 |
|
Zenekos nuotrauka |
Siūlome pokalbį su psichologe Justina Kaliatkaite apie priklausomybe sergančių žmonių artimuosius: jų problemas, dilemas ir galimybes.
Sakoma, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Kita vertus, tai reiškia, kad didelę įtaką daro ir jo artimieji, ar ne?
Kai mums artimas žmogus suserga, mes darome viską, kad jam padėtume, ieškome veiksmingiausių gydymo būdų ir kt. Savaime suprantama, jog taip pat elgiasi ir priklausomo žmogaus artimieji. Tačiau priklausomybės ligų atveju esama paradokso – įprasta artimųjų pagalba, deja, labai dažnai priklausomam žmogui padeda ne sveikti, bet toliau sirgti.
Priklausomybei progresuojant, žmogui darosi vis sunkiau atlikti kasdienius uždavinius bei būti atsakingas, kol ilgainiui jis tampa visiškai nepajėgus jų išpildyti. Tuo tarpu artimieji mobilizuoja savo pajėgas ir stengiasi užglaistyti galimus neigiamus svaigalų vartojimo padarinius. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus nebejaučia atsakomybės darbe, jei dėl užgėrimų periodų atsiranda pravaikštos, artimieji patys skambina į jo darbovietę, pasakodami tokį elgesį pateisinančias sukurtas istorijas. Be to, priklausomybė juk „kainuoja“, o mokama iš šeimos biudžeto. Artimieji kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų ekonominių sunkumų. Pavyzdžiui, itin dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio vyro žmona pradeda dirbti keliuose darbuose.
Tačiau sunkumai darbe – tik viena gyvenimo sferų, kuriose dėl priklausomybės atsiranda problemų bei kaupiasi praradimai. Iškyla grėsmė priklausomo žmogaus socialiniam statusui bei jo turimiems socialiniams kontaktams. Tuo tarpu artimieji paprastai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti darnios, sveikos šeimos regimybę bei žlungantį priklausomojo kaip patikimo žmogaus įvaizdį. Todėl apmoka besikaupiančias priklausomo žmogaus skolas. Ilgainiui dėl nevaldomo priklausomo žmogaus elgesio vis dažniau neigiamai atsako į draugų ar artimųjų kvietimus pasisvečiuoti, vėlgi argumentuodami netikromis istorijomis. Šitaip visa šeima pamažu pradeda izoliuoti save nuo išorinio pasaulio.
Arba dar vienas pavyzdys – priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji patys nugabena jį į kliniką detoksikacijai arba pastarąją procedūrą suorganizuoja tiesiog namuose.
Apibendrinant daugeliu minėtų atvejų tokia pagalba priklausomam žmogui tiesiog sudaro patogias sąlygas vartoti. O kai patogu, kam reikia ką nors keisti? Priklausomas žmogus neigia savo ligą ir tampa gudriu manipuliatoriumi. Neretai jis jaučiasi auka ir pats įtiki, kad svaigalai yra vienintelis būdas atsipalaiduoti ir kompensuoti „pasaulio neteisybę“. Norint atsisakyti tokios iliuzijos, reikia, kad jis pradėtų jausti, jog jo gyvenimo būdas susijęs su skaudžiais praradimais ir nepatogumais.
Labai kraupiai skamba ypač artimiesiems, kai jiems sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą, viena vertus, jis gali rizikuoti ir leisti brangiam žmogui visiškai degraduoti arba nuspręsti, kad čia unikalus atvejis, ir rūpestis bei meilė įveiks visas kliūtis.
Artimieji išsigąsta išgirdę, kad priklausomam žmogui reikia leisti patirti visas priklausomybės pasekmes. Nelengva priimti ir tai, jog toks žingsnis nesuteikia garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Kiekvienas žmogus turi savo „dugną“: vienam priklausomam žmogui, idant atsirastų motyvacija keistis, pakanka netekti darbo, įsisąmoninti aplinkinių žmonių kančias, kitam reikia netekti šeimos, būsto, sveikatos, laisvės. Būna, kad priklausomas žmogus „praregi“ tik tuomet, kai suvokia, jog liko vienui vienas, nes visi aplinkui nusisuko, šeima jo išsižadėjo. Taip pat yra ir tokių atvejų, kai žmogus, nebepakeldamas priklausomybės keliamų kančių, pasirenka ne sveikimo kelią, bet pakelia prieš save ranką ar tiesiog organizmas neatlaiko tokio gyvenimo būdo. Tačiau, kad ir kaip būtų, tai sukontroliuoti artimieji nepajėgia.
Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip – nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau „klumpančiam“ priklausomam žmogui – reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip, arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti, ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji paprastai būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką čia jau padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki, kad jei tik priklausomą žmogų paliks jo valiai, pastarasis tiesiog pražus.
Viena iš sunkiausių užduočių yra suvokti, kad be atsitraukimo ir „pagalbos“ nutraukimo, galimybių, kad kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje.
Ką reiškia atsitraukimas? Ar tai, kad reikia visiškai ignoruoti tą žmogų, su juo nebendrauti, o gal dar bandyti kalbėti apie ligą? Nes kaip pasakyti, pavyzdžiui: mama, leisk sūnui ar dukrai kristi?
Atsitraukimas bei leidimas priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes artimųjų neretai suvokiamas kaip visiškas kraštutinumas: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Kartais nutinka ir taip, tačiau kartais tereikia tame pačiame santykyje patiems būti kitokiems.
Konsultacijų metu artimieji kalbėdami apie savo gyvenimą nejučiomis pasakoja savo priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“ vartoja įvardį „mes“. Atsitraukimas yra procesas. Tai grįžimas į „aš“. Kadangi pagalba priklausomam žmogui tampa tiesiog įprastu būdu „būti“, reikia mokytis būti kitokiems.
Pirmas svarbus žingsnis – padedančio elgesio atsisakymas. Tai toks elgesys, kuris panaikina ar sušvelnina priklausomybės pasekmes. Šiuo atveju artimieji turi tiesiog „pagauti save už rankos“, kai labai norisi taip „padėti“.
Kitas žingsnis – emocinis, psichologinis atsitraukimas. Artimųjų savijauta priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja, tampa džiugūs, laimingi. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji taip pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas „išprovokuos“ užgėrimą.
Taip pat esama tam tikrų jausmų, kuriuos artimieji tiesiog „užgyveno“ būdami šalia priklausomo žmogaus. Pavyzdžiui, priklausomas žmogus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, tačiau paprastai jis tai maskuoja priešingu elgesiu: galios demonstravimu, kontrole, persekiojimu. Susidurdami su tokiu elgesiu, artimieji ilgainiui patys pradeda jaustis bejėgiai. Tarkim, jei priklausomas žmogus bijo, o baimių jis paprastai turi ne vieną, į išorinį pasaulį jos prasiveržia agresijos pavidalu. Natūralu, jog artimieji pradeda bijoti. Priklausomas žmogus jaučia didelę kaltę. Ką jis daro? Jis pradeda kaltinti aplinkinius ir nuolat ieško priekabių. Artimieji netrukus „perima“ ir šį jausmą, juk paprastai viskas, ką jie daro, neįtinka. Pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona, pamačiusi, kad vyras grįžo namo išgėręs, ima priekaištauti. Įsižiebia konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak vyro, ji visiškai jo nesupranta. Tačiau jei tokioje pačioje situacijoje ji stengiasi ignoruoti išgėrusį vyrą, vis tiek kyla konfliktas, po kurio ji lieka kalta, nes, pasak vyro, ji jo nemyli ir visai neskiria jam dėmesio. Pagaliau priklausomybei progresuojant priklausomo žmogaus savivertė labai sumažėja, o išorę tai pasiekia puikybės pavidalu. Priklausomas žmogus tampa labai kritiškas kitų atžvilgiu, elgiasi tarsi būtų visa galva už kitus aukštesnis, yra linkęs kitus žeminti, o tai savo ruožtu neigiamai veikia artimųjų savivertę.
Psichologinis ir emocinis atsitraukimas – tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi išgirsti, suprasti save, leisti sau jausti ir gyventi savo gyvenimą. Artimiesiems labai svarbu suvokti, kad nuolatiniai priklausomojo kaltinimai realiai nėra susiję su jų elgesiu, bet veikiau yra ligos apraiška.
Tačiau emocinis atsitraukimas gali atrodyti labai panašus į paprasčiausią egoizmą, nes štai artimas žmogus „skęsta“, o tu paprasčiausiai bandai išgelbėti save.
Iš tiesų priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų. Kai vienas iš artimųjų pradeda svarstyti atsitraukimo galimybę, jo abejones ir mintis, jog toks sprendimas egoistiškas, neretai pastiprina kiti priklausomo žmogaus aplinkos žmonės. Bene tipinė situacija, kai priklausomo asmens sutuoktinis nusprendžia liautis savo žmogų gelbėti nuo jo elgesio pasekmių, tuomet stipriai sukyla pastarojo tėvai ar kiti artimieji, garsiai smerkdami tokį pasirinkimą. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, jog priklausomo žmogaus artimieji neišvengiamai „užsikrečia“ nesveiku santykiu su savimi ir aplinkiniais, jie taip pat serga, o tokiu elgesiu stengiasi išlaikyti nusistovėjusią pusiausvyrą. Įsijaučiama į gelbėtojo vaidmenį ir vadovaujamasi iliuzija, kad gali pakeisti kitą žmogų, ir neturi teisės gyventi savo gyvenimo, kol to nepasieksi. Paprastai motyvacija emociniam atsitraukimui atsiranda tik tada, kai artimieji pasiekia savo „dugną“. Tuomet artimieji pripažįsta, jog situacija yra visiškai nevaldoma, ir jie nepajėgūs jos kontroliuoti. Vienintelė konstruktyvi išeitis – pradėti rūpintis savimi. Šis rūpestis – tai svarbus žingsnis kelyje į sveikimą. Kai kalbame apie priklausomybę, galioja taisyklė: kai suserga vienas žmogus, aplink jį pradeda sirgti ir kiti, kai kas nors pradeda sveikti, tai tampa galimybe keistis ir sveikti aplinkiniams.
Kaip reikia kalbėtis su priklausomu žmogumi apie jo ligą? Ar raginimas gydytis yra bergždžias? Ar apskritai priklausomas žmogus gali išgirsti kitą?
Aktyviai geriantis ar vartojantis žmogus artimųjų prašymų ar skatinimų gydytis tiesiog negirdi. Artimieji bando kalbėtis ir ieško vis naujų būdų, kaip įtikinti priklausomą žmogų liautis gerti ar vartoti narkotikus. Tie pokalbiai paprastai yra labai stipriai emociškai „įkrauti“, kadangi santykis susikomplikuoja. Todėl ir tokiame pokalbyje dažniausiai gausu įsisenėjusių kaltinimų ar nevaldomų pykčio proveržių. Pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tai – „slidus“ dalykas. Jei artimieji pagrasina, tačiau to vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Kita vertus, ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi, tik jei tai nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi vidujai būti subrandintas.
Priklausomoje šeimoje įsivyrauja taisyklė, nebyliai draudžianti kalbėti apie savo jausmus. Dėl šeimoje vykstančių procesų priklausomo asmens artimieji greit internalizuoja tai, jog reikšti savo jausmus yra nesaugu. Artimiesiems svarbu leisti sau jausti, ir savo jausmus išreikšti. Kalbant su priklausomu žmogumi svarbu susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu būsi išgirstas, gal itin ir neišauga, tačiau adresatas gal reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išreiškimu bus pasirūpinta. Juk yra skirtumas sakyti: „Man labai neramu, kad tu gali vėl pradėti gerti.“ Ar: „Vėl užgersi – tu tiesiog beviltiškas.“
Jei pats priklausomas žmogus nusprendžia keisti savo gyvenimą, žinoma, artimieji gali padėti, suteikdami vertingos literatūros apie ligą, kontaktus įstaigų, kur galima kreiptis pagalbos.
Dirbate Minesotos programoje, tai vienas iš būdų priklausomam žmogui grįžti atgal į gyvenimą. Kokie motyvai paprastai čia atveda priklausomus žmones?
Neretai Minesotos programa būna paskutinė viltis, prieš tai būna išbandyti įvairūs kiti metodai: kodavimasis, psichotropinių vaistų vartojimas. Deja, pastebiu, kad ir į Minesotos programą priklausomi žmonės bei jų artimieji pradeda žvelgti instrumentiškai, kaip į savotišką taisyklą, į kurią atiduodame sugedusį daiktą ir pasiimame vėl normaliai veikiantį. Pamirštama, kad į sveikimą kiekvienas eina savu keliu ir savais batais, o specialistai, savitarpio pagalbos grupės – tai tik pagalbininkai, tik kelrodžiai.
Taip pat labai dažnai susiduriame su artimųjų iliuzija, kad, grįžęs iš Minesotos programos, priklausomas žmogus bus toks, koks buvo, kai dar svaigalai nebuvo tapę sunkia problema.
Priklausomam žmogui pradėjus sveikti, artimieji neretai sutrinka. Dažniausiai tikimasi, kad sveikstantysis visą energiją ir dėmesį skirs tik šeimai ir taip kompensuos praeities skriaudas. Tačiau sveikstančio žmogaus svarbiausiu gyvenimo prioritetu tampa blaivybė. Juk logiška – jei jis nebus blaivus, tai nesusigrąžins prarastų santykių, negalės grįžti nei į šeimą, nei į darbą. Sveikstančiajam reikia skirti laiko darbui su savimi, pavyzdžiui – reguliariam savitarpio pagalbos grupių lankymui. Priklausomo žmogaus pasirinkimas vakarus skirti Anoniminių alkoholikų grupėms artimiesiems gali atrodyti nesuprantamas, ypač tuomet, kai blaivybės „stažas ilgėja“ – juk atrodo, jog problemos jau kaip ir nebeliko.
Nepamirškime ir to, kad priklausomybė neatsiranda per vieną vakarą, ji formuojasi metų metais. Taip pat ir artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė. Jei priklausomas žmogus pradeda iš esmės keistis, nesikeisdami aplinkiniai nesąmoningai „nori“ išsaugoti tuos santykių, elgesio modelius, prie kurių buvo pripratę per ilgą laiką. Artimieji jau buvo išmokę, ką reiškia gyventi su vartojančiu svaigalus žmogumi. Jie buvo įpratę, kad jis vartojimui skiria visą dėmesį ir, apleisdamas kitas gyvenimo sritis, „užleidžia“ iniciatyvą jiems. Perimdami apleistas priklausomojo atsakomybes, artimieji išmoksta padaryti „daug“ ir „greitai“, o jų kantrybės slenkstis, stebint sveikstančiojo grįžimą į „įprastą“ gyvenimo ritmą, paprastai būna itin žemas. Artimieji turi labai didelių lūkesčių sveikstančiam žmogui, ir tai dažnai susiję su žinių apie šią ligą trūkumu. Paprastai artimiesiems liga ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra tapatūs dalykai. Jei žmogus kurį laiką negeria ar nevartoja, tai jis esą tą laiką yra sveikas. Kai sveikstantis žmogus tik pradeda sudėtingą ir ilgą permainų kelią, artimieji dažnai kelia jam neadekvačius lūkesčius. Pavyzdžiui, jei nuo narkotikų priklausomas žmogus, kuriam dabar, tarkim, 28 metai, po dvylikos vartojimo metų pradeda sveikti, tai artimieji mano, kad jis visu pajėgumu įsitrauks į gyvenimą kaip 28 metų subrendęs vyras. Tačiau realiai tai nėra įmanoma, nes socialinė, emocinė to žmogaus branda yra sustojusi ties laikotarpiu, kai jis tapo priklausomas.
Ką turi suvokti artimieji, kad nepadėtų sirgti, o padėtų sveikti?
Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, kad tai yra liga. Žodžių lygmeniu, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Įsisąmoninti ir priimti. Vartojimas tėra tik vienas dalykas, kuris geriausiai pastebimas iš šalies. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė.
Taip pat svarbu suprasti, kol priklausomas žmogus yra aktyvaus vartojimo fazėje, jis paprasčiausiai nepajėgus išgirsti perspėjimų, moralizavimo ar prašymų gydytis – potraukis svaigalui yra virš visų vertybių. Reikia priimti situaciją realistiškai ir paklausti savęs: kokį vaidmenį aš mūsų šeimos dramoje vaidinu? Tokiam realistiniam įsisąmoninimui visada reikia laiko, tai yra procesas. Šis kelias labai svarbus, nes, kaip jau minėjau, priklausomybė – tai visos šeimos liga. Tai reiškia, jei artimieji pradeda savą sveikimo kelią, tai kartu gali tapti tikrąja pagalba priklausomam žmogui.
Kaip pačiam artimajam ieškoti pagalbos?
Artimiesiems paprastai būna sunku pasiryžti kreiptis pagalbos, nes tai jiems simbolizuoja ilgai dėtų pastangų nuslėpti problemą žlugimą. Neretai taip nutinka, kad artimųjų pagalba sau prasideda nuo pagalbos priklausomajam paieškų. Artimieji naršo internete, kreipiasi į priklausomybių ligų centrus. O pagalbos sau artimieji dažniausiai pradeda ieškoti tada, kai atsiduria tokioje situacijoje, kai viskas aplinkui pradeda griūti, kai nebepakanka vidinių ir išorinių resursų išlaikyti darnios ir gražios šeimos įvaizdį.
Artimieji gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes, skirtas priklausomų žmonių artimiesiems – AL-ANON. Šios grupės įsikūrė praėjusio šimtmečio viduryje – JAV. Kai įsikūrė anoniminių alkoholikų grupė, prasidėjusi nuo dviejų žmonių, kurie paprasčiausiai kalbėjosi apie savo problemas, jų žmonos paprastai būdavo netoliese, vaišindavosi arbata, kepdavo sausainius. Po kurio laiko jos pripažino, kad ne tik alkoholikų vyrų, bet ir tarsi su svaigalų vartojimu neturinčių problemos jų žmonų bendravimas turi gydomąjį poveikį. Kilo idėja suburti savitarpio pagalbos grupę. Ji daug ką perėmė iš anoniminių alkoholikų gyvenimo filosofijos, taip pat ir kiek modifikuotą 12 žingsnių programą.
Kodėl tiek priklausomiems, tiek jų artimiesiems teikiama panaši pagalba? Todėl, kad netiesioginė priklausomybė susiformuoja, gyvenant šalia priklausomo žmogaus, ir savo esme yra priklausomybės veidrodinis atspindys. Jei, pavyzdžiui, priklausomas nuo alkoholio žmogus nuolat galvoja, kaip išgerti, tai artimųjų nuolatine mintimi tampa – ką šiandien darys priklausomas žmogus: ar gers, ar ne, ar bus piktas, ar ne, ar padarys tai, ką yra pažadėjęs? Artimieji tampa priklausomi nuo priklausomybe sergančio žmogaus.
Kartais lengviau priklausomam žmogui pripažinti, kad sergi, nei jo artimajam?
Deja, taip. Artimiesiems ne mažiau už priklausomąjį kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau „apčiuopiami“. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, jog visiškai pamiršta savąjį. Nuvertindami savas problemas nemato, kad jiems patiems reikalinga pagalba.
Kaip tokį neigimą visgi įmanoma įveikti?
Paprastai taip pat tenka laukti motyvacinės krizės. Nereikėtų spausti artimųjų, svarbu jausti, kiek jie šiuo metu yra pasirengę išgirsti ir priimti. Visada verta pasiūlyti išsamesnės informacijos apie priklausomybę, apie tai, kaip ji veikia artimuosius, apie savitarpio pagalbos grupių egzistavimą. Reikia būti kantriems ir neturėti iliuzijų, kad žmogus iš karto išgirs tą, kuris mato, kokį destruktyvų poveikį gyvenimas su priklausomu asmeniu jam daro, ir pradės keisti gyvenimą. Tikriausiai artimiesiems dar reikės patirti sukrėsiančią krizę, kuri įskaudintų, bet kartu leistų įsiveržti šviesai į vidų. Jei tokioje situacijoje žmogus turės kontaktų po ranka, bus gavęs informaciją apie galimą pagalbą, tikėtina, kad pasinaudos šia galimybe.
Dar paaiškinkite, kas yra motyvacinė krizė?
Motyvacinę krizę kitaip galima pavadinti „dugnu“, kurį jau aptarėme, kai kalbėjome apie priklausomų žmonių kelią sveikimo link. Tai tarsi lūžio taškas. Būsena, kurią žmogus išgyvena stojęs į akistatą su savo gyvenimo problemomis bei savo elgesio pasekmėmis. Į motyvacinę krizę artimąjį veda tiek paties priklausomojo vartojimo pasekmės, tiek paties „užgyventas“ elgesys. Priklausomo žmogaus artimųjų dugne dažniausiai slypi ilgalaikio streso padariniai, tokie kaip visiškas emocinis ir fizinis išsekimas, psichosomatiniai sutrikimai – migrena, alergija, skrandžio opa ir panašiai. Taip pat socialinė izoliacija, atsiradusi baimė eiti į kontaktą su kitais žmonėmis, didelis nepasitikėjimas savimi ir perdėm kritiškas savęs vertinimas. Neretai „paskutiniu lašu“, kalbant apie artimųjų „dugną“, būna fizinis smurtas. Prie pasikartojančio psichologinio smurto santykyje su priklausomu žmogumi artimieji tarsi „pripranta“ ir tarsi įjungia tam tikrą nejautrą tam.
Pabandykim apibendrinti – ką priklausomo žmogaus artimajam gali duoti savitarpio pagalbos grupės?
Galėčiau įvardyti labai daug dalykų. AL-ANON padeda artimiesiems įveikti savo neigimą ir pripažinti tai, jog aš turiu problemų, ne tik tas, kuris šalia manęs yra priklausomas. Kitas etapas, tai suvokimas, kad aš visgi pats esu atsakingas už savo problemas, nes tam tikru atžvilgiu aš pats ir rinkausi visą laiką šalia to žmogaus būti ir būti būtent tokiu būdu, kokiu buvau. Bet aš pats galiu rinktis būti kitaip. Čia atsiveria galimybių iš esmės keisti savo elgesį, savo požiūrį į pačią priklausomybės ligą. AL-ANON pagalba susideda iš daugybės mažų dalykų. Svarbus jau vien pats išsiruošimas ir išėjimas iš namų – bendravimas su žmonėmis. Tai galimybė atkurti socialinį kontaktą, vėl mokytis jame būti ir lavinti socialinius įgūdžius, kurie greičiausiai per ilgą laiką yra kiek „įšalę“. Kitas dalykas – tai yra mokymasis reguliariai skirti laiko sau. Labai svarbu vėl pradėti rūpintis savimi, kadangi priklausomų žmonių artimieji ilgą laiką gyvena „įtikėję“, jog neturi teisės leisti sau bent minutėlę „sustoti“, paskaityti knygą ar ramiai išgerti puodelį arbatos. Suvokimas, kad mano situacija nėra tokia vienintelė ir kritiška bei visiškai neišsprendžiama, tai taip pat yra labai svarbus dalykas. Dalijantis atvirai patirtimi ir girdint kitus žmones galima savo situaciją ne tik lyginti, bet ir suvokti, jog realiai visi yra kažką panašaus išgyvenę, ir galbūt jau yra tokių, kurie panašius sunkumus jau įveikė. Galbūt galima tai, kas jiems padėjo, „nusiklausyti“ ir pabandyti pritaikyti sau.
Galbūt vienu pagrindinių dalykų, kurių galima išmokti, lankant AL-ANON, galima įvardyti buvimą sąžiningam sau. Kalbėjimas apie save, atvirai klausant kitiems, duoda labai daug, nes pats žmogus neretai išgirsta tokių dalykų, kurių net nenumanė turįs. Galų gale sąžiningumas sau, kalbant apie patį atsitraukimą nuo priklausomo žmogaus, duoda pagrindinę kryptį. Be melo sau, be iliuzijų, kad tai yra egoistiška, sąžiningumas sau padeda išbūti kelio į sveikimą vėžėse. Žmogus, būdamas sąžiningas su kitais ir savimi, pradeda atpažinti savo tikruosius jausmus ir leidžia sau juos išgyventi. Jeigu jam yra skaudu, jis leidžia savo skausmui būti, jeigu yra liūdna – tai liūdna. Jeigu pikta, artimasis leidžia sau pykti, ko negalėjo padaryti iki tol, būdamas stipriai netiesiogiai priklausomas bei gyvendamas kito žmogaus gyvenimą.
Tiesa, ir savitarpio pagalbos grupės lankymas gali būti apipintas ir saviapgaulės voratinklio. Išgirdęs, kad priklausomybė paveikia visą aplinką, grupės užsiėmimuose žmogus mokosi ne kaip labiau padėti sau, bet kaip išmokti būdų, galinčių pakeisti priklausomą žmogų. Tada į grupę einama ne dėl savęs, bet dėl kito, ir tada paprastai viskas baigiasi nusivylimu, nes tai nėra tikra sveikimo motyvacija. Tiesa, būna ir taip, kad artimasis ateina į grupę su viena intencija, o ilgainiui motyvacija keičiasi, ištirpsta iliuzijos, ir prasideda tikras sveikimas.
Sykiu esama dar vienos grėsmės. Peržengus slenkstį ir pradėjus kalbėti apie save bei atradus po tokio pasidalijimo ateinantį palengvėjimą, galima„užstrigti“. To palengvėjimo gali pakakti, kad žmogus toliau nejudėtų – pasakotų savo gyvenimą ir tiesiog taip pradėtų gyventi. Bet gyvenimas labiausiai keičiasi ne nuo atrastų minčių ar padarytų išvadų, o nuo daromų veiksmų. Tačiau sveikimas – procesas, kuriame visokių etapų būna. Ir, matyt, visų tų etapų reikia.
Problemų patiria ir vaikai, augdami vartojančio žmogaus šeimoje, – regis, net yra specialus terminas „suaugę alkoholikų vaikai“ (SAV)?
Priklausomybė – tai visiems žinoma šeimos paslaptis. Neretai priklausomas žmogus, jo šeima ir aplinkiniai gana ilgai vaidina savotišką spektaklį, jog viskas gerai, kai priklausomas žmogus ir jo artimieji tvirtina, kad gyvena gerai ir viską kontroliuoja, o aplinkiniai tam tarsi pritaria, nors iš tiesų aptarinėja, kas vyksta toje šeimoje, ir dažniausiai kelia klausimą: o kas bus su tais vaikais, kurie joje auga? Labai šiurkščiai tariant, galima kalbėti apie du kraštutinumus: vaikai gali būti orientuoti į destruktyvią, asocialią patirtį arba, atvirkščiai, tampa pavyzdingi, užsispyrusiai siekia sėkmės, paprastai daro sparčią karjerą ir stengiasi visur būti lyderiais.
Pirmuoju atveju – vaikas ar paauglys siekia šeimos dėmesio per negatyvą: tampa nepaklusnus vyresniesiems, nuolat bando kovoti su autoritetais, turi gaujos lyderio savybių, linkęs laužyti taisykles, o tai turi padarinių. Šis vaikas atlieka svarbų vaidmenį priklausomoje šeimoje, nes savo problemomis „nukreipia“ dėmesį nuo priklausomo žmogaus elgesio. Tarsi pasidalina neigiamą krūvį. Tokie vaikai dažnai vadinami „emigrantais“. Jie dažnai emigruoja iš šeimos arba į gatvę, arba tiesiai į koloniją, į kalėjimą, taip, kaip išeina.
Antruoju atveju – pavyzdingu mokiniu, o vėliau – lyderiu gyvenime neretai tampa vyriausiasis vaikas šeimoje, kuris dažniausiai yra priverstas per anksti suaugti. Jis tampa pagalbininku visas atsakomybes už šeimą sau prisiėmusiam priklausomybės neturinčiam tėvui ar motinai. Toks vaikas suaugęs puikiai studijuoja universitete, vėliau sparčiai daro karjerą. Priklausomoje šeimoje šio vaiko atliekamo vaidmens tikslas yra bet kuria kaina suteikti pozityvo šeimos dramai, būti tuo, kuo šeima gali didžiuotis per giminės suvažiavimus, parodydama, kad ne taip jau viskas blogai pas mus. Suaugę šie vaikai nuolat kelia sau labai sudėtingus uždavinius, beatodairiškai jų siekdami. Pasitenkinimas ar džiaugsmas tuo, kas pasiekta, būna trumpalaikis: pasitenkinimą rezultatais netrukus pakeičia jau formuluojama nauja sudėtinga užduotis. Išoriškai viskas atrodytų puiku, tačiau paprastai šių žmonių savivertė labai žema. Džiaugsmas dėl pasiekimų ilgainiui vis mažėja, kadangi žmogus pradeda galvoti, jog „man tik pasisekė, nes aš tikrai esu pats nevertas to, ką gaunu, taip aplinkybės susiklostė arba tiesiog pavyko visus apgauti“. Šie paslėpti jausmai ir judėjimas normalias galimybes viršijančiu tempu dažnai baigiasi tuo, kad gyvenimas pradeda griūti. Kitas dalykas yra sąlygotas netiesioginės priklausomybės – savo vertės kildinimas iš santykio su kitais. Tik gavęs įvertinimą ir pelnęs pripažinimą, šis žmogus trumpam pasijaučia iš tiesų esąs vertingas.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad suaugę priklausomų žmonių vaikai neretai savo gyvenimo partneriu pasirenka priklausomą žmogų ar žmogų, su besiformuojančia priklausomybe. Tai įvyksta nesąmoningai. Veikiausiai tai susiję su tuo, jog vaikai paprastai prisiima sau didelę kaltę už tai, kad jų šeima kentė nuo priklausomybės. Galvoja, jog jie buvo nepakankamai geri, ir jų santuoka tampa savotišku antruoju šansu įrodyti, kad jis sugeba „suremontuoti“ situaciją, išspręsti problemas.
Kaip tokiems vaikams galima padėti?
Čia pagalba labiausiai susijusi su savirefleksijos sužadinimu, skatinimu atpažinti savo jausmus ir mokytis juos reikšti, jais vadovaujantis gyventi. Gali padėti specialistų konsultacijos, informacija apie SAV, ALATEEN ir kitų savipagalbos grupių veiklą, literatūra apie priklausomybės poveikį artimiesiems. Tiesa, kad suaugęs alkoholiko vaikas sustotų ir susimąstytų, taip pat reikalingas sukrėtimas, pripažinimas, jog kažkas jo gyvenime negerai.
Negalima sakyti taip, kad „suaugusių alkoholikų vaikai“ yra pasmerkti, ir tai, ką „užgyveno“, nešis su savimi visą gyvenimą. Savivertę galima stiprinti, tik pradžioje tą problemą reikia pripažinti. Reikia mokytis mylėti save ir priimti save kaip savaime vertingą ir orų žmogų. Išmokti leisti sau klysti, nes visi žmonės klysta, leisti sau pykti, nes visi žmonės pyksta. Suvokti, kad asmeninė vertė ir meilė sau nepriklauso nuo išorinių įvertinimų. Būti „suaugusiu alkoholiko vaiku“ – tai nėra etiketė visam gyvenimui, tai veikiau yra galimybė, didelis potencialas, kuris gali būti realizuotas. Viskas priklauso nuo paties žmogaus – nuo jo pasirinkimų.
P. S.
Informacijos apie savipagalbos grupes artimiesiems ieškokite:
Al-ANON (priklausomybe sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija)www.al-anon.lt
SAV (suaugusių alkoholikų ir nedarnių šeimų vaikų draugija)http://suaugealkoholikuvaikai.blogspot.com
ALATEEN (paauglių, kurių gyvenimą paveikė nors vieno iš tėvų ar kitų artimų žmonių priklausomybė draugija)www.al-anon.lt
Kalbino Jolanta Pupalaigytė ir Andrius Navickas
