Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Išvengti tremties pavyko sužinojus, kad šeima įtraukta į tremtinių sąrašą, o paskui kilnojantis iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Nuo pat ansktyvos vaikystės Nijolė įsidėmėjo, kad didžiausias žmogaus turtas – tikėjimas, o būdama tik aštuoniolikos pajuto pašaukimą pašvęstam gyvenimui. Sesers Nijolės gyvenimo istorija – nuostabus XX amžiaus II pusės Lietuvos istorijos vadovėlis. Jame daug išbandymų, kančios, tačiau kartu ir įrodymas, kad tvirtai tikintis žmogus, drįstantis gyventi pagal savo įsitikinimus, yra neįveikiamas net tokiai galingai melo imperijai, kokia buvo Sovietų Sąjunga.
Nijolė Sadūnaitė buvo sekama, tardoma, kalėjo KGB požemiuose, lageryje, kentė išbandymus tremtyje, ji buvo raginama emigruoti, grasinta susidorojimu, tačiau ji įrodė esanti gyvybingesnė už sistemą ir, svarbiausia, išsaugojo artimo meilę situacijoje, kai buvo paprasta užsisklęsti neapykantoje.
Pirmoji laida – tai pasakojimas apie vaikystę pokariu, sovietinę mokyklą ir netikėtą dovaną – pašaukimą pašvęstajam gyvenimui.
Planuojame per rugsėjo mėnesį Jūsų dėmesiui pateikti visą laidų apie šią nuostabią kovotoją už tiesą ir laisvę ciklą, o spalio mėnesį visas ciklo laidas išleisti atskiru DVD. Beje, labai laukiame, kad ir menkiausios, materialinės pagalbos, kad toks DVD pasirodytų. Jis, neabejojame, taps nepamainoma metodine medžiaga istorijos pamokoms, kuriose analizuojama XX amžiaus II pusės Lietuvos istorija.
Džiaugiamės, jog tokio ciklo parengimą iš dalies parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Iš pirmosios laidos:
"Viešpats man padovanojo nuostabius tėvelius, jiems esu dėkinga už tikėjimo ir aukojimosi kitiems dvasią, kurią man įskiepijo. Svarbiausia, jog jie mokė ne tiek žodžiu, kiek savo pavyzdžiu. Galiu drąsiai sakyti, kad net labai sunkiomis sąlygomis mano tėveliai išliko sąžiningi ir ištikimi savo įsitikinimams, ir tai man buvo svarbi atrama vėliau ir pačiai patiriant įvairių sunkumų.
Tiek mano tėtis, tiek mama užaugo gausiose šeimose, abu buvo gabūs, darbštūs ir giliai tikintys. Šventadienis buvo neįsivaizduojamas be pamaldų, taip pat ir kiekvieną vakarą mūsų šeima suklupdavo bendrai maldai, kuriai vadovavo tėtis. Namuose buvo kalbamas Rožinis. Tėvai nuo pat mažų dienų mokė, kad žmogui, jeigu jis pasitiki Dievu, nieko blogo negali nutikti."
"Gerai pamenu, kai tik gavusi atestatą atėjau pas tėtį, jis man pasakė labai svarbius žodžius: svarbu, kad kiti tave gerbtų. Žinoma, svarbu materialinis saugumas, sveikata, tačiau nėra didesnio turto nei tikėjimas Dievu. Geriau kalėjime ar lageryje supūti, nei išsižadėti savojo Viešpaties kitų žmonių akivaizdoje. Žinojau, jei norėsiu būti sporto trenere, studijuosiu aukštojoje, man bus sunkiau lankyti bažnyčią, turėsiu slėpti savo tikėjimą, veidmainiauti – tokio gyvenimo nenorėjau."
"Viename iš tardymų, kai sėdėjau KGB kalėjime, Vilniuje, saugumietis man sakė: „Labiausiai, Nijole, nesuprantu, kodėl tu mus myli, matyt, tau su galva kažkas negerai?“ Kagėbistai jautė, kad, nepaisydama viso to, ką jie man daro, aš tikrai neapsimetu, bet su meile kreipiuosi į juos. Tąsyk paaiškinau, kad man paprasčiausiai pasisekė, jog Dievas man davė nuostabius tėvelius, o jiems veikiausiai teko augti daug prastesnėje aplinkoje, dėl to jie tokie pikti. Toks mano paaiškinimas labai suerzino tardytoją, ir jis piktas išbėgo iš kabineto. Tiek tą kartą, tiek per kelis kitus pokalbius pastebėjau, kad tie vargšeliai saugumiečiai labiausiai nemėgsta, kai kažkas į jų sąžinę beldžiasi. Veikiausiai giliai širdyje jie vis tiek jautė, jog daro niekšingus darbus, dėl to jiems neramu. O aš tam tardytojui visai rimtai kalbėjau ir iki šiol taip manau. Jie galvojo, kad jie stiprūs, viskas nuo jų priklauso, nors iš tiesų tebuvo vargdieniai, o aš buvau ir esu multimilijonierė, nes turiu Danguje Tėvą, kuris yra visagalis."
