Kai lietus pavirsta sniegu ir ne skuba kristi žemyn, o sukasi ore, kai medžių nuogumo nebedangsto karališkai žalia ar auksinė lapija, kai ledas uždengia po vandeniu slypinčius turtus ir kai mano pėdsakai ant šviežios pasaulio sniego dangos yra pirmieji tądien, pajuntu, koks pasaulis yra iš tikro. Švarus. Grynas. Lengvas. Iš esmės.
Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus sukroviau savo daiktus į dėžes, išdalinau knygas, užleidau butą kitiems ir iškeliavau. Su savimi turėjau du lagaminus ir miglotą įsivaizdavimą, kaip gyvensiu toliau. Verkiau dvi dienas iki skrydžio ir visas dvi su puse valandos lėktuve. Ašaros nudžiūvo, kai pirmas žvilgsnis į svetimą šalį apdovanojo vaizdu į kalvas, o iškrovusi savo lagaminus bendrabučio kambary supratau, kad iš daiktų man nieko netrūksta.
Pirmuosius pusę metų viskas kėlė nuostabą – nuo peizažo iki žmonių pokalbių. Rodės, kad kūno nedengia drabužiai – gėriau įspūdžius visu odos paviršiumi. Neturėdama atskaitos taškų, nieko neteisiau, nieko nevertinau. Nustojau teisti ir vertinti save. Tik stebėjau. Dienos įspūdžiai susidėliodavo iš kraštutinumų: beribės laisvės pojūčio ir vienišumo, poreikio atsiverti ir izoliacijos, pasirinkimo variantų gausos ir supratimo, kad galimybės ribotos. Tačiau, nepaisant visko, jutau, kad gyventi lengviau.
Esu tai, ką turiu
Filosofas Julianas Baggini teigia, kad žmogaus polinkis viską kaupti susiklostė evoliuciškai, nes nuo pat egzistencijos pradžios nepriteklius žmonėms yra labiau pažįstamas nei gausa. Tačiau mąstymas, kad jei jau ką nors įsigijai, saugok, nes nežinia, kada to gali prireikti, yra atgyvenęs – šiuolaikinis žmogus paprastai turi per daug daiktų. Lietuvoje pirkti vien dėl pirkimo malonumo vis dar yra prabanga, prieinama ne visiems, tačiau gausos visuomenės dėsniai galioja ir čia. Prekybos centrų akcijos (du už vieno kainą), intensyvi produktų reklama perša supratimą, kad gerą gyvenimą galima nusipirkti. Gyvendama Vakaruose tai pajutau ypač stipriai: išmanieji telefonai benamių delnuose, bedarbiai su pilnais pirkinių krepšiais yra gyvas gerovės iliuzijos pavyzdys.
Psichoterapeutas Christopheris Andre teigia, kad, pirkdami daiktus, perkame gyvenimo būdą, įvaizdį. Kaupiame ne tik daiktus, bet ir pareigas, socialinius ryšius, įspūdžius. Bijodami prarasti savo, kaip svarbaus ir reikalingo žmogaus, įvaizdį, esame nuolat pasiekiami, užpildome savo dienotvarkę susitikimais ir darbais. Pojūtis, kad gyventi lengva, kurį aprašiau anksčiau, kilo ne dėl to, kad materialią nuosavybę apribojau dviejų lagaminų turiniu, bet dėl to, kad neliko įsipareigojimo būti tokiai, kokią mane mato kiti. Atsivėrė beribė erdvė tiesiog būti.
Turėti ar būti?
Erichas Frommas teigia, kad žmonėms būdinga viena iš dviejų gyvenimo orientacijų: yra tie, kurie renkasi turėti, ir tie, kurie renkasi būti. Žmogus, kuris renkasi turėti, taiko šį požiūri viskam – daiktams, pareigoms, žmonėms, įspūdžiams, politinėms pažiūroms. Tokie žmonės save suvokia pagal tai, ką jie gyvenime sukaupė: kokią padarė karjerą, kiek sukaupė pinigų banke, kiek sėkmingą sukūrė šeimą, kiek įtakingų pažinčių užmezgė. Frommas negailestingas turėtojams teigdamas, kad tokie žmonės per gyvenimą eina remdamiesi ramentais – jų saugumo pojūtis nulemtas išorinių veiksnių. Turėtojai gyvena nuosavybės iliuzijoje – tiesa yra tokia, kad jie yra ne savininkai, o objektai. Žmogaus, kuris teigia sau „esu svarbus, nes užimu aukštas pareigas ir gaunu gerą atlyginimą“ ar „be manęs mano vaikai prapultų“, gyvenimo prasmingumo pojūtis susvyruoja išėjus į pensiją, netekus darbo ar vaikams išėjus iš namų.
Kita vertus, kaip kad fiziškai sveikas žmogus gali vaikščioti be ramentų, psichologiškai sveikas žmogus turi išteklių būti nepriklausomas nuo išorinių sąlygų. Šie ištekliai – tai žmogaus sugebėjimas mylėti, protauti ir būti produktyviam. Jų negalima įsigyti, tačiau juos galima ugdyti, praktikuoti ir jais mėgautis. Skirtingai nuo įsigytų objektų, kurių sankaupos laikui bėgant išsenka, psichologinių išteklių rezervuaras tik pildosi, kai juo naudojamasi, kai šiais ištekliais dalijamasi.
Laimė su saiku
Nebūtina tapti asketu ar budistu, kad iš turėtojų taptume esančiaisiais (beje, Frommas teigia, kad pasirinkimas neturėti lygiai taip pat išreiškia turėjimo orientaciją, kaip ir pasirinkimas kaupti: žmogaus savivertė abiem atvejais yra nulemta išorinių veiksnių). Tačiau vienas iš žingsnių link buvimo yra savęs apribojimas. Sveika savęs klausti: ar man reikia dar vienos batų poros? Ar tikrai ši atostogų nuotrauka atspindi mano atostogų įspūdžius geriau nei prieš tai buvusioji? Ar susitikęs su šiais žmonėmis patirsiu emocinį pasitenkinimą?
Sociologė Anne Chate teigia, kad saikingumas – laimės pagrindas. Gyvendami visuomenėje, kuri skatina turėjimą, keliaujame per gyvenimą siekdami geresnių pareigų, daugiau pinigų, idealių namų. Retai kam pavyksta pasiekti tai, kas buvo suplanuota. Neišsipildžiusios įsigijimo programos pasekmė – nuolatinis stresas ir psichosomatinės ligos. Gyvenimas nestovi vietoje. Puslapio, kuriame surašėme savo gyvenimo tikslus, krašteliai pageltę, o pati knyga stovi užkišta nebepasiekiamoje praeities bibliotekoje. Tikra tai, kas yra dabar. Paklauskit savęs, ar jums vis dar svarbu būti geriausiam, šauniausiam, gražiausiam, ar pakanka būti antram? Ar geras šeštadienio vakaras jums vis dar reiškia triukšmingą vakarėlį su draugais? O gal mieliau praleistumėte jį lovoje su knyga?
Pasirinkimo (ne)laisvė
Visi anksčiau mano išvardinti klausimai atspindi realią gyvenimišką situaciją: sakydami „taip“ tuo pačiu ištariame ir „ne“. Dar viena batų pora, dar vienas automobilis reiškia mažiau vietos spintoje ir garaže. Dar viena nuotrauka atima akimirką netrukdomo mėgavimosi vaizdu. Dar vienas susitikimas bare atima valandą miego. Dar vienos svarbios pareigos atima laiką, kurį galima praleisti su šeima.
Pasirinkimo laisvė – vienas iš demokratiškos gausos visuomenės pagrindų. Ericho Frommo nuomone, bėda yra ta, kad šiuolaikinis žmogus dažnai painioja užgaidą su noru. Paklaustas, ar norėtų vieno ar kito dalyko, žmogus dažnai atsako: „Kodėl gi ne?“ (juk turime teisę norėti!), užuot klausęs: „Kodėl?“ Čia man kilo mintis pasiūlyti Jums paeksperimentuoti su savo norais: kai kitą kartą jau žiositės sakyti „Kodėl gi ne?“, sutrumpinkite klausimą (mintyse ar garsiai) iki „Kodėl?“ Tegu bus tai žingsnis link grynesnio buvimo.
Knygos „Kaip būti laisvam“ autorius Tomas Hodginsas be užuolankų teigia: „Viskas paprasta: arba gali turėti daugiau laisvės, arba didesnį namą, svarbesnį darbą ir daugiau pinigų banke.“ Mes renkamės, kiek galime aukoti dėl to, kad pasiektume tai, kas svarbu.
Tik tiek, kiek reikia
Pradėjusi ieškoti medžiagos šiam straipsniui prisiminiau puikaus filmo „Viskas ore!“ herojų, kurį vaidino George‘as Clooney. Išdėliojęs ant stalo menką savo kuprinės turinį jis paskaitos klausytojams aiškino, kaip reikia gyventi neapsikraunant: daiktais, santykiais, jausmais... Filmo pabaigoje jo šūkis „Turiu tiek, kiek galiu panešti“ liūdnai aidi tuščiame bute be jokių asmeninio gyvenimo požymių.
Tai, ką sukaupėme per gyvenimą, suteikia užuominą apie tai, kas esame. Laisvė turi kainą: būdama aplinkoje, su kuria manęs nesaisto prisiminimai, emocijos, santykiai, mažiau žinau apie save. Esu nepriklausoma nuo žmonių nuomonės, tačiau jausmas, kad pati niekam nepriklausau, skaudina. Kultūriniai skirtumai iškreipia mano atspindį socialiniame veidrodyje. Tačiau laikui bėgant atsiranda patirties, susikuria santykiai, prisikaupia daiktų. Stengiuosi gyventi neapsikraudama, tarsi vadovaudamasi filosofo Juliano Baggini žodžiais: „Išsivalymo esmė yra ta, kad krepšyje turėtumėte tai, ko reikia, tačiau jums būtų ne per sunku jį neštis.“ Tik parašiusi šį sakinį atkreipiu dėmesį į pirmą jo dalį „turėti, tai, ko reikia“ ir klausiu savęs: „Ko?“ Suprantu, kad tuščiame kambaryje šis klausimas skamba daug garsiau.
Palikti vietos sau
Niekam nesiūlau visko mesti ir keliauti į pasaulio kraštą. Yra daug paprastesnių būdų patirti buvimą: eiti pasivaikščioti, medituoti, mėgautis kvapais ir skoniais, tinginiauti. Galite pasinaudoti praktiniais patarimais, pateikiamais prie šio straipsnio. Svarbu suteikti sau galimybę (ir psichologine, ir fizine prasme) išgirsti save. Tam reikia laiko ir erdvės, kurią atrasite tik atsikratę to, kas atgyvenę, nebereikalinga. Ateitis prasideda šiandien. Padarykim jai vietos sielos lentynose.
PASINERKITE Į TYLĄ
Atraskite ramią vietą ir nustatykite, kad žadintuvas suskambėtų po 10 minučių. Pasirinkite kėdę su atkalte, sėdėkite tiesiai, susidėję rankas ant kelių, šiek tiek įtraukę smakrą. Žvilgsnio nekoncentruokite į jokį objektą, leiskite jam klaidžioti.
Penkis kartus garsiai įkvėpkite ir iškvėpkite – įkvėpkite per nosį, iškvėpkite per burną. Su paskutiniu iškvėpimu užsimerkite.
Vidiniu žvilgsniu peržvelkite savo kūną nuo galvos iki pirštų galiukų. Atkreipkite dėmesį, jei kuri nors jo dalis įsitempusi. Antrą kartą peržvelkite mintimis kūną. Dabar atkreipkite dėmesį į tas dalis, kurios yra atsipalaidavusios.
Atkreipkite dėmesį į mintis ir nuotaiką. Pastebėkite kylančias mintis, tačiau nesistenkite jų suvaldyti ar pakeisti.
Pradėkite mintyse skaičiuoti įkvėpimus ir iškvėpimus: įkvepiam – vienas, iškvepiam – du, ir taip toliau iki dešimties. Kartokite tol, kol suskambės žadintuvas.
Pabaigoje tiesiog 30 sekundžių ramiai pasėdėkite. Vėl atkreipkite dėmesį į savo fizinius pojūčius. Neskubėdami atsimerkite. Medituokite kasdien tuo pačiu metu toje pačioje vietoje. Geriausia tą daryti ryte tyliame kambaryje.
SUSIKONCENTRUOKITE Į BUVIMĄ
Suteikite dienai vardą. Ryte, prieš išlipdami iš lovos, triskart giliai įkvėpkite. Tada kelias akimirkas paklausykite savo kvėpavimo. O po to pagalvokite, kam skirsite šią dieną: nuotykiams, įspūdžiams, švelnumui ar meilei. Dieną atkreipkite dėmesį į tai, kaip jūsų rytinis nusiteikimas veikia jūsų veiksmus.
Klausykitės. Susitikę su draugais, šeimos nariais ar savo antrąja puse po pasisveikinimo nieko nesakykite – tiesiog klausykitės. Klausykitės atidžiai keletą minučių, o po to išsakykite, ką, jūsų nuomone, išgirdote. Sąmoningas klausymasis yra bendravimo įgūdis, padedantis geriau suprasti mums svarbių žmonių patirtį.
Mėgaukitės maistu. Gamindami maistą uostykite, mėgaukitės skirtingomis spalvomis ir sandara. Susitelkite į patį gamybos procesą. Prieš valgydami pasimėgaukite maisto kvapu, spalvomis ir formomis. Valgykite sąmoningai, atkreipdami dėmesį į tai, kaip skirtingas maistas veikia jūsų skonio receptorius. Valgymas – tai džiaugsmo, jog esi gyvas, išraiška. Mėgaukitės tuo.
PAKEISKITE SAVO PASAKOJIMĄ
Iš prigimties esame pasakotojai: pasakodami apie savo gyvenimą kitiems, suteikiame jam formą, padarome jį apčiuopiamą. Istoriją pasakojame ir patys sau: paaiškiname sau, kaip praeities įvykiai nulėmė tai, kas esame dabar, ir taip suteikiame savo gyvenimui prasmę. Tačiau gyvenimas eina tolyn. Istorija, kurią sau pasakojote prieš 10 metų, šiandien nebegalioja – aplinkybės visiškai pasikeitusios. Atsikratykite senų pasakojimų, kurie prasideda žodžiais: „Aš toks žmogus...“ (kuris gali tą, negali ano, mėgsta tą, nemėgsta ano ir taip toliau). Ši frazė baigė galioti nuo pat jos ištarimo momento. Suteikite sau progą sukurti naują pasakojimą, bent retkarčiais elkitės taip, lyg būtumėte ne toks, o visai kitoks žmogus.
