Petras Vyšniauskas (g. 1957 m. birželio 11 d., Plungėje) – džiazo muzikantas, saksofonistas, klarnetistas, LMTA Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto Džiazo katedros docentas, Plungės garbės pilietis, Lietuvos muzikų sąjungos narys, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius.
Petras Vyšniauskas mokėsi Plungės I vidurinėje mokykloje, kartu baigė Plungės vaikų muzikos mokyklą. 1972 m. įstojo į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, po to – į Lietuvos konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 1977–1986 m. dirbo – Vilniaus estradinių orkestrų ir ansamblių susivienijime, 1986–1991 m. Filharmonijos džiazo kvarteto artistas, 1988–2003 m. – LMA vyr. asistentas, nuo 2003 m. – docentas.
Yra tarptautinių konkursų žiūri narys. 1982 metais debiutavo Birštono džiazo festivalyje vėliau legendiniu tapusiu P. Vyšniausko kvartetu ir laimėjo pagrindinį prizą. 1983 m. Visasąjunginiame estrados konkurse jo kvartetas tarp kelių tūkstančių kitų įvairaus žanro grupių pelnė II premiją (I premija niekam nebuvo skirta). P. Vyšniauskas buvo išrinktas geriausiu Tarybų Sąjungos saksofonininku, turėjo Metų džiazo muzikanto ir Lietuvos geriausio saksofonininko titulą.
Petras Vyšniauskas – pirmasis lietuvių džiazo muzikantas, koncertavęs Australijoje ir džiazo tėvynėje – JAV (1995). P. Vyšniauskas dalyvavo prestižiniuose džiazo festivaliuose Detroite (JAV), Berlyne (Vokietija), Ciuriche, Ženevoje (Šveicarija), Perthe (Australija), Pori (Suomija), Varšuvoje (Lenkija), Niujorke, Vilniuje, Kaune ir kt. P. Vyšniauskas koncertuoja ne tik su džiazo, bet ir su liaudies bei akademinės muzikos atlikėjais. Daugelio šalių kompozitoriai savo kūrinius rašo Petrui Vyšniauskui, o jo kūriniai skamba daugiau kaip 50 dramos teatro spektaklių, filmuose, Lietuvos ir Vakarų Europos šalyse. Yra pelnęs begalę šalies ir tarptautinių apdovanojimų. Geranoriškas, mylintis tėvynę žemaitis grynuolis.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Kaip tvirtina mano sesuo Adelė, Plungėje, būdamas 3 metų jau grojau akordeonu sėdėdamas ant namo laiptų iš gatvės pusės,kad visi matytų ir girdėtų.Klydau ir abejojau daug, bet niekada neieškojau. Muzikantui svarbu atsirasti laiku ir vietoje. Pataikyti į laiką. Manau, man pasisekė, esu laimės kūdikis.Visada žinojau, kuo būsiu, taip sutaupiau daug laiko, kurį vėliau išnaudojau praktiniams užsiėmimams ir pirštų miklinimui su muzikos instrumentais. Kartą vaikystėje nugaišo kaimynų ožkytė, mes vaikai, ją nutarėme palaidoti. Atsimenu buvo daug gėlių, vainikų, o aš grojau... Po daugelio metų gimė kompozicija ,,Turėjo bobutė žilą oželį“, kuri buvo įrašyta ir išleista LP apie 1984 m. ,,Melodija‘‘plokštelių firmoje Vilniuje.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Jų turiu daug ir ne tik iš muzikos pasaulio.Mano tėvai,broliai,seserys.Lakūnai Darius ir Girėnas, J. Kairys, alpinistas V. Vitkauskas, mano pirmasis muzikos mokytojas P. Škimelis, Č.Parkeris, C.Basie, P.Budginas, V.Nemaniūnas, prof.P.Narušis, prof.S.Šiaučiulis, J.Milašius, A.Kužmarskis, prof. A. Budrys, Maironis, F. Rable, V. Mačernis ir daug kitų. Kiekvienas iš jų man darė įtaką, dažnai jiems to net nenujaučiant. Žinoma nekalbu apie rašytojus, kurie jau buvo mirę. Klausiate kodėl? Tai stiprios asmenybės. Jaunam žmogui visada reikia autoritetų. Dailininkai savo kūrybinio kelio pradžioje kopijuoja žymiausius, muzikai bando atkartoti garsiausius, aktoriai semiasi iš populiariausių. Visada reikia orentuotis į stipriausią, aukščiausią, geriausią, nuoširdžiausią r pasitikėti savimi. Tada tobulėsi. Grodamas su blogais muzikantais ne ką peši.
Kas jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Aš esu profesionalas. Jeigu lauksiu pakol man ateis įkvėpimas, galiu ir nesulaukt. Taigi esu pasiruošęs, kaip gydytojas, bet kuriuo paros metu išsitraukti savo geležį ir įpūsti jame ugnį. Nesu kompozitorius, manau, kompozitoriams sunkiau. Svarbu neįprasti laukt... įkvėpimo. Žmogaus gyvenimas žemėje yra trumpas. Man 55 m., kažką pradedu suprasti, suvokti. Kartais, kai nueinu į svečius, žmonės būtinai paleidžia džiazo muzikos įrašų, taip manydami, kad man patiks, arba užveda pokalbį apie džiazą. Bet man visą savaitę koncertavus taip norisi tylos... Ir kalbėtis visai ne apie muziką norisi. Be muzikos, gyvenime yra ir kitokių dalykų. Bet aš esu profesionalas.
Esu visada pasiruošęs. Kaip šuo. Jeigu puls - kąsiu. Mano šautuvas (saksofonas) visada užtaisytas. Visada patiko klasikinė muzika. Man jos reikia kaip vandens, reikia. Hildegard, Bachas, Bartulis, Martinaitis...
Radau lapelį,kuriame parašyta:
- Kas jūsų manymu yra menininko varomoji jėga?
- Baimė ir tingėjimas. Jei kas nors tau liepia kažką daryti - ne. Tu turi turėti laisvo laiko.
Vidinio laisvo laiko, kuris visiškai nepriklauso nuo to, ar tu sėdi visiškai nieko neveikdamas, ar nuo ryto iki vakaro kapoji malkas. Tik tuomet ateis suvokimas, kad būtinai reikia kažkokį dalyką padaryti.
Niekad nežinai, iš kur tai ateina. Supranti, kad taip turi būti ir kai pasižiūri atgal- daug darbų, bet tarsi ir ne aš juos padariau.
Kaip A. Tarkovskio filme ,,Andriejus Rubliovas“, kai suskamba ką tik nulietas varpas. Herojus bėga ir sako: ,,Tėvas man jokios paslapties nepaliko“. O varpas skamba.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Jaunimas visais laikais yra toks pat. Jau 25 metai dirbu LMTA su studentais, taigi esu visą laiką jaunimo tarpe. Nieko blogo negaliu pasakyti. Nesu iš tų, kurie sako:- O mūsų laikais tai būdavo, o dabar,t as šiuolaikinis jaunimas...
Kai ligoniui skauda kokia nors kūno dalis, jis tai jaučia. Aš apie jaunimą net negalvoju. Jaunimas yra mūsų dalis. Kaip viena. Kas būtų Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o ir kiti Lietuvos universitetai be jaunimo? Man net pagalvoti baisu.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Labai sutaupo laiko. Tai yra tiesiog patogu. Man būtų įdomu pažiūrėt į tą visuomenę, jei kokią savaitę išjungtų elektrą? Kas atsitiktų? Juk dar taip nesenai vienkiemiuose degdavo žvakės. Dažnai pastebiu, kad koks nors žmogus eidamas į susitikimą su vienu ar kitu asmeniu, būtinai bus užmetęs akį į ,,Google“, o juk anksčiau tą privilegiją turėjo tik KGB. Mano kartos žmonės ne taip spėriai surašo tekstą kaip jaunimas, per 1 sekundę du ir daugiau žodžių.Vis tiek ne greitis yra svarbiausia, o kokybė. Minties, žodžio kokybė. Štai čia infotechnologijos įpila prastos kokybės degalų. Dėl to mažėja žmonių bendravimas, prastėja kalbos kokybė ir piliečių santykiai. Svetimėjame.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
JAV džiazo žurnalistų asociacijos prezidentas, prodiuseris, rašytojas Howard Mandel po mano pasirodymo festivalyje ,,Visions“ Niujorke 2007 m. rašė: ,,Mano galva, lietuvis saksofonininkas sopranas Petras Vyšniauskas yra vienas originaliausių ir giliausių atlikėjų grojančių šiuo instrumentu...“.
Arba pavartę 2004 metų pasaulinę Tod. S. Jenkins džiazo enciklopediją ,,Free Jazz And Free Improvisation: An Encyclopedia“ tarp daugybės pasaulio garsenybių Jūs rasite tik vienintelę, mano lietuvišką pavardę.
Ką visa tai man reiškia? Ar aš čia giriuosi ? Deja ne, aš tik didžiuojuosi mano mokytojais, kuriais pasitikėjau. Kadangi mes esame pradėję tirpti kaip tauta, tokie dalykai man teikia stiprybės ir pasididžiavimo, nežeminant kitų tautų, gal net priešingai. Ansambliuose, kuriuose groju, Jūs visada rasite skirtingų tautybių, skirtingų rasių ir žemynų atlikėjų: žydų, japonų, rusų, švedų, suomių, lenkų , armėnų, turkų, austrų, italų, vokiečių, prancūzų, korėjiečių, arabų, vengrų, nepaliečių, gruzinų ir t.t. Kodėl ruduo yra gražus, todėl, kad rudenyje yra daug spalvų.
2007 m. man teko laimė dalyvauti didžiuliame tarptautiniame projekte ,,Melodie for Peace“. Paryžiaus UNESCO būstinėje ir Niujorko filharmonijoje mes, 20 valstybių ir tautybių atlikėjai, beveik dvi savaites kartu muzikavome, bendravome ir lietuviška spalva labai gražiai įsiliejo į bendrą tautų paveikslą. Tai geriausia reklama mūsų valstybei, kokia tik gali būti. Tautinės tapatybės išlaikymas yra tęstinumas tų darbų, kuriuos pradėjo mūsų tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai. Pavyzdžiui, mano senelis ėjo į bažnyčią, mano tėvas ėjo į bažnyčią, ar aš turėčiau neiti? Tai yra tęstinumas. O juk daugelis šiandien yra nutraukęs tą tradiciją. Ryšį su tais iš kurių pats esi atėjęs, nešioji vieną ar kitą jų būdą, savybes. Aš gyvenu Lietuvoje. Čia yra atsakymas į Jūsų antrą klausimą.
Kita vertus, ar daug šiandien turime žmonių, kurie savo darbus skiria Tėvynei? Visi tie, kurie norėjo skaniai, daug ir greitai prisivalgyt, išpampo ir papilkėjo, iš jų eina prastas kvapas ne tik iš burnos, jie automatiškai sutrupės, jie jau trupa. Kai matai jauno žmogaus žvilgsnį, o žvilgsniui stipriai virš 90 metelių ir akyse vien tik pinigai, tai...ką čia ir besakyt. Šviežio oro įsileist visada sveika, bet įsileidžiama sunkiai.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Man pasisekė, turiu dvi galimybes bendrauti su žmogumi.Viena galimybė yra bendrauti garsais scenoje. Kita – žodžiais gyvenime. Pirmenybę teikiu muzikiniam pokalbiui scenoje. Jei scenoje puikus pašnekovas, tada įvyksta stebuklas. Abiejų ,,rūšių‘‘ pokalbyje svabiausi yra tie patys reikalavimai. Atvirumas, įsiklausymas, nedemonstruoti savo AŠ, pasitikėti pašnekovu, geranoriškumas, pirmenybė kitam (muzikiniame variante taip darau visada, neperėkt pašnekovo, padėti, pritarti, akomponuoti, pagelbėti). Atiduoti nesigailint. Tačiau kalbėtis einu ten, kur noriu, kur mane traukia ir su kuom noriu. Tą ir darau.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Jie yra patys svarbiausi. Tas laikotarpis tave formuoja.Užsimerkiu ir matau labai daug įvairiausių dydžių muzikos instrumentų. Girdžiu, kaip žemaičiai ,,kalnus“ gieda. Tarmė. Dounėninkų. Nuostabi, tiršta spalvų ir kvapų gamta. Medžiai, upeliai,žuvys (šlakiai, kiršliai), grybai: kepti baravykai ant žarijų su druska ir namine grietine, Mamos išsuktas kastinys..., Tėvas užmiršęs pirštines, žiemos metu veža mane 18 km. su motociklu kažkur groti 3 paroms. Ledo ritulys, ieties metimas, boksas, rankinis, futbolas, kvadratas, pirmas saksofonas... Grojimai. Gimtadieniuose, laidotuvėse, vestuvėse, vardadieniuose, vidurinės mokyklos grupėje ,,Žemaitėliai“, šokiuose ,,kulturkėje“, Plungės pučiamųjų orkestruose, restoranuose, gatvėse, gamtoje, vaikų muzikos mokykloje.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Šiandien žmogus turi ką rinktis, bet nepaslenka. Paradoksas. Darbininkų ir valstiečių klasė, dominavusi SSRS atpratino dirbti, todėl labai tikiuosi iš jauno žmogaus ryžtis darbams, kurie laukia čia Lietuvoje. Atsitiktinumai prasideda pasirinkus laisvę kaip vedlį. Tačiau laisvė yra didžiulė asmeninė atsakomybė. Laisvė nereiškia - ką noriu, tą darau.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
VERTIKALĖ. Kai groju Dievui, gaunu pasitikėjimo,,ramybės ir pilnatvės.
HORIZONTALĖ. Kai groju žmonėms, gaunu aplodismentų, pavydo, neapykantos, ordinų, premijų, šmeižto, gėlių, garbinimų ir apkalbų.
Sako, netikintis muzikantas labai daug pinigų uždirba.