 |
|
Zenekos nuotrauka |
Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje sykį susėdo keletas rašančių žmonių ir pasikalbėjo apie tai, kas yra rašytojas, ką jis gali ir ko negali. Kalbėjosi prozininkai Vytautas Martinkus, Andrius Jakučiūnas bei poetas Antanas A. Jonynas. Kalbina poetas Antanas Šimkus.
„Nebe tie laikai, kai rašytojas reikalingas kaip tautos lūkesčių reiškėjas“
Antanas Šimkus. Šio pokalbio temą siūlyčiau tokią: „Rašytojo situacija šiandien“. Norėtųsi ją aptarti trimis aspektais: kaip rašytojas supranta save, rašytojo ir visuomenės santykis bei rašytojo laikysena. Pradėsiu nuo kertinio klausimo: kaip Jums atrodo, kodėl rašytojas rašo?
 |
| Rašytojas Vytautas Martinkus
Zenekos nuotrauka |
Vytautas Martinkus. Paaiškinti keletu sakinių turbūt ir man, ir mano kolegoms būtų vienodai nelengva. Kiek anksčiau kalbėta apie knygos laidotuves ar autoriaus simbolinę mirtį, bet knygos tebeeina. Ko gero, aš rašau ar teberašau todėl, kad per mane kalba literatūros teritorija, laukas, realybė, kuriai aš jau priklausau. Kūrybos laukas yra ne tik literatūra, o ir kai kas daugiau. Literatūra susitinka per mus ir mumyse. Tad būdamas tame lauke aš ir negaliu nedalyvauti gimstant tokios knygoms.
Knygos, matyt, gimsta ne tik racionaliai. Tiesiog ateina ta „valanda X“ ar tie metai, kai jaučiu įsipareigojimą sau ir minėtai realybei, ir pamėginu neregimą knygą paversti jutimine forma. Mano paskutinė knyga taip ir gimė...
Knygas rašome kiekvienas labai skirtingai ir individualiai, o mane itin viltingai nuteikia tai, jog mes esame visi kažkaip susieti tomis nematomomis gijomis. Ir kad yra ta jėga, kuri verčia mus rašyti, o ką parašysime ir kaip parašysime, – čia jau kaip Dievas duos arba kaip sugebame.
Antanas A. Jonynas. Kiekvienas rašytojas šitą problemą sprendžia kitaip, nes tuo užsiima, tad ir pasiteisinti reikia. (šypsosi) Nebe tie laikai, kai rašytojas reikalingas kaip tautos ar visuomenės lūkesčių ir minčių reiškėjas, nes dabar yra ir kitų priemonių, kuriomis tos mintys išreiškiamos. Rašytojui, jei jis neturi didelių pretenzijų būti pranašu ar žyniu, lieka grynai tekstų kūrėjo vaidmuo.
Paprasčiausiai kuri tekstus. Gyveni šiame pasaulyje, kaupi tam tikras patirtis, o paskui bandai papasakoti, ką tos patirtys reiškia tavo paties būčiai.
Ir tuo, ką suformuluoji, tiesiog sieki pasidalinti su kitais. Taip ir atsiranda knyga.
Vytautas Martinkus. Nuolat sugrįžtantis klausimas: ar rašytojas turi būti tautos šauklys, ar turi jis vesti tautą, ar turi būti tik pats savimi? Prisimenu, prieš 20 ar 30 metų, kai mes (ar bent kai kurie iš mūsų) lyg ir buvom tokie vedliai, aš ir pats norėjau pabėgti nuo tokio viešumo. Bet dabar, kai praėjo nemažai laiko, kai visiškai pasikeitė rašytojo gyvenimas ir jo statusas, rašytojas iš tikrųjų yra tarp žmonių ir labai panašus į kitus žmones. Jokio išskirtinumo tarsi nebeliko, tada lyg ir atsiranda intelektualų – kultinių poetų, dramaturgų ar prozininkų – nostalgija. Kai galvoji apie visuomenės reikalus, apie Lietuvos politikos ar panašius rūpesčius, klausi savęs: ar negalėtume pretenduoti iškelti kokią nors tautai labai aktualią idėją?.. Juk jos dabar labai trūksta visiems... Tada pajunti, kad esi ne toks jau ir galingas. Sugalvoti tą tiesą, kuri uždegtų ir būtų svarbi visiems kaip anais laikais, ne taip paprasta. Gal tai ne intelektualų reikalas, iš visų ar kiekvieno, iš masių naujos tautinės idėjos turi kilti.
 |
| Poetas Antanas A.Jonynas
Zenekos nuotrauka |
Antanas A. Jonynas. Matyt, laikas pats suformuluoja tokius iššūkius. Prieš 20 metų buvo visiškai natūralu: rašytojas, gal net atsitraukdamas nuo kažkokių kūrybinių meninių ieškojimų, kalba apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai. Paskui toks laikas tolsta, bet palaipsniui pradeda formuotis poreikis ir pačių kūrėjų noras kalbėti, jie nebepasitenkina grynąja saviraiška, savo asmeninių patirčių susidėliojimu. Laikas pats išreikalauja, kad menininkas pradėtų apie visuomeniškus dalykus kalbėti. Dirbtinai to turbūt nepadarysi.
Andrius Jakučiūnas. Mane beveik visada nustebina toks noras. Galbūt čia ir atsiskleidžia kartų skirtumai – jei tas klausimas apie menininko svarbą visuomenėje nuolat iškyla į paviršių. Jis, be abejonės, eskaluojamas tos kartos, kuri tai matė ir išgyveno. Kitaip sakant, kitados savo kailiu patyrė menininko reikšmės pakylėjimą. Aišku, negaliu kalbėti savo kartos vardu, tačiau bent aš pats, bandydamas dar mokykloje įsivaizduoti save kaip kūrėją, pirmiausia savo rašytojavimą suvokiau kaip tam tikrą rezistencijos formą. Būtent ne kokį nors visuomeninį vaidmenį, bet opozicinę tai visuomenei rezistencijos formą.
Atrodė visiškai natūralu, kad rašytojas turėtų siekti dalykų, kurie tai visuomenei turbūt yra neįkandami. Tokia buvo mano jaunystė.
Vytautas Martinkus. Jei apie kartas šnekame, tai galėtume pavadinti jaunųjų maišto dvasia...
Andrius Jakučiūnas. Drįsčiau sakyti, kad mūsų karta bent jau organizaciniu požiūriu yra absoliučiai nemaištinga. Viena iš nemaištingiausių kartų, nes mes su niekuo realiai nekovojome, nes kova už nepriklausomą Lietuvą jau buvo pasibaigusi. O su materialiąja kultūra nebuvo jokio noro ir poreikio kovoti, nes ji dar džiugino – kaip ir daugelį tuo metu.
Žodžiu, tai buvo daugiau ar mažiau beprasmė, vertinant tolimu žvilgsniu, vegetacija, bet su savais džiaugsmais ir semiantis įkvėpimo bei prasmės iš paties beprasmiškumo. Bent jau aš kalbu apie tuometę būseną, apie tai, kas vadinama Gariūnų epocha. Tai yra mano ir dalies mano draugų brendimo laikai, kai rašytojui kažkokią visuomeninę reikšmę buvo sunku ir įsivaizduoti. Knygos ar jų leidybos kultūra nelabai ir funkcionavo...
„Matyt, tikėtis, kad literatūra iš esmės gali pasikeisti, nėra prasmės“
Antanas Šimkus. Sutinku, Gariūnų epochoje rašytojo balsas buvo negirdimas arba girdimas labai menkai... O kaip yra dabar?
 |
| Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Zenekos nuotrauka |
Andrius Jakučiūnas.Sunku pasakyti. Bent aš vargu ar galiu tarti, kad ką nors literatūroje esu daręs labai sąmoningai, iš anksto sumanydamas, kokią vietą čia užimsiu arba ko aš tikiuosi kaip dividendų. Kaip pastebiu dabar, tarp dar jaunesnės rašytojų kartos literato karjerą tarsi bandoma suplanuoti, kaip ir kiekvieną kitą darbo veiklą. Žmogus nusprendžia, kad yra rašytojas, jis kryptingai skaito tam tikrą literatūrą, kuri galėtų jam padėti žengiant šiuo keliu, apmąsto tam tikrus dalykus. Ir aš negaliu pasakyti, ar tas kelias yra klaidingas.
Mes dar neturime pavyzdžių, dar nežinome, kaip ta jaunoji karta toliau elgsis. Tokia mano pastebėta naujausios dabarties tendencija, kuri mane patį verčia jaustis senam ir identifikuotis su praeitimi. Aš visą laiką jaučiausi įspraustas į gana siauras ribas, kur beveik neturiu kitų pasirinkimo galimybių, kaip tiktai rašyti.
Vytautas Martinkus. Toks įspūdis ir šiais laikais?
Andrius Jakučiūnas.Dabar manau, kad ką nors keisti jau būtų per vėlu. O anksčiau nepajėgiau išbandyti savo jėgų kitose srityse, nes mano tuometinis gyvenimo būdas, sakykime, buvo pernelyg bohemiškas.
Vytautas Martinkus. Ta būsena, kurią minėjote, sovietiniais laikais mano kartos – o dar ypač vyresnės nei mano – rašytojams buvo labai charakteringa. Be abejonės, rašyti ir publikuoti buvo ne tas pat.
Nežinau, kiek buvo tyliųjų rezistentų ir tų, kurie užsiangažavę iš tikrųjų, bet dauguma jų stengėsi rašyti ir gerai rašyti. Tai buvo viena iš galimų tų savarankiškų pasaulio, kuriame gali jaustis savimi ir išreikšti save, egzistencijos formų. Laisvės trūko visur ir atrodė, kad geresnio pasirinkimo beveik ir nesugalvosi. Šiais laikais, manau, ta individualios laisvės problema šiek tiek jau kitaip, bet taip pat egzistenciškai sprendžiama. Tada gal daugiau reikšmės turėjo prigimtinės talento jėgos...
Andrius Jakučiūnas. Nežinau, ar vertėtų pervertinti tą metafizinį dėmenį. Aišku, nerasime rašytojo, kuris giliai širdyje tos metafizikos būtų visiškai išsižadėjęs, bet pervertinti jos irgi nesinorėtų.
Vytautas Martinkus. Bet šiais laikais, jeigu pasižiūrėtume į rašytojo karjeros piramidę, tai jos viršūnę įsivaizduoju labai smailią, kur telpa nedaug. Anais laikais ta piramidė buvo kitokia, buvo socialinių jėgų, į kurias įsikibęs galėjai kopti tais karjeros laiptais aukštyn. O dabar yra nedidelis (nors ir pastovus) rašytojų, išgyvenančių iš rašymo, procentas. Vadinasi, jaunesnei kartai reikia turėti daugiau įžūlumo ir drąsos tos karjeros siekti nei anais laikais. Ar aš klystu?
Andrius Jakučiūnas. Greičiau antraip. Gal reikia turėti pakankamai bejėgiškumo nesugebėti siekti ko nors kita? Mano atveju ši taisyklė tikrai puikiai veikė.
Vytautas Martinkus. Yra dar ir kitas klausimas: apie 1990-uosius metus buvau įsitikinęs, kad mūsų rašytojai turi keisti savo požiūrį į pačią literatūros prigimtį ir į jos egzistencines galias ar estetines paskirtis. Tas ankstyvesnis literatūros socialumas, jos kognityvumas, tikrovės vaizdai, o ne jos kūryba ir panašūs bruožai, man regis, su ta pas mus atėjusia, staiga atsivėrusia neribota laisve turėjo išnykti, radikaliai keistis visų rašančiųjų požiūris į tai, dėl ko rašome, kam rašome, ir kas yra tai, ką rašome. Maniau, kad turi rastis itin margas ir turtingas autorių individualumas.
Bet praėjo dvidešimt metų, ir matau, kad mūsų literatūroje lūžis jos estetinio savarankiškumo link neįvyko. Visi kaip geba, taip rašo, ir rašo kartais labai labai panašiai. Rūpi tos pačios, jau ir anksčiau literatūrai rūpėjusios, socialinės, politinės ar etinės problemos... Kitaip tariant, literatūra savo kokio nors išskirtinio savarankiškumo, žaismingumo statuso lyg ir neįgijo, gal jai tokio net nereikia.
Antanas A. Jonynas.Literatūros istorija trunka jau daug amžių, ir per tą laiką išbandyta daug: ir grynai estetinių žaidimų žaista, ir tik politinių, socialinių dalykų kelta, – pasukama ir vėl sugrįžtama. Matyt, tikėtis, kad literatūra iš esmės gali pasikeisti, nėra prasmės. Jinai yra išbandžiusi daugybę dalykų ir nuolatos sugrįžta prie tų pačių, kur kažkas jau buvo, ką veikė Homeras ir, sakysime, ką veikė Šekspyras.
Atrodė, kad kai mes išsilaisvinsime, pradėsime kurti kažkokį tikrąjį meną. Pasirodė, kad ne. Vėl labai įdomūs tapo konkretūs gyvenimiški dalykai, kurie literatūroje turi ir didelės svarbos, ir gyvastingumo.
Andrius Jakučiūnas. Aš apskritai manau, kad yra gana neblogai, jog literatūra, skirtingai nei kai kurios kitos meno sritys, mainantis epochoms išvengė desperacijos trūks plyš į viską žvelgti naujai. Nors poreikis prisitaikyti prie pasikeitusios dabarties, aišku, jos neaplenkė, tačiau jis, atrodo, nebuvo toks aklas, kokį patyrė, tarkim, vaizduojamasis menas.
Antanas Šimkus. Jei bandytume aptarti paties rašytojo statusą – prieš 20 metų rašytoją pažindavo. Paskui buvo etapas, kai į rašytoją buvo mažai įsiklausoma ar visai neįsiklausoma. Ar galėtų kas nors sakyti, kad dabar rašytojo statusas po truputį kyla?
Antanas A. Jonynas. Manau, kad rašytojo statusas tarp žmonių yra ganėtinai aukštas. Jei jau tave kur nors pristato kaip rašytoją, tai tu vis tiek esi tarsi pakylėjamas. Skųstis, jog rašytojo statusas yra menkas, neverta. To nėra.
Vytautas Martinkus. Dabar tas pripažinimas yra labai įvairus. Jis gali kilti iš skaitytojų ir kritikų, bet dažnai gali būti ir kitoks. Pavyzdžiui, galime kalbėti ir apie formalų institucinį visuomenei ar jos grupei, organizacijai reikšmingo rašytojo įvaizdį. Toks yra ,,meno kūrėjo“ statusas, kurį įteisino Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas. Atsivertus Vyriausybės aktus ar Seimo įstatymus, rastume sąvoką „pripažintas menininkas“. Tai – apie dailininkus, muzikus, aktorius. Tarkim, talentingas ir žymus dailininkas dėsto Dailės akademijoje. Pagal šią Vyriausybės nuostatą ir Lietuvos mokslų tarybos reglamentą akademija gali jam suteikti pedagoginį docento ar profesoriaus vardą. Jis gali kilti pedagogo karjeros laiptais. Rašytojas šitokios teisės neturi. Manyčiau, tai nėra teisinga. Valdžios atstovų logika: nėra nė vienos mūsų aukštosios mokyklos, kuri rengtų rašytojus. Pasaulyje irgi tokių mokyklų nėra...
Andrius Jakučiūnas. Bet yra kūrybinio rašymo kursai...
Antanas A. Jonynas. Nors faktiškai tai yra iš esmės tokie vadinamieji literatų būreliai...
Vytautas Martinkus.Užsienio universitetai rašytojo vaidmenį studijose yra kažkaip įteisinę. Ten rašytoją kviečia. Ir rašytojas universitetui lyg ir teikia tam tikros garbės, dalyvaudamas tuose creative writing kursuose.
Andrius Jakučiūnas. Jei iš tiesų populiarės tas tapimo rašytoju kryptingumas, tai tokiu atveju tokiems žmonėms tie kursai gali suteikti daug informacijos ir naudos.
Antanas A. Jonynas. Net ir nerengiant diplomuotų rašytojų – jei tos kūrybinio rašymo programos būtų pripažintos universitetuose, manau, kad būtų teisinga, jei rašytojas galėtų gauti statusą be jokių disertacijų ar mokslo darbų – tiesiog galėtų tapti universiteto dėstytoju. Tarkim, kūrybinio rašymo profesoriumi... Lygiai kaip, sakysime, dailininkas arba dainininkas gali tapti profesoriumi vien grynai savo profesinį amatą išmanydamas.
Andrius Jakučiūnas.Tai truputėlį pakeistų ir tą institucinį rašytojo statusą.
Vytautas Martinkus. Ir visuomenėje įvaizdis keistųsi į geresnę pusę. Nors esama ir pavojų plečiant bei formalizuojant mokymą rašyti.
Andrius Jakučiūnas. O man atrodo, kad apskritai tą visuomenės požiūrį į kūrėją lemia bendra valstybės ekonominė padėtis. Kai ta ekonominė padėtis yra geresnė, kažkaip natūraliai atsiranda vietos ir kūrėjui, nes dabar, kai menininkas pageidauja kokių nors lengvatų ar dėmesio, jis tuoj pat tildomas, kad – „siurbėle, tu ir taip iš valstybės pinigų tunki, nieko neduodi, kad mes klestėtume“. Tas žmogaus, save pristatančio kaip „mokesčio mokėtojas“, užsirūstinimas, aišku, labai kvailas ir naivus, bet tam tikra prasme netgi teisėtas.
Antanas A. Jonynas. Ne visai jis teisėtas.
Andrius Jakučiūnas. Teisėtas tuo požiūriu, jog „mokesčių mokėtojas“ neprivalo būti toks sumanus, kad suvoktų sudėtingus ekonominius mechanizmus. Jis kenčia, kai honorarus bei stipendijas gauna kažkokie kūrėjai, apie kurių darbo esmę jis ničnieko nesupranta, o ne jis pats. Jį galima suprasti.
Vytautas Martinkus. Sakyčiau, kad visuomenė nesuvokia visos mūsų dvasinės realybės ir literatūros vaidmens joje. Jis – kokybinis, o ne kiekybinis. Nuo Homero ar dar nuo ankstyvesnių laikų mes turime sakytinę, žodinę literatūrą, ir ta tikrovė buvo ir yra labai svarbi. Ji neišmatuojama tais mūsų gaminamų daiktų mato vienetais, kuriuos ekonomistai vartoja. Dažniausiai veltėdžiais ar kitaip apšaukia dėl to, kad literatūros nei išmatuoti, nei kaip kitaip pasverti kol kas nesugebame. Šneku apie vadinamąją intelektinę nuosavybę. Amerikiečiai – pragmatiška tauta ar valstybė, jie yra daugiau ko išmokę, jie suvokė, kad intelektinė nuosavybė yra tokia pat svarbi, kaip ir kitos nuosavybės formos. Autorių teisės ir jų sauga JAV duoda didelį procentą šalies gaminamo BVP. Ir kai jie tai suvokė, pavedė Kongreso bibliotekai registruoti visus autorinius darbus ir numatė dideles sankcijas autorius (ir valstybę) apvagiantiems, pirataujantiems. Ir šitą nematomą erdvę jie kažkaip sutvarko. Pas mus taip nėra.
Antanas A. Jonynas. Labai paprastais skaičiukais galima įrodyti, kad literatūra sukuria didesnę bendro produkto dalį negu, sakysim, kokie lazeriai. Literatai suteikia darbo ir leidėjams, ir knygų spausdintojams, ir pardavėjams, ir dar daugybei žmonių.
„Rašytojo santykis su skaitytoju – vienas iš lemtingiausių“
Antanas Šimkus. O kiek rašytojo statusas gali priklausyti būtent nuo to žmogaus, kuris jaučiasi esąs ne „mokesčių mokėtojas“, o skaitytojas? Turbūt tiek, kiek jisai jaučiasi skaitytojas, tiek jis ir gerbs kiekvieną rašantį žmogų...
Vytautas Martinkus. Manau, kad rašytojo santykis su skaitytoju – vienas iš lemtingiausių. Pirmiausia yra knyga ir skaitytojas, o rašytojas, autorius stovi šalia tos knygos. Ir jeigu skaitytojui knyga imponuoja, ir jeigu ji jam pasirodo kažkuo vertinga, reikalinga, tai visi tie rašytojo gyvenimo dalykai, apie kuriuos mes čia taip jausmingai šnekėjome, tampa antraeiliai.
Antanas Šimkus. Ką gali padaryti rašytojų bendruomenė, kuri renkasi ir Rašytojų sąjungoje? Ar ji šiuo metu pajėgi ką nors keisti ne formaliai, o iš esmės? Tarkim, apsaugoti savo intelektinę teisę?
Antanas A. Jonynas. Į taip suformuluotą klausimą aš atsakyčiau: „Kodėl čia tuo turėtų rūpintis kažkokia rašytojų bendruomenė? Juk yra specialios institucijos, kurios specialiai sudarytos ginti autorių ir kitų teises. Tuo turėtų užsiimti ne rašytojai, o jau esančios institucijos.
Vytautas Martinkus. Aš lygiai taip pat galvojau prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus. Pavyzdžiui, įsteigėme Autorių teisių gynimo asociaciją ir tarsi atsisakėme patys tokiomis teisėmis rūpintis. Bet dabar atrodo, kad jau vėl kita situacija. Pamatinius, visuminius tautinės literatūros dalykus tik patys rašytojai jaučia ir juos išreiškia. Juk rašytojų bendruomenės atsirado ne iš gero gyvenimo, o iš profesionalaus rašytojo tapatybės būtinumo, ir jos yra gana senos. Tik nereikia manyti, kad Stalinas su Gorkiu jas išrado. Jiedu tik sukalė joms narvą ir pririšo jį prie savo asmeninių ir visuomeninių lokomotyvų. Pavyzdžiui, 1992 metais aš buvau pakviestas į Švedijos rašytojų sąjungos šimtmetį... Kitos šalys dar anksčiau steigė kūrėjų sąjungas. Šiandien irgi daugelis dalykų gali ir turi prasidėti ne kitur, o mūsų bendruomenėje.
Antanas A. Jonynas. Realybė yra tokia: tai, kas buvo prieš dvidešimt metų inicijuota pačių kūrėjų ir per tą iniciatyvą buvo sukurta tam, kad patiems kūrėjams nereikėtų rūpintis šitais dalykais, dabar iš esmės yra perimama įvairių gudručių įstaigose ir kituose valdininkijos užnugariuose, ir galų gale atsisuka prieš patį kūrėją. Bendruomenei yra ką veikti.
Vytautas Martinkus. Bet čia tiems gudručiams nusileisti, matyt, nereikėtų.
Antanas Šimkus. Ko gero, rašytojas vis dėlto gali rinktis tam tikrą laikyseną?
Andrius Jakučiūnas. Taip, bet mes irgi tam tikra prasme iššokti aukščiau valstybės lygmens neturime galimybių.
Antanas Šimkus. O kaip yra mūsų literatūros galimybėmis? Ar ji gali būti pamatyta svetur?
Vytautas Martinkus. Atsirado nauja mūsų kolegų, kurie migruoja po Europą bei pasaulį ir rašo, kategorija. Jų rašymai kelia tautinio tapatumo problemą. Tampa nebeaišku, kam atstovauja tas autorius, kokios jis kultūrinės tapatybės. Lietuvių? Europos? Pasaulio? Be abejo, tai, kas dedasi čia, Lietuvoje, turėtų būti svarbiausia. Bet jau nėra. Kol etnosas dar turi šaknis, jis – mūsų jėga, kalba, papročiai, net kraštovaizdis mus stiprina, ir visos galimos tapatybės tik pulsuoja, bet išlieka arti tradicinės, tautinės. Vienais dešimtmečiais kažko daugiau atsiranda, kitais – mažiau. Mano akimis, tautinei literatūrai tai labai svarbu. Nėra jau taip blogai toje mūsų literatūros erdvėje. Aišku, galėtų būti ir geriau. Ir tas rašytojo statusas savaime stiprėtų.
Andrius Jakučiūnas. Tiesą sakant, man atrodo, visai nesame išskirtiniai blogumu. Aišku, gerumu – taip pat, bet nesame kažkuo ten Europos kontekste tragiški.
Vytautas Martinkus. Greičiau antraip. Tragiška būtų likti be tradicijos, be šaknų. Tik nemokame savęs parodyti ar tiesiog mūsų nepamato.
Antanas A. Jonynas. Negalime sakyti, jog esame kažkokie labiau nevykę negu kiti, jog nemokame savęs pateikti. Tiesiog dabartinė kultūrinė konjunktūra yra tokia, kad mažųjų tautų atstovams, mažosioms literatūroms beveik neįmanoma prasiskverbti į platesnį kontekstą. Netgi tuo atveju, kai šalis didesnė – tarkim, kažin ar anglakalbėse šalyse labai žinoma šiuolaikinė rusų literatūra.
Andrius Jakučiūnas. Tačiau turtingesnės šalys, tarkim, skandinavai, kurie labai gerai finansuoja vertimus į kitas kalbas – jų literatūra yra neblogai žinoma.
Antanas A. Jonynas. Žinoma, jie prasiskverbia pas mus. Panašiai ir vokiečių kultūra. Bet puikios Rytų ar Vidurio Europos literatūros yra nežinomos visiškai.
Vytautas Martinkus.Vertimai – svarbūs, tik išversti ir išleisti svetur sunku. Jau turime ir žymesnių nei anksčiau anglakalbių rašytojų. Antanas Šileika keliauja su savo romanais po pasaulį, Rūta Šepetys – naujaspopuliarėjantis vardas. Bet anglakalbiai kolegos, kurių giminės kilę iš Lietuvos, neturi to turto, kurį turime mes, – lietuviškos kalbos, kitų tradicinės kultūros kontekstų, todėl jų parašytas literatūrinis tekstas, siužetas jau yra atitolęs, atitrūkęs nuo šaknų – yra universalesnis, abstraktesnis, ne toksdaugiareikšmis. Tada ir klausčiau – ar tai didesnė vertybė nei vis dar neišversti arba išversti į kitas kalbas, tik, deja, dažnai sunkiai paskaitomi lietuvių poezijos ar prozos tekstai?
Pavyzdžiui, imkim ne poeziją. Gal reikėtų išversti Petro Dirgėlos „Karalystės“ bent vieną tomą į anglų kalbą. Romanas, mano akimis, yra unikalus ir tematika, ir forma. Bet ar tik talentingo vertėjo ir drąsaus leidėjo tam reikia? Violeta Kelertienė, nutiesusi kelią Ričardo Gavelio ,,Vilniaus pokerio“ vertimui, abejoja, ar „amerikiečių skaitytojas suprastų tokį romaną. Duok Dieve, kad ji klystų, bet juk yra kažkas, kas per vertimą neperduodama. Ne tik mūsų kalba, bet ir mąstymas, etninė istorinė patirtis, vaizdai, metaforos ir panašūs dalykai.
Antanas A. Jonynas. Aš anksčiau įsivaizdavau, kad lietuvių literatūroje iš tikrųjų yra labai gerų dalykų. Jei juos gerai išverstum, gerai pateiktum, tai tikrai įmanoma... Dabar beveik tuo netikiu.
Man atrodo, visiškai pakanka to, kad mano tekstus dar kas nors skaito Lietuvoje, ir tai puiku. Vis dėlto literatūra yra glaudžiai susijusi su kalba, ir pastarąją pakeitus, pasikeičia ir visas kūrinys. Mickevičius ar Milošas, kad ir kaip norėtume, ne visai lietuvių literatūra. Kaip ir Rūta Šepetys. Kas, sakysime, rašo šiuolaikinę vokiečių literatūrą? Ją rašo turkai, iraniečiai, serbai, rusai – išeiviai iš tų kraštų, jau baigiantys nurungti pačius vokiečius. Bet juk tai jau vokiečių literatūra, o ne pakistaniečių ar vengrų. Labai abejoju, ar mes su savo gražia lietuvių kalba rašoma literatūra ateisime į anglakalbę literatūrą. Mažai literatūrai šiandien tai beveik neįmanoma. Galbūt vienas kitas autorius gali. Netyčia. Patvirtindamas taisyklę.
Vytautas Martinkus. Nebūtinai tai turi įvykti čia ir dabar. Tai gali įvykti kada nors ir kitur.
Antanas A. Jonynas. Kada nors pasaulis gal ir atras, kad Sigitas Geda rašė eilėraščius, kad buvo pasaulinio masto poetas. Šiandien nedaug ką tuo pavyksta įtikinti.
Vytautas Martinkus. Taip, estetinis kūrinių lygmuo, gali būti aukštas, bet jie nebūtinai turi būti perkeliami iš vienos kalbinės ar kultūrinės erdvės į kitą. Tarkim, Kanadoje, kur gyvena ir rašo Antanas Šileika, visi yra multikultūrininkai, ir ten jie visi ieško savo etninių šaknų, mitologizuoja istoriją, bet rašo angliškai ar prancūziškai, ir tik dėl to jie ten yra populiarūs... Taip autorius gal ir pragyventi gali. Ir Lietuvoje, ko gero, reikia į tarmes atsigręžti, pradėti kai ko daugiau traukti iš savo Žemaitijos ar Aukštaitijos. Ieškoti ne ekonominio, o dvasinio unikumo. Svarbiausias dalykas, ko gero, Lietuvoje mes jau perėjome to ekonominio libertizmo balą. Dar pamenu bene 1991-uosius, kai mus auklėjo: kas netalentingas, tas iš literatūros ir neuždirba milijono...
Andrius Jakučiūnas. Kita vertus, vėlgi – tas rašytojas gal ir biednai gyvena, bet kad visai nebūtų galima išgyventi iš literatūros ir to, kas su ja susiję, tai irgi negalima pasakyti. Jau kažkurį laiką vis tiek vegetuoju vien iš rašto, nieko daugiau neveikdamas. Tad į tą rašytojo padėtį žvelgti labai pesimistiškai neišeina.
Vytautas Martinkus. Turbūt yra ir daugiau tokių rašytojų.
Antanas A. Jonynas. Ir jų nėra taip mažai. Jei mūsų sąjungos sąrašą pasižiūrėtume, tai susidarys nemažas procentas, kurie iš to pragyvena.
Vytautas Martinkus. Beje, kai kurie egzodo rašytojai, po 1990-ųjų mums pradėjus bendrauti, labai piktinosi, kad kai kurie ir anais, sovietiniais, laikais, ir po jų bando išgyventi iš literatūros. Jie buvo įsitikinę, kad, panašiai kaip ir jie, turėtume dirbti fabrike ar kitur, ir tik naktimis, laisvalaikiu ką nors rašytume. Taip yra patikrinamas talentas ir ištikimybė literatūrai.
Andrius Jakučiūnas. Čia jau praeities idealizmo liekana. Sunku net suvokti.
Vytautas Martinkus. Gal jie suabsoliutino konkrečią savo likiminę patirtį. Ne visi, bet daugelis jų...
Antanas A. Jonynas. Nei Dostojevskis, nei Balzakas taip nepasitikrino, bet istorija parodė, jog neblogai jiems sekėsi. Nepaisant to, kad juos nuolat medžiojo kreditoriai... (visi juokiasi)
Parengė Antanas Šimkus
