Labas, jeigu rašau tau, ir svarbiausia, jei tai skaitai, dar yra vilties. Sakysi, kad vilties visada yra, bet aš tuo ėmiau labai smarkiai abejoti. Ką pasakysi apie tas šeimas, kurių vaikus iššaudė Konektikute? Arba apie stovyklaujančius jaunuolius Norvegijoje, kurie buvo žiauriai nužudyti vieno stipriai psichiškai sužaloto asmens? Ar jie, tie žmonės, kurie tai matė, kuriuos tai palietė, ar jie dar turi vilties?
Šiuo metu mane kamuoja labai daug minčių; aš nežinau, kur link ritasi pasaulis. Taip, tu dar turbūt nežinai, bet ir pasaulio pabaiga ne už kalnų. Yra žmonių manančių, jog pats laikas, o aš manau, kad tokie įvykiai rodo tai, jog mes patys sukūrėme tą pasaulio pabaigą. Ne Majai, ne Nostradamas, ne globalinis atšilimas – mes. Kada, tavęs paklausiu, žmonės tapo tokie žiaurūs? Kada pagalba vienas kitam tapo senovės tradicija, kuri nebetaikoma šiandien?
Jau girdžiu tave sakant, kad ne viskas taip blogai. Žmonės klonuoja, transformuoja, eksploatuoja, žengiame tobulumo link! Na… Kuo daugiau technologinių pasiekimų, tuo mažiau žmogiškumo. Tapome robotais. Sielos ir kūno robotais. Nebepastebime gamtos, nematome artimųjų šypsenų ir ašarų, nebežinome, kas yra šiluma ir kam jos reikia. Nematome šalia kenčiančio, o jei matome, nusisukame. Nebesidžiaugiame sniegu, per Kalėdas prie šventinio stalo tylime, laukdami akimirkos, kada galėsime čiupti technologijas į rankas ir nugrimzti į virtualioje erdvėje sukurtą pasaulį, kuris, pasirodo, interaktyvesnis nei realusis.
Kad tu žinotum, kaip kartais man nebesinori būti čia, šitame pasaulyje, kupiname žiaurumo, kančios ir neapykantos. Žinau, kad esu tokia ne viena. Kaip kartais man pasidaro pikta ir norisi susprogdinti viską aplink, sunaikinti tą visuotinę nelaimę ir sustabdyti jos plitimą. Tada pažiūriu į save ir pažiūriu į pasaulį. Kas aš? Ta maža dulkelė? Pala, kokia dulkelė? Aš jos net nematau! Suprantu, kad mėgstu hiperbolizuoti, bet juk matai, kad viskas, ką sakau, yra viso labo tiesa, sudėta kartu. Faktai. Prisiminiau Algimanto Čekuolio knygą pavadinimu „Faktai ir šypsenos“. Kaip gaila, kad šie faktai man šypsenos nekelia ir niekada nekels.
Stebiu kalėdines lemputes ir atsidūstu. Kažkada, kai buvau tokio amžiaus, kai žiūrėdama televiziją matydavau tik juokingus dėdes ir tetas, o klausydama radiją girdėdavau tik muziką; tose lemputėse įžvelgdavau stebuklus. Galėdavau valandų valandas žiūrėti į žaisliukais papuoštą eglutę, efektingas girliandas, varpelius, judinamus vėjo, blizgančią žvaigždutę viršūnėje. Žiūrėdavau ir galvodavau, kad nieko geresnio pasaulyje būti negali. Krisdavau į sniegą ir galvodavau, kad tai pats maloniausias jausmas koks tik gali būti. Sėsdavau prie Kūčių stalo ir atrodo, krisdavau į transą, nes matydavau tik šeimos ir draugų akis, šypsenas ir meilę. Dabar užaugau, mąstau ir matau viską šiek tiek kitaip, bet kartais vis dar pasijuntu turinti vaiko akis, kurios, deja, dažniausiai būna liūdnos. Žiūrėdama į tas pačias lemputes ir girliandas džiaugiuosi labiau nei tu numanai, bet negaliu pamiršti to, kas vyksta pasaulyje. Suprask, esu šio pasaulio, šios visuomenės dalis ir nemoku savyje sukurti mygtuko, kuris atjungtų mane nuo realybės. Dažnai susikoncentruoju ties savimi ir žmonėmis, kurie mane supa, bet, atrodo, pats pasaulis nuolatos rėkia apie save ir apie tai, kas jame darosi. Netyčia pamatyta laikraščio antraštė, žiniose išgirsta informacija, straipsnis, parekomenduotas draugų. Bėgu, bet nepabėgu.
Matau, kaip nudelbei akis ir nuliūdai. Atleisk, bet juk ir tu negali visą laiką gyventi savam burbule, kur neigiama informacija tau neprieinama. O visa tai sakau toli gražu ne tam, kad tave nuliūdinčiau. Juk puikiai žinai, jog medalis turi dvi puses.
Nejau tikrai galvoji, kad nebūnu pats laimingiausias žmogus pasaulyje, kai matau, kaip džiaugiasi mano draugai? Kai išgirstu meilės prisipažinimus metro ar pamatau nekaltą prisilietimą ir žandų raustelėjimą? Vaikščiodama tamsiomis Londono gatvėmis matau kai kuriuose namuose šviesas, o ten – krykštaujančius vaikus ir besijuokiančius tėvus. Žiūrėdama į mažų vaikų akis matau pasaulį, matau save, tave ir mus visus laimingus. Skaitydama knygas randu išmintį ir išsigelbėjimą, o klausydama muzikos pajuntu balsą kažko, kas aukščiau už mane. Tada iš naujo pasižiūriu į tas lemputes ant eglutės ir vėl matau stebuklus. Matau, kaip tie stebuklai apgaubia žemę ir suranda sau namus.
Pasaulis serga ir apsimesti, kad to nepastebiu, negaliu. Bet tikiu, kad sulig kiekvienomis Kalėdomis, kažkuri jo dalis išgyja ar bent jau paguldoma tyrimams. Todėl ir rašau tau, todėl tu ir skaitai, būtent dėl to dar yra vilties. Visais laikais žmonės žiūrėdavo į visuomenės trūkumus per padidinamąjį stiklą. Juos aptarinėdavo, rašydavo apie juos knygas, kurdavo filmus. O kur dingdavo tos gerosios savybės? Ar jas taip visi ir pamiršdavo, kad jos tiesiog išnykdavo? Manau, kad tos gerosios dalelės rado vietą tavyje, tavo šeimoje ir drauguose, tavo aplinkoje. Pagalvok, jeigu gėrio dažniausiai būna daugiau nei trūkumų, ar yra vilties?
Aš matau tų gėrio krislelių, vaikščiojančių visame pasaulyje, visose tautybėse ir visose kalbose. Aš juos girdžiu ir jaučiu, jų begalės. To niekas nepakeis, tai pats geriausias priešnuodis arba antibiotikas mūsų sergančiam pasauliui. Juk dabar ir tu matai, kaip ta nešvarioji medalio pusė po truputėlį valosi, o žaizdos gyja. Juk sakiau, kad vilties dar yra. Ir ji visada bus, kol būsi tu.