 |
Kokios Kalėdos laukia krikščionių Artimuosiuose Rytuose, kuriuose prie jau dešimtmečiais žinomų krizės ir įtampos šaltinių prisidėjo karas Sirijoje, protestai prieš islamistinę konstituciją Egipte, Irako krikščionių egzodas? Vatikano radijas paskelbė italų katalikiškos žinių agentūros SIR pokalbį su Šventosios Žemės kustodu pranciškonu Pierbattista Pizzaballa.
Kalėdos, pasak t. Pizzaballa, yra gimimas. Kaip jos galėtų mus sukrėsti net ir krizių ar neramumų kontekste? Galbūt atsakymas yra: pasirengti viską pradėti iš naujo, atgimti. Kad išvystume kažką naujo, turime atsinaujinti mes patys. Neturime susitaikyti su mintimi, kad viskas jau baigta, ir nieko nepakeisi. Nors tokia nuostata turi daug motyvų, matant, kas dedasi aplinkui, nereikia sustoti. Reikia eiti vilties keliu ir būti gyvais akmenimis šioje žemėje, kurion buvome pašaukti gyventi.
Sunkių situacijų akivaizdoje krikščionys Artimuosiuose Rytuose sprendžia: išvykti ar likti? Ir jei likti, tai ne vien fizine prasme, ne todėl, kad nėra kaip išvykti, bet per naują sąmoningumą, nes išbūti Artimųjų Rytų regiono tikrovėje yra misija.
Ne vieniems, tačiau ieškant dialogo ir kontakto su kitais, kalbant apie pilietybę, gyvenimą, žmogaus teises, toleranciją, laisvę. Suvienyti balsus šalyje, taip pat ir tarptautinėje arenoje, neperlenkiant, idant nesusiklostytų atvirkščiai. Artimųjų Rytų visuomenėse yra laisvų, nuosaikių ir ramių sluoksnių, su kuriais krikščionys turi vienytis, kito kelio nėra.
Sunku kalbėti apie Kalėdas Sirijoje, kurioje sproginėja bombos. Tačiau reikia, nes taip diegiame vilties ateitimi sėklą. Po kiekvienos griūties vyksta atgimimas. Tad žvelgiant į ateitį svarbu turėti bent troškimą atsinaujinti. Kalėdos Sirijoje bus kuklios, bažnyčiose ar namuose. Kitaip neleidžia saugumo padėtis. Tarp sukilėlių yra atvirai antikrikščioniškų srovių.
Bet kaip sako pranašas Izaijas, paguoda ir viltis nepanaikina kančios ir skausmo. Tačiau atima iš pastarųjų paskutinį žodį.
 |