Jaredas Diamondas 2005 metais išleistoje knygoje „Žlugimas: kaip visuomenės pasirinko nuopuolį ar sėkmę“ rašo, jog Velykų salų, kurios yra žinomos kaip gigantiškų Moai statulų – galvų, vieta bendruomenė žlugo todėl, kad saloje išnyko miškai.
O miškai išnyko todėl, kad vietos gyventojai naudojo neproporcingai daug miško medžiagos, norėdami pergabenti apie 13 tonų sveriančias akmenines galvas iš vietos kurioje jos buvo iškaltos į kitą salos dalį. Velykų salų bendruomenė susinaikino save.
Apie senųjų visuomenių ir civilizacijų istorijos pabaigą yra parašyta galybė studijų ir monografijų, o bendra tarp jų yra tai, kad visose rašoma apie žmogaus ir gamtos sąryšį ir neproporcingo visuomenių vartojimo, kuris sąlygoja nuosmukį, įtaką žmonių gyvenimui. Romos imperija turėjo „persikelti“ į Rytus, į Konstantinopolį, nes žemės vakarinėje Europos dalyje buvo nualintos ir nebegalėjo išmaitinti didėjančios kariuomenės ir gyventojų poreikių. O Roma buvo gamtos išteklius naikinantis gigantas – kalnakasybos mąstai tada taip išaugo, kad tokį lygį pavyko pasiekti tik XIX amžiuje pramonės perversmo laikais. Kaip rašo istorikas Tomas Hollandas, II a. prieš Kristų, visoje Ispanijoje „buvo iškasta daugybė naujų didelių šachtų. Švino kiekis Grenlandijos ledynuose, iš kurio galima spęsti apie tuo metu nepaprastai padidėjusią švino koncentraciją ore, liudija kokie tiršti dūmai turėjo gaubti žemę“.
Antropologas Josephas Tainteris knygoje „The collapse of the complex societies“ sutinka, kad kuo labiau visuomenės tampa integruotomis ir kompleksinėmis, tuo daugiau joms reikia investuoti į efektyvesnę organizaciją ir pajėgumus tam, kad išlaikyti jau pasiektą lygį. Ką rodo šie procesai? Visuomenės nuolatos ir veltui naudoja didžiulius materialinius ir fizinius resursus norėdamos išsilaikyti ir galų gale vis tiek žlunga. Turime pavyzdžių – Romos imperija, Majų ir Mesopotamijos civilizacijos, pagaliau – Hitlerio Vokietija ir Sovietų sąjunga.
Antikiniai graikų miestai efektyviai išsilaikydavo apsirūpindami save didžiulės Azijos pakraščiuose, tarp kalnų ir dykumų, nevaisingose žemėse. Tačiau gyventojų skaičiaus padidėjimas skatindavo inovacijų vystymąsi ir technologijų raidą žemės ūkyje ir miestų ekonominėje organizacijoje, o tai vesdavo prie gyventojų skaičiaus augimo, gyventojų, kuriuos vėl reikdavo aprūpinti – vandeniu, maistu, būstu. Buvo siekiama efektyvesnių technologinių sprendimų , tačiau galų gale sistema nebeišlaikydavo.
Šumerų civilizacija Mesopotamijoje žlugo todėl, kad druska pakeitė irigacinių sistemų gabenamo vandens būklę. Didėjant gyventojų skaičiui, reikėjo vis daugiau grūdų, kuriems išauginti reikėjo vis daugiau vandens. Irigacijos įrengimų tobulinimas ir technologinės galimybės pakėlė vandens lygį, tačiau kartu iš gilumos buvo pakeltos ir druskos, kurios patekdavo į derlingą sluoksnį ir paversdavo jį nederlinga dykuma. Nors šumerai sugebėjo išvesti rugius, kurie buvo atsparesni druskos poveikiui, tarp 2100 ir 1700 metų prieš Kristų gyventojų skaičius sumažėjo trimis penktadaliais. Šumerai tapo istorija.
Atrodytų kuo mums svarbūs šie pavyzdžiai? Ekonomikos augimas, kurio rodiklis yra Visuminio nacionalinio produkto didėjimas sąlygoja didesnę gamybą ir daugiau produkcijos (menkiarūšės ir pagamintos dažniausiai kur nors Kinijoje) nepaisant to, kad planetos resursai yra riboti.
Jeigu ir mūsų įpročiai nepasikeis, Vakarų civilizacija, paremta nežaboto vartojimo kultūra, taip pat virs istorija.
