 |
| Kuriančios Anykščių aštuntokės ir buvusi Kauno aštuntokė V. Palčinskaitė |
Lapkričio 22-osios popietę A. Vienuolio memorialiniame name-muziejuje Anykščiuose viešėjusi poetė ir dramaturgė, šių metų Vaikų knygos Karalienė Violeta Palčinskaitė, susitikusi su eiles ir prozą rašančiais Anykščių paaugliais, padarė jai pačiai itin malonią išvadą: Anykščiuose vaikai tikrai skaito knygas. O prieš 55 metus ją pačią kurti skatinęs Antanas Žukauskas-Vienuolis irgi ragino: skaityk, tada ir rašyti seksis.
Klausydamasi šiuolaikinės mokyklinės kūrybos, kuria kaip savo pomėgio vaisiais su viešnia pasidalijo Jono Biliūno gimnazijos aštuntokės, V. Palčinskaitė iškart įžvelgė, kad taip rašyti gali tik skaitantys moksleiviai.
„Be to, jie tikrai turi gerą mokytoją“, – sakė žinoma poetė, taip pradžiugindama jaunąsias anykštėnes į literatūros popietę „Žodis augančiam talentui“ palydėjusias mokytojas Dalią Andriuškevičienę ir Virginiją Žalatkovienę.
Kalbėdamasi su gimnazistais, viešnia buvo itin atvira ir prisipažino patirianti tokių pačių rūpesčių, kaip ir pamokas ruošiantys paaugliai. Kartais ir jai tiesiog būtina parašyti, nors tuo metu nėra nei ūpo, nei įkvėpimo, todėl vadinti kūrybos gyvenimo malonumu ji neskuba.
Tiesiai šviesiai paklausta apie savo gyvenimo prasmę, daugiau kaip 30 knygų išleidusi vaikų literatūros kūrėja prasitarė, kad jai, jaunystėje išsiskyrusiai, neteko auginti vaikų ir džiaugtis anūkais. Todėl kaip svarbiausią ji įvardino savo tiesioginį darbą – literatūrinę kūrybą, džiaugdamasi, kad jos eiles ir po kelių dešimtmečių skaito ir deklamuoja.
Išgirdusi klausimą, kodėl Lietuvoje poezijos skaitytojų gretos retėja, V. Palčinskaitė sakė ir pati nesuprantanti šiuolaikinės poezijos, todėl negalinti jos su malonumu skaityti. Klasikinio ir skambaus eiliavimo meistrė stebėjosi, kaip galima vadinti eilėraščiu ar net dainuoti posmus, kuriuose nėra nei rimo, nei ritmo.
V. Palčinskaitės viešnagė buvo skirta Anykščiuose šiemet minimiems rašytojo Antano Vienuolio metams, pažymint jo gimimo 130-metį ir atmenant mirties 55-metį. Šalia kitų savo gyvenimo misijų A. Vienuolis buvo žinomas kaip jaunųjų kūrėjų įkvėpėjas, skatinęs rašyti. „Jei savyje jauti kūrybos kibirkštėlę, privalai ją įpūsti iki degančios ugnies“, – ši anykštėno rašytojo mintis, pasklidusi kaip jo linkėjimas, ne vieną, ją išgirdusį, XX a. antrojoje pusėje paskatino kurti.
 |
| V. Palčinskaitė (kairėje) A. Vienuolio memorialiniame name-muziejuje su muziejininke R. Urboniene |
1957 m. pavasarį Violeta Palčinskaitė, tuo metu Kauno S. Nėries vidurinės mokyklos aštuntokė, atsiuntė savo eilėraštį 75-metį šventusiam A. Vienuoliui. Tuo metu rašytojas ir jai parašė asmeninį padrąsinantį laišką, skatindamas nesijaudinti, jei kol kas nesiseka, daugiau skaityti, o talentas vis vien atsiskleis. A. Vienuolio muziejuje išlikusios to susirašinėjimo kopijos, dovanotos V. Palčinskaitei, nuo šiol jai vis primins apie tokio palaikymo svarbą, ieškant savojo kūrybos kelio.
Tuos palinkėjimus jaunystėje išgirdusi poetė dabar tęsia tą pačią A. Vienuolio misiją – padrąsinti jaunuosius. Todėl anykštėnams ji atskleidė ir vieną labai svarbią savo kūrybinės sėkmės paslaptį: kaskart ką nors rašant, tiesiog būtina įsižiūrėti ir įvardinti smulkias detales, užuot gražiais žodžiais aprašinėjus apibendrintą vaizdą.
Viešėdama Anykščiuose, kurių nematė jau keletą dešimtmečių, V. Palčinskaitė čia irgi ieškojo naujų įkvėpimo šaltinių bei patirčių.
Pati būdama „trečios kartos kaunietė“, grynas miesto vaikas, ji aplankė Jono Biliūno memorialinę sodybą-muziejų Niūronyse, saugančią šimtametę kaimo dvasią, susipažino su Antano Vienuolio memorialinio namo ekspozicija. Viešnia taip pat apžiūrėjo Stanislovo Petraškos akmens tapybos parodą ir Sakralinio meno centro bei Angelų muziejaus ekspozicijas, o prisilietusi prie vieno Anykščiuose eksponuojamo Leono Striogos sukurto angelo patikėjo jam globoti savo kūrybines svajones.
 |
| „Trečios kartos miestiete“ save vadinanti poetė J. Biliūno tėviškėje Niūronyse pažino senojo Lietuvos kaimo dvasią |
Nuotraukos Tautvydo Kontrimavičiaus