Ar esi pasiruošęs? Adventas yra laikotarpis, kai ruošiamės Kristaus atėjimui ne tik per Kalėdas, bet ir į mūsų gyvenimus. Ar esi pasiruošęs? Mes negalime įveikti nuodėmės savo pačių pastangomis, negalime savęs atkurti. Negalime būti pasiruošę Kalėdoms be Dievo pagalbos.
Švenčiame įvykį, minintį, kaip per Mariją ir Marijoje Dievas nutarė suteikti mums dar vieną galimybę. Kristaus, jos Sūnaus Išganančiosios aukos dėka Dievas apsaugojo Mariją nuo gimtosios nuodėmės nuo pat jos pradėjimo momento.
Štai kodėl Bažnyčia dažnai kreipiasi į Mariją kaip į naująją Ievą, ir į Jėzų, kaip į naująjį Adomą. Dievas pradėjo iš naujo. Štai kodėl šiandienos Evangelija sako, kad Marija yra „malonėmis apdovanotoji“. Malonė yra dieviškasis gyvenimas. Kadangi Marija yra pilna dieviškojo gyvenimo, joje nebegali būti nuodėmės pėdsako. Taigi šiandien prisimename, jog Marija buvo Dievo išsirinkta tapti verta Jo Sūnaus motina ir kad Dievas leido jai iš anksto pasinaudoti Kristaus išganymo nuopelnais, dėl Jo mirties ir prisikėlimo. Marija buvo išsaugota tyra ir be nuodėmės nuo pat jos pradėjimo momento. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II gražiai apibendrino Marijos vaidmenį Išganymo istorijoje: „Apreiškimo metu Marija priėmė Dievo Sūnų fiziniu jo kūno ir kraujo pavidalu, taip numatydama tai, kas tam tikru atžvilgiu įvyksta dabar, kai tikintieji priima Švenčiausiąjį Sakramentą, Viešpaties kūną ir kraują, duonos ir vyno pavidalu.
Dėl šios priežasties egzistuoja analogija tarp Fiat (taip, tebūnie), kuriuo Marija atsakė angelui, ir amen, kurį ištaria kiekvienas tikintysis, priimdamas Viešpaties kūną. Marija buvo pakviesta tikėti, kad Tas, kurį ji priėmė per Šventąją Dvasią, yra Dievo Sūnus. Jungdamiesi su Mergelės Marijos tikėjimu, per Eucharistijos slėpinį esame pakviesti tikėti, kad tas pats Jėzus Kristus, Dievo ir Marijos Sūnus, dalyvauja visu savo žmogiškumu ir dieviškumu duonos ir vyno pavidalais... Marija, nešiodama savo įsčiose Žodį, tapusį kūnu, tuo būdu tapo pirmuoju istorijoje tabernakuliu. Jame Dievo Sūnus, vis dar būdamas nematomas žmonių akims, leidosi būti pagarbinamas Elžbietos, spinduliuodamas savo šviesą per Marijos balsą ir akis... Ką turėjo pajusti Marija, išgirdusi iš Petro, Jokūbo, Jono ir kitų apaštalų kartojamus Jėzaus žodžius, kuriuos Jis pasakė per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“? Kūnas, atiduotas už mus ir tampantis tikras per sakramentinius ženklus, buvo tas pats kūnas, kurį ji nešiojo savo įsčiose! Marijai Eucharistijos priėmimas turėjo reikšti dar kartą į savo įsčias priimti tą Širdį, kuri plakė vienu ritmu su jos, ir kaskart naujai išgyventi tai, ką patyrė būdama po Jo Kryžiumi.“
Marija buvo „malonėmis apdovanotoji“. Ji buvo be nuodėmės, todėl galėjo vertai į save priimti Kūną ir Kraują, Jėzaus sielą ir dieviškumą ne tik per Apreiškimą, bet kiekvieną kartą, kada priimdavo Jį Švenčiausioje Komunijoje.
Nė vienas iš mūsų nesame be nuodėmės, todėl prieš Komuniją meldžiamės: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks.“ Prieš mums bendrai kartojant šiuos žodžius, kunigas sukalba asmeninę maldą: „Viešpatie, Jėzau Kristau, pasitikėdamas tavo meile ir gailestingumu, valgau Tavo Kūną ir geriu Tavo Kraują. Tegul tai neužtraukia man pasmerkimo, bet suteikia proto ir kūno sveikatą.“ Mes nesame pilni malonės, mes pilni – patys žinote ko. Marija yra mūsų viltis ir mūsų pavyzdys.
Iš www.romancatholichomilies.blogspot.com vertė Monika Midverytė