Ar sveikatos apsaugos sistemoje artimiausiu metu galime tikėtis esminių permainų? Naujojo sveikatos apsaugos ministro, politikos veterano Vytenio Povilo Andriukaičio mintys „Laisvosios bangos“ radijo laidoje skatina į šį klausimą atsakyti – taip.
„Bernardinai.lt“ skaitytojus supažindiname su V.P. Andriukaičio idėjomis ir pasiūlymais, kurie buvo išsakyti radijo laidoje.
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta aiški nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Svarbu atkreipti dėmesį, kad rūpinasi ne „ligomis“, bet būtent „sveikata“. Tik paskui Konstitucijoje įrašyta, kad valstybė laiduoja paslaugas, žmogui susirgus. Pirmutinis rūpestis yra sveikata.
Lietuvoje įprasta sakyti, kad pats žmogus turi rūpintis savo sveikata, ir niekas už jį ja nepasirūpins. Tam tikra prasme tai teisinga. Tačiau Konstitucija aiškiai sako, kad valstybės institucijos turi padėti žmogui rūpintis sveikata, yra atsakingos už sveiką aplinką, kurioje žmogus gyvena. Viena vertus, ir todėl, kad turime įsisąmoninti, jog sveikata yra daugiau nei vien ligų nebuvimas, tai fantastiški resursai, daug svarbesni už naudingas iškasenas ar materialinius turtus. Valstybė, rūpindami žmogaus sveikata, stiprina save. Šis rūpestis – ne švaistūniškas kišimąsis į žmgoaus gyvenimą, bet išmintinga investicija.
Šioje vietoje noriu pabrėžti dar vieną dalyką – žmogaus sveikata, pasak Konstitucijos, turi rūpintis visos valstybės institucijos, o ne vien Sveikatos apsaugos ministerija. Tai svarbus dalykas. Rūpinimasis sveikata yra kompleksinis, ir jis negali būti permestas kuriai nors vienai politinei institucijai, o kitos galėtų sakyti: mes nieko dėti.
Sveika aplinka
Kokios socialinės grupės Lietuvoje gyvena tokiame socialinių standartų lygmenyje, kuris padeda sveikai gyventi? Kitaip sakant, turi galimybę gyventi sveikame būste, sveikai maitintis, derinti darbą ir poilsį, laisvalaikiu nueiti į baseiną ar sporto klubą? Kiek žmonių realiai šiandien gali nusipirkti paslaugas Druskininkų vandens parke, Birštono sanatorijoje ar Vilniaus SPA sistemoje? Deja, bet tenka pripažinti, kad didžioji dalis skurdžiau gyvenančių žmonių gyvena nesveikoje aplinkoje ir neturi galimybių gyventi sveikai.
Tenka kalbėti ne tik apie nesveiką fizinę aplinką, bet ir apie psichinę. Tai rodo ypač didelis savižudybių skaičius Lietuvoje. Turime rimtai kelti klausimą – kaip šis skaičius susijęs su visa mūsų socialine sistema.
Atskira kalba – moksleivių sveikata. Ar esate kas girdėję apie moksleivių spartakiadas ar studentų universiadas? Man asmeniškai daug nerimo kelia ir tai, kaip aukštosiose mokyklose atrodo fizinio lavinimo programa? Esu įsitikinęs, kad kur kas daugiau turime rūpintis mokelsivių fiziniu aktyvumu ir jį skatinti.
Lietuvoje tarsi daug dėmesio skiriama profesionaliam sportui, tačiau pamirštas masinis. Norvegijoje žiemą tūkstančiai žmonių slidinėja. Jie nėra sportininkai, jie tiesiog aktyviai leidžia laisvalaikį. Man labai imponuoja, kaip masiškai skandinavai bėgioja vasarą. Jei mes skundžiamės, kad ne visada pas mus yra sniego slidinėjimui, tai galimybė bėgioti tikrai yra. Japonijoje įprasta daryti mankštos pertraukėles reguliariai. Jie supranta, kad tai ne prievolė, bet rūpinimasis savo sveikata. Labai norėčiau, kad taip būtų ir Lietuvoje. Beje, verta atkreipti dėmesį, jog tose valstybėse, kur didesnis rūpestis skiriamas žmonių sveikatai, fiziniam aktyvumui, yra kur kas didesnis darbo našumas nei Lietuvoje. Tai reiškia, jog investicijos į sveiką aplinką grįžta su kaupu.
Turime susirūpinti, kad antisocialinio įvaizdžio formavimas labai veikia paauglius. Rūkyti tampa mada, ir nerūkantieji pradeda jausti spaudimą. Tikrai palaikau idėją, kad cigarečių pakuotės būtų atgrasios. Maža to, manau, kad visiems moksleiviams būtų labai naudinga apsilankyti prozektoriume ir pažiūrėti, kaip atrodo rūkančio žmogaus plaučiai. Tai gereiausia prevencija. Yra tvirti moksliniai įrodymai, kaip tabakas kenkia mūsų sveikatai. Suprantu, kad toks pareiškimas – tai iššūkis industrijai, kuri siekia parduoti tabako gaminius, tačiau Konstitucija mus įpareigoja rūpintis žmonių sveikata.
Daug kalbėta, kad štai Nyderlanduose legalizuoti silpnieji narkotikai, gal to reikėtų ir pas mus. Tačiau jau patys Nyderlandai susirūpinę ir ieško, kaip keisti situaciją, nes tas legalizavimas duoda labai baisių padarinių. Jokiu būdu neturėtume kartoti tokių klaidų.
Mėgstama frazė – draudimais nieko nepasieksi. Pala, 10 Dievo įsakymų irgi yra draudimai, tačiau absoliuti dauguma Seimo narių per priesaiką kreipėsi į Dievą pagalbos ir, supraskime, įsipareigojo laikytis tų įsakymų. Nes mano, kad tokie draudimai reikalingi? Tačiau įsakymas “nežudyk” yra susijęs ir su tuo, ką mes darome su savo ir kitų žmonių sveikata. Todėl tikrai nematau nieko blogo, kai kalbama apie svaigalų reklamos draudimą ar prekybos ribojimą. Tai valstybės būtina savigyna.
Sutinku, kad jos nepakanka, reikia išplėtotos sveikatos tausojimo, rekreacinės bei reabilitacinės sistemos. Labai svarbu, kad ji būtų prieinama pažeidžiamoms socialinėms grupėms, kurios neįstengia naudotis prabangiomis rekreacijos paslaugomis. Neturime paprastų kurortų, kurios nedideles pajamas turintys žmonės galėtų bent porą kartų per metus pailsėti. Valstybės rūpinimasis ta socialine grupe, kuri neturi pajamų ir negali užsiimti sveikatos rekreacija, yra labai fundamentalus. Turime apie tai kalbėti. Nes, priešingu atveju, mes turime nelygybę sveikatos ir socialiniame sektoriuje. Objektyvią. Dėl žemų pajamų, dėl menko išsilavinimo, dėl socialinės padėties, dėl blogo būsto, blogo geriamojo vandens, blogos mitybos.
Supainioti prioritetai
Dar 1995–1996 metais norėjome sukurti Lietuvos sveikatos sistemą, kuri apimtų sveikatos ugdymą, stiprinimą, tausojimą ir atstatymą. Buvo siekiama sukurti tarpinstitucinio bendradarbiavimo sritį, paremtą konkrečiomis programomis ir konkrečia žinybų, savivaldybių, nevyriausiybinio ir privataus sektoriaus atsakomybe už sveiktos išteklių naudojimą. Vienas iš kelių – atskirti du sektorius: profilaktikos ir gydymo. Aišku, tarp jų būtinai turi būti nutiestas lieptas, reikalinga sveikatos apsaugos situacijos stebėsena ir signalizavimas, jei pasirodo negerovės.
Galvota, jog didelis svoris turi tekti Nacionalinei sveikatos apsaugos tarybai, kuri projektuota kaip visą sveikatos sektorių koordinuojanti institucija, turinti taip pat ir visuomenės sveikatos stebėsenos padalinius. Tačiau ji buvo paversta tik patariamuoju organu prie Seimo, ir veikla praktiškai apsiribojo kartą per metus paskelbiamu pranešimu. Taip pat nėra gerai, kad šioje taryboje buvo sutelkti specialistai medikai, o ne visuomenės sveikatos stiprinimo specialistai, Beje, Kauno medicinos universitete veikia Visuomenės sveikatos fakultetas, kuris yra parengęs ne vieną specialistą, nagrinėjantį sveiką mitybą, sveikatos ekonomiką, sveikatos teisę, rekreacijos sistemą, Tačiau jie nerado sau vietos Nacionalinėje sveikatos taryboje.
Kai vyrauja gydytojai, tai natūraliai visa perspektyva palinksta į ligų gydymą, jų profilaktiką. Taryba praneša, kad žmonės miršta Lietuvoje daugiausia nuo tokių ir tokių ligų. Natūraliai įtaigaujama išvada: reikia skirti daugiau pinigų vaistams, medicinos aparatūrai, medicinos įstaigoms.
Turim užburtą ratą. Mes esame nupirke labai daug aparatūros, Šiandien magnetinio rezonanso prietaisų Lietuva turi daugiau nei Ontario provincija Kanadoje. Negali suprasti, kodėl trijų milijonų tauta apsiginklavo tokiu skaičiumi magnetinio rezonanso, kompiuterinių tomografų laboratorijų su skirtinga įranga ir tam išleido šimtų šimtus milijonų litų.
O kiek mes išleidome pinigų sporto aikštelių, dviračių takų, baseinų, prieinamų sveikatinimo centrų sukūrimui? Moksleivių, studentų spartakiadoms? Natūraliai kyla klausimas: ar mes paprasčiausiai neleidome aparatūros tiekėjams daryti verslą?
Medicinos aparatūra labai gerai, tačiau ji kainuoja didžiulius pinigus ir kyla klausimas: ar tikrai dera juos leisti būtent jai? Kitas dalykas – rajonuose su gera aparatūra dirba specialistai, kurių nemaža dalis jau yra pensinio amžiaus ir vargu ar gali atlikti kokybiškus tyrimus su labai gera aparatūra. Labai didelis nesubalansuotumas.
Sveikatos stiprinimo srityje turime visiškai palaidą balą. Pavyzdžiui, vaikų vasaros poilsis? Kiek vaikų ilsisi stovyklose? Tačiau mes didelius pinigus metame ne ten, kur labiausiai reikia, bet stipriname sistemos medikalizaciją.
Deja, net nesusimąstome, jog mūsų vaistų vartojimo kultūra tragiška. Padarykime kada nors tokią akciją, kad vilniečiai ar kauniečiai suneštų į aikštę neišgertus ir nesunaudotus vaistus, ypač kompensuojamus. Iš tų tablečių galima bus supilti didžiulius kalnus. Nes Lietuvoje įprasta, jog žmogus nusiperka vieną tabletę – nepadeda, kitą tabletę – nepadeda, trečią... Prirašoma krūva vaistų ir pažiūrėkime, kiek žmonės turi vaistinėlių su nebaigtais vartoti medikamentais. O juk tai – sveikatos draudimo pinigai. Tai kas tai per vaistų naudojimo kultūra? Ir nereikia šito keisti? Galime gyventi taip toliau – užsimerkti ir nematyti, kad tai yra pinigų išmetimas į balą.
Mes nesugebame suvokti, kad ne tablečių skaičiumi reikia matuoti gydymą, o jo efektyvumu. Bet kai mes matuojame chroniškai vaistus vartojančių ligonių skaičiumi, tai turime nuolat vaistus vartojančią didelę dalį visuomenės, kuri, deja, vartodama įvairiausius vaistus, taip ir nesulaukia pagerėjimo. Kyla klausimas: ar nereikia tokios tradicijos ir praktikos keisti? Bet pamėgink keisti – taigi farmacininėms kompanijoms ir vaistinėms čia gi užsidaro vartotojo prijunkymo sistema.
Noriu tik dar kartą pakartoti, kad sveikata yra bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį neturime teisės žiūrėti per pirštus.
Pagal radijo laidą parengė Andrius Navickas
