„Ar išsaugos emigrantai lietuvių tapatybę?“ - štai tokį klausimą kėlė žymūs švietimo ekspertai, mokytojai, jaunimo lyderiai bei užsienyje gyvenantys lietuviai, susirinkę diskusijoje, surengtoje parodos „Mokykla“ metu.
 |
| Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė
Zenekos nuotrauka |
Kaip tikino Mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė, ši tema itin aktuali, nes penktadalis lietuvių gyvena svetur – ne Lietuvoje. Žiūrint į Europos Sąjungos (ES) šalių duomenis, Lietuvos emigracijos rodiklis yra didžiausias ES (-23). Palyginimui, Airija yra antroji šalis po Lietuvos ir jos rodiklis yra -7. Nors visko piešti vien tik juodomis spalvomis negalima: RAIT tyrimas yra parodęs, kad emigrantai siekia palaikyti ryšius su kitais lietuviais, su Lietuva.
Kaip užsienio lietuvių tapatybė palaikoma šiuo metu? Kokių priemonių įmasi ministerijos, ekspertai, mokyklos, kad lietuviai užsienyje nenusigręžtų nuo Lietuvos? Kokias problemas kelia emigrantai?
Daugiau nei viena tapatybė?
Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nida Poderienė tikino sunerimusi dėl šiandieninio jaunimo: tarptautinis pilietiškumo tyrimas yra parodęs, kad apie 30 proc. aštuntokų pirmiau tapatinasi su pasauliu, tik po to su Lietuva. „Šis rodiklis yra prastesnis nei kaimynų estų, ar lenkų“, - sakė N. Poderienė.
 |
| Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Nida Poderienė
Zenekos nuotrauka |
Tačiau pagal projektą „Renkuosi mokyti!“ mokykloje dirbantis ir vaikus anglų kalbos mokantis Andrius Gailiūnas su tuo nesutinka: keleto tapatybių turėjimas yra neigiamas dalykas. Tai jis patvirtino savo pavyzdžiu: pirmas dvi klases A. Gailiūnas mokėsi Lietuvoje, vėliau iškeliavo į Jungtinę Karalystę, kur baigė mokyklą, o šiuo metu vėl gyvena Lietuvoje, pats moko vaikus anglų kalbos.
„Sąmoningai viduje tikrai nejaučiu ieškantis tapatybės. Manau, kad man natūraliai prigijusios ir lietuvių, ir anglų tapatybės. Esu abiejų kultūrų atstovas“, - apie tapatumą pasakojo A. Gailiūnas.
Jam antrino ir vienas „Global Lithuanian Leaders“ įkūrėjų ir direktorius Mykolas Lepeška: „Nėra taip, kad turime tik vieną tapatybę. Manau, kad turime daug gyvų ryšių su kultūra – ar tai būtų lietuvių, ar italų, ar britų... Manau, kad esame labai įvairūs ir turime labai daug tapatybių“.
Kad kiltų diskusija dėl tapatybės, visų pirma reikia suvokti, kas tai yra, prisijaukinti, susigyventi su ja ir stengtis palaikyti. N. Poderienė atseikėjo gerą kritikos dozę žiniasklaidai, skatinančiai tautinę savinieką, naikinimąsi, o lietuviškumo sinonimais laikančią provincialumą, senoviškumą, nemadingumą. Jos nuomone, į tapatybę ir į lituanistiką reikia pažvelgti moderniai, koja kojon žengti su visomis ugdymo bei technologijų naujovėmis.
Diskusijoje savo gerąsias patirtis ir savus būdais „žinioms“ apie lituanistiką skleisti pristatė dvi mokyklos: Londone įkurta lituanistinė mokykla „Mano pirmieji mokslai“ bei Vilniaus Ozo gimnazija, rengianti nuotolinius lietuvių kalbos kursus.
Abiejų mokyklų mokytojos pasakojo, kad ir virtualioje erdvėje, ir fizinėje vietoje įkurtos mokyklos nuolat plečiasi ir didėja. O mokiniai jose – besidomintys Lietuva, savo pilietiškumą išreiškiantys ir tiesiogiai, ir per simbolius.
Lietuviai Londone – saujelė moderniais metodais veikiančiųjų
Pasaulyje yra apie 177 lituanistinės mokyklos įkurtos maždaug 30 – yje pasaulio valstybių. Tarp jų – ir formalaus ugdymo mokyklos, ir mažos grupelės, ar šeštadieninės mokyklėlės. Per visą pasaulį į šias mokyklėles susirenka apie 8 tūkst. mokinių.
 |
| Londono lituanistinės mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ steigėja ir direktorė Simona Staputienė
Zenekos nuotrauka |
Vienos šių mokyklų - Londono lituanistinės mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ steigėja ir direktorė Simona Staputienė pasakojo, kad įvertinusi savo išsilavinimą ir patirtį, nusprendė kurti mokyklą, kurioje būtų smagu mokytis, kuroje ugdymo procesas būtų suprantamas šiek tiek plačiau: „Kalbą norėjosi mokyti per pasaulio pažinimą, istoriją, meninės raiškos formas“, - sakė S. Staputienė.
2008 m. mokyklėlėje mokėsi 12 mokinių, su jais dirbo dvi mokytojos. Šiuo metu mokykloje – 90 mokinių, su kuriais dirba keturios mokytojos. Kaip tikino S. Staputienė, šiuo metu mokykla galvoja apie plėtimąsi, nes nebetelpa.
„Vienas mūsų pagrindinių tikslų – kamerinė, natūrali aplinka, kurioje vaikas nejaučia streso ir gali visą dėmesį sutelkti į mokymąsi“, -pasakojo S. Staputienė ir pridūrė, jog jaučiasi grįžusi į tuos laikus, kai kaime vaikai rinkdavosi į kokią kaimo trobą ir kartu mokydavosi.
Mokymas mokykloje „Mano pirmieji mokslai“ yra projektinis. Kiekvieną mėnesį nagrinėjama vis kita tema, o tai – pagerina įsiminimą, nes praktinė veikla, pasak S. Staputienės, yra daug geriau įsimenama: „Jei vaikas kažką daro praktiškai, jis atsimena apie 90 proc. Jei klauso ar skaito – tik 20.“
Daug dėmesio skiriama ir ikimokyklinukų ugdymui, nes jiems lituanistinė mokykla – tikrąja to žodžio prasme pirmoji gyvenime. „Šį laiką itin svarbu išnaudoti tinkamai, kol vaikams dar nepradėta į galvas teigti informacija anglų kalba“, - sakė S. Staputienė.
Mokyklėlėje mokiniai skirstomi į ne didesnes nei 10 vaikų grupes pagal panašius gebėjimus, o su pačiais mažiausiais dirba net po kelias mokytojas. Reikalaujama, jog tėvai taip pat aktyviai prisidėtų prie mokymo ir mokymosi proceso.
S. Staputienė džiaugėsi, kad Vytauto Didžiojo Universiteto mokslininkų alikti tyrimai parodė, kad mokyklos „Mano pirmieji mokslai“ 5-6 m. mokiniai pralenkė Lietuvoje gyvenančius, vienakalbius, lietuviškas mokyklas lankančius vaikus: paiškėjo, jog dvikalbių vaikų pasakojimai ilgesni žodžių ir sakinių skaičiumi. Be to, jie rišliau dėlioja sakinius nei vienakalbiai, tačiau nusileidžia aktyvaus žodyno turtingumu.
Mokymasis nuotoliniu būdu – iš idėjos
Diskusijoje pristatytas ir Vilniaus Ozo gimnazijos nuotolinio mokymo sistema, kurios pagalba 8-12 klasių mokiniai gali mokytis lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, etnokultūros.
Nuotolinio mokymo eksperimentus Vilniaus Ozo gimnazija pradėjo dar pries dešimt metų, o šiuo metu nuotolinių pamokų klausytojų skaičius nuolat auga, didėja, kartu kyla ir poreikis. Praėjusiais metais 8-12 klasėse mokėsi apie 150 mokinių, o šiemet užregistruoti 364 mokiniai.
 |
| Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Šlapelienė
Zenekos nuotrauka |
Kaip pasakojo Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aušra Šlapelienė, vaikai klasėse suskirstyti po trisdešimt mokinių. „Taip, tai didelis skaičius, tačiau mokome ir taip, nes visiems norintiems nėra kur mokytis. Vaikus priimti į mokyklą prašo ir tėvai, nori, kad vaikai neprarastų vienerių mokslo metų“, - pasakojo apie nuotolinio mokymosi poreikį mokytoja ir pridūrė, kad nors vietų ir neturi, visvien priima.
Mokytoja patikino, kad valstybė turėtų labiau rūpintis lituanistikos politika ir laikytis vieningos krypties: „Vasaros viduryje patvirtinta nauja mokymosi formų tvarka: bendravimui su mokiniais skirtos penkios dienos per savaitę, tačiau vėliau patvirtinami nauji dokumentai, kuriuose teigiama, kad savarankiškoms konsultacijoms skirta tik apie 40 proc. viso mokymosi laiko, o to - tikrai negana“, - apie netvarką priimant teisės aktus pasakojo A. Šlapelienė. Ji pridūrė, kad gimnazijos direktorius šiuo atveju palaiko mokytojus, ir leidžia dėl nuotolinio pamokų laiko ir krūvio spręsti patiems mokytojams.
„Mokomąja medžiaga, užduotimis, veiklomis, provokuojame mokinių pokalbius, domėjimąsi savimi, lietuvybe. Siekiame, kad mokymosi procesas vyktų per kuo įvairesnę medžiagą, kad būtų pateikta kuo daugiau vaizdo įrašų bei virtualių mokytojų prisistatymų“, - pasakojo A. Šapelienė.
Ji tikino pastebinti, jog jos mokiniai laukia vizitų į Lietuvą, „pas savuosius“ – artimuosius, šeimą, draugus, kad namais laiko „Lietuvą“, savo prisirišimą prie lietuviškų simbolių reiškia per lietuviams brangias spalvas.
Svarbiausia palaikyti motyvaciją
Vilniaus Ozo gimnazijos mokykloje nuotoliniu būdu besimokančių vaikų skaičius nuolat didėja. A. Šlapelienės nuomone, nuotoliniu būdu mokosi ir išvykusių diplomatų, ir atašė vaikai. Nuotoliniai kursai jiems reikalingi tik dėl lietuvių kalbos. Antroji kategorija, kaip išskyrė A. Šlapelienė, emigrantų, išvykusių užsidirbti vaikai. Kadangi jie planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, vaikams būtų gerai neatitrūkti nuo lietuvių kalbos.
 |
| „Global Lithuanian Leaders“ įkūrėjų ir direktorius Mykolas Lepeška
Zenekos nuotrauka |
„Kai baigsiu mokyklą, kursiu verslą ir trauksiu Lietuvą iš duobės“, - tai žodžiai 12 m. pyplio, kuriuos pacitavo M. Lepeška. Anot jo, šis atsakymas į klausimą „Ką veiksi užaugęs?“ iliustruoja, kad užsienyje gyvenantys vaikai nepamiršta Lietuvos, regi ją kaip būsimą gyvenamąją vietą. Anot M. Lepeškos, kai kuriais atvejais vaikų požiūris į gimtąją šalį daug šviesesnis nei jų tėvų, kurių jau tikriausiai nebegalima laikyti patriotais.
Tačiau nepaisant kelių gražių pavyzdžių, mokinių lituanistinėse mokyklose mažėja. Mokinių apklausos parodė, kad šių mokyklų mokinių motyvacija mokytis lietuvių kalbos nėra pakankama. Su kuo tai galima sieti?
Kaip vieną priežasčių ekspertai nurodo mokymosi tradiciškumą ir nepatrauklumą. Kitas dalykas – per dideli krūviai. Daugeliui mokinių lietuvių kalba tampa trečiąja kalba, kurią reikia mokytis vartojant užsienio kalbą. Dar viena priežastimi laikomas tėvų abejingumas, bei nepatriotiškumas, nesugebėjimas uždegti vaikus.
A.Gailiūno nuomone, svarbiausias dalykas – motyvacija, kuriai esant kalba tampa prioritetu, kyla noras bendrauti. Anglų k. mokytojo nuomone, reikia nuolat skatinti vidinę motyvaciją būti Lietuvos atstovais, mokytis lietuvių kalbos.
Padėtį pakeistų ir pasikeitimai užsienio šalių egzaminų sistemose. S. Staputienė pasakojo, jog šiuo metu Jungtinėje Karalystėje keičiasi egzaminų tvarka, įsigaliosianti 2015 m.
„Lietuvių kalbos egzamino įtraukimas skatintų lietuvius mokytis lietuvių kalbos, nes jis būtų įtrauktas į sąrašus ir būtų pripažintas. Lietuvių bendruomenė prieš pora metų atliko didelį darbą ir surinko duomenis, 9 tūkst. tėvų parašė laiškus, kuriuose prašė įvesti lietuvių kalbos egzaminą, tačiau tuo metu teigiamo atsakymo negavo“, - pasakojo S. Staputienė.
Jos nuomone, dabar – pats tinkamiausias laikas pabandyti įsikišti į svarstymus Jungtinėje Karalystėje ir iš to gauti naudos. Galimybė gauti gerą pažymį iš užsienio kalbos, sumasintų lietuvius jos mokytis.
Kristina Urbaitytė
 |
Šis straipsnis yra dalis straipsnių ciklo Tapatybės puoselėjimas globaliame pasaulyje, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.