Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.
Kiti skaitiniai: Pr 3, 9–15; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Severinas Arminas Holocheris OFM
„Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su Tavimi!“. Taip esame įpratę melstis Angelo pasveikinimu Marijai. Bet palyginkime šiandien tos maldos pradžią su originaliu tekstu iš Evangelijos pagal Luką, kuriam ir priklauso ši ištrauka, išrinkta šios dienos iškilmei. „Angelas tarė: ‚Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!‘. Išgirdus šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“. Kodėl Marija sumišo, kas keista šitame sveikinime?
Žmogus, kuriam sakome „sveikas“, laukia savo vardo, panašiai kaip ir Marija iš angelo. Bet jis jai davė naują vardą „Malonės Pilnoji“ arba pagal kitą vertimą „Malonėmis Apdovanotoji“. Tai yra Marijos tikras ir esminis vardas, Dievui ir Jo angelui ne naujas, bet Marijai naujas. Kas supranta tokio sveikinimo reikšmę, prisiartina prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės slėpinio.
Šios šventės šaknys yra VIII amžiaus Bizantijoje, ir po to per Pietų Italiją, Angliją ir Prancūziją įžengė į Vakarų Bažnyčią, kai popiežius Sikstas IV tai aprobavo. Bažnyčia švenčia ir tiki, kad „Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta“. Taip sako dogma, kuria popiežius Pijus IX 1854-ųjų metų gruodžio mėnesio 8-tą dieną paskelbė.
Į Dievo planą įsikūnyti įeina ši žmogiška Išganytojo motina. Dėl Jo Marija yra norėta ir sukurta, su visa sava egzistencija nukreipta į Jį, visiškai Jam paskirta. Dogmos apie Marijos pirminį pašventinimą turinys yra toks: nuo savo būvio pradžios ji yra įjungta į savo sūnaus gydomąjį išganymą. Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Lumen Gentium“ perteikė kitais žodžiais šią dogmą: „...Apsaugota nuo gimtosios nuodėmės...“.
Iš patirties žinau tokią tendenciją, kad ne iškart aš pasirenku geriausią variantą, pastebiu tokį vidinį polinkį. Man reikia pagalbos, išgydymo, gyvenimo per krikšto malonę. Šiandien galiu džiaugtis kartu su Marija. Ji buvo visiškai laisva, jai nereikėjo krikšto,– pati išrinkta, ji galėjo iškart išrinkti kas yra geriausia.
„Sveika, Marija, malonės pilnoji, (...), melsk už mus nusidėjėlius...“.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
