 |
| Jelizaveta Leonskaja Santandere, XVII Tarptautinio fortepijono konkurso Paloma O‘Shea metu. Nuotraukos autorė Elena Torcida. Nuotraukas pateikė Izaoko Albenizo fondas. |
Jelizaveta Leonskaja – legendinė pianistė, kurią muzikos kritikai vienbalsiai vadina geriausia atlikėja, kurios vis dar galima pasiklausyti gyvai. Gimusi 1945-aisiaisTbilisyje, būdama 11 metų, ji jau koncertavo su simfoniniu orkestru, o nuo 13 metų rengė solinius koncertus. 1964-aisiais laimėjo Enesku premiją Bukarešte, 1965 metais – Margaritos Long ir Ž. Tibo premiją Paryžiuje, 1968-aisiais Karalienės Elžbietos premiją Briuselyje. Po to jai 6 metus nebuvo leidžiama išvažiuoti į užsienį, nepaaiškinant priežasties.
Interviu žurnalistei Guliarai Sadychadzei Jelizaveta Leonskaja pasakoja, kad greičiausiai čia buvo kaltas vienas „nekaltas“ pokštas: „1969 metais mudu su vyru Olegu Kaganu koncertavome Suomijoje, visai netoli sienos su Švedija. Siena buvo atvira, tad mes ją perėjome, kad kelias valandas pabūtume Švedijoje, o iš ten kaip kvaileliai išsiuntėme giminaičiams atvirukus: „Cha cha cha, o mes pietaujame Švedijoje!“ Šią „nuodėmę“ saugumiečiai ryžosi pamiršti tik tada, kai sovietiniai atlikėjai gėdingai grįžo iš tarptautinio Šopeno konkurso be premijų. Tuomet kitą grupę sovietiniai meno biurokratai „sutvirtino“ Jelizavetos kandidatūra, nes ji jau buvo nuskynusi daugelį europinių laurų iki ano nelemto šuolio į kapitalistinę Švediją. Jaunoji fortepijono virtuozė netruko susimąstyti apie emigraciją.
Ji buvo pirmoji garsi muzikė, pasiryžusi palikti Sovietų Sąjungą dar 1979-aisiais. Tad jau 33 metai ji gyvena Vienoje (Austrija) – ta gana ilgas laikas emigranto patirčiai apmąstyti ir įprasminti. Turbūt apie tai, kad šaknys naujuosiuose namuose buvo įleistos giliai, geriausiai liudija 2006 metais Leonskajai suteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas: Pirmojo laipsnio garbės kryžius už pasiekimus mene ir moksle.
Jelizaveta Leonskaja ne tik surengia apie 560 koncertų per metus, bet dažnai dalyvauja ir klasikinės muzikos konkursų komisijų darbe. Taip ir šių metų rugpjūčio mėnesį ji priklausė Santandero Tarptautinio fortepijono konkurso Paloma O‘Shea žiuri.
Specialiai dienraščiui „Bernardinai.lt“ iš Santandero Jūratė Micevičiūtė.
Kaip pradėjote groti fortepijonu?
To norėjo mano mama. Aš buvau vėlyvas vaikas: kai gimiau, mano mamai jau buvo 43-eji. Jai teko pergyventi du pasaulinius karus ir revoliuciją, ir pilietinį karą – netinkamas laikas pačiai studijuoti. Jaunystėje mama mokėsi groti fortepijonu ir dainuoti, bet konfiskavo jų fortepijoną, tad svajones apie muziką teko palikti. O per Antrąjį pasaulinį karą, kai ji gyveno Tbilisyje, į jų namus pataikė bomba, ir vėl viskas sudegė... Bet ji be galo troško, kad jos dukra mokytųsi muzikos, tai jai buvo švenčiausias dalykas. Todėl aš ir pradėjau, kai buvau septynerių. Nuvesta į muzikos mokyklą, aš nemokėjau groti nė vienos natos, bet jie tik patikrino klausą ir priėmė. Iš pradžių man fortepijonas buvo kaip žaidimas, pratimai sekėsi lengvai, tad persukdavau laikrodžio rodykles, kad nereikėtų taip ilgai prie jo sėdėti. Rimtai pradėjau žiūrėti į muziką tik nuo kokių 12 metų, o 18-kos išvažiavau į Maskvos konservatoriją.
Jūsų mamai buvo išpranašavę, kad jos vaikas taps pasauline garsenybe. Ar pranašystė išsipildė?
Tai – keista istorija... Beje, aš ją žinau, nes dar būdama maža nuklausiau, kaip mama pasakojo apie tai draugėms. Mama buvo evakuota į kažkokį tolimą kolūkį Vidurinėje Azijoje. Kartą per vakarienę priešais ją sėdėjo toks aiškiaregys, ir jis jai pasakė: „Savo vyro tu daugiau nepamatysi.“ O jos vyras tuo metu kariavo fronte. Ir dar pridūrė: „Bet tu ištekėsi dar kartą ir turėsi vaiką, kuris išgarsės visame pasaulyje, bet tu labai sirgsi.“ Ir viskas išsipildė, išskyrus tai, kad aš nesu pasaulinė garsenybė (juokiasi).
Arčiau susipažinus su klasikinės muzikos atlikėjais, labiausiai nustebina jų kosmopolitiškumas. Štai ir šiame konkurse dalyvauja ispanė, gyvenanti ir dirbanti Olandijoje, korėjietė iš Vokietijos, jaunutis 16-metis kinas iš Los Andželo (JAV), gruzinė, studijuojanti Šveicarijoje, Jūs – Gruzijoje gimusi rusė, gyvenanti Austrijoje...
Matote, jau XX amžiui buvo būdinga tai, kad tautos daug kraustėsi, o dabar pasaulis apskritai atsivėrė. Pavyzdžiui, mano kolega Gary Graffmanas ar Karlsruhės dėstytojai sako, kad 90 procentų jų studentų yra iš Azijos: japonai, korėjiečiai ir kinai, nors pastarieji yra kiek kitokie. Europietišką muziką jie perima labai įvairiai. Pabūti Europoje jiems paprastai išeina į naudą. Pavyzdžiui, sidabrą šiame konkurse laimėjusi korėjietė Ahn jau daug metų gyvena Vokietijoje ir matyti, kiek patirties ji perėmė, kaip stengiasi įsigyventi į tai, ką groja. Bet ji perskaito kūrinius kitaip nei europiečiai. Rezultatas – labai mielas, nes matyti, kaip nuoširdžiai ji išgyvena šią muziką. Apskritai pastebėjau, kad dauguma azijiečių atlieka muziką tiesiog pritrenkiančiai, nes visų pirma jie naudojasi savo kūnu daug mikliau nei mes, europiečiai. Tik jų interpretacija išeina šiek tiek rožinė. Tai – dėl jų liaudies dainų įtakos, jų kultūrai būdinga savotiška melancholija... Ne, greičiau tai – sentimentalumas. Juk kiekvienas iš mūsų įdedame į atliekamą kūrinį tai, ką nešiojamės sieloje nuo vaikystės. O kai atsiduriame kitoje kultūroje, tenka į ją įsijausti, įsigyventi, ir tai – be galo įdomu, bet sunku.
Vadinasi, pagyventi kitoje kultūroje muzikantui išeina į naudą, paaštrina jo nuovoką?
Tai priklauso nuo žmogaus. Naudos tai duoda tik tiems, kurie atviri ir supranta, koks tai turtas. Juk yra žmonių, kurie gyvena ir net nepastebi, kokia kultūra juos supa. Netgi yra ir tokių artistų, kurie yra pilni tik savęs pačių... O man asmeniškai be galo pasisekė: esu muzikantė, ir gyvenu Vienoje. Negaliu pasakyti, koks procentas muzikos klasikos buvo sukurtas šiame mieste, bet jis – labai žymus. Perimdama šį kontekstą įgijau didžiulės patirties. Dabar visai kitaip suvokiu ir Shubertą, ir Mozartą, ir Beethoveną – visi jie čia gyveno.
Kurie kompozitoriai yra artimesni Jums, Jūsų būdui?
Artimesni? Tai – nesvarbu. Geriausiai į šį klausimą atsakyti galėčiau šiais lemtingais Heinricho Neuhauso žodžiais, kuriuos jis įrašė ir į savo knygą, ir nuolat kartojo studentams: „Neieškokite muzikoje savęs, stenkitės rasti muziką savyje.“ Tai – tikra tiesa, bet ją sau atrandi tik po daugybės metų darbo. Kokia neįtikėtina patirtis: imi visai kitaip jausti muziką, susvoki naujas ilgumas ir platumas, atsiranda tikrumas. Ir vos pasiklausius bet kurio atlikėjo, iškart matyti, ar jis jau tai atrado: ar jis groja save, ar muziką.
Vadinasi, atlikėjas turi būti kūrinio akivaizdoje kaip tuščias popieriaus lapas?
Tą akimirką, kai pradeda groti naują kūrinį, be abejonės, taip. Tuo metu jo antenos turi būti aukštai iškeltos, ir jis turi pasitelkti visą iki tol sukauptą didesnę ar mažesnę savo patirtį tam, kad pajustų, apie ką čia kalbama, kad prisiartintų prie kompozitoriaus minties. Žinoma, visiškai ją perprasti neįmanoma: juk muziką kūrė genijai, o mes – ne genijai. Bet galima pabandyti.
Ar mūsų laikais sumažėjo individualumo tarp atlikėjų?
Manau, mūsų dabar tiesiog labai daug. Paties šiuolaikinio koncertinio gyvenimo intensyvumo negalima net sulyginti su tais laikais, kai, pavyzdžiui, pradėjo Sviatoslavas Richteris. Be to, ir vidutinis lygis pakilo, o individualumas... Juk jis susijęs ne tik su tuo, kaip grojama instrumentu. Ir dabar konkurso metu aš puikiai matau, kurie jaunuoliai kūrybiškai imasi teksto, o kurie yra tiesiog puikiai išmokyti. Ir netgi matau, kurie labai nuoširdžiai groja, sudėdami visą širdį.
Interviu „Rossijskaja gazeta“ esate išreiškusi stebinančią mintį, kad atlikėjai, atvykstantys iš nelaisvų šalių, pasižymi ypatingu laisvumu, nors vėliau esate kritiškai palyginusi sovietines sąlygas su „vaikų darželiu“.
Mane pačią šis atradimas pribloškė, ir prireikė daug laiko, kad pati tai suvokčiau: atlikėjai iš nelaisvų šalių yra laisvi vidujai, priešingai nei jų vakariečiai kolegos. Nesvarbu, nuo ko jie priklausomi, nuo tradicijų ar kokių kitų nuostatų. Turbūt priežastis ta, kad nelaisvose šalyse nėra visų tų dėmesį išblaškančių dalykų. Kai aš pati mokiausi Maskvoje, viskas buvo nukreipta į vieną vienintelį tikslą – mylimą tikslą, šventą tikslą. Iš čia ir rezultatas. Tai jaučiama muzikoje: koks muzikanto parengties lygis ir kokiu lygmeniu jis save pristato. Jis tai daro visai kitaip, jo susikaupimas kitoks, tarsi jo galvoje užsidegtų šviesa – joje daugiau vatų. Tai – kitokia atsakomybė. Žinoma, būtų didžiulė klaida apibendrinti, kad taip yra visais atvejais, tačiau bendra tendencija egzistuoja.
Kalbėdama apie savo puikų draugą ir globėją Sviatoslavą Richterį, esate sakiusi, kad tokio lygio genijui nėra būtinybės išvažiuoti iš nelaisvos šalies, priešingai nei jaunai atlikėjai, kaip Jūs.
Sovietų Sąjungoje buvo puiki kultūra, mums nereikėjo žvalgytis į Vakarus, turėjome puikią literatūrą, o kur dar gausūs vertimai iš užsienio kalbų... Atlikėjui visa tai buvo prieinama, jam pakako peno. Richteris mintinai grojo visą Wagnerį, žavėjosi graikų mitologija – visa pasaulinė klasika jam buvo po ranka. O kad žmogus išgyventų tokiomis sąlygomis, jis visų pirma turi būti protingas. Ne gudrus, bet protingas. Žinoma, reikia pasakyti, kad Richterį labai sergėjo jo žmona Nina Aleksandrovna.
Apskritai, jei kalbėsime apie kultūrą, Sovietų Sąjungoje jos lygis buvo labai aukštas. Jis iki šiol dar jaučiamas, kai grįžtu, matau, kad šalis ir toliau yra didi, joje daugybė talentingų žmonių. Dar ir dėstytojai išlikę tie patys, jų šaknys glūdi toje pačioje mokykloje. Tai negali tiesiog imti ir nudžiūti. Pas mus, Rusijoje, tokia puiki muzikos mokykla: ji ugdo virtuozus.
Vadinasi, ir kiekviena tauta turi savo dvasią, individualumą, ne tik atskiri žmonės?
O kaipgi, tai – kiekvienos tautos savitas veidas, tradicijos, įpročiai. Rusai – kad ir kiek juos engtų – vidujai visuomet liks laisvi. Jų dvasinė energija kitokia, ji – didžiulė. Ir jaunieji atlikėjai ją turi. Žinoma, pastebiu, kad vadinamasis „globalus kaimas“ viską suvienodina. Rodos, kaip puiku, kad atsiveria sienos, ir kiekviena tauta turi progą pasipuikuoti savo kultūra: parodyti savo dainas, šokius, pasididžiuoti savo šaknimis... O vyksta atvirkščias dalykas. Žmonės tarsi pamiršta savo šaknų savitumą. Visur viešpatauja tokia pati mada, tas pats maistas. Vyksta niveliacija, ir dėl to man be galo skaudu. Net sunku pasakyti, kokia kultūra vyrauja. Tiesiog visi praranda savo veidus. Niekas nebando mėgdžioti kokios nors konkrečios kultūros. Rodos, visi tik ieško gero gyvenimo, kuris vis aiškiau siejamas vien su monetų žvangesiu.
Geras gyvenimas atlikėjui į naudą? Pavyzdžiui, tokios sąlygos kaip Ispanijoje?
Visaip būna. Jei sieki būti, o ne turėti, tada padeda. O Ispanijoje svarbiausia tai, kad per pastaruosius dešimtmečius buvo labai daug padaryta dėl muzikos. Palyginusi su tuo, ką mačiau prieš 20 metų, atrandu, kad padaugėjo orkestrų, jų lygis aukštesnis, daugybė jaunų studentų, jie siunčiami tobulintis į Vokietiją, teikiamos stipendijos. Tai – ilgas ir lėtas procesas, bet jis vyksta. Dėl to ir šiame konkurse aš kiek galėdama palaikiau ispanę Martą Liebaną, nes manau, kad šaliai labai svarbu turėti tokiame renginyje savo atstovę. Man labai patiko jos virtuoziškumas, rimtumas, sunkus repertuaras. Man ji buvo lyg koks dabarties laikų ženklas. Ir čia – didelis nuopelnas tokių žmonių kaip Paloma O‘Shea. Kokią puikią muzikos mokyklą ji pastatė Madride, man pačiai būtų patikę tokioje studijuoti.
O kuo pasižymi, pavyzdžiui, ispanų muzikinė siela?
Ši šalis tokia didelė, jog sunku vienareikšmiškai atsakyti. Pietūs ir Šiaurė visiškai skirtingi. Pavyzdžiui, aš dievinu flamenko, tiesiog geriu kaip orą. Jame slypi tokia gyvybinė jėga, kad aš kiekvieną vakarą jo klausyčiausi, nors nesuprantu kalbos. Beje, kalba atlikėjui yra labai svarbi: nuo jos priklauso, kaip mes grojame instrumentu. Pavyzdžiui, mes, rusai, grojame, kaip ir kalbame, melodingai, beje, taip groja ir prancūzai, bet pažiūrėkite, kaip greitai bėgioja jų pirštai. Kartais meistriškumo klasių metu klausausi kokio japono ar korėjiečio, ir stebiuosi: iš kur šis dainingumas? O juk jie kitaip negali, jų kalboje tokia artikuliacija. O ispanai kalba labai trumpais skiemenimis ir labai greitai. Tad jiems suvokti ilgą Brahmso frazę yra be galo sunku. Juos tenka tiesiog labai sąmoningai to mokyti. Pavyzdžiui, mano kurse buvo vaikinukas, korėjietis, ir jis man pasakojo, kaip Vokietijoje dėstytojas jį barė už tai, kad groja Bachą pernelyg širdingai, ir kad reikia jį groti pakylėtai. O kas tai yra? Juk tam korėjiečiui pakylėta yra kaip tik tai, kaip jis tuo metu grojo. Tad visi šie įsitikinimai, su kuriais mes užaugame, yra neatskiriama kiekvienos kultūros dalis. Jie kartais sukelia didelių sunkumų įsigyvenant į kitą kultūrą, kitą stilių.
O Jūs patyrėte šį sunkumą, kai atvažiavote į Austriją?
Man šalis jau buvo pažįstama: joje lankiausi tris kartus su koncertais prieš atsikraustydama ten gyventi (1974, 1977 ir 1978 m.). Viena mane sužavėjo: ten neįtikėtinas muzikinis gyvenimas. Ir tuo metu kaip tik atsirado galimybė išvažiuoti į Izraelį: mano mama – žydė. Bet kelias ten ėjo per Vieną, ir aš tiesiog pasilikau pakeliui. O dar viskas taip sutapo, kad man Izraelio vizą davė likus vos 9 dienoms iki suplanuoto mano koncerto Vienoje (ten planavau vykti su laikinąja viza). Tai buvo šeštadienis. Iki antradienio aš sugebėjau susirinkti visą savo menką mantą ir perduoti butą. Susikroviau turtelį ir atvykau į Vieną tą pačią dieną, kai turėjau repetuoti su orkestru. Palikau lagaminus oro uoste, nes jiems atsiimti būtų prireikę kelių valandų, o iki repeticijos buvo likusios tik 3 valandos – ir su vienu krepšeliu, kuriame buvo mano koncertinė suknelė, atvažiavau į salę. Viskas susiklostė lyg didžiulio atsitiktinumo dėka. Aš nebuvau tikra emigrantė, nes nuo pat pradžių turėjau galimybę Vienoje koncertuoti. Tačiau sprendimas vis tiek buvo sunkus.
Kas Jums buvo sunkiausia išvažiavus?
Aš jau kalbėjau vokiškai, pažinojau Vieną. Bet sunkiausia buvo pakeisti kasdienius įpročius. Įprasti, kad šviesos jungiklis iš kitos pusės ir žemai, o aš graibydavau, kaip įpratusi, aukštai. Kiekvienas judesys keičiasi, viskas nauja. Kaip tai sekina!
Ar dabar, po trijų dešimtmečių, Austrija Jums tapo tėvyne?
Ne, nelaikau jos savo tėvyne. Nesu austrė, nors turiu Austrijos pilietybę. Tiesa, grįžtu į Vieną kaip į savo namus. Visgi aš čia jau trisdešimt metų, įpratau, galiu užsimerkus vaikščioti. Bet kai lankausi Maskvoje, aš ir dabar jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Ir žinau, jog man padeda kalba. Man tėvynė yra kalba. Intonacija ir dabar ta pati, nesvarbu, kad Maskva taip pasikeitė, ji – lyg koks rusiškas Niujorkas.
Ar išvažiavus į Austriją pasikeitė Jūsų atlikimo stilius?
Žinoma. Tapau daug griežtesnė. Ėmiau stengtis atidžiau pažinti kiekvieno kompozitoriaus stilių. Be to, pati galimybė kvėpuoti Vienos oru kitaip atveria ir Mozartą, ir Schubertą, ir Beethoveną, ir Brahmsą... Juk šie kompozitoriai priklauso kitai epochai, maža to – kitai kultūrai, ir juos reikia išversti į šių laikų kalbą. Aš negaliu groti Brahmso taip, kaip groju šiuolaikinius kūrinius – tai būtų spekuliacija, nes Brahmsas visai kitaip artikuliuoja temas. Fraziruotė kitokia. Religingumas. Jie gi visi buvo tikintys žmonės, ir tai reikia pajusti per muziką, nepakanka vien žinoti. Reikia lyg kokiu šeštuoju pojūčiu pagauti patį kompozitoriaus charakterį, įsijausti, įimti į save ir perteikti.
O klausytojams, ar pakanka vien jausti muziką, ar naudinga ir turėti žinių apie kompozitorių, jo gyvenamąjį laiką?
Publikai nereikia daug žinoti, pakanka jausti. Nors yra ir kitokia nuomonė: sakoma, kad mes sugebame pajusti tik tiek, kiek žinome, tai yra, priklausomai nuo mūsų bendro kultūrinio lygio. Bet manau, kad tai – nebūtina. Va, Leonardas da Vinci sakė, kad, norint atskirti šedevrą nuo kopijos, nepadės jokia teorija. Reikia žiūrėti, ir kuo daugiau žiūrėsi į šedevrą, tuo aiškiau jausi, kad tai – tikra. Tai – pojūtis, kad priešais tave – kažkas tikra. Tą jausmą sunku paaiškinti, čia ne taip, kaip mokantis čiuožti: išmokai, atsistojai ant pačiūžų ir nuvažiavai.
Jūsų mėgstami Vienos muzikos klasikai buvo religingi, o Jūs, kuri perteikiate jų muziką savo amžininkams, esate religingas žmogus?
Manau, kad taip, nors į cerkvę nevaikštau. Bet atliekant muziką tikėjimas būtinas. Tik labai sunku paaiškinti, kodėl ir kaip. Štai ir Beethoveną klausė: „Kaip jūs kuriate muziką?“ O jis atsakė: „Garsu.“ O ką jis tuo norėjo pasakyti? Norint paaiškinti, tenka „versti“ į kažkokią kalbą, interpretuoti... Ir Brahmsas sakydavo, cituodamas Evangeliją, kad Dievas yra kiekviename iš mūsų. Iš čia – jo atvirumas. O ypač mane sužavėjo vienas interviu su Rubinšteinu. Jis jau buvo senas, peržengęs devynias dešimtis. Ir žurnalistas jam uždavė paskutinį klausimą: „Maestro, jūs tikite į Dievą?“ O jis patylėjo, išsitiesė, įsmeigė nereginčias akis (jis jau buvo apakęs) kažkur į tolį, ir pasakė: „Taip.“ Ir patylėjęs tarė: „Bet!.. Man tai nėra veidas su balta barzda, tačiau tai, ką mes darome su savo gyvenimu.“ Kaip nuostabu. Štai kur yra slėpinys: kaip mes gimėme šiame pasaulyje ir ką darome su gyvenimu. Esame atsakingi slėpinio akivaizdoje. Panašiai ir man: šis slėpinys nėra personifikuotas. Dievas yra visur. O religijose buvo prikurta tiek dogmų... Manau, tikėjimas turi padėti žmogui gyventi, jį išlaisvinti, o ne sukaustyti.
Esate išgyvenusi susitikimą su slėpiniu?
Per muziką. Kai groju.
Dėkoju už pokalbį.