Elena Karnauskaitė. Ievos laiškai iš Galudienių miesto: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 176 p.
 |
„Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ – taip vadinasi pirmoji poetės Elenos Karnauskaitės eseistikos knyga, artima prozai bei stebinanti puikiu humoro jausmu, ironija ir autoironija. Knygoje sukurtas naujas tipažas – Ieva, rašanti laiškus iš Galudienių miesto (Palangos) ir kitų Europos vietų – tarsi lieka knygos puslapiuose, tačiau, pasak autorės, šią Ievą galima atpažinti kiekvienoje moteryje, ir ne tik.
Daug kas galėtų pasiduoti pagundai tapatinti knygos autorę ir knygos veikėją Ievą iš Galudienių miesto. Ir iš tiesų Ieva kartais panaši į autorę – kaip ir Ieva, Elena Karnauskaitė (g. 1964) yra poetė, pedagogė, gyvena „Galudieniuose“ (knygoje taip vadinama Palanga), daug keliauja, o knygoje sukurtoje Ievos aplinkoje skaitytojai atpažins vieną kitą žinomą žmogų ar vietą, ar net patys save.
Laiškų autorė Ieva, keliaudama po pasaulį, tolimą ir artimą, lankydamasi kultūros renginiuose ar bendraudama su žmonėmis, tiek į kitus, tiek į save pačią žvelgia kritišku, kartais ironišku žvilgsniu. Taikli autorės akis pastebi, kas aplinkoje ir žmonėse ne taip, kas dvelkia falšu ir kiču, ir apžaidžia tas situacijas taktiškai, su humoru. Ji žavi moteriškumu ir noru pažinti bei suprasti. Ieva per pasaulį ir žmones „keliauja“ lengvai, žaismingai, svarbiausi jos ginklai – ironija ir autoironija. Tačiau šiais ginklais nesiekiama nieko įžeisti ar sužeisti, tiesiog siūloma pažvelgti į save ar kitus ir akimirką susimąstyti arba bent nusišypsoti.
Ievos laiškuose daug keliavimo, judėjimo, o kartu ir su kelionėmis besikeičiančio gyvenimo, mąstymo: „Kas atsitinka, kai grįžti namo iš svetur? Atrodytų, patį brangiausią turtą – save – saugiai parsigabenai. Ir vis dėlto? Matuojies paliktą gyvenimą kaip praėjusios vasaros drabužius prieš naują sezoną ir tyliai galvoji: šitas dar nieko, tą atiduosiu seseriai, tą kaimynei, tas kažkoks išaugtinis, tą reiktų išmesti, bet gaila, dar naujas, dieve mano, šitas bjaurus be galo, negi aš pati pirkau ir netgi dėvėjau?“
Nemažai čia rasime ir Vilniaus: „O Vilnius beveik visada man mielas. Šį kartą miestas pasirodė ypatingai kerintis. Ir ne dėl „to Aido, to Marčėno“ pastebėjimo: „Myliu Vilnių, nes jis / išskaptuoja iš stuobrio poetą.“ Deja, teko pažinti nemažai pinokių, garantuoju, kad vienas kitas ir dabar „Suokalbyje“ trinas. Bet bala nematė jų šiandien. Šiandien pakylu Pilies gatve link Rotušės. Pavasario vėjai seniai išpustė nuostabiąsias ledo skulptūras, atverdami erdves tiek akiai, tiek sielai. Šiandien einu „podiumu“ link Trakų gatvės, minkštas vakaras pamažu gaubia miestą ir žmones, gal būtent dėl tokių akimirkų ir verta sugrįžti iš kitų kraštų? Kad ir neilgam.“
Tačiau „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ nėra tik kelionių esė, knygoje daug kultūrinės aplinkos, kurioje nuolat šmėžuoja literatūra, literatūriniai renginiai – čia ir tekstas apie Vilniaus knygų mugę, apie „besikeičiantį privalomų knygų sąrašą“, ir Poezijos pavasarį, pasakas ir t.t.