Ilgai svarsčiau, kaip pavadinti šį nediduką citatų vėrinį. Skaičiau Seimo posėdžio, kuriame buvo svarstomos rezoliucijos dėl leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn tris Darbo partijos narius, ir negalėjau atsistebėti politinės retorikos vingrybėmis.
Iš vieno posėdžio galima parašyti visa mokslinę disertaciją apie mūsų politinio gyvenimo būklę. Deja, tam neturiu nei laiko, nei gabumų. Tad nusprendžiau paprasčiausiai atkreipti dėmesį į tris fragmentus, kurie, mano galva, labai daug pasako apie jų autorius.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Pavyzdžiui, „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai ir Etikos bei procedūrų komisijai Seime priklausantis Petras Gražulis daug ką pribloškė atviravimais, kuriais teisinėje valstybėje privalėtų susidomėti prokuratūra. Negaliu sakyti, kad P. Gražulis nustebino. Kurį laiką teko būti toje pačioje partijoje, kaip ir jis. Tada būta labai daug skaudžių kalbų apie tai, kad nėra viskas gerai su partijos pinigais, jog nemaža dalis užsienio lietuvių paramos nuteka ne į Lietuvos krikščionių demokratų partijos iždą, bet į kai kurių garsiai rėkiančių vadovybės narių kišenes. Kiek suprantu, ponas Petras ketvirtadienį tai patvirtino iš Seimo tribūnos:
„Jeigu paimsi pačią bylą, kad tikrai buvo vedama buhalterija, teisėtai, neteisėtai, galbūt pinigai buvo neapskaityti ir ne visi mokesčiai sumokėti, ką, deja, pripažino iš šitos tribūnos ir gerbiamasis V. Uspaskichas. Bet pasakykite jūs, gerbiamieji, ar jūsų partijos juodųjų buhalterijų neturi? Aš prisipažinsiu. Būdamas Krikščionių demokratų partijos valdybos pirmininkas, kai Voietijos kancleris dar buvo H. Kohlis, vežėme markes į Lietuvą partijai. Vežėme ir iš Vokietijos, vežėme ir iš Švedijos krikščionių demokratų ir neapskaitėme tų pinigų. Aš asmeniškai atvirai ir drąsiai tai sakau, ar aš galiu teisti kitus, kada tai darė, mūsų partijoje tai vyko. Mes buvome gal gudresni už V. Uspaskichą. Kaltė ta, kad jis vedė buhalteriją, o mes nevedėme. Pasidalinome pinigus, ir nėra jokių popieriukų. Štai koks yra skirtumas. O dabar, gerbiamieji krikščionys demokratai, yra daug gudresnės schemos, kaip neturint juodosios buhalterijos panaudoti valstybės biudžeto lėšas savo rinkiminės kampanijos, savo partijos reklamai arba kitų partijų niekinimui, žeminimui, kitų politikų sutrypimui.” (iš stenogramos)
Neteko girdėti, kad kiti LKDP nariai dalintusi pinigus, kurie buvo skirti partijai stiprinti. Deja, regis, ir sovietinio disidento etiketė kartais negali paslėpti pagundos krautis turtus ne danguje, bet žemėje.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
|
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL |
Vertas dėmesio ir politiku iš žurnalisto tapusio Valdo Vasiliausko pasisakymas. Tiesa, aš kiek pasigedau jame logikos, o dar man įdomiau, kaip jo poziciją vertina tie, kurie per rinkimus pasitikėjo „Drąsos kelio“ siekiu siekti tiesos, kad ir kokia ji nepatogi kam nors būtų.
„Šiandien šioje salėje buvo pasakyta daug gražių žodžių apie teisingumą, tiesą ir net moralę, tačiau Darbo partijos byla yra visos mūsų politinės sistemos veidrodis. Nemanau, kad į šį veidrodį turi teisę spjauti visos iki šiol valstybę valdžiusios partijos. Jeigu jos prisiimtų atsakomybę, tai šios dienos gėdingo posėdžio nebūtų. O gėdingas jis todėl, kad jis vyksta mūsų kadencijos pradžioje, kai mes atsivertėme baltą lapą, o jame pamatėme bjaurią dėmę.
Antai visiems yra žinomas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų požiūris į Darbo partiją ir jos lyderį. Tačiau kas trukdė per visą konservatorių kadenciją, per visus ketverius metus, neva nepriklausomam prokurorui ir tokiam pat neva nepriklausomam teismui užbaigti šitą visiškai nesudėtingą finansinių machinacijų bylą? Matyt, todėl šią vasarą atsidėkodama Darbo partija netikėtai parėmė konservatorių svajonių energetikos projektą, o netrukus teismas, nagrinėjęs bylą, buvo pasiųstas dviem mėnesiams atostogų. Taip pat man sunku suvokti ir naujosios valdančiosios daugumos lyderių socialdemokratų požiūrį į teisingumą. Juk iš pat pradžių jie tiesiai iš teisiamųjų suolo pakvietė prie valdžios altoriaus savo koalicijos partnerius ir net teisiamąjį savo balsais išrinko Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju, pašiurpindami visuomenę ir Prezidentę, Tačiau po to, kai buvo patvirtintas premjeras ir Vyriausybės programa, jie vėl atgavo pasitikėjimą teismais ir vėl pasiuntė koalicijos partnerius į teismą pasitikrinti teisumą. Todėl šiame politiniame žaidime didžioji mūsų frakcijos dalis nedalyvaus”. (iš stenogramos)
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Ar tikrai antrą kartą į tą pačią upę negalima įlipti?
Zenekos nuotrauka |
Tiesa, tiek P. Gražulio, tiek V. Vasiliausko tirados nublanksta po to, kai burną pravėrė dabartinis Nacionalinio saugumo komiteto primininkas, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs Prezidento pareigas, buvęs ministru, vadovavęs partijai, buvęs generaliniu prokuroru Artūras Paulauskas. Po jo pasisakymo apie teismus, spėju, kad derėtų teismus paprasčiausiai išformuoti.
„Šiandien perduoti V. Vonžutaitę į teismo rankas reiškia pasmerkti ją susidorojimui. Nes ši byla pateks į labai nesaugią tiek teisine, tiek politine prasme aplinką. Ką reiškia kaltinimo perkvalifikavimas pries rinkimų antrąjį turą? Turbūt visi suprantame, kad tai įtakos darymas rinkimų rezultatams arba subjektyvus požiūris į Partijų finansavimo įstatymų pažeidimus, apie ką kalbėjo ir ponas P. Gražulis. Selektyvi ši byla. Ar jūs nematote, kad Darbo partijos byla jau seniai tapo politiniu instrumentu politiniuose procesuose? Manau, kad V. Vonžutaitė įtraukta į šį teisinį politinį verpetą. Ji pati aiškiai nesuvokė savo veiksmų atsakomybės ribų dėl amžiaus, patirties, pagaliau neskaidrios mūsų politinėje sistemoje vyravusios finansinės, buhalterinės apskaitos praktikos. Ši jauna moteris šiandien be pagrindo minima įvairiose kriminalinėse istorijoje, norint tiesiog ją sužlugdyti, sukurti nusikaltėlės įvaizdį ir taip įtikinti teisėjus, kad jos vieta teisiamųjų suole. Tačiau, gerbiamieji kolegos, pagalvokite, ar teismo procesas, imuniteto atėmimo procedūra jau nėra pakankama bausmė jaunam žmogui, kuriam dar visas gyvenimas pries akis? Priminsiu, kad bausmės laukimas neretai skaudesnis negu pati bausmė. Žymus rašytojas prancūzas Nobelio premijos laureatas Francois Mauriac pasakė: „Siaubingiausias dalykas pasaulyje – teisingumas be gailestingumo.“ Kol nevėlu, pamąstykime. “ (iš stenogramos)