašė vysk. J. Staugaitis, – jog svečias, kad ir ne jaunas turi gražų stiprų balsą ir gieda griežtai laikydamasis nustatytų melodijų. Taip pat stebėjomės, kad JE vizitatorius, būdamas šiltos Italijos gyventojas, taip lengvai pakelia mūsų šaltį, nes celebravo pasivilkęs po violetine sutana gal tik kokį megztuką. Mums, kailiniais apsitaisiusiems, nebuvo šilta, o kad celebrantas jaustųsi sušalęs, nebuvo matyti.“

Po iškilmingų pamaldų sugrįžus į vyskupo rūmus, arkiv. Ratti pusryčiaudamas papasakojo apie kai kuriuos lenkių benediktinių nusiskundimus ir sulaukė konkretaus paaiškinimo. Vysk. Karevičiui paliko įspūdį, kad po pusryčių, arkiv. Ratti priėjo prie vysk. Motiejaus Valančiaus portreto ir balsiai ištarė: „Volončiauskas.“

Arkiv. Ratti, vysk. Karevičiaus ir kelių kitų dvasininkų lydimas, aplankė Žemaičių kunigų seminariją, kur jį sutiko rektorius prel. J. Matulevičius-Maironis. Išpuoštoje salėje jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikų choras, pagiedojęs „Gratulamur Tibi“. Maironis, lotyniškai tardamas sveikinimo žodį, pareiškė viltį, kad ryšys su Roma jau bus tiesioginis, be tarpininkų. „Tuo būdu Roma sužinotų, kad mūsų dvasininkai, net jaunesnieji, nėra, kaip, rasit, mūsų priešų pranešama, apsikrėtę siauru nacionalizmu ar kitais per daug pasaulietiškais pradais. O jei jie eina su žmonėmis, tai dėl to, kad nenori jiems likti svetimi, nenori palikti ganytojais be ganomųjų.“

Po rektoriaus kalbos klierikų choras pagiedojo „Tu es Petrus“. Arkiv. Ratti iš širdies dėkodamas sakė, kad gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes, kur širdis, ten daugiau nieko nereikia.

Suteikęs Šv. Tėvo palaiminimą jau buvo beišeinąs, bet klierikai dar pagiedojo jėzuito kun. B. Andruškos sukurtą kantatą. Vizitatorius sustojo ir išklausė ją iki galo. Atsisveikindamas tarė prancūziškai: Adieu, sans adieu, vadinasi – iki pasimatymo. (Kai 1922 m. vasario 6 d. kardinolas A. Ratti buvo išrinktas popiežiumi, seminarijos rektorius J. Maironis didžiojoje seminarijos salėje, ties Katedra, iš kurios jis kalbėjo, pastatė marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popiežius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai.)

Iš seminarijos nuncijus nuvažiavo susitikti su prezidentu. Aplankė vyriausiąjį kariuomenės vadą, užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus ir prancūzų misijos šefą.

Tuoj po antros valandos aukštam svečiui pagerbti vysk. Karevičius suruošė iškilmingus pietus. Dalyvavo valstybės prezidentas, Valstybės Tarybos pirmininkas St. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai. Vysk. Karevičius savo atsiminimuose aprašo, kaip jis svečius susodinęs prie stalo: vienoje stalo pusėje – arkiv. Ratti, jo dešinėje – prof. Voldemaras, kairėje – Maironis. Ir tuoj pat pareiškia abejonę: „Gal Nuncijus, matydamas mane ir vysk. Skvirecką atsisėdusius greta Prezidento, padarė išvadą, kad esava glaudžiau susiję su savo vyriausybe, negu su Apaštalų Sosto atstovu?..“

Pietų metu buvo pasakyta kalbų – sveikinimų. Po ilgokai užsitęsusių pietų nuncijus skubėjo grįžti atgal į Vilnių, nes per Berlyną gavo dvi raginančias telegramas. Prieš išvykdamas arkiv. Ratti vysk. Karevičiui raštu suteikė įgaliojimą apeliacine bažnytinio teismo instancija laikyti Seinų vyskupijos tribunolą, nes Mogiliovo bažnytinis teismas buvo nepasiekiamas.

Vizitatorių palydėti į geležinkelio stotį vysk. Karevičius paskyrė du itališkai kalbančius kunigus Klemensą Šovą ir Stanislovą Jokūbauskį.
Šį kartą prie demarkacijos linijos jokių kliūčių nebuvo, ir 1920 m. sausio 30 d. vėlai naktį aukšti svečiai jau buvo Vilniuje, o po vidurnakčio išvyko į Varšuvą, iš kur nuncijus arkiv. Ratti, kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, vysk. Karevičiui, Respublikos prezidentui ir Valstybės Tarybos prezidiumui atsiuntė padėkos raštus.

xxx                                     

Apaštalinis vizitatorius arkiv. A. Ratti norėjo aplankyti ir Latviją, kur buvo aktualių bažnytinių reikalų. 1920 m. kovo vidurį į Varšuvą atvykusi Latvijos vyriausybės delegacija tartis su lenkais dėl šiaurinės Latvijos sienos, atgal į Rygą grįžtant pakvietė kartu važiuoti ir vizitatorių. Laimingai pravažiavus Gardiną, vizitatorius atvyko į „ gražų ir svetingą Vilniaus miestą“. Čia lenkų generolas jam nepatarė su latvių delegacija tęsti kelionės per Daugpilį. Reikia vykti per Kauną – kelionė būsianti saugesnė. Arkiv. Ratti toks maršrutas patiko, nes labai norėjo savo akimis pamatyti Lietuvos gamtovaizdį.

Mons. Pellegrinetti rašė, kad šis sustojimas Vilniuj buvo malonesnis už pirmąjį, nes „šį kartą nereikėjo vynioti į kamuolį surizgusių politinių ir religinių siūlų“. Iš Vilniaus Ratti išvyko 1920 m. kovo 18 d., lydimas savo sekretoriaus ir kan. Juozapo Kuktos. Kadangi Kaišiadoryse reikėjo ilgiau sustoti (atrodo, kad čia lenkų traukinys buvo pakeistas lietuviškuoju), tai apaštališkasis vizitatorius su palydovais aplankė Kaišiadorių statomą naują bažnyčią (ji vėliau virto katedra), pasimeldė senojoje medinėje bažnytėlėje, užėjo pas kleboną kun. J. Varną, kuris padavė svečiams pasirašyti knygą. Šio Kaišiadoryse apsilankymo arkiv. Ratti neužmiršo ir popiežiumi būdamas: 1936 m. naujos Kaišiadorių katedros pašventinimo proga atsiuntė dovaną – didelę brangią monstranciją.

Kaune pernakvojo vysk. Karevičiaus namuose ir 1920 m. kovo 19 d. ryte traukiniu kun. St. Jokūbauskio lydimas išvyko į Mažeikius. Traukinys, velkamas duslaus garvežio, davė progos arkiv. Ratti stebėti lietuvišką gamtovaizdį, „toje ūkių ir ganyklų Žemaitijoje, kuri šimtmečiais daugeliu atžvilgių pasiliko nepakitusi“. Kun. Jokūbauskis svečiui aiškino Žemaitijos istoriją nuo Mindaugo laikų, kovas su kryžiuočiais, žemaičių krikštą ir vėlesnę istoriją iki paskutiniųjų laikų….
Kokie konkretūs Šv. Tėvo atstovo apaštalinio vizitatoriaus arkiv. A.Ratti Kaune apsilankymo rezultatai? Dr.kun. J. Vaišnora MIC dėstė taip: „1920 m. birželio 28 d. vysk. Karevičius gavo iš Varšuvos nunciatūros raštą, pranešantį, kad Vienuolių kongregacija yra nusprendusi, jog Kauno benediktinių vienuolynas išimamas iš vietos vyskupo jurisdikcijos ir ateityje bus tiesioginėje Šv. Sosto žinioje, o jurisdikciją tam vienuolynui vykdys nuncijus.“
1921 m. balandžio 26 d. Kauno katedra pakelta į bazilikos rangą. 1921 m. lapkričio 20 d. Vatikano valstybės sekretorius kard. P. Gasparri vysk. Karevičiui pranešė, kad jėzuitas Antoninas Zecchini yra paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms.

Vysk. J. Staugaitis savo atsiminimuose komentavo, jog arkiv. Ratti apsilankymas Lietuvoje – nepaprastos reikšmės istorinis faktas: Nepriklausomoje Lietuvoje pirmąkart apsilankė Šv.Tėvo pasiuntinys. Tasai pasiuntinys – tai būsimasis popiežius: „Popiežius Pijus XI buvo didelio proto žmogus. Jis, atvykęs į Kauną, tuoj susivokė situacijoj ir jautėsi labai nejaukiai. Šiaip Pijus XI buvo gyvo temperamento žmogus ir santykiuose su žmonėmis kad ir korektiškas, bet nuoširdus.“

Savo lankymąsi Lietuvoje Pijus XI prisimindavo ir pabrėždavo, priimdamas audiencijoje tiek atskirus asmenis, tiek maldininkų grupes. Kun. dr. Vaišnora atsiminimuose rašė: „1935 m. teko palydėti marijonų vienuolijos vyr. vadovą t. A. Cikoto į privačią audienciją pas pop. Pijų XI. Pagal protokolą, po t. Cikoto buvau įleistas į popiežiaus darbo kambarį ir aš. Sveikindamas atsiklaupiau prie kėdėje ant tam tikro paaukštinimo sėdinčio popiežiaus. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir paklausė, iš kur esu kilęs. Atsakiau iš Marijampolės. O Marijampolė ar toli nuo Kauno? Apie 50 km. Kaune esu buvęs. Dabar Kaunas tikriausiai yra pasikeitęs, išgražėjęs. Juk tai dabar Lietuvos sostinė.“ 1936 m. pavasarį prel. Ladas Tulaba kartu su kitais Romoje studijuojančiais lietuviais kunigais buvo priimti popiežiaus Pijaus XI audiencijoje: „Jo Šventenybė paklausė manęs, ar aš nebūsiu iš Kauno arkdiecezijos, kai atsakiau, kad esu iš Vilkaviškio diecezijos, pareiškė apgailestavimą, kad nė vieno nėra iš Kauno ir pridūrė: „O mes buvome Kaune. Esame pirmasis popiežius, kuris asmeniškai lankėsi Lietuvoje. Tikėkimės, kad nebūsiu paskutinis.“ 

Vasario 10 d. socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“ kviečia visas Mažeikių miesto bei rajono jaunimo ir kitas organizacijas į mugę „Ką veiki?“, vyksiančią Sodų pagrindinėje mokykloje. Mugės metu organizacijoms bus suteikta galimybė pristatyti ir parodyti save, susirasti naujų narių. Pradžia 11 val. 

„Šio, pirmą kartą rengiamo renginio Mažeikiuose, tikslas  – sukviesti kuo daugiau jaunimo organizacijų po vienų stogu susipažinimui, prisistatymui visuomenei bei susirasti naujų savanorių. Jaunimui puiki galimybė atrasti save savanoriškoje veikloje. Labai tikimės, kad tokių renginių dėka Mažeikiai taps savanorystės ambasadoriais Lietuvoje ir puikiu pavyzdžių visiems“, – -apie būsimą renginį pasakojo tarptautinio socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“ vadovas, renginio organizatorius Mindaugas Jonušas.

2015 m. maltiečiai pripažinti draugiškiausia neįgaliesiems bendruomene Lietuvoje. Viena iš daugelio skirtų neįgaliesiems  jų veiklų – kasmetinės kelionės į tarptautines Maltos ordino vasaros stovyklas neįgaliam jaunimui.

Tokių stovyklų veikla prasidėjo 1984 m., kai jauni Maltos ordino savanoriai prisijungė prie kelių neįgalių jaunuolių, stengdamiesi sukurti jiems nepakartojamus įspūdžius atostogų metu. Nuo to laiko panašios stovyklos įvairiose Europos šalyse rengiamos jau 32 metus.

Maltos ordino tarptautinių vasaros stovyklų neįgaliam jaunimui tikslas – suteikti nepamirštamų patyrimų, nepriklausomai nuo jaunuolių kalbų, kultūrų, psichologinių ir architektūrinių ypatumų. Tai draugų susitikimas, kuriame visi yra lygūs, draugiški ir stengiasi vienas kitam padėti.

Neįgalus jaunimas čia gali patirti tai, ką įprastinėmis sąlygomis dėl negalios pasiekti būtų sunku. Tai sportiniai iššūkiai, kultūriniai vizitai, dvasinis atsinaujinimas. Stovyklų dalyviai ir padėjėjai praleidžia visą savaitę padėdami vieni kitiems ir kartu sudaro vieningą bendruomenę.

Jauni žmonės (18–35 metų) turi galimybę stovykloje dalyvauti įvairiose kultūrinėse ir integracinėse veiklose, praplečiančiose jų akiratį ir suteikiančiose nepakartojamų įspūdžių.

Šioje stovykloje dalyvauja neįgalieji, kurie stovyklos metu yra vadinami svečiais, ir juos lydintieji padėjėjai. Svečiai ir padėjėjai visą savaitę gyvena kartu, padeda vieni kitiems. Šita draugystė sukuria ypatingą ir unikalią atmosferą stovykloje.

Taip siekiama aktyvinti neįgaliųjų socialinę integraciją, skatinti skirtingų šalių neįgaliuosius vienijančių organizacijų bendradarbiavimą. Tai puiki galimybė įgauti žinių apie skirtingų tautų kultūrą, pajusti artumą dvasinėje bendrystėje ir smagiai bei aktyviai praleisti laiką.

Stovykla – tai unikalus patyrimas tiems, kurie priversti didelę dalį savo laiko praleisti ligoninėse, reabilitacijos įstaigose ar įkalinti savo namuose tarp keturių sienų. Tai vieta, kurioje visi lygūs, kurioje nėra ribų ir suvaržymų, kurioje kiekvienas gali atskleisti save. Buvimas stovykloje jaunuoliams leidžia įveikti savo neįgalumo barjerus, patirti tai, ko jie niekur kitur negalėtų patirti.

„Maltiečių tarptautinių vasaros stovyklų neįgaliam jaunimui programos yra tikrai nepaprastos, – pasakoja Lietuvos maltiečių delegacijos vadovė savanorė Karolina Karpova. – Praeitais metais Prancūzijoje vykusios stovyklos dalyviams buvo surengtas povandeninis nardymas, žvejyba, Bretanės regiono maisto paruošimo mokymai, jie buvo mokomi Bretanės regiono šokių, buvo surengtas specialus prancūzų muzikos žvaigždės Alain Souchon koncertas, paplūdimio vakarėlis, stovykloje apsilankė cirkas. Neįgalieji plaukiojo laivais, tempė lynus, turėjo bendrą išvyką į Prancūzijos karo lakūnų bazę, turėjo galimybę pasimokyti, kaip gesinti gaisrus,  pabendrauti su lakūnais, pamatė, kaip dirba specialiai apmokyti gelbėjimo šunys. Tai neįgaliesiems buvo nuostabus, gyvenimą keičiantis patyrimas.“

Šią vasarą rugpjūčio 13–20 dienomis daugiau kaip 500 neįgaliųjų ir jų padėjėjų iš viso pasaulio susirinks  Lenkijoje „Radosna Nowina 2000” stovykloje netoli Krokuvos. Ši nuostabi vieta didingos Vistulos upės pakrantėje tomis dienomis taps neįgaliesiems ir jų pagalbininkams antraisiais namais.

Maltos ordino jaunimo neįgaliųjų stovyklos moto – „Visi už vieną, vienas už visus”. Ši Aleksandro Diuma herojų trijų muškietininkų frazė pirmiausia išreiškia dėkingumą Prancūzijos maltiečiams, surengusiems 2015 m. neįgalaus jaunimo stovyklą Bretanėje. Ji visiems paliko nepamirštamų atsiminimų. Taip pat ji įkūnija solidarumą, brolybę ir vienybę – vertybes, kurios Lenkijos istorijoje ir dabar yra labai svarbios.

Stovyklos organizatoriai yra pasiruošę suteikti nepakartojamą patyrimą atvykstantiems svečiams, suteikti jiems jėgų ir vilties pasiekti savo svajones.

„Neįgaliems jaunuoliams kelionė į stovyklą gali tapti unikalia galimybe įveikti savo neįgalumo barjerus, įveikti vidines baimes, ištrūkti iš slogios vienatvės ir suvaržymų, – kalba  Karolina . – Šiemet nutarėme norinčių važiuoti į stovyklą paieškoti po Lietuvą plačiau, suteikti šią nuostabią galimybę neįgaliems jaunuoliams, kurie niekada nėra panašiose stovyklose buvę. Kviečiame į Lietuvos delegaciją 7 neįgaliuosius nuo 18 iki 35 metų, taip pat norinčius jiems padėti savanorius.“

Norintieji dalyvauti stovykloje prašomi užpildyti šią nedidelę anketą:

Registracija stovyklos dalyviams (svečiams):
http://goo.gl/forms/xIG9roalup

Registracija stovyklos pagalbininkams (helperiams):
http://goo.gl/forms/x6S5G26oLl

Daugiau informacijos – Karolina, tel. +370 612 86 701, , el. paštas info@maltieciai.lt, www. maltieciai.lt

Nuotraukos autorius Lauris Viksne/BFL © Baltijos fotografijos linija

Dantų pastas pagal jų poveikį galima skirstyti į tris grupes: higieninės – tinka bet kokių dantų kasdienei priežiūrai; profilaktinės – saugo nuo karieso arba dantenų ligų; gydomosios – jų sudėtyje yra antibakterinių medžiagų.

Dantų pasta, kurios sudėtyje nėra veikliųjų ar gydomųjų medžiagų, vadinama higienine. Ji turi tik pagrindines sudedamąsias dalis, bet nestabdo ėduonies plitimo, negydo dantenų uždegimo. Tokios pastos tinka neturintiems dantų ir nešiojantiems protezus, nešiojantiems protezus ant implantų, alergiškiems tam tikroms dantų pastos sudėtinėms dalims. Kadangi higieninėse pastose nėra fluoro, jos neapsaugo nuo ėduonies, todėl netinka nei vaikams, nei suaugusiems, kurių dantys jau yra stipriai pažeisti ėduonies arba yra didelė ėduonies rizika.

Dantų pastos, kurių sudėtyje be pagrindinių yra ir veikliųjų medžiagų, vadinamos profilaktinėmis ir gydomosiomis. Pagal poveikį jas galima skirstyti į antikariozines, antibakterines (saugančias nuo uždegimo ir jį malšinančias), mažinančias dantų jautrumą, balinančias, užkertančias kelią susidaryti akmenims.

Į profilaktinių dantų pastų sudėtį įeina dantis nuo ėduonies saugantis fluoras. Fluoro kiekis dantų pastose gali svyruoti nuo 750 ppm (angl. parts per million, fluoro dalelės milijonui dalelių) iki 1500 ppm. Šį skaičių arba jo procentinę išraišką – 0,1–0,15 proc. galima rasti ant dantų pastos pakuotės. Kuo didesnis fluoro kiekis pastoje, tuo ji geriau saugo dantis nuo ėduonies. Dantų pasta, kurios sudėtyje yra 5000 ppm flouro, pasižymi labai stipriu antikarioziniu poveikiu ir priskirtina gydomųjų pastų grupei, todėl ją skirti gali tik gydytojas odontologas arba burnos higienistas.

Renkantis gydomąją pastą, reikėtų pasikonsultuoti su odontologu arba burnos higienistu, kad jis papasakotų ne tik apie gydomąjį, bet ir galimą šalutinį pastos poveikį. Pavyzdžiui, dažniausiai periodontito profilaktikai ir gydymui naudojamas chlorheksidinas ilgainiui gali padengti dantų paviršius rusvu apnašu, kurį nuvalys tik gydytojas, o vartojant dar ilgiau yra grėsmė, kad sutriks skonio pojūčiai.

Kokią dantų pastą rinktis – lietuvišką ar užsienietišką?

Šalis, kurioje pagaminta dantų pasta, neturėtų tapti jos pasirinkimo kriterijumi. Pagrindinį dėmesį reikėtų atkreipti į dantų pastos sudėtines dalis ir individualius kiekvieno asmens poreikius. Skonis taip pat nėra paskutinėje vietoje, juk valytis dantis turi būti malonu. Jeigu kraujuoja dantenos, reikėtų rinktis antibakterinėmis medžiagoms arba žolelių ekstraktais praturtintas dantų pastas, o jeigu dantys yra pažeisti ėduonies – dantų pastos be fluoro nebus tinkamos.

Dažniausiai Vakarų Europoje pagamintos dantų pastos yra geresnės abrazyvumo požiūriu už tas, kurios pagamintos Rytų Europoje ar Azijoje. Taip yra todėl, kad Vakarų Europos gamintojų pastose abrazyviosios dalelės yra kokybiškesnės, smulkesnės. Su tokia pasta ne tik švariai nuvalysime dantis, bet ir maksimaliai saugosime emalį. JAV pagamintos dantų pastos gali pasižymėti didesniu abrazyvimu, nei tos, kurių galime įsigyti Europoje, todėl būtinai atsižvelkite į dantų pastos abrazyvumą ir savo dantų būklę. Esant stipresniam rūgščių poveikiui, apsinuoginusiems dantų kakleliams, didelio abrazyvumo pastos dantims gali būti per daug agresyvios.

Mūsų šalyje populiarios ir lietuviškos dantų pastos. Į daugelio šių pastų sudėtį įeina fluoras ir natūralios kilmės kalcio kompleksas. Tai medžiagos, stiprinančios dantų emalį, dalyvaujančios jo remineralizacijos procesuose, saugančios dantis nuo ėduonies. Tam tikros pastų rūšys yra praturtintos žolelių ekstraktais ir kitomis natūraliomis medžiagomis (propoliu, cinamonu, žaliosios arbatos veikliąja medžiaga ir kt.), todėl tinka dantenų ligų profilaktikai.

Ar galima pasitikėti didžiaisiais prekių ženklais, kurie gausiai reklamuojami? Kaip nepasiklysti dantų pastų gausybėje, juk yra įvairiausių: balinančių, skirtų jautriems dantims, kompleksinio poveikio ir pan?

Geriausiai pasitikėti ne prekiniais ženklais, bet savo pojūčiais, asmeniniais dantų valymo įgūdžiais ir gydytojo odontologo arba burnos higienisto profesionaliomis rekomendacijomis. Renkantis dantų pastą, būtina atkreipti dėmesį į jos abrazyvumą, kuris išreiškiamas RDA (angl. Relative Dentine Abrasivity) reikšme. Deja, ne visi pastų gamintojai RDA reikšmes nurodo ant pakuotės, todėl jos gali tekti ieškoti internete. Europoje ir Amerikoje dantų pastų skirstymas į mažo ir didelio arbazyvumo pagal RDA reikšmes šiek tiek skiriasi. Pagal Europoje naudojamą klasifikaciją, mažai abrazyvios bus pastos, kurių RDA yra iki 55, vidutinio abrazyvumo pastoms priskiriamos tos, kurių RDA svyruoja tarp 60–80, o didelio abrazyvumo yra tos, kurių RDA indeksas yra 80–120.

Pastos abrazyvumą apsprendžia abrazyvinės medžiagos kietumas, dalelės morfologija ir abrazyvinės medžiagos kiekis dantų pastoje. Pastos, kuriose kaip abrazyvinė medžiaga yra naudojamas natrio bikarbonatas (soda), bus mažai abrazyvios. Vidutinio abrazyvumo pastų sudėtyje dažniausiai rasite hidratuotą kvarcą (hydrated sylica), paprastą kvarcą (sylica), kreidą (calcium carbonate). Pastos, sudėtyje turinčios aliuminio oksido (dažniausiai tokios yra gaminamos JAV), pasižymi stipriu poliruojančiu poveikiu ir yra laikomos didesnio abrazyvumo pastomis.

Mažo abrazyvumo dantų pastos tinka esant dantų nusidėvėjimui, erozijoms, dantų jautrumui, apsinuoginusioms šaknims. Kitais atvejais kasdieniniam naudojimui galima naudoti vidutinio abrazyvumo dantų pastas. Didelio abrazyvumo dantų pastos (tam tikra dalis „whitening“, „tabaco and coffee stain removing“ ir pan.) paprastai nerekomenduotinos kasdieniam vartojimui. Jas keletą kartų per savaitę galima naudoti tuomet, kai yra didesnė apnašų (įskaitant ir pigmentuotų, kai žmogus rūko, geria daug kavos, arbatos) kaupimosi rizika arba dantų emalyje nestebimos erozijos, nėra nusidėvėję dantų kakleliai, dantys nėra nudilę.

Ar tikrai balinančios dantų pastos veikia taip kaip reklamose, ar tai tėra mitas?

Balinanti dantų pasta, kaip ir kiekviena kita pasta, nuvalo tik dalį ant dantų paviršiaus nusėdusių pigmentinių medžiagų, todėl dantys pašviesėja tiek, kiek jie tampa švarūs. Dažnai po profesionalios burnos higienos procedūros pacientai pastebi, kad jų dantys tapo baltesni. Iš tiesų dantys net ir po profesionalios burnos higienos procedūros neišbąla – tiesiog švariai nuvalius dantų paviršius, išryškėja natūrali dantų spalva. Šią spalvą galima keisti balinant dantis vandenilio peroksido turinčiomis medžiagomis (kapomis namie arba lazeriu odontologijos klinikoje).

Kavos, arbatos, tabako ir kitų dažančių maisto produktų paliktas dėmes šalinančios dantų pastos dažniausiai bus vidutinio arba didelio abrazyvumo. Ne visada jos yra tinkamos ir saugios kasdieniam naudojimui, ypač tiems, kurių dantys yra jautrūs, nudilę, matomos emalio erozijos dėl rūgščių poveikio, apsinuoginę dantų kakleliai ar atsidengusios šaknys. Tokiems žmonėms patartina rinktis balinančias dantų pastas, kuriose kaip abrazyvai naudojami natūralūs fermentai – islandinė kerpė, ananaso šerdies ekstraktas (bromelainas) ir kt.  Jie pasižymi apnašas tirpinančiu poveikiu ir yra saugūs dantims. 

Išties balinantį poveikį gali turėti tik tos dantų pastos, kurių sudėtyje yra vandenilio peroksido ar kitos panašios cheminės balinamosios medžiagos. Tokių dantų pastų galima įsigyti JAV.

Kokios yra geriausios dantų pastos, kurias rekomenduotų odontologas?

Renkantis dantų pastą nevertėtų pamiršti, kad pagrindinė individualios burnos higienos priemonė yra dantų šepetėlis, kuriuo nuo dantų mechaniškai pašaliname dantų ir dantenų ligas sukeliančias bakterines apnašas. Tačiau dantų pastose esančios veiksmingos gydomosios ir profilaktinės medžiagos net iki 40 proc. padidina dantų valymo šepetėliu efektyvumą. Remiantis atliekamais klinikiniais tyrimais, vis dažniau rekomenduojama išvalius dantis su pasta, burną praskalauti ne vandeniu, o burnos skalavimo skysčiu, nes tada burnoje lieka daugiausia dantų pastos veikliųjų medžiagų.

Kiekvienas esame labai individualus, kiekvieno burnos ertmės priežiūra, dantų ir dantenų būklė, skonio pomėgiai ir burnos švarumo pojūčiai yra skirtingi, todėl geriausios dantų pastos tiesiog negali būti. Dantų pastų yra įvairių, todėl geriausia jas rinktis pasikliaujant savo dantų valymo įgūdžiais, pomėgiais, skoniu ir profesionaliomis odontologo arba burnos higienisto rekomendacijomis, pateiktomis įvertinus jūsų dantų ir dantenų būklę bei ėduonies ir dantenų ligų rizikos lygį.

Straipsnį parengė burnos higienistė Neringa Mockutė

Vasario 12-21 dienomis Norvegijos mieste Lilehameryje vyksiančiose antrosiose Jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvaus ir snieglenčių kroso atstovas Aras Arlauskas. Šešiolikmetis šia sporto šaka susidomėjo, kai pirmą jėgas išbandė varžybose Ignalinoje.

Tiesa, snieglenčių kroso rungtis Lietuvoje nėra tokia žinoma, kaip slidinėjimas, ledo ritulys ar dailusis čiuožimas, todėl Jaunimo žiemos olimpinių žaidynių dalyvio prašome pristatyti savo mėgstamiausią sporto šaką.

„Snieglenčių krosas – tai 4 ar 6 žmonių lenktynės. Trasoje yra įvairių elementų, tai viražai, tramplynai, „roll'ai, „wutang'ai“, „step down'ai" ir „step up'ai“. Daugelis terminų net neturi vertimo į lietuvių kalbą“, – šypsosi Aras. – Ši sporto šaka reikalauja daug fizinių jėgų ir greito mastymo, nes reikia įsiminti trasą ir lenktyniaujant priimti taktinius sprendimus. Šioje sporto šakoje leistini tik smulkūs kontaktai tarp snieglentininkų, stumdyti ir griauti varžovų negalima“.

Raudondvario gimnazijos auklėtinis teigia, kad snieglenčių krosas yra pavojinga sporto šaka, todėl daug vietų pratyboms nėra ne tik mūsų šalyje.

A. Arlausko asmeninio archyvo nuotr.

„Stacionarių snieglenčių kroso trasų pasaulyje nėra labai daug, nes tai pavojingas sportas, todėl dažniausiai keliauju po įvairias šalis“, – pasakojo A.Arlauskas. – Po varžybų taip pat dažniausiai būna galimybių pasitreniruoti tose pačiose trasose. Negalima užsilikti vienoje vietoje, reikia įvairovės, nes trasos visą laiką būna skirtingos. Labiausiai man patinka Italijoje. Geras maistas, malonūs žmonės, bet iš esmės patinka visur, dar yra daug neaplankytų šalių“.

Jaunasis olimpietis randa laiko ne tik snieglenčių krosui, bet ir kitoms sporto šakoms.

„Dažniausia veikla po mokyklos yra futbolas, jį lankau 5-6 metus“, – teigia snieglentininkas. – Taip pat mėgstu tinklinį, tik tam esu truputį per žemas. Mėgstu laiką leisti su draugais, bet laisvalaikio nėra tiek daug, nes daug laiko reikalauja treniruotės. Kas be ko, mėgstu kompiuterinius žaidimus. Man patinka snieglentės, sniegas, mėgstu greitį, o svarbiausia dar ir sekasi“.

Ilgos varžybų ir treniruočių stovyklų kelionės priverčia praleisti pamokas, tačiau A.Arlauskas tikina, kad su mokslais susitvarko.

„Kol kas viską neblogai suderinu, mokslais nesiskundžiu, kai būnu mokykloje – rimtai dirbu mokslams, o išvykęs pasiimu knygas“, – pasakoja po pasaulį keliaujantis sportininkas.

A.Arlauskas teigia, kad su nekantrumu laukia jaunimo žiemos olimpinių žaidynių Lilehameryje ir tikisi, kad jos taps geru tramplynu į 2018 m. suaugusiųjų olimpines žaidynes.

„Mano tikslas Lilehameryje aplenkti mažiausiai pusę varžovų, tai yra 8, nes viso bus 16 dalyvių. Toks rezultatas man padėtų patekti į Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių olimpinės pamainos sąrašą. Noriu tapti tikru olimpiečiu, todėl stengsiuosi pasiekti kuo aukštesnių rezultatų visose varžybose, kuriose dalyvausiu“, – tikslais dalinasi Aras.

A. Arlausko asmeninio archyvo nuotr.

Antrą kartą vyksiančiose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus 10 sportininkų: biatlonininkai Nadežda Derendiajeva, Vitalija Kutkauskaitė, Linas Banys, slidininkas Rokas Vaitkus, kalnų slidininkai Andrejus Drukarovas ir Eglė Augustaitytė, ledo ritulininkas Dino Mukovozas (individuali iššūkių turnyro rungtis), snieglentininkas Aras Arlauskas bei ledo šokėjų pora – Guostė Damulevičiūtė ir Deividas Kizala.

Jaunimo žiemos olimpinės žaidynės vyks antrą kartą. Pirmąjį kartą jos buvo surengtos 2012 m. Insbruke. Žaidynes organizuoja Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) ir Lilehamerio jaunimo olimpinių žaidynių organizacinis komitetas (LYOGOC), kurį valdo Norvegijos kultūros ministerija, Norvegijos olimpinis ir parolimpinis komitetai bei Lilehamerio savivaldybė.

LTOK organizuoja ir finansuoja sportininkų dalyvavimą Lilehamerio jaunimo olimpinėse žaidynėse, bei prisideda prie sportininkų pasirengimo.

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto informacija

KTU garbės daktaras Teodoro Forcht Dagi

Pasaulinio garso neurochirurgas, mokslininkas ir antrepreneris prof. Teodoro Forchtas-Dagi neabejoja – jei mokslo ir verslo ryšys bus stiprus ir skatinamas valstybės, Lietuva taps inovacijų ekonomikos šalimi, išsivystymo lygiu neatsiliekančia nuo kitų Vakarų Europos valstybių.

T. F. Dagi yra Karalienės universiteto Belfaste (šiaurės Airija) ir Harvardo universiteto Medicinos mokyklos (JAV) profesorius ir neurochirurgas bei Harvardo Sveikatos mokslų ir technologijų programos biomedicininės antreprenerystės valdybos narys.

Neseniai Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaru tapęs T. F. Dagi pabrėžia, kad Lietuvos mokslininkų potencialas yra didžiulis, jie yra pelnę tarptautinį pripažinimą, tačiau tai yra tik pradžia, siekiant tapti neatsiejama didelių, svarbių tarptautinių mokslinių projektų dalimi, siekiant Lietuvoje gimusius išradimus, inovacijas, technologijas atverti pasaulinėms organizacijomis, verslui.

Garsus neurochirurgas yra bendrovės „Vittamed“, kuri į pasaulinę rinką įvedą KTU mokslininkų sukurtą radikalią inovaciją – neinvazinį galvospūdžio absoliutinės vertės matuoklį, valdybos narys. Profesoriaus įsitikinimu, šis analogų pasaulyje neturintis produktas gali tapti Lietuvos, kaip inovacijų šalies, vizitine kortele.

T. F. Dagi įsitikinimu, sveikatos technologijos yra mūsų šalies ateitis. Ši rinka nuolat auga tiek Europoje, tiek JAV.

Su Lietuva Jus sieja daug mokslinių ir verslo ryšių. Neseniai tapote ir KTU garbės daktaru. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Iš tiesų, tai – didžiulis mano veiklos įvertinimas, todėl vis dar jaučiuosi labai sujaudintas ir ypatingai pagerbtas.

Mano veiklos sritis yra pritaikymo mokslas (angl. Translational science). Šis terminas reiškia mokslinėse laboratorijose gimstančių išradimų, inovatyvių technologijų, inžinerinių sprendimų patekimą pas praktikus, mano konkrečiu atveju – į medicinos kliniką.

Kauno technologijos universitetas priėmė pritaikymo mokslo iššūkį ir su juo susitvarkė. Tai yra neatskiriama ir unikali Universiteto veiklos dalis. Reikia pažymėti, kad nėra tiek daug universitetų, kuriuose dirba šioje srityje tarptautinį pripažinimą pelnę profesoriai. Universiteto bendruomenė ir mokslininkai koncentruojasi ne tik į tyrimus, čia svarbus idėjų kūrimas, naujausių technologijų atradimas, todėl man yra didžiulė garbė būti dalimi KTU.

Kokiose srityse bendradarbiaujate su universitetu?

Šiuo metu dirbu su įmone „Vittamed“, kurios ištakos yra profesoriaus Armino Ragausko vadovaujamame KTU Sveikatos telematikos mokslo institute. Bendrovės veiklos objektas – smegenų traumos. „Vittamed“ vysto ir į rinką įvedinėja pirmąjį pasaulyje neinvazinį galvospūdžio absoliutinės vertės matuoklį, kurį sukūrė KTU mokslininkai.

Tai yra milžiniškas pasiekimas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, nors aš esu neurochirurgas, reikia pabrėžti, kad bet kuri invazinė operacija yra rizikinga. Taip pat svarbu, kad daug pacientų, kuriems reikalinga medicininė pagalba dėl patirtų smegenų traumų, susirgimų, nepakeltų chirurginio gydymo.

Neinvazinis galvospūdžio absoliutinės vertės matuoklis yra įrankis taikyti kitus gydymo būdus. Ši inovacija turi potencialo išsaugoti daugybę gyvybių visame pasaulyje. Tai yra labai didelis žingsnis į priekį.

Lietuvos mokslas yra konkurencingas tarptautiniu lygiu?

Taip, mokslo lygis Lietuvoje ir KTU yra aukštas. Mokslas, technologijos ir švietimas jūsų šalyje yra tikrai tarptautinio lygio. Žinoma, tai tik pradžia. Dar neužpildyti visi veiklos laukai, ne viskas padaryta, tačiau tai, kas padaryta, padaryta labai aukštam lygyje. KTU mokslininkų reputacija yra puiki. Todėl tikiuosi, kad mano bendradarbiavimas s Universitetu tik augs.

Esate ne tik mokslininkas, bet ir verslininkas. Jūsų patarimai – kaip paskatinti labiau bendradarbiauti mokslą ir verslą, daryti tai efektyviau?

Pirmiausia aš esu gydytojas ir mokslininkas, o taip pat turiu veiklos versle. Aš dirbu su inovacijomis, padėdamas jas atvesti į rinką.

Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva turi atrasti savyje galimybes finansuoti ir palaikyti naujų technologijų įvedimą į rinką. Tai daryti labai svarbu, pradedant eksportuoti Lietuvos mokslą ir technologijas bei užsitarnaujant reputaciją šalies, kurioje sėkmingai bendradarbiauja mokslas ir verslas, pritraukiamas kapitalas. „Microsoft“ ir kitos svarbios pasaulinės kompanijos jau yra įžengusios į Lietuvą, ir tai yra labai svarbus bendradarbiavimas. Taigi, viskas yra tik laiko klausimas.

Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 80 p.

„Adatos“ – trečioji poeto, vertėjo Dainiaus Gintalo eilėraščių knyga.

Naujausio rinkinio pavadinimas pirmiausia nusako skausmingas būsenas, būvį tarsi ant adatų, tarp adatų. Taip pat dirglią, ekspresionistinę kalbėjimo manierą, primenančią nervingą siuvamosios bilsnojimą, kai gyvenimo siuvinį tenka lopyti. Poeto gyvenimas lopomas ir eilėraščiais. Dargi adata – dažniausiai moters įrankis. O moters, stiprios ir valdingos, figūra knygoje labai svarbi, bene esminė. Net norisi sakyti – durtinė. It žaizda. Gyvenimo tatuiruotė. Tokią moterį knygoje įkūnija amazonė, Kibelė, Anata. Nors adatos duria skaudžiai, jos neatsiejamos nuo gydymo, medicinos, akupunktūros, taigi, sanatorijos, gydyklos, globos. Be to, kartais reikia adatos, kad atsibustum iš snaudulio, savimeilės, abejingumo; kad išties gyventum.

Toks smarkus atlydys...

Poezija turi išmušti žemę iš po kojų – kitu atveju ji pasmerkta būti balastu, fonu. „Adatos“ primygtinai bloškia nesvarumo link: duria – aštrios ir smigios, svaigina – sklidinos poezijos opijaus. Tai chtoniška poezija, besigalynėjanti su aistromis, manijomis, kasdienybės chimeromis, Moterimi; sklinda iš (pa)sąmonės užkaborių, požemių, koridorių, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa. Autorius it Minotauras klaidžioja jų labirintais – ir visgi, man regis, pro ADATOS ausį išlenda, randa išėjimą į šviesą: tame siautuly yra dzeniško romumo, taikos, susitaikymo.

Nebijau pasakyti, jog ši knyga – išskirtinė tiek lietuvių poezijos kontekste, tiek jos autoriui: ji spiria išsinerti iš senos odos, nerti į skaidriausius pasaulio vandenis. Po šios knygos autorius nebebus toks, koks buvo...

Dar paatvirausiu: man (pa)tinka Dainiaus Gintalo užribinis žiūros taškas, tam tikras „skersakiavimas“, žvelgimas lyg apgirtus, apkvaitus, opozicinė laikysena. O kaip kitaip, kai aplink tiek drungnumo ir poetinio muilo.

„Adatų“ sūkuriuojanti, siautėjanti poetinė vaizdinija, artima ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai, nesuvaidinta, neišgražinta, natūrali, išgyventa; tekstai tvirtai sudygsniuoti plieniniais ritmo siūlais.

Tad įtempkit ausis, XXI a. malonumų medžiotojai, trypkit kojomis ir klausykit:

Dugnu dugnu dugnu...

Gytis Norvilas

D. Gintalas gimė 1973 m. Alytaus rajone Slabadėlės kaime. Gyvena Vilniuje. Studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete ir menotyrą Vilniaus dailės akademijoje. Yra išleidęs dvi poezijos knygas: „Angis“ (1997) ir „Boa“ (2007). Pastaroji apdovanota Jaunojo jotvingio premija ir „Literatūrinės skrybėlės“ prizu. Parašė libretą roko operai „Žuviaganys“ (premjera 2004), taip pat libretų šiuolaikinėms operoms. Monospektaklis-opera „Izadora“ (premjera 2008) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Be romanų, pjesių, iš prancūzų kalbos yra išvertęs Guy Debordʼo veikalą „Spektaklio visuomenė“, Lautreamontʼo poemą „Maldororo giesmės“, Henri Michaux, Blaise’o Cendrarsʼo, Arthuro Rimbaud ir kitų autorių poezijos. Nuo 2000 m. savo sodyboje rengia neprofesionalių dailininkų sąskrydį „Maskoliškių meno frontas“, kurio parodos atidaromos unikalioje „Tvarto galerijoje“. D. Gintalo poezija versta į anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, bulgarų, slovakų, lenkų, latvių kalbas.