Kai pats esi sveikas, ne visada žinai, kaip patarnauti tiems, kurių kūnai apimti maišto ir kančios.
Prieš šešerius metus, kai parašiau knygą „Kur yra Dievas, kai skauda?", ėmė plūsti laiškai. Jie mane stebino, jaudino, o kartais netgi gėdino. Dauguma jų buvo parašyti iš ligoninės palatų, kai kuriuos rašė motinos, auginančios neįgalius vaikus, gavau laiškų ir nuo mirtinai sergančių žmonių, kurių jau nebėra.
Turiu pripažinti, kad toks ryšys su kenčiančiais žmonėmis pastatė mane į gana nepatogią padėtį. Visų pirma aš esu geros sveikatos, jei nekreipsime dėmesio į nedidelį peršalimą ar gerklės skausmą, varginantį mane kartą per kelerius metus. Kas savaitę bet kokiu oru nubėgu apie 30 kilometrų ir kasdien darau atsispaudimus. Viskas mano kūne veikia puikiai, tad kai esu tarp kenčiančių žmonių, manęs neapleidžia ramybės neduodantis kaltės jausmas.
Kartą vedžiau seminarą „Skausmo problema". Jam pasibaigus prie manęs priėjusi moteris papasakojo apie 27 operacijas, kurios turėjo užkirsti kelią retai degeneracinei ligai. Ji pasakojo apie krikščionis, kurie nesąmoningai apsunkina jos skausmą ir išliejo savo vienatvę, neapykantą sau, nusivylimą ir kitas emocijas, kurios kaip grybelis plinta ligoninėse. Galiausiai ji tarė: „Jūsų knyga man labai padėjo. Nežinau, ar būčiau be jos išgyvenusi. Jūs toks jautrus ir užjaučiantis, turbūt pats esate patyręs daug skausmo."
Nusišypsojęs jai padėkojau ir mes dar šnektelėjome, tačiau viduje susigūžiau, nes aš žinau tiesą - esu sveikas ir nesu pažinęs tikrojo skausmo. Taip pat žinau, kad apsilankęs tos moters palatoje, vargiai būčiau galėjęs kuo padėti. Negaliu įsivaizduoti labiau netinkamo žmogaus tarnystei ligoninėse. Neprasižiočiau nuo to momento, kai įžengčiau pro milžiniškas stiklines duris ir pajusčiau ligoninės kvapą. Tie dezinfektantų kvapai primena gilius vaikystės išgyvenimus, kai man buvo pašalintos tonzilės. O kai pro šalį einanti seselė linkteli ir nusišypso, aš matau didžiulį fantomą, besilenkiantį virš manęs su plastikiniu maišu ir norintį mane uždusinti.
Neturiu pasiruošęs paguodą teikiančių eilučių ar maldų, kurias galėčiau perduoti ligoniams. Kad ir ką jie sakytų, aš sutinku su jais. Kai jie išsako savo pyktį ar nusivylimą, aš taip pat pykstu ir nusiviliu. Jaučiuosi neįgalus pasiūlyti pagalbą sergantiems žmonėms.
Po kelerių metų, kai rašiau ir kalbėjau apie skausmą, nors jaučiausi visiškai bejėgis kuo nors padėti, nusprendžiau daugiau laiko praleisti tarp kenčiančių žmonių. Maždaug tuo metu mano draugas sužinojo, kad serga viena rečiausių ir sunkiausių vėžio formų. Medicinos istorijoje šia liga sirgo tik dvidešimt septyni žmonės, ir Džimas buvo vienintelis iš jų vis dar gyvas. Jam buvo trisdešimt treji, jis buvo tik dešimt mėnesių vedęs. Per medaus mėnesį jis su žmona keliavo po Karibus. Džimui visada svarbi buvo karjera, aistra slidinėjimui ir šeima. Tačiau staiga jis sužinojo apie sparčiai besiartinančią mirtį, ir jam reikėjo pagalbos.
Džimas pakvietė mane dalyvauti terapijos grupėje gretimoje ligoninėje. Į tokias grupes žmonės renkasi dėl įvairių priežasčių: norėdami geriau susivokti, išmokti bendrauti ar įveikti asmeninius sunkumus. Šią grupę sudarė mirštantys žmonės. Jie patys vartojo terminą „pavojų gyvybei keliančios ligos", kuris apima įvairias vėžio formas, sklerozę, hepatitą, raumenų distrofiją ir kitas ligas. Kiekvieno šios grupės nario gyvenimas sukosi apie du dalykus: kaip išgyventi, o jei tai nepavyks, kaip pasiruošti mirčiai.
Pirmasis susitikimas man buvo labai sunkus. Mes susitikome laukiamajame, sėdėjome ant pigių oranžinių kėdžių, kurias kažkas parinko galbūt tam, kad ligoninė atrodytų „linksmesnė". Traškant garsiakalbiams, kai buvo kviečiami gydytojai, ir sanitarams pirmyn atgal stumdant neštuvus, mūsų trisdešimties narių grupelė bandė spręsti mirties ir gyvenimo klausimus.
Pradžioje kiekvienas narys prisistatė. Per mėnesį nuo paskutinio susitikimo kažkas mirė. Socialinis darbuotojas nupasakojo paskutinių to žmogaus gyvenimo minučių ir laidotuvių detales. Džimas man sukuždėjo, kad tai liūdniausia susitikimo dalis - grupė vis mažėja.
Dauguma grupės narių buvo trisdešimties - tai toks amžius, kai paprastai visai negalvoji apie mirtį, tačiau čia susirinkusieji turėjo vienintelį poreikį - kalbėti apie šią nelaimingą įsibrovėlę. Maniau, kad susirinkime bus daug liūdesio, tačiau nutiko priešingai. Žinoma, ašaros liejosi laisvai, tačiau šie žmonės ramiai kalbėjo apie ligą ir mirtį. Tai buvo vienintelė vieta, kur jie galėjo laisvai kalbėtis apie tai, kaip jie jaučiasi, ir tikėtis supratingo atsakymo. Jie pasakojo liūdnus ir dažnai keistus būdus, kaip draugai siekia išvengti to vienintelio jiems iš tiesų svarbaus dalyko - jų ligos.
Nensė parodė savo naują peruką, kurį įsigijo pradėjus itin slinkti plaukams po chemoterapijos. Ji pajuokavo, kad visada norėjo turėti tiesius plaukus ir, pagaliau, jos smegenų auglys leido jos svajonei išsipildyti. Styvas, juodaodis vyrukas, išsakė susirūpinimą dėl savo ateities: paauglystėje jis susirgo Hodkinso liga ir jau atrodė, kad ją įveikė, tačiau po dešimties metų simptomai grįžo - jo kūnas ir vėl buvo pasmerktas nykti.
Labiausiai mane sujaudino vyresnio amžiaus imigrantės iš Rytų Europos istorija. Plonu balsu iš jos lūpų išsprūdo vienatvės jausmas. Paklausėme, ar ji turi šeimą. Vienintelis jos sūnus bandė ištrūkti iš oro pajėgų Vokietijoje. O jos vyras? Keletą kartų ji sunkiai nurijo seiles ir galiausiai ištarė: „Kartą jis mane aplankė. Tuomet buvau ligoninėje. Atnešė man higienos reikmenų ir dar keletą daiktų. Daktaras koridoriuje jam pasakė apie mano leukemiją. - Jos balsas sudrebėjo. Nusišluosčiusi ašaras ji tęsė: Tą vakarą jis grįžo namo ir susirinko daiktus. Daugiau aš jo nemačiau."
Paklausiau, kiek laiko jie buvo vedę. Keli žmonės iš grupės atsakė: „Trisdešimt septynerius metus". (Vėliau sužinojau, kad kai kurie tyrimai rodo, jog kai vienas iš sutuoktinių suserga mirtina liga, apie 70 procentų porų išsiskiria. Žiauri tendencija.)
Grupės susirinkimus lankiau metus laiko. Kiekvienas grupės narys gyveno savotiškoje įtampoje, kurią sukelia mirtis. Negaliu pasakyti, kad man „patiko" užsiėmimai, tačiau jie tapo vienu reikšmingiausių kiekvieno mėnesio įvykių.
Daug sužinojau apie skausmą. Būdamas tarp jų aš, išdrįsęs apie tai rašyti, supratau, jog esu didžiausias neišmanėlis. Metus laiko aš mokiausi kaip mokinys prie kančios mokyklos mokytojų kojų. Ir noriu pasidalinti keliais atrastais principais.
Pradėsiu nuo padrąsinimo: nežinau magiškos formulės, kaip padėti kenčiantiems žmonėms. Didžiausi protai istorijoje gvildeno skausmo temą, ir mes vistiek tegalime pakartoti: kodėl žmogus kenčia? Netgi Dievas nebandė paaiškinti Jobui kančios priežasties. Karalius Dovydas, tobulas žmogus Jobas ir netgi Dievas Jėzaus kūne į skausmą reagavo taip pat kaip ir mes - nusigręžė nuo jo, stengėsi jį palegvinti ir galiausiai nusivylę šaukėsi Dievo.
Žinote, mane kiek trikdo, kad kenčiantiems žmonėms negalime pateikti galutinio atsakymo. Iš kitos pusės, tai, kad šio atsakymo nėra, yra labai gera naujiena. Kai žmonių klausdavau, kas jiems padėjo, nė vienas iš jų nepaminėjo dieviškosios mokyklos mokslų daktaro ar kokio įžymaus filosofo. Kiekvienas iš mūsų galime padėti, ir tai yra geroji naujiena. Kenčiančiam žmogui reikalinga meilė, o ne žinios ir išmintis. Ir šioje srityje Dievas naudoja pačius paprasčiausius žmones. Jei šiandien manęs paklaustumėte, kokia Šventojo Rašto vieta remtis, norint padėti kenčiantiems, atsakysiu - Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriumi. Meilė ypatingais būdais pralaužia ledus ir leidžia priartėti prie kenčiančiųjų.
Būkime prieinami
Mes instinktyviai atsitraukiame nuo tų, kurie kenčia. Kas gali žinoti, nori jie kalbėti apie savo kančią ar ne? Ar jie nori būti paguosti ar pralinksminti? Ką gero gali duoti mano buvimas šalia?
Kenčiantys žmonės man nuolatos kartodavo, kad jiems trūksta prieinamų žmonių. Jiems reikia ne mūsų žodžių ar įžvalgų, bet kad mes būtume šalia. Kai paklausiu: „Kas jums labiausiai padeda?", paprastai jie papasakoja apie ramų, nesididžiuojantį žmogų. Tą, kuris būdavo šalia, kai labiausiai reikėdavo, kuris klauso daugiau nei šneka, kuris apkabina ir verkia, kuris sutikęs žvilgsnį nenuleidžia akių. Žmogus, kuris yra prieinamas, kuriam rūpi kenčiantysis, o ne jis pats.
Viena moteris pasakojo apie savo senelę, gana drovią senolę, kuriai priklausė visas pasaulio laikas - ji tiesiog sėdėdavo kėdėje megzdama, kol jos anūkė miegodavo. Kad būtų šalia, jei ko prireiktų...
Mes linkę sumenkinti Jobo draugus, kurie nejautriai reagavo į draugo kančias. Tačiau paskaitykime tą istoriją dar kartą: prieš pradėdami savo kalbas, jie septynias dienas ir naktis sėdėjo prie Jobo tylėdami - būtent tai ir yra iškalbingiausias momentas - jie buvo kartu.
Žydai turi tokį paprotį: kam nors bendruomenėje mirus, aštuonias dienas draugai, kaimynai ir giminės imasi visų gedinčio žmogaus namų ruošos darbų. Jie ruošia jam maistą, prižiūri namus, būna šalia ir bendrauja. Gedintis asmuo gali norėti pabūti vienas, galbūt jam net įkyrės didelis nuolatinių svečių būrys, tačiau žinia yra labai aiški: „Mes nepaliksime tavęs vieno. Mes nešime šią naštą kartu su tavimi." Gedinčiam žmogui reikia, kad kas nors būtų šalia, net jei jis pats to dar nesuvokia.
Ką pasakyti tokiu metu? Kaip paguosti? Kenčiantys žmonės stebėtinai vienodai atsako, kad daug svarbiau yra ne mūsų žodžiai, o rūpestis ir prieinamumas. Jei mes galime išklausyti, tai gali būti pati geriausia dovana.
Yra pasakojama istorija apie Bethoveną, kuris dėl savo kurtumo pokalbiuose jausdavosi nepatogiai. Išgirdęs apie draugo sūnaus mirtį, jis nuskubėjo į tuos namus, kuriuose buvo gedima. Jis negalėjo nieko pasakyti, tačiau, radęs kambaryje pianiną, jis pusvalandį laiko grojo, iškalbingiausiai išliedamas savo jausmus. Baigęs skambinti jis tiesiog išėjo. Vėliau tas draugas pasakojo, kiek daug jam reiškė šis Bethoveno pasirodymas.
Žinoma, ne visada mes galime būti šalia. Tačiau mes visi galime melstis - kartais malda gali daug daugiau nei buvimas šalia. Taip pat mes galime siųsti nuolatinius savo rūpesčio ženklus. Kenčiantys žmonės sako, kad pastovumas kartais net yra svarbiau už laiko, praleisto kartu, kiekybę.
Betsė Burnham, prieš mirtį parašiusi knygą „Kai tavo draugas miršta", mini vieną reikšmingiausių laiškų, kurį ji gavo sirgdama. Jame buvo rašoma: „Brangioji Betse, aš bijau ir esu sutrikusi. Žinodama problemas, su kuriomis susiduri tu, kokią teisę turiu sakyti, kad aš bijau? Aš sugalvoju milijoną priežasčių pas tave neatvykti, tačiau visa širdimi trokštu padėti tau ir tavo šeimai. Noriu būti prieinama ir naudinga. Labiausiai noriu ištarti žodžius, kurie padėtų tau pasijusti geriau. Tačiau aš bijau. Niekam niekada nesu rašiusi nieko panašaus. Viliuosi, kad suprasi ir man atleisi. Su meile, Anne."
Anne nerado vidinės stiprybės aplankyti savo draugės, tačiau, priešingai nei kiti, rado laiko pasidalinti su ja savo jausmais ir nepabijojo pasirodyti pažeidžiama. Tai taip pat viena iš prieinamumo formų.
Žmonės toje terapijos grupėje sirgo ligomis, kurios nepasitraukia. Todėl jiems labai svarbu turėti keletą „prieinamų" žmonių. Kovojantys su užsitęsusiomis ligomis teigia, kad palaipsniui atsiranda ir nuovargis. Pradžioje, nesvarbu, kokia liga susirgę, jie susilaukia dėmesio - jų pašto dėžutės būna pilnos atvirukų, stalus puošia puokštės gėlių. Tačiau laikui bėgant, dėmesys išblėsta.
Problemos, kurios nepraeina, mus vargina, mes jaučiamės nepatogiai. Savo knygoje Betsė Burnham rašo, kad kiekvieną kartą vėžiui grįžus, jos aplankyti ateidavo vis mažiau žmonių. Kai liga sustiprėjo, ji tapo dar labiau pažeidžiama, labiau bijojo ir jautėsi vieniša. Kai kurie krikščionys piktinosi, kad jų maldos dėl išgydymo liko neatsakytos - tai skambėjo kaip kaltinimai jai.
Genetinėmis ligomis sergančių vaikų motinos antrina Betsei. Gimus vaikui išsiveržia simpatijos protrūkis, tačiau netrukus jis išblėsta. Ir kuo labiau auga tėvų poreikiai ir emociniai sunkumai, pagalba proporcingai mažėja.
Vardindamas Dvasios vaisius, Paulius pamini ir tai, ką mes verčiame žodžiu „kantrybė". Atgaivindami šį žodį ir jo prasmę, kuri susijusi su ilgalaikio skausmo išgyvenimu, nesuklysime.
Atsargiai, bet vis dėlto noriu tai pasakyti. Tikiu, kad mes, Kristaus Kūno nariai, esame pašaukti parodyti meilę tada, kai, atrodo, kad Dievas savosios neapreiškia. Skausmą, ypač ilgalaikį, užsitęsusį skausmą išgyvenantys žmonės dažnai jaučiasi taip, tarsi Dievas juos būtų palikęs. Niekas turbūt geriau to nenupasakotų už C. S. Lewisą, kuris pats išgyveno žmonos mirtį (kn. Ištvertas sielvartas). Jis prisimena momentą, kai jam ypatingai buvo reikalingas Dievas. Visada atrodęs prieinamas, tą akimirką Jis tarsi kažkur pasitraukė ir dingo, tarsi būtų užtrenkęs duris ir dviguba spyna jas užrakinęs iš vidaus.
Kartais mes turime „įgarsinti" maldas, kurių kenčiantis žmogus nebegali ištarti. Itin stipraus skausmo ir kančios akimirkomis Dievo meilė gali apsireikšti tik per paprastus žmones, tokius kaip tu ir aš. Tokiu būdu mes iš tiesų veikiame kaip Kristaus Kūnas.
Nepaminkime žmogaus orumo
Grupės ligoninėje nariai prisimindavo procesą vadinamą „priešmirtine mirtimi". Jis pasireiškia tuomet, kai gerų ketinimų turintys artimieji ir draugai stengiasi paskutinius gyvenimo mėnesius „išvaduoti" žmogų iš kasdienių rūpesčių. „Tau negalima to daryti. Žinau, kad tu visada išnešdavai šiukšles, bet tavo būklės geriau to nedaryti. Leisk, aš išnešiu". Arba: „Nesivargink skaičiuodamas mokesčius. Dėl to tu tik dar labiau susijaudinsi. Nuo dabar aš tuo pasirūpinsiu".
Palaipsniui iš žmogaus atimama viskas, kas jam buvo svarbu, kas įprasmino jo gyvenimą. Žinoma, sunkiai sergantis žmogus yra priklausomas nuo kitų žmonių, kad būtų patenkinti elementarūs jo poreikiai, tačiau dažnai, to net nepastebėdami, mes persistengiame, pažeisdami žmogaus orumą.
Sergantys žmonės ir taip abejoja savo egzistavimo šioje žemėje prasme. Dažnai jie negali dirbti, nuovargis dėl ligos arba gydymo seansų kiekvieną veiksmą tik apsunkina ir kelia nuobodulį. Tačiau jie, kaip ir mes visi, turi laikykis ko nors įsikibę, kad prisimintų, jog jie užima tam tikrą vietą šiame gyvenime ir jų išėjimas neliks nepastebėtas. Kad be jų kruopščios priežiūros mokesčiai ir liks neapskaičiuoti... Išmintingi draugai ir artimieji jaučia šią siaurutę ribą tarp pagalbos, kurią reikia pasiūlyti, ir per daug didelio rūpinimosi.
Mes gyvename kultūroje, kurioje nėra vietos sergantiems žmonėms. Mes juos išstumiame už akiračio ribų, uždarome už ligoninių ir slaugos namų durų. Mes liepiame jiems gulėti lovose nieko neveikiant, tik žiūrint televizorių. Mes prikabiname jiems „neįgaliųjų" etiketę ir nusiunčiame atviruką, linkėdami pasveikti...
Tačiau mes, sergančių žmonių draugai ir artimieji, turime ieškoti būdų, jog sergantieji ir toliau jaustų, kad jie turi savo vietą gyvenime. Galbūt kai kurie jų gali ką nors atlikti ar padėti kitiems sergantiems praeiti tą ligos etapą. Joni Eareckson puikiai prisimena, kad sunkiausiu metu jai labai padėjo kiti paralyžiuoti žmonės, o dabar ji pati padeda kitiems.
Dauguma sergančių žmonių turi nedaug jėgų ir gali padaryti nedaug, tačiau jie gali mus daug ko išmokyti apie skausmą. Betsė Burnham pati kęsdama skausmą mokė kitus padėti sergantiems ir mirštantiems. Tai aš išgyvenau ir terapijos grupėje - sergantieji padėjo suvokti daug dalykų, ir dabar šią patirtį aš galiu perduoti kitiems. Visi gali rasti savo vietą gyvenime, net jei gali tik pasidalyti savo kančia ir bejėgiškumu.
Prasmė
Žymus psichologas Viktoras Franklis nacių koncentracijos stovykloje suvokė: „Neviltis - tai kančia be prasmės." Vadinasi, labai svarbu netekusiems vilties padėti pamatyti jų gyvenimo prasmę.
Skirtingai kančiai mes priskiriame skirtingą prasmę. Vesdamas seminarus apie skausmą, kartais paprašau auditorijos pagalbos. Prašau, kad jie nykščiu (kaip senaisiais laikais Romoje), padėtų įvertinti kančią: kai skausmas nestiprus, pakenčiamas ir sužadina užuojautą, - „nykštys aukštyn", o kai skausmas atstumiantis, nemalonus ir nesukelia užuojautos - „nykštys žemyn". Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Slidinėjimo metu lūžusi koja - visų nykščiai pakelti aukštyn, kaip ir paminėjus šuolį su lynu arba dvigubą salto šokant nuo uolos. Draugų reakcijos po tokių įvykių būna tik teigiamos, o nukentėjusysis tampa tikru didvyriu.
Raupsai - visų nykščiai nuleisti žemyn. Tiesą sakant, raupsuotas žmogus atstumiamas dėl vienos priežasties - dėl žmonių suvokimo, kas yra raupsai. Sergant šia liga bendravimas su kitais yra labai griežtai ribojamas, tačiau visus kitus įsivaizdavimus, kuriuos žmonėms sukelia šios ligos pavadinimas, būtų galima labai greitai paneigti. Ir visgi raupsais susirgęs žmogus visuomenės yra pasmerkiamas ir retai sulaukia gailesčio ar užuojautos. Vienišumas, atskirtis yra vienas svarbiausių šios ligos aspektų, kurio labiausiai baiminamasi.
Gripas - reakcijos įvairios. Kai kurie žmonės laiko savo nykščius nuleistus žemyn, nes tikriausiai niekam nepatinka gripo sukelta būklė (karščiavimas, pykinimas, kaulų maudimas), bet, kita vertus, gripas nesukelia itin didelių antipatijų, kadangi mūsų visuomenėje tai yra plačiai paplitęs ir pakankamai pažįstamas reiškinys.
Kiaulytė - atsakymas priklauso nuo amžiaus grupės: kiaulyte sergantys vaikai sulaukia simpatijų ir užuojautos, tačiau šia liga susirgę suaugusieji tampa pajuokos objektu, be to, galimos ir sudėtingos komplikacijos.
Sąrašą būtų galima tęsti...
Hemorojus - labai skausminga situacija, bet visuomenėje apie tai galime išgirsti daugybę juokelių.
AIDS - pažįstu keletą šios ligos aukų ir žinau, kokios reakcijos jie sulaukia iš bažnyčios: „Jūs nusipelnėte šito skausmo, tai - Dievo bausmė jums." Man sunku įsivaizduoti ką nors baisesnio ir labiau sukrečiančio nei AIDS, kas dar labiau provokuotų nesuteikti užuojautos susirgusiems šia liga.
Migrena, kaklo sužalojimas, vėžys - kiekviena iš šių ligų sukelia vis kitokius vaizdinius, ir mūsų reakcija į jas (subtili ar akivaizdi) arba palengvina skausmą, arba jį sustiprina. Galime pasmerkti skausmą, taip priversdami aukas jausti, kad jų gyvenimas visiškai beprasmis, ar net suteikti neigiamą dvasinę prasmę. Neapdairiu elgesiu galime užberti ant žaizdos druskos.
Kartais skausmą išgyvenantį žmogų esame linkę apkaltinti: „Ir kodėl gi tu nesimeldi? Negi neturi tikėjimo Dievu? Netiki, jog Jis gali tave išgydyti?" arba pasėti abejonių sėklas: „Galbūt padarei ką nors, už ką Dievas turėtų tave bausti? Ar išpažinai savo pyktį ir nusivylimą, susijusius su šia problema? Ar šlovini Dievą?" Galime sukelti žmogaus viduje sumaištį: „Ką Dievas bando tau pasakyti? Gal šį skausmą sukėlė velnias? O gal Dievas nori, kad tu taptum pavyzdžiu kitiems?"
Esu apklausęs daugybę kenčiančių žmonių ir galiu pasakyti, jog skausmas, kurį sukelia tokios mintys ar žodžiai, tik sustiprina fizinį skausmą. Skausmas tampa dar intensyvesnis, kai krikščionys sutelkia visą dėmesį į klausimą - „Kodėl Dievas leidžia kentėti?"
Jeigu rašyčiau ne straipsnį, bet knygą, norėdamas atskleisti kančios prasmę būtinai analizuočiau Laiško romiečiams 5 skyrių, Jokūbo laiško 1 skyrių ir 1 Petro laiško 1 skyrių. Paulius, Petras ir Jokūbas neieško būdų, kaip tą skausmą pašalinti, ir neišaiškina, kodėl mums tenka kentėti, bet sutelkia dėmesį į tai, ko susidariusioje situacijoje mes galime išmokti.
Krikščionys įgyja stiprybės žvelgdami į Jėzaus kančią ant kryžiaus. Jėzui teko iškęsti itin skausmingą nukryžiavimą, tačiau taip buvo nugalėtas blogis, - gėris laimėjo. Mes galime augti, kaip sako apaštalai, ne dėl kančių, kurias išgyvename, bet dėl to, ką tai atneša. Kiekvienas iš jų detaliai aprašo, kokį vaisių galime turėti: kantrybę (kuri išugdoma tik sunkiomis aplinkybėmis), atkaklumą, ištvermę, viltį ir t. t. Mes turime padėti skausmą išgyvenantiems žmonėms, suteikti jų kančioms prasmę.
Henris Nouwenas yra parašęs nedidelę knygutę „Žaizdų Gydytojas", kurioje atskleidžiama, su kokiais išbandymais gali tekti susidurti tarnaujant Jėzui. Kaip padėti žmonėms, kurie šiame gyvenime yra praradę bet kokią viltį, pamatyti gyvenimo prasmę? Jis rašo apie vienišus, užmirštus, niekieno nemylimus žmones. Tokioj situacijoj mūsų parodytas dėmesys ir šiluma jiems gali tapti vienintele viltimi.
Mano žmona dirba senelių prieglaudoje, Čikagoje, su pačiais vargingiausiais senyvais žmonėmis. Programą remia vietinė bažnyčia, siekianti, kad apylinkėse būtų kuo mažiau vienišų ir apleistų senyvų žmonių. Daug kartų mačiau, kaip ji stengiasi įsijausti į žmonių gyvenimą, įžiebti bent menkiausią viltį, padėti jiems pasijusti svarbiais ir reikalingais. Viena moteris, ponia Kruider, jau dvidešimt metų priešinosi kataraktos operacijai. Būdama septyniasdešimties ji nusprendė, kad šiame gyvenime nėra nieko, į ką būtų verta žiūrėti, ir kad turbūt Dievas nori, jog ji taptų akla.
Mano žmona dvejus metus nuolat įkalbinėjo ir su meile įrodinėjo poniai Kruider, kad jai ši operacija būtina. Galiausiai jai pavyko ir tik todėl, kad mano žmona pasakė, jog jai asmeniškai labai svarbu, kad ponia Kruider išnaudotų savo galimybę vėl regėti. Ši moteris jau buvo pasidavusi, buvo nusprendusi nebesistengti ir tiesiog nieko nedaryti, tačiau mano žmona grąžino jos gyvenimui prasmę. Ir ši senolė, būdama devyniasdešimt dvejų metų amžiaus, netrukus sulaukė operacijos.
Mano žmona prisiėmė dalį tą ponią slėgusio skausmo. Būtent šis principas - prisiimti dalį svetimo skausmo - yra pagrindinė Nouweno knygelės mintis ir turbūt vienintelis tinkamas atsakas, susidūrus su kančia. Taip elgdamiesi mes susitapatiname su Jėzumi, juk būtent taip Jis pasielgė, prisiimdamas visų mūsų skausmą. Tapdamas tokiu kaip mes, Jis kentėjo ir skurdo labiau nei bet kuris iš mūsų. Kentėjimai niekada nėra beprasmiai, nes pats Dievas pasidalino jais su mumis, o Laiške hebrajams skaitome: Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą (Hbr 2, 10).
Viltis
Aleksandras Solženycinas, dar vienas žmogus, sugebėjęs išlikti gyvas koncentracijos stovykloje, yra pasakęs: „Kančios prislėgtas žmogus tegali viltis. Kiekvieną kartą nusivylę, turime atrasti jėgų naujai vilčiai." Šie žodžiai yra didelė paguoda ir žmonėms, kenčiantiems nuo ligų, kurių gydymo procesas yra ilgas.
O kokią viltį gebame suteikti mes? Galime kalbėti apie amžinojo gyvenimo viltį, apie išgydymo viltį, bet ar tiems, kuriems gydytojai jau paskelbė, kiek jiems liko gyventi, tai padeda?
Mūsų kultūra tiesiog demonstratyviai „šaukia", jog kentėjimai daugelyje šalių yra kasdienybė, o pažadai apie nemirtingumą yra labai migloti ir vargu ar galima jais pasikliauti. Krikščionys jau ne vieną šimtmetį yra kaltinami, dėl visuomenės negalavimų ir dėl neišsipildančių pažadų, jog danguje visų laukia „pyragas".
Bet ar mes turime kokią nors kitą viltį, kurią galėtume perduoti? Ir negi viltis apie gyvenimą po mirties ir amžiną išgydymą yra nieko verta? Kad atsakytume į šį klausimą, turiu papasakoti vieną istoriją apie grupinės psichoterapijos kursus lankiusią merginą, vardu Marta. Jos istorija tarsi apibendrins viską, ką aš suvokiau metus lankydamas šią grupę.
Mano dėmesį Marta patraukė jau pirmojo susitikimo metu. Visų kitų žmonių negalios buvo akivaizdžios: praretėję plaukai, gelsva oda, amputuotos galūnės, nevalingas viso kūno drebulys. Žvelgdamas į Martą nepastebėjau nė vieno iš šių požymių. Ji buvo dvidešimt šešerių metų ir labai patraukli. „Gal ji, kaip ir aš, čia atėjo tik dėl draugo?" - spėliojau.
Kai atėjo Martos eilė kalbėti, ji pasakė, kad jai ką tik buvo diagnozuota ALS (Amiotrofinė lateralinė sklerozė) arba Lou Gehrig liga (sparčiai progresuojanti, visada mirtina neurologinė liga). Prieš dvejus metus nuo šios ligos mirė jos dėdė, prieš metus - jos tėtis. ALS paveldima labai retai ir labai retai ja suserga jaunos moterys. Bet Martai prasilenkti su šia liga nepavyko. ALS visiškai sunaikina nervų sistemą. Pirmiausia pažeidžia rankų ir kojų, vėliau - plaštakų ir pėdų judesius. Ligai progresuojant, judesiai tampa vis mažiau valdomi, sutrinka kvėpavimas ir galiausiai žmogus miršta. Kartais žmogaus kūnas pasiduoda labai greitai, o kartais tai trunka ilgiau. Martos artimieji sugebėjo šiai ligai priešintis dvejus metus. Ji labai gerai žinojo, kaip ši liga progresuoja ir kas jos laukia.
Mano pirmas susitikimas su grupe įvyko kovo mėnesį. Balandžio mėnesį Marta jau atvyko invalido vežimėlyje - vaikščioti ji galėjo tik labai stipriai stengdamasi. Dėl šios priežasties ji labai greitai neteko darbo universiteto bibliotekoje. Gegužę Marta jau negalėjo valdyti dešinės rankos, todėl prarado galimybę naudotis ramentais. Jai buvo sunku valdyti net invalido vežimėlį. Birželį ji jau nebevaldė abiejų rankų, todėl pradėjo naudotis elektriniu vežimėliu.
Pradėjau lankyti Martą reabilitacijos klinikoje. Kartais išsiveždavau ją trumpam į lauką, o kartais atsiveždavau į mūsų grupės susitikimus. Gerai suvokiau, kokį pažeminimą jai suteikia jos kančia. Prieš apaudamas batus, išmokau pataisyti kojines, nes kitaip tai sukeldavo skausmą. Kad jos rankų pirštai niekur neužkliūtų ir ji jų nesusižeistų, išmokau sugniaužti jos delną ir ranką įkišti į švarkelio kišenę. Taip pat išmokau itin atsargiai prilaikyti jos tabaluojančias rankas, kai sodindavau ją į automobilį. Ir tai nebuvo lengva.
Martai reikėjo pagalbos kiekviename žingsnyje: reikėjo padėti jai apsirengti, patogiai paguldyti galvą ant pagalvės, padėti atlikti gamtinius reikalus ir t. t. Kai ji verkdavo, kas nors turėdavo nušluostyti jai ašaras, nuvalyti nosį. Jos kūnas buvo visiškai nepavaldus jos norams ir valiai, nepakluso nė vienam jos paliepimui.
Mes kalbėdavomės apie mirtį ir apie krikščionišką viltį. Galiu jums išpažinti, jog didžiosios krikščionių viltys apie amžinąjį gyvenimą, visišką išgydymą ir prisikėlimą, susidūrus su taip sergančiu žmogumi, skamba labai silpnai. Ji netroško turėti angelo sparnų, tik rankas, kurios netabaluotų šonuose, burną, kurią ji galėtų laikyti sučiaupusi, plaučius, kurie neirtų, ir ji galėtų normaliai kvėpuoti. Kalbos apie amžinybę, kurioje nėra skausmo, atrodė keistai nereikšmingos.
Ji mąstė apie Dievą, bet sunkiai galėjo tai daryti su meile. Prasidėjus bet kokioms šnekoms apie atgailą prieš mirtį, ji pareikšdavo, kad į Dievą ji gali žiūrėti tik su baime, bet ne su meile. Ir kaip jai mylėti Dievą, kuris taip su ja pasielgė?
Maždaug spalio mėnesį tapo aišku, kad liga jau greitai užbaigs savo pradėtą darbą. Marta jau buvo pratinama kvėpuoti medicininių priemonių pagalba. Ji kvėpavo taip sunkiai, jog atrodė, kad ji pučia didžiulius oro balionus. Kartais ji garsiai pasvarstydavo, kas jai būtų lengviau: prarasti balsą ar tiesiog nustoti kvėpuoti? Ji nusprendė, kad pasirinktų antrąjį variantą, t. y. mirti greičiau, nei mirti nebyliai, nesugebant jokiu būdu savęs išreikšti. Dėl sumažėjusio deguonies kiekio smegenyse ji užmigdavo tiesiog nebaigusi sakinio. Kartais naktį ji pabusdavo iš miego apimta panikos, jog nesugebėtų pasikviesti pagalbos, jei jos skubiai prireiktų.
Nors buvo sudėtinga, Marta visgi sugebėjo susiorganizuoti vieną iš paskutiniųjų savo išvykų į vasarnamį Mičigane, kur netoliese gyveno ir jos mama. Taip ji pamažu ruošėsi atsisveikinimui. Mičigane ji norėtų per porą savaičių atsisveikinti su visais savo draugais ir taip pasitikti artėjančią mirtį.
Tačiau dvi savaitės buvo per ilgas laiko tarpas, ir medikai to tikrai neleistų. Kol ji guli palatoje, ligoninės personalas pasiruošęs bet kuriuo metu jai padėti, tačiau kitur - tai neįmanoma. Juk jos gyvybei palaikyti būtina medicinos įranga.
Visgi Čikagoje atsirado viena grupė žmonių, pasiruošusių jai padėti, t. y. išpildyti paskutinį jos norą. Tai buvo krikščioniška bendruomenė, kuri netgi sukūrė pagalbos Martai įgyvendinimo projektą. Šešiolika moterų paskyrė savo gyvenimą jai: jos susiskirstė į grupes, pasirūpino, kad jų šeimos kurį laiką susitvarkytų be jų, ir atvyko padėti Martai. Visą tą laiką Marta buvo rūpinamasi, klausomasi jos nusiskundimų, moterys padėdavo jai nusiprausti, apsirengti, atsisėsti, pajudėti, budėdavo šalia jos visą naktį, už ją melsdavosi ir ją mylėjo. Jos buvo pasiruošusios padėti bet kurią akimirką. Marta joms buvo svarbi, o tai suteikė prasmės ir jos kančioms. Martai šios moterys buvo tarsi Dievo atspindys.
Šios moterys pasakojo Martai apie krikščionišką viltį. Galiausiai, matydama Dievo meilę, išreikštą per žmonės (nors iki tol Dievas jai atrodė nejautrus ir net žiaurus), Marta patikėjo, jog Kristus mirė už ją. Ji pažino mylintį Dievą. Vieno tarnavimo metu ji išpažino savo tikėjimą ir buvo pakrikštyta.
1983 m., dieną prieš Padėkos šventę, Marta mirė. Jos kūnas buvo susiraukšlėjęs, deformuotas, išsekęs, sunykęs ir visiškai neatspindėjo jos vidinio grožio. Kai jis galiausiai nustojo funkcionavęs, Marta jį paliko. Bet šiandien Marta gyva. Ji gyvena naujame kūne, džiaugiasi pilnatve ir pergale. Ji gyva, nes Jėzus nugalėjo, nes yra bažnyčia, kurios dėka Marta sužinojo apie šią pergalę. Ir jeigu mes tuo netikime, jeigu būdami krikščionimis nesidalijame šia viltimi su mirštančiu ir kenčiančiu pasauliu, tuomet, kaip Paulius sako, iš tikrųjų esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Raimonda Jašinauskienė ir Jurgita Ratautienė