Sako, nesvarbu, kur keliausi, visuomet su savimi nešiosiesi tą pačią širdį – džiaugsmus ir skaudulius, prisiminimus bei apmąstymus. Taip, žinoma, jokie kalnai savo didybe ilgam nenumalšins liūdesio, o vietoj tuštumos širdyje nepasistatysi piramidžių. Tačiau neregėti pastatai, neįprastai gestikuliuojantys žmonės, pirmąsyk matomi paveikslai padeda atsiskleisti tam, ką kasdien vaikščiodamas tomis pačiomis gatvėmis nei nežinojai savyje turįs.
Ruduo Romoje kitoks nei Vilniuje. Vilnius truputį melancholiškas, užtat be galo savas. Švelni dulksna virš nuo lietaus išblukusių lapų, ištuštėję skverai bei už juodų paltų apykaklių veidus slepiantys praeiviai puikiai dera su tuo, kas vyksta mano vidiniame pasaulyje. Ten truputį vėsu, tačiau nestinga grožio pajautos bei ramybės. Melancholija apraizgo dienas tarytum rūko gijos medžius nuo drėgmės patamsėjusiais kamienais.
O Italijoje rūko beveik nėra. Ir žmonės nesislepia kiekvienas savo pasaulyje – jų mintys dažniausiai ne sugula ant dienoraščio puslapių, o aidi gatvėse ir restoranuose, padailintos jaustukais bei ištiktukais. Ir junti, kaip tas gyvybingumas, kurį miestas, regis, spinduliuoja, įsikuria tavo paties viduje, sušildo. Juokiesi garsiau, dažniau pastebi ne tik vidinį, bet ir išorinį pasaulį. Be to, savo nuostabai supranti, kad visada to norėjai.
Bet Roma tiek žavi, kiek baugina. Niekur kitur tolima praeitis neatrodo esanti taip arti, kaip Romoje. Vaikščiojant tarp Foro Romano griuvėsių, žengiant ant akmenų, kuriuos prieš daugybę šimtmečių čia nešė žmonės, jautę, kaip saulė šildo nugarą lygiai taip pat, kaip tu jauti dabar, nepaisant šilumos pašiurpsti.
Regis, tuoj išgirsi šurmulį, lotyniškus šūksnius, kanopų kaukšėjimą. Žmonių skruostai degs raudoniu, jų nenuilstančioms širdims pumpuojant kraują. O juk tos širdys mirė drauge su lotynų kalba, tuo tarpu tu kaip niekad stipriai smilkiniuose jauti ritmišką tvinksėjimą. Jautiesi palaimintas ir drauge prakeiktas, esąs maža bangele vandenyne, už keleto akimirksnių vėl išnyksiančia povandeninėse srovėse.
Grįžti į ūkanotą Vilnių, kupinas naujų suvokimų, lydimas sustiprėjusios laiko tėkmės nuojautos, atsiverti sąsiuvinį ir rašai. Nes arkų statyti nemoki, o išnykti bijai.