Siūlome žurnalo “Aš ir psichologija” parengtą pokalbį su vyskupu Kęstučiu Kėvalu. Dėkojame už galimybę perpublikuoti pokalbį. Vyskupą kalbino ir tekstą parengė Edita Grudzinskaitė.
Pirmą sykį Kęstutį Kėvalą pamačiau draugų vestuvių užstalėje grojantį akordeonu. Po beveik 20 metų susitikus pasišnekėti „Marijos radijo“ studijoje nugirdau pokalbį:
– Sveiki, Ekscelencija!
– Na, baikit, baikit, gal nereikia, – su šypsena atsakė Kęstutis Kėvalas.
– Pratinkitės, vyskupe.
Žinia apie jūsų skyrimą vyskupu daugeliui džiugi ir netikėta. O Jums?
Nors aplinkoje kalbų buvo, jos kaip debesys slenka viršuje ir neliečia konkrečios dienos ar tavo jausenos. Ir štai, kai atsidūriau akistatoje su faktu, kuris pagauna tave čia ir dabar, kasdienybėje, labai susijaudinau, tiesą sakant. Pirmą naktį miegojau kaip vaikas: valandą pamiegu ir verkiu, paskui vėl pamiegu ir vėl verkiu... Ne juokas čia, patikėkite. „O dangau, nejau tai su manimi vyksta? Nejau tai realybė?“ – neapleido mintys. Atrodo, kad atsibusiu ir tai bus tik sapnas.
Žinoma, parodytas pasitikėjimas džiugina, bet iš kitos pusės – tai tokia milžiniška atsakomybė, kuri peršoka vaizduotės ribas. Iki šiol aš supratau savo darbą: kur jis prasideda ir kur baigiasi. Dabar gi ribos išnyksta, nes vyskupo darbas – buvimo tarnystė ir Bažnyčios reprezentacija priešakinėse linijose.
Tarsi iš šalies stebiu, kaip skleidžiasi Dievo paslaptis. Akivaizdu, kad ne vienas savo gyvenimą organizuoji. Kai gyvenimą atiduodi į kitas rankas, neišvengi ir Dievo staigmenų. Bet jei toms staigmenoms kada nors gyvenime pasakai „taip“, tai štai jas ir turi.
Tiek žmonių lūkesčių į mane sudėta... Kaip juos pateisinti? Tai viršija mano vaizduotę, todėl tiesiog atsiduodu į Jo rankas, nes tikrai ne pats visa tai susigalvojau.
Regis, būsite vyskupas „ne formatas“?
Mane skyrė būti vyskupu tokį, koks esu. Tačiau į nerimą, susijusį su šiuo paskyrimu, sau atsakiau taip: jei renka, vadinasi tam tikra prasme pritaria mano kitoniškumui. Jei man patikėta ši tarnystė, tai tarsi uždegta žalia šviesa šiek tiek kitokiam stiliui.
Ar pašaukimas Jūsų neriboja? Ar turėjote daryti ką nors kitaip, nei jaučia širdis, diktuoja temperamentas?
Pašaukimas turi savų reikalavimų. Didžiausia apsisprendimo drama einant į kunigystę buvo klausimas, kaip gyventi be šeimos. Juk natūraliai jautiesi pašauktas tam, o ir aplinka dar tą mintį pakaitindavo. Tačiau eidamas šiuo keliu tu pamatai, kiek daug savęs gali turėti ir realizuoti. Ilgainiui atradau, kad tai, kas man patinka, galiu integruoti į savo pašaukimą.
Labai mėgstu muzikuoti. Kodėl ne. Štai turime kunigų grupę „Sacerdos“. Derinys gal ir keistokas, bet visai nieko. Arba kelionės – viena mano aistrų. Atlikdamas misionieriaus pareigą, aš numalšinu ir keliavimo troškulį. Mane visada žavėjo filosofo tipas, kuris pabuvęs vienumoje gali perduoti kitiems, ką yra atradęs. Kunigystėje tam yra ypač palankios sąlygos.
Minėti dalykai atsiveria, kai atsisakai šeimos. Nors ilgesys išlieka. Aš tik laikui bėgant supratau, kad šis ilgesys yra palaimintas. To atsisakymo prasmę įžvelgi tik pradėjęs gyventi pašaukime. Nors kitų akimis žiūrint tai atrodo nesąmonė, bet kai tave vadina tėvu tiek daug žmonių, kurie tau pagal amžių tiktų į tėvus, vėl iš naujo supranti, kad esi pašauktas.
Sakoma, kad ir šventi darbai užmuša. Ar Jums yra tekę „nutrūkti“?
Yra ne sykį tekę išgyventi persidirbimo sindromą. Atrodo, ėjo ėjo visi darbai tarsi ir su nuotaika, bet staiga liko tiktai kažkoks nuožmus, mechaniškas funkcijos atlikimas. Tai yra įspėjimas, kad turi labai kreipti dėmesį savo žmogišką prigimtį. Privalai turėti atsitraukimo momentų. Aš juos vadinu dykumos dienomis. Išvažiuoju į kokį vienuolyną pabūti dieną ar dvi, tiesiog išsimiegoti, pasivaikščioti gryname ore. Pastebėjau, kad kuomet turi tokią situaciją, pirmiausia turi pradėti tvarkyti prigimtinius dalykus: miegą, maistą, orą, o tik paskui ieškoti dvasinės pusiausvyros. Gali atakuoti Dangų mintimis ir maldomis, o reikia tiesiog išsimiegoti, tada kalbėtis. Mano dvasios tėvas yra davęs kaip atgailą eiti laiku gulti. Pabandykite ir pamatysite, kaip tai nelengva.
Mes visi skubame atsikelti, nes labai daug nepadarytų darbų. Tačiau rytą turi pradėti jau vakare.
Šv. Rašte „Pradžios“ knygoje rašoma: „Buvo vakaras ir išaušo rytas.“ Ar nebus tiktai ši judėjiška mąstysena teisinga, kad kitai dienai ruoštis turi jau iš vakaro.
Aplink vis tik daug nuovargio, niurzgėjimo, negatyvumo. Kaip neužsikrėsti šia bacila?
Kalbant turgaus aikštės kalba, paprasčiausiai neapsimoka. Neigiamos patirtys ima slėgti būsenomis, kurioms sunku rasti pavadinimus. Žmonės apsikrauna neigiamu balastu, paskui kenčia visais lygmenimis – emociniu, psichologiniu ir net fiziniu.
Reikia būti sau gailestingiems, o gailestis sau – tai nevartoti šitos neigiamos žinios, kuri iš tikrųjų yra nuodai. Šiek tiek gali dozuotai pakelti, nes turi gyventi šitame pasaulyje, domėtis tuo, kas vyksta. Bet jeigu neturėsi atsvaros, tai ta negatyvi tikrovė padarys lemiamą įtaką. Tuomet santykiai pradeda byrėti, pirmiausia – su savimi pačiu, paskui su kitais žmonėmis ir netgi su Dievu.
Aš sakyčiau, tiesiog nereikia savęs bausti ir vartoti to, kas žmogų daro neįgalų. Neigiama žinia žlugdo motyvaciją keltis iš ryto ir daryti pasaulį gražesne vieta.
O jei ši „neigiama žinia“ sėdi ant sofos namuose?
Manau, reikėtų guostis ta mintimi, kad visi mes vienodi. Žmogus linkęs į laimę. Tai tarsi programa, kurią turi kiekvienas iš mūsų. Širdies gilumoje visi ilgimės panašių dalykų. Net ir tas, kuris dabar sėdi kalėjime, kažkada bandė sukurti sau gerovę, tiesa, blogomis priemonėmis.
Tad ir tas, kuris sėdi ant sofos ir niurzga, mano, kad ta sofa yra priemonė laimei pasiekti. Todėl šalia esančiam žmogui, kuris jį labiausiai pažįsta, nereikėtų pykti, geriau pasiūlyti tai, ką niurzgalius mėgsta, kad ir bulvinių blynų su uogiene. Reikia pradėti nuo mažų dalykų, kurie išveda žmogų iš neigiamos aplinkos. Jis tau duoda neigiamą žinią – tu jam blynų. Taip žmogus gali užsikabinti. Svarbu nepadėti verti tos negatyvumo grandinės, švelniai siūlyti gerus dalykus. Mūsų nuncijus yra pasakęs: „Tu turi gerai daryt gera.“
Taigi, nepozityviai nusiteikusiam žmogui reikia išmintingai daryti gera. Galime bandyti su juo diskutuot apie pasaulį, dalykus, įrodinėti savo poziciją, tačiau taip tik gilinsime problemą. Su tokiais „gerumo“ ginklais gali žmogų sužlugdyti dar labiau ir sukompromituoti gerumą.
Žmogus gali save pakeisti, jei turi aistrą keistis. Bet kaip jis užsidegs tuo? Jis gali užsidegti tik matydamas kitą. Aš manau, kad tie, kurie matė Mocartą ir jo drebančias rankas dėl troškimo kuo greičiau užrašyti ant servetėlės natas, kurias jis jau „girdėjo“, patys permąstė savo gyvenimą.
Vienintelis kelias – pačiam gyventi su aistra. Tik tuomet mes galim tikėtis išgirsti: „Žinai, tokio gyvenimo aš ilgiuosi.“ Žinoma, yra gyvenime momentų, kai reikia pasėdėt po akacijom baltom, nestatyt namų, nevest tautos (pagal Radauską), bet dažniausiai žmonės užsisėdi po tomis akacijomis, nes nemato aplinkui pavyzdžių, o patys nežino, kaip ir ką daryti.
Gal žmogų atbukina ir itin greitas gyvenimo tempas?
Pastebėjau savo gyvenime, kad tempas atsiranda iš noro nuveikti daugybę dalykų. Trumpai tariant, iš godumo. Aš labai daug noriu per vieną dieną ir išgyvenu, kad nespėju visko, ką esu suplanavęs. Kai jau padarau viską, man nebelieka laiko ir jėgų nei sau, nei artimam.
Žmogui svarbu suprasti, kad stabtelėjimas ir pabuvimas su savimi, atrodytų, nieko neveikimas, neretai tiek pat svarbus kaip ir mano darbai ar rūpesčiai. Anksčiau žmonės planuodavo kokį darbą turi padaryti per dieną, dabar – kokius darbus per valandą. Mes kasdien pramušinėjame valandos ribas.
Žinoma, tempą sukuria ir visuomenė, nes yra didesnių reikalavimų: išlaikyti šeimą, namus, laikantis priimtų standartų. Yra dalykų, kurių negali pakeisti. Tačiau ką galiu, tai planuoti ir pabūti su savimi, su savo artimaisiais kitaip. Manau, kad didysis ateities iššūkis bus surasti laiko sau, tai mus išlaikytų psichologiškai stabilius.
Bėgimas negali būti pernelyg ilgomis distancijomis, nes pradedame dusti. Todėl gyvenimas turėtų būti ritmingas ar net ritualizuotas. Svarbu surasti ritualus, kad ir modernius, aplink kuriuos dėliotume visus kitus dienos darbus.
Jūsų dienotvarkė taip pat sausakimša: pareigos universitete, Kauno arkivyskupijos jaunimo centre, kunigų seminarijoje, „Marijos radijuje“, grupė, kurioje muzikuojate... Ar nepamiršote nekasdienio pakylėjimo jausmo?
Kartais nenusakomas lengvumas nusileidžia iš giedro dangaus, kartais yra aiškiai nulemtas. Ne kartą po šv. Mišių esu tai išgyvenęs, net dainos gimusios. Tai nutinka retai, bet atperka kitus – ilgus ir sunkius – momentus. Būtis palengvėja dėl to, kad tu gauni džiaugsmo būti žmogumi ir gyventi būtent čia dovaną.
Prasidėjo adventas, prieš akis Kalėdos. Ką labai paprasto, žemiško būtų galima padaryti, kad aplankytų Kalėdų šventės dvasia?
Siūlyčiau įsigilinti į nuostabą, prisiminti vaikystę ir išmokti nusistebėti. Mes, suaugusieji, tai jau pamiršome. Kviesčiau atnaujinti stebėjimosi meną ir taip įsileisti šventes. Juk pirmąsias Kalėdas lydėjo būtent nuostaba, pasak vieno seno kunigo žodžių, „angelai išsproginę akis žiūrėjo, kai Jėzus gimė“.
