 |
| Romas Kalanta |
Pasaulyje dažnai kyla susirėmimai, protesto akcijos, mitingai. Piliečių nepasitenkinimas valdžia jaučiamas visada. Tiek didesnis, tiek mažesnis. Ne išimtis ir Lietuva. Taigi šiame straipsnyje didžiausią dėmesį skirsime XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio įvykiams, kai lietuvių sąmonėje įvyko lūžis, lėmęs protestus bei pilietines akcijas, kovą už laisvę, išsivadavimą iš sovietinės okupacijos. Didžiausią ažiotažą sukėlė jaunuolio Romo Kalantos susideginimas. Savo mirtimi jis pažymėjo Lietuvos ir Kauno istoriją bei tapo dar didesniu postūmiu laisvės idėjoms ir pokyčiams.
Turėdama galios formuoti piliečių nuomonę, veikti jų sąmonę, pateikti faktus kaip nenuginčijamus, ne veltui spauda visame pasaulyje traktuojama kaip „ketvirtoji valdžia“. Taigi ir šiame straipsnyje XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio įvykiai aptariami per spaudoje pateikiamų publikacijų prizmę, o svarbiausiu akcentu tampa laikraščiuose ir žurnaluose pateikti Romo Kalantos susideginimo atgarsiai, smarkiai skyręsi nuo realybę atitinkančių faktų.
Devyniolikmetis protestuotojas
Lietuvoje gyventojų nuomonės apie Kauno 1972 m. gegužės įvykius bei apie patį Romą Kalantą buvo skirtingos. Vieni jo poelgį laikė viso labo nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio savižudybe (tam pretekstą davė jo užrašų knygelėje rasta įrašyta frazė: „Linute, atleisk, bet aš kitaip negalėjau. Tavo Romas.“), kiti jo susideginimą siejo su psichine liga (pomirtiniame teismo psichiatrinės ekspertizės akte teigiama, kad R. Kalanta sirgęs chroniška psichiatrine liga – šizofrenija, likusieji, vadinamieji disidentai, poelgį vertino kaip protestą prieš esamą politinę santvarką. Daugiausia ir buvo pastarųjų, kurie nieko nelaukdami savo mitingais išreiškė palaikymą Romo Kalantos protestui.
 |
| Romo Kalantos raštelis („Dėl mano mirties kalta tik santvarka“) |
Egzistavo ir nuomonė, esą R. Kalanta priklausė kažkokiai sektai: tardoma liudytoja B. Vyšniauskaitė teigė girdėjusi, kad R. Kalanta priklausė hipių judėjimui ir ištraukė burtus susideginti. Ši nuomonė daugiau niekur nebuvo viešinama, ir jokių įrodymų tam niekada nebuvo rasta. Tokie įtarimai, diagnozės, išreikštos paprastų žmonių, mirgėjo ir spaudoje. Tuometinei valdžiai buvo labai palanku apšaukti Romą Kalantą ligoniu – esą jis nesuprato, ką darąs, ir taip jo poelgis tampa visai nesusijęs su politine santvarka. Jau atliekant teismo medicininę ekspertizę, medikų buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, ar nėra teismo medicininių duomenų, liudijančių, kad R. Kalanta vartojo narkotikus, ar prieš mirtį būtų išgėręs alkoholio. Daktarų buvo prašyta ištirti ir faktą apie R. Kalantos tariamai galimą homoseksualumą (aštuntajame dešimtmetyje homoseksualumas traktuotas kaip kriminalinis nusikaltimas, už kurį buvo baudžiama, todėl tai galėjo tapti svaria priežastimi nuteisti net ir realiai jokių nusikaltimų nepadariusį žmogų). Atlikus skrodimą į visus minėtus klausimus atsakyta neigiamai. Tačiau visuomenėje papirkti daktarai skelbė ligonio, šizofreniko diagnozes. Pasakius tiesą baimintasi dar didesnių protestų, be to, nenorėta skelbti, „kad kažkas valstybėje negerai“.
Susideginimo atgarsiai Kaune
Romo Kalantos maištas Kaune susilaukė atgarsio dėl daugelio priežasčių: Kaunas buvo stambiausias lietuviškiausias miestas; dauguma gyventojų senbuviai, gerai atsimenantys nepriklausomybės laikus; jame daugiausiai tautinio jaunimo. Tuo Kaunas skyrėsi nuo kitų didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Klaipėdos, kurių dauguma gyventojų buvo naujakuriai, be to, didžiausia dalis – atvykėliai iš Rusijos, dar nespėję prisitaikyti. Jaunuoliai iš Vilniaus, pastebėti Kaune protestų metu, buvo šalinami iš mokyklų, o iš aukštųjų mokyklų dėstytojų reikalauta, kad barzdotiems ir ilgaplaukiams studentams, nešiojantiems nestandartines kelnes, neleistų laikyti egzaminų. Kadangi žmonės gausiai lankėsi Kauno dramos teatre, žavėjosi J. Jurašo pastatymais, ypač J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“, vadinasi, teatras prisidėjo prie „nesveikos“ nuotaikos susiformavimo Kaune. Spektaklis „Barbora Radvilaitė“ buvo tiesiogiai apkaltintas nacionalizmo skatinimu, išimtas iš repertuaro, o režisierius J. Jurašas atleistas iš pareigų. Po R. Kalantos susideginimo lietuvių sąmonėje įvyko didelis lūžis. Ir nors prasidėjo Kaune, tačiau apėmė visą Lietuvą ir net užsienį.
Svetur
Kanados lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“ rašė: „Tautos gyvenimas – kaip organizmas. Kai skauda Kaune, skauda ir Vilniuje, ir Čikagoje, ir New Yorke... ir visose lietuvių kolonijose. Tai ryškiai matėme drąsaus jaunuolio Romo Kalantos atveju. Vargu ar buvo kuri lietuvių kolonija pasaulyje, kuri nepajuto bendro tautos skausmo.“ JAV lietuvių bendruomenės valdyba birželio 15-ąją, susiejusi ją ne tik su R. Kalantos auka, bet ir su 1940 metų Lietuvos okupacijos bei 1941-aisiais prasidėjusių masinių trėmimų datomis, paskelbė gedulo, bado ir maldos diena.
 |
| Paminklas Romui Kalantai, JAV |
JAV apie įvykius rašė pagrindiniai didieji dienraščiai ir savaitraščiai „New York Times“, „Wall Street Journal“, „The Washington Post“, įtakingas žurnalas „Time“. Informacija apie įvykus Kaune buvo publikuojama Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vakarų Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, taip pat ir kituose žemynuose – Pietų Amerikos valstybėse, Australijoje. Italijoje Elta-Press 1972 metų liepos mėnesio pradžioje surinko 250 laikraščių iškarpų apie 1972-ųjų įvykius Lietuvoje. Gegužės 22 dieną Romos dienraštis „II Tempo“ paskelbė, kad R. Kalanta buvęs „karingas katalikas, nusprendęs savo žygiu atkreipti dėmesį į religijos persekiojimus ir rusifikaciją Lietuvoje“.
Vatikano dienraštis „L‘Osservatore Romano“ pabrėžė, kad religinės bei kitų laisvių suvaržymas ir ideologiniai persekiojimai Lietuvoje sukūrę nepakeliamos priespaudos atmosferą.
Spaudos pozicija pirmaisiais mėnesiais po susideginimo
Spaudos reakcija į Romo Kalantos savižudybę atsirado praėjus maždaug savaitei. Pirmąsias publikacijas aptinkame 1972 metų gegužės 20 dienos „Kauno tiesoje“. Straipsnio pavadinimas – „Kauno miesto prokuratūroje“. Čia skelbiama diagnozė, kurią pateikė ekspertų psichiatrų komisija, ištyrusi turėtus dokumentus, velionio užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus. Poveikio turėjo ir pokalbiai su jo tėvais, draugais, mokytojais. Teigiama, kad R. Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė būdamas liguistoje būsenoje. 1972 metų gegužės 21-ąją tame pačiame laikraštyje randame didelėmis raidėmis parašytą antraštę: „Chuliganams – jokių nuolaidų“.
 |
| Romo Kalantos atminimo akmuo |
Redakcija teigia: „Miesto darbo žmonės vieningai smerkia grupės chuliganų išpuolį, pritaria priemonėms, kurių buvo imtasi viešajai tvarkai užtikrinti [po gegužės 20 dienos publikacijos, grupė paauglių išėjo į gatves protestuoti].“ Piliečiai, rašę redakcijai laiškus, tvirtino sutinkantys su tuo, kad chuliganams, kurie eina į gatves ir protestuoja, negalima daryti jokių nuolaidų, esą juos reikia bausti. J. Sikorskio (socialistinio darbo didvyrio) bei A. Tamašausko (LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato) pranešime skelbiama: „Grupelės chuliganų ir dykaduonių išpuoliai mūsų miestui garbės nedaro. Dori ir sąžiningi darbininkai smerkia išsišokėlius, jie visada pasiryžę padėti viešosios tvarkos saugotojams. Mes sakome: „Chuliganams – jokių nuolaidų! Visą energiją nukreipkite naudingam darbui. Žinokite, kad nebaudžiamai kelti netvarką jums niekas neleis! Toks mūsų darbininkų žodis.“
Kitame skaitytojo, Medicinos instituto profesoriaus J. Brėdikio laiške rašoma, kad jį labai nustebino jaunų žmonių protestai sužinojus teismo medicinos ekspertizę. Jaunuolių elgesį daktaras vertina kaip bandymą įžiūrėti kažką neįprasto sergančio vaikino diagnozėje. Tame pačiame laikraštyje pateiktas ir B. Šulinskienės, audėjos, pernelyg propagandinis laiškas: „Aš – audėja. Kartu su savo darbo draugėmis triūsiam savo Tėvynės labui, visų žmonių gerovei, nes nėra nieko gražesnio ir vertingesnio, kaip atkakliai dirbti, kurti materialines gėrybes. Mes visos labai pasipiktinome ir smerkiame tvarkos pažeidėjus, kviečiame visus kolektyvus sustiprinti auklėjamąjį darbą, o pasitaikantiems iškrypėliams duoti prideramą atkirtį.“
J. Mizara, studentas, savo laiške taip pat smerkia išpuolių dalyvius, teigdamas, kad jų veiksmai visiškai neatspindi miesto jaunimo siekių, nes jaunoji karta trokšta gerai dirbti, mokytis, gilinti savo žinias, ruoštis tapti gera vyresniosios kartos pamaina. Tos pačios dienos laikraštyje aptinkame ir straipsnį, klausiančiu pavadinimu – „Kas jie, tvarkos pažeidėjai?“
 |
| Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ (kartu su arch. S. Juškiu). Kaunas, 2002 |
Šiame straipsnyje rašoma apie gegužės 18–19 dienomis vykusius protestus. Tiksliau, pati redakcija esą kreipėsi į prokuratūrą, norėdama visuomenei paskelbti neramumų dalyvių pavardes. Sužinota, kad tai daugiausia jau ne kartą už chuliganizmą ir kitus nusikaltimus teisti asmenys. Apie juos rašoma kaip apie apsileidusius ilgaplaukius, netvarkingos išorinės išvaizdos, iškrypėlius chuliganus. Pateikiamos ir keleto jų tikslesnės charakteristikos. Publikacijoje jaučiama ir ryški redakcijos pozicija. Kai kur net galime įžvelgti ironiją: „Panašūs ir kiti patrauktieji atsakomybėn. Būdinga, kad sulaikytųjų tarpe nemaža neblaivių. Tokie jie, bandę apsigaubti „ypatinga“ aureole.“ 1972 metų to paties laikraščio gegužės 27-osios dienos numeryje aptinkame straipsnį, kuriame dėl esą Vakarų buržuazinės spaudos ir radijo stočių skleidžiamų gandų, norint tai paneigti, išspausdintas korespondento Z. Lapinsko ir E. Kalantienės trumpas interviu. Moters klausiama, kas, jos nuomone, pastūmėjo sūnų savižudybei: „Romas buvo labai uždaras. Ne kartą jis skundėsi nervais, lankėsi pas gydytojus, vartojo vaistus. Pastaruoju metu buvo pareiškęs, kad jam sutrinka atmintis. Tą patvirtina ir sunkiai jam sekęsis mokslas vidurinėje mokykloje. Tikriausiai, tai jį ir privedė prie mirties.“ Po tokio mamos atsakymo turėjo būti paneigtas gandas, kad Romas nusižudė religinių įsitikinimų skatinamas. Beveik pusę metų po šių publikacijų spaudoje buvo ramu. Įvykis tarsi užglaistomas – nusižudė psichinę negalią turintis jaunuolis, taigi nėra ko baimintis – tai tik pavienis išpuolis, niekaip nesusijęs su politine situacija. Tačiau jeigu visi būtų taip manę, nebūtų mitingų ir viešų valdžios pareiškimų per radiją ir televiziją.
Aiškėja nuslėpti faktai
 |
| R. Kalantos mirties minėjimo metinės, 1989 (Kęstučio Jūrelės / ELTA nuotr.) |
1989 metais „Gimtojo krašto“ antrajame numeryje po daugelio metų vėl prisimenamas Romas Kalanta ir jo susideginimas. Straipsnyje „Romas Kalanta. Laužas atgimimo naktį“ pateikiami jaunuolį pažinojusių žmonių pasakojimai. Prisiminus 1972 metais gegužės 27 dienos interviu su Romo mama, kur buvo pabrėžiamas Bažnyčios nelankymas, religinių prietarų nesilaikymas, o kaip mirties priežastis įvardyta pablogėjusi atmintis ir sutrikę nervai, E. Kalantienė teigia šito niekada nesakiusi. 1972 metų gegužės 21 dienos „Kauno tiesos“ numeryje spausdintas J. Brėdikio laiškas redakcijai, pasirodo, buvo ne jo, o komiteto darbuotojo. Matome, kad tik praėjus beveik dvidešimtmečiui imta drąsiau ir atviriau kalbėti apie R. Kalantos protestą, nesibaiminant galimų pasekmių – persekiojimų ar suėmimų.
1991 metų gegužės 10 dienos laikraštyje „Kauno laikas“ randame straipsnį „Ėjimas Ugnies ženklais“. Čia aiškiai pateikiamos žmonių nuotaikos lemtingąją gegužės 14-ąją. Žmonės buvo susirinkę dėl savo Tėvynės: „ miesto centre, tarp tūkstančių žmonių, mėginančių parodyti, kad lietuvių dvasia gyva “, „Visa Lietuva bandė praregėti“. Straipsnio autorė, mokytoja, prisimena, kiek baimės pajuto, kai, važiuojant iš ekskursijos namo, į jų autobusą įlipo 2 žmonės, iš kurių vienas dirbo rajono partijos komitete. Tuo metu vienas moksleivių – Rimantas uždainavo: „Ateis vėl Lietuvai diena – Taip sakė Romas Kalanta. Šlovė, šlovė, Romai, tau šlovė!“ Dėl šio savo poelgio mokinys net buvo išprašytas iš autobuso, o pati mokytoja bijojo blogiausio – kad apie šį įvykį bus praneša komjaunimo komitetui ar dar kur aukščiau. Tačiau viskas baigėsi laimingai, ir niekas apie šį įvykį nesužinojo. Laikraštyje aprašyta situacija rodo, kad tai, kas susiję su Romu Kalanta, vertinama kaip pasipriešinimas valdžiai, todėl negali būti toleruotina.
Apdovanotas po mirties
 |
| Romui Kalantai atminti skirtas plakatas |
Devyniolikmetis Romas Kalanta nesusitaikė su sovietine santvarka ir bandoma primesti gyvenimo samprata, todėl išreikšdamas savo protestą 1972 metais gegužės 14 dieną susidegino Kaune, Muzikinio teatro sodelyje. Taip atkreipdamas ne tik savos šalies, bet ir užsienio piliečių dėmesį į Lietuvą bei joje vykstančius reiškinius. Ir nors po šio protesto buvo bandoma susideginimą pateikti kaip psichiškai nestabilaus jaunuolio, sergančio šizofrenija, išpuolį, tačiau Kauno ir visos Lietuvos gyventojai netikėjo skleidžiama propagandine „tiesa“. 1989-aisiais, praėjus septyniolikai metų pro protesto, buvo panaikintos melagingos psichiatrų diagnozės ir neteisingi teismų nuosprendžiai demonstracijų dalyviams. Romas Kalanta tapo „sulaužytosios kartos“ simboliu. Jo vardu Kaune pavadinta gatvė ir mokykla.
2002 metais, minint 30-ąsias susideginimo metines, Romui Kalantai atminti Laisvės alėjoje buvo pastatyta skulptoriaus Roberto Antinio horizontali skulptūrinė kompozicija „Aukos laukas“. Ji žymi jaunuolio susideginimo ir po to prasidėjusio mitingo vietą. Paminklo bareljefe vaizduojamas sudegęs Kauno miesto profilis – simboliškas atminimo ženklas ir R. Kalantai, ir dvasiškai nusiaubtam 1972-ųjų Kaunui, ir hipių kartos jaunimui. 2000 metais R. Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu.
Nuo pat 1972-ųjų kiekvienais metais gegužės mėnesį Lietuvoje yra prisimenamos Romo Kalantos susideginimo metinės. Jų metu Kaune vyksta įvairūs minėjimai, o visoje Lietuvos spaudoje gegužės 14-ąją gausu prisiminimų apie šį pasipriešinimo buvusiai santvarkai ir noro iš jos išsivaduoti simbolį.