| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kartais atrodo, kad Lietuvos piliečiai tarsi nenusipelnė susipažinti su tais kultūros produktais, kuriuos patys remia. Tarp filmų kūrėjų ir žiūrovų (kurie, kaip minėjau, daugiausia lietuvišką kino meną ir finansuoja) dažniausiai įsiterpia griežtas tarpininkas: komerciniai kino teatrai, kuriems tuos sukurtus filmus rodyti nuostolinga. Todėl džiugu sužinoti, kad „Skalvijos“ kino teatras rodys vieną naujausių ir įdomiausių Lietuvoje pastatytų filmų – Dovilės Gasiūnaitės „Narcizą“. Kadangi šį filmą vėlų pavasarį jau pavyko pamatyti vienoje iš popremjerinių jo peržiūrų „Pasakos“ kino teatre, negaliu nepasidalinti keletu įspūdžių.
Filmas yra be galo estetiškas: ir kino vaizdų kokybė, ir jame skambančios muzikos paveikumas, ir aktorių parinkimas, ir personažų gyvenamųjų aplinkų sukūrimas – visa tai stebina profesionalumu, nors ši juosta pristatoma kaip pirmasis režisierės pilnametražis vaidybinis filmas. Iš tiesų Gasiūnaitės filme pirmiausia sudomina dėmesys žmonių aplinkai ir labai įvairioms jos detalėms – žaidžiantiems vaikams, gyvai grojančių muzikantų (o ne grojimą imituojančių aktorių) veido išraiškoms ir jų veiksmams, paprastam ir judriam kasdieniam miesto gyvenimui. Juostoje esama gana skirtingų profesijų aplinkų (ligoninė, skulptoriaus dirbtuvė, įrašų studija, kvarteto repeticijų salė), kurios atskleidžiamos netikėtai ir įtikinamai. Šis neskubus, ties smulkmenomis vis stabtelintis filmo ritmas šiek tiek primena senus japoniškus jaunystėje matytus filmus, kuriuose nebūtinai kiekvienas kadras turi kalti vinį į glaustai pasakojamą „sukrečiantį“ siužetą; tokio žanro kinas žiūrovą tarsi moko matyti visa tai, kame jis pats gyvena, ir tiek. „Narcize“ sukrėsti tegali tik vienas dalykas: tai, kaip nuolat augantis pagrindinio herojaus ilgesys ir liūdesys kontrastuoja su ramia, darnia ir jaukia aplinka. Kontrastuoja taip, kad vis aštriau ir aštriau kyla klausimas, „ko gi jam trūksta“, ir kartu vis aiškiau ir aiškiau ateina atsakymas – trūksta kažko, ko visuose šiuose jaukiuose ir estetiškuose dalykuose nėra. Filmo pavadinimo pasirinkimo priežastys galutinai išaiškėja tik bebaigiant jį žiūrėti. Ir išaiškėja gana skaudžiai ir paveikiai.
Ko gero, labiausiai pavykęs ir įtaigiausias šio filmo bruožas yra jo dvibalsiškumas: tai, kad jis vieną melodiją „dainuoja“ kino kalba, kuria labai subtiliai vis kviečia grožėtis – žmonėmis, jų išgaunama muzika, jų pasauliais, jų žvilgsniais ir santykiais. Ir štai kitokią melodiją „dainuoja“ pagrindinė siužeto linija – lėtai liūstantis ir nežinia kur, į kažkokį abejotiną savo „vidų“ vis giliau grimztantis pagrindinis herojus. Kaip tik dėl šio dvibalsio žiūrovų kalbinimo – kurį įgyvendinti kuriant pirmąjį filmą yra jau šis tas – suformuojama pagrindinė filmo mintis, kurią ne taip lengva „atraportuoti“ sakiniu ar dviem. Bet pabandysiu tai padaryti kiek ilgesne pastraipa.
Tai, kuo kino kalba esame kviečiami grožėtis (o tai, be abejonės, yra režisierės, operatoriaus, kompozitoriaus, dailininko ir kitų grupės narių nuopelnas), yra mano, kaip žiūrovo, labai gerai pažįstamos aplinkos: tai yra mylimo, gimto ir iki skausmo suprantamo miesto panoramos ir detalės, tai yra tokia muzika, kurios klausyčiausi ir koncerte, ir namie, tai yra „neteleviziniai“ (nors kai kurie ir matyti), mieli, seni ir jauni veidai, tai yra jaukūs ir tarpusavyje skirtingi neserialiniai neženkliški interjerai ir juose vykstančios atpažįstamos situacijos. Kai jas pamatai kine, jos sukelia norą tarsi „atsimerkti“ ir įdėmiau pasižiūrėti ir į savą aplinką – po to, kai išeisiu iš filmo. Tačiau (ir tai, kaip sakiau, yra antras balsas) čia vyksta slogi vidinė drama žmogaus, kuris tos garsų, vaizdų ir santykių harmonijos tarsi nepastebi, nevertina ir nenori; žmogaus, kuris nori kažko tik iš savęs, tik apie save ir tik sau. Kažko, ko jam duoti – taip jam atrodo – niekas negali. Žmogaus, kuris aiškiu ir tiesiu tekstu atmeta bet kokį religinį santykį, o kartu su juo ir dėkingumą už visą tą darną, kurią štai aplinkui save turi; žmogaus, kuris nenori tiesiog gyventi, kuriam būtinai reikia gyvenimo kaip įvykio, tokio įvykio, kuris iki šiol dar nevyko niekur, ir kuris būtų susietas tik su jo paties išskirtinumu. Argi tai nėra įprasta ir vėlgi puikiai atpažįstama liga, būdinga mūsų dienoms ir mūsų geografinėms koordinatėms?
Pažiūrėjus šį filmą neištiko joks ypatingas perversmas, tik pora dienų ir miestas (tas pats miestas...), ir žmonės (kiti, bet panašūs) atrodė kitaip. Ir tas pačias pora dienų mintyje laikėsi neišsakytas dėkingumas visai filmavimo grupei: režisierei, kuri atsispyrė norui sukurti sensaciją ir vietoje to sukūrė filmą; kompozitoriui, kuris į „garso takelį“ įdėjo tiek pat kūrybinių jėgų, kiek jų būtų įdėjęs ir į savo koncertinius kūrinius, operatoriui, kurio meistrystė man nors trumpam parodė, kaip galima žvelgti į pasaulį, aktoriams, kurie vaidina nevaidindami (muzikantai groja tarsi savo koncertuose, o ne „chaltūrina“ kinui) ir leidžia man įeiti į ekraną kaip į paralelinę tikrovę. O visa tai lydėjo dar sunkiau įskaitomas ir dar mažiau pažįstamas jausmas – džiugesys, kad taip pat ir mano kaip pilietės indėlis kartais būna panaudojamas Lietuvos kultūrinei įvairovei kurti, kad galbūt ir mano uždirbtas bent vienas litas prisidėjo prie atsiradimo štai tokio kultūros produkto, kuris nei rėkia, nei šaukia, nei labai graudina, nei „kerta per emocijas“, nei galiausiai apverčia aukštyn kojom kokias nors „vertybes“, bet paveikia pačiu subtiliausiu būdu, kaip paveikti gali tik kino kalbos daugiabalsiškumas.