Gruodžio 14 d., penktadienį, 16 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55) Kaune, įvyks parodos „Tautų arenoje. Paryžius 1937“ atidarymas.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus prieš metus atšventęs įkūrimo devyniasdešimtmetį bei surengęs vieną didžiausių savo istorijoje parodų, šįmet lankytojams taip pat pateikia neeilinę dovaną.
Prieš septyniasdešimt penkerius metus Lietuva pirmą kartą dalyvavo pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Ta proga M. K. Čiurlionio galerijos požemiuose atidaroma nauja salė ir lankytojai kviečiami į parodą, kurioje bandoma bent iš dalies rekonstruoti Paryžiuje buvusią Lietuvos ekspoziciją.
Parodoje „Tautų arenoje. Paryžius 1937“ kalbama apie labai reikšmingus dalykus – apie mėginimą tarpukariu Lietuvą pristatyti kaip modernią ir šiuolaikišką valstybę, apie pripažinimo gausioje tautų arenoje siekiamybę, apie tradicijų ir inovacijų taikymą reprezentuojant save pasaulyje. Tai retas atvejis, kada paroda pristato parodą.
Daugelis eksponatų, grįžę iš Paryžiaus, buvo išblaškyti, kai kurie pateko į valstybines įstaigas, kai kurie dingo be žinios ir yra vis dar ieškomi. Laimė, dalis kūrinių pateko į muziejų. Tačiau tik muziejaus „detektyvų“ dėka pavyko išsiaiškinti, kad pasaulinėje parodoje pabuvo žymaus baldininko Jono Prapuolenio kėdė. Turtingoje muziejaus filatelijos kolekcijoje pavyko nustatyti, kurie 85 pašto ženklai reprezentavo Lietuvą. Skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus kūrinys „Darže“, sukurtas Paryžiaus parodai, grįžo į Kauną ir papuošė savivaldybę, bet dingo politinių suiručių metu. Tačiau apdairūs Šiaulių „Aušros“ muziejininkai tuomet pasidarė šio darbo kopiją, todėl parodos žiūrovai galės pamatyti ir šį kūrinį.
Aplinkybių tyrimui labai pagelbėjo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose saugoma medžiaga – per keturiasdešimt originalių nuotraukų, kuriose užfiksuota 1937 m. Paryžiuje vykusios pasaulinės parodos „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ Lietuvos skyriaus ekspozicija ir jos fragmentai. Tai šių namų šeimininko, tuometinio muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės palikimas, kuris, beje, kartu su Magdalena Avietėnaite buvo vieni pagrindinių asmenų, talkinusių rengiant Lietuvos ekspoziciją pasaulinėje Paryžiaus parodoje. Labai reikšmingi buvo gausūs Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir kiti archyviniai dokumentai, kuriais remiantis buvo atskleista visa pasirengimo parodai eiga, išsiaiškintos problemos ir sunkumai, su kuriais neišvengiamai susidūrė daug patirties tokiuose reikaluose neturėjusi tuomet dar jaunos Lietuvos valstybės valdininkija.
Šio projekto kuratorė – Miglė Banytė po kruopelytę surankiojo informaciją apie vieną ar kitą kūrinį ir ne tik suformavo parodą, kuri iš dalies rekonstruoja Lietuvos, 1937 m. pasauliui pristačiusios save viename draugingame paviljone kartu su kitomis Baltijos valstybėmis – Latvija ir Estija, skyriaus ekspoziciją, bet ir parengė leidinį.
Greta originalių kūrinių, šioje parodoje atsirado ir eskizų, – jie atspindi pasirengimo Paryžiaus parodai etapą, kartu užpildo tą daugelyje vietų sutrūkinėjusią eksponatų grandinę. Nemaža tikimybė, kad po šios parodos ir viso projekto dar išgirsime apie kai kurių kūrinių likimus – ne visi „įtariamieji“ dar išaiškinti, viliamės, kad „byloje“ atsiras ir daugiau liudininkų, kurių „apklausa“ padės sudėlioti visus taškus ir išsklaidyti abejones.