Gruodžio 8 d. bažnyčia mini Švč. Mergelės Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Dievo pasiuntinys arkangelas Gabrielius, apsireiškęs Švč. Mergelei Marijai ir sveikindamas ją, pasakė, kad ji yra pilna Dievo malonės: „Angelas, atėjęs pas ją, tarė: Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų“ (Lk 1, 28). Todėl nenuostabu, kad Švč. Mergelė Marija yra lyginama su Ieva, kol pirmoji moteris buvo dar mergelė ir nenupuolus. Taip aiškina juodviejų panašumą malonėje šv. Justinas kankinys (U167), šv. Irenėjus vyskupas kankinys (U202) ir rašytojas Tertulijonas, miręs apie 200 m. Kaip pirmoji Ieva prieš nuopuolį buvo visa šventa ir malonės pilna, taip Dievo Sūnaus Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija buvo visada malonės pilna ir maloni Dievui. Šv. Irenėjus rašo, kad kaip Ievos neklusnumas buvo mūsų mirties priežastis, taip Marijos klusnumas buvo jai pačiai ir mums išganymo priežastis.
Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija. Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų. Ketveriems metams praėjus, apsireiškusi Lurde, Marija, paklausta Bernadetos, koks jos vardas, atsakė: „Aš – Nekaltas Prasidėjimas“.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Tai ne Jėzus, „pradėtas iš Šventosios Dvasios“ Marijos įsčiose, bet pati mergelė, būsimoji Jėzaus motina, gimusi be gimtosios nuodėmės, nes dar prieš tai, kai jai buvo lemta tapti Kristaus Įsikūnijimo indu, ji turėjusi būti skaisti; iš čia kilęs ir jos titulas nesuteptoji (Purissima).
Ši viduramžių idėja XII–XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino. Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė popiežius Pijus IX 1854 m. gruodžio 8 d., tačiau jau XVII a. Ispanijai buvo suteiktas nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vardas, o pati koncepcija aprobuota dar anksčiau – 1476 m.
Vėlyvas, maždaug nuo 1400 m., šios temos pasirodymas dailėje labiau susijęs ne su daug debatų sukėlusia sudėtinga idėja, bet su jos vizualine išraiška. Pirmą kartą Nekaltojo Prasidėjimo Marija pavaizduota stovinti priešais Dievo Tėvo atvaizdą danguje, apsupta Bažnyčios Tėvų su knygomis rankose, simbolizuojančiais ilgai trukusius šios ginčytinos idėjos debatus. Tarp jų būna šventieji Augustinas, Ambraziejus, Jeronimas ir Bonaventūra. Rašantis vienuolis - pranciškonas Dunsas Škotas, karštai gynęs Nekaltąjį Prasidėjimą. Soste sėdi popiežius Sikstas IV arba Klemensas XI, 1708 m. paskelbęs Nekaltąjį Prasidėjimą visuotine Bažnyčios švente.
Mergelės paveikslas XVI a. atspindėjo tą vaidmenį, kurį jai suteikė Bažnyčia: Marijos gimimas aiškinamas kaip išankstinė Dievo idėjos realizacija, jos nekaltybė - kaip „nuo pasaulio pradžios“ parengta Ievos nuodėmės išpirka ne tik nekaltu Jėzaus pradėjimu, bet ir pačios Marijos, vienintelės iš žmonių, gimimu be gimtosios nuodėmės. Iš čia kilęs ir jos pavadinimas - naujoji Ieva. Kartais ji simboliškai stovi ant drakono ar žalčio kaip aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą“ (Pr 3,15), ir atspindi viduramžių teologijos sampratą apie naująją Ievą, kuriai skirta nugalėti šėtoną. Todėl fone kartais vaizduojamas Adomas ir Ieva, gero bei pikto pažinimo medis. Idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati Žemė. XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Be to, Giesmių giesmės nuotakos tapatinimas su Švč. Mergele Marija buvo giliai įaugęs į viduramžių žmonių sąmonę, plito to laiko litanijose ir maldose.
Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta: „Ji — amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams. XVII a. kontrreformacija, teikdama didelę svarbą Marijos kultui, suformavo naują Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinį tipą. Jį pagrindė ispanų tapytojas, rašytojas, inkvizicijos dailės cenzorius Pranciškus Pacheco veikale „Tapybos menas“ (1649). Esminiai bruožai paimti iš Apokalipsės: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1-2). Jau XIII a. šv. Bonaventūra šią Apokalipsės moterį lygino su Mergele, o P. Pacheco šitą koncepciją išplėtojo, nurodydamas, kad Marija turi būti vaizduojama jauna, maždaug 12—13 metų, vilkinti balta suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos rankos sudėtos ant krūtinės arba maldai, mėnulis - jaunaties pjautuvas, ant galvos - dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelės liemuo perjuostas pranciškoniška virve su trimis mazgais. Toks ar truputį paįvairintas Marijos atvaizdas ir plito nuo XVII a. Kartais viršuje įkomponuojamas Dievas Tėvas, žiūrintis žemyn, ir užrašas: Tota pulchra es, amica mea, et macula non est in te („Visa tu graži, mano drauge, nėra tavyje dėmės“; Gg 4,7). Būna taip pat įkomponuoti įvairūs simboliai ir emblemos, perteikiantys skaistumo idėją. Pastarasis Nekaltojo Prasidėjimo ikonografinis tipas turi palyginti daug variantų ir labai populiarus visų kraštų baroko ir rokoko dailėje, ypač Ispanijoje ir Italijoje.
Parengta pagal „Šventųjų gyvenimai“, „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“ (Bernardinai.lt)
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“. Tai Marijos palaiminimas ir išvadavimas nuo pirminės nuodėmės.
Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę.
www.piligrimai.lt informacija