Nedaugelis Lietuvoje žino, kad keletą kartų per metus Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT, o paprastai kalbant – ES užsienio reikalų ministerijos) atstovai ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos valdininkai susirenka pasikalbėti apie žmogaus teises. Oficialus šitų susitikimų pavadinimas – ES ir Rusijos konsultacijos dėl žmogaus teisių. Gruodžio 7 d. Briuselyje įvyko 16-asis šių konsultacijų raundas.
Svarbu pabrėžti, kad šie susitikimai būna uždari. Nei Europos Parlamento ar Rusijos Dūmos (jei to panorėtų) deputatai, nei pilietinės visuomenės atstovai į juos ne tik nekviečiami, bet ir neįleidžiami. Po ilgų derybų Europos Parlamento nariai išsikovojo teisę, kad po eilinio konsultacijų susitikimo uždarame posėdyje Europos Komisijos ar EIVT atstovai pateiktų informaciją apie konsultacijų eigą, svarstytus klausimus, atsakytų į europarlamentarų klausimus. Pabrėžiu – uždarame posėdyje, į kurį nei žurnalistai, nei šiaip stebėtojai neįleidžiami. Tokiomis slaptumo sąlygomis ES kalbasi apie žmogaus teises su Rusija...
Prieš kelias dienas elektroniniu paštu aš, kaip Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečio narė, gavau trumpą neslaptą EIVT pranešimą apie gruodžio 7-ąją įvykusį konsultacijų raundą. Nors atsiųstoji informacija yra bekūnė, tokia, žinote, iškastruota, bet kai kurias išvadas net ir pagal ją padaryti galima.
Štai, pavyzdžiui, pažymėta, kad ES išreiškė susirūpinimą dėl kai kurių naujų, jau po prezidento rinkimų Rusijoje priimtų įstatymų poveikio žmogaus teisėms. Kalbėta apie įstatymus, reglamentuojančius nevyriausybinių organizacijų Rusijoje veiklą, demonstracijų organizavimą, paramos iš užsienio teikimą nevyriausybinėms organizacijoms ir jos traktavimą Rusijos įstatymuose. Kalbėta ir apie žmogaus teisių aktyvistų bauginimus, represijas, nukreiptas prieš opozicijos lyderius. Minėti konkretūs, gerai žinomi atvejai, nužudymai, kurie iki šiol nėra iki galo ištirti, o kaltieji tebėra nenubausti, yra Sergejaus Magnitskio, Natalijos Estemirovos, Annos Politkovskajos nužudymo bylos. Visa tai – seniai ir plačiai žinomi atvejai, bylos, apie kurias kalbama, bet reikalai nejuda. Arba juda į priešingą pusę, dar sugriežtinant represijas, nukreiptas prieš opoziciją, nepriklausomus žurnalistus, inicijuojant naujus įstatymus, kurių bendras vardiklis – duokim jiems tiek, kad mažai nepasirodytų...
Tačiau man įdomesnė kita šių konsultacijų dalis, toji, kurioje Rusija kalba apie Europos Sąjungą. Štai ir pastarajame gruodžio 7-osios dienos susitikime Rusija išreiškė susirūpinimą dėl žmogaus teisių padėties ES. Štai ji, Rusijos pusės darbotvarkė, didžiausi Rusijos rūpesčiai: pasak rusų, Europos Sąjungoje plinta rasizmo ir ksenofobijos apraiškos; nepakankamai aktyviai vykdomas tyrimas dėl slaptų CŽV kalėjimų ES valstybių teritorijose, ir dar – ne piliečių teisės kai kuriose ES valstybėse narėse yra šiurkščiausiai pažeidžiamos.
Tradiciškai Europos Sąjungos atstovai, demonstruodami dėmesį pilietinei visuomenei, šių konsultacijų išvakarėse, gruodžio 3 d., Maskvoje susitiko su Rusijos nevyriausybinių organizacijų atstovais, o lapkričio 26 d. Briuselyje – su tarptautinių žmogaus teisių gynėjų organizacijų atstovais. Ar ką nors panašaus daro Rusija, nežinome, apie tai neskelbiama. Matyt, Rusijos diplomatai, atstovaujantys Rusijai šiose konsultacijose ir be susitikimų su pilietinės visuomenės organizacijomis žino, kas ir kaip. Jie turi savo patikrintus ir patikimus informacijos šaltinius...
Kitas konsultacijų raundas – 2013 metų pavasarį. Jau dabar galiu pasakyti, kad vėl bus kalbama apie S. Magnitskio, A. Politkovskajos ir N. Estemirovos bylas, gal tik kita eilės tvarka. Gal dar primins apie Michailą Chodorkovskį, jau devynerius metus pūdomą kalėjimuose. Ir apie naujas represijas prieš Rusijos pilietinę visuomenę ir opoziciją, nes rusai dar šiemet ruošiasi pasakyti, ką jie mano apie žmogaus teisių ir laisvių, demokratijos padėtį jų šalyje. Bet jų atstovų į dialogus ir konsultacijas Rusijos valdžia tikrai nepakvies. Šiemet – dar ne.
Rusijos darbotvarkę irgi galima nuspėti, nekartosiu. Žinoma, dialogas geriau nei tyla. Kiti tvirtina, kad diplomatija apskritai mėgsta ramybę ir ramius susitarimus (quiet diplomacy). Tačiau kyla ir kitokių klausimų, pavyzdžiui, koks yra tokio ES veikimo efektas? Ar tikrai tik tiek galime?