Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.
Žinoma, galima nemėgti viešojo prezidentės stiliaus, net įtarinėti ją po prezidentūros gviešintis pamatais pakišti neproporcingai daug valdžios, turint galvoje Konstitucijoje užfiksuotą valdžių įgaliojimų padalijimą, tačiau neįmanoma paneigti, kad daugiausia dėl jos įtakos Seime ketvirtadienį buvo atimta neliečiamybė trims Darbo partijos veikėjams – Viktorui Uspaskichui, Vitalijai Vonžutaitei ir Vytautui Gapšiui. Šis teiginys, žinia, joks atradimas: maždaug tą patį po svarbiausio naujos kadencijos balsavimo sakė ir p. Uspaskichas.
Komentuodama Seimo balsavimą Dalia Grybauskaitė teigė, esą parlamentarai „apgynė savo ir visos Lietuvos garbę ir orumą“. Ir taip, ir ne. Seimo balsavimo rezultatas, už neliečiamybės panaikinimą atiduodant mažiausiai 82 balsus (po tiek gavo ponai Vonžutaitė ir Gapšys, p. Uspaskichas – net 86), be abejonės, yra įspūdingas. Tačiau ar jis būtų toks be kietos prezidentės pozicijos, jai sąmoningai aukojant savo populiarumo reitingus, – didelis klausimas. Veik neabejojant galima sakyti, kad, nuo pat Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės formavimo pradžios šalies vadovei nusišalinus ar apsimetus nematant akivaizdžios Darbo partijos problemos, socialdemokratai buvo visai ne prieš pasirinkti poziciją, kurią ne kartą dėstė viešai. Esą jeigu už darbiečius balsavo didelė dalis Lietuvos rinkėjų, tokį „Lietuvos žmonių pasirinkimą reikia gerbti“.
Vis dėlto nepasirinkdami tokios pozicijos, kaip socialiniuose tinkluose rašė vienas interneto tinklaraštininkas, socialdemokratai „prasitęsė ilgalaikio bilieto (būti) politikoje galiojimą“. Ir, atrodo, po balsavimo didesnė dalis šios partijos frakcijos narių buvo savimi net patenkinti. Kai kurių socialdemokratų požiūris, tarsi įvykdžius neabejotiną žygdarbį, gali kelti šypseną, tačiau nėra jokios abejonės – susitelkti tokiam žingsniui jiems reikėjo milžiniškų pastangų. O rezultatas partijai atneš ir politinės naudos. Bent jau kažkuo išsiskirti iš savo koalicijos partnerių, su kuriais socialdemokratai suvienodėjo būdami opozicijoje, jiems reikėjo kaip oro.
Konservatorių ir liberalų opozicija neliečiamybės klausimu objektyviai buvo bejėgė, nepaisant aktyvių komentarų. Menkos jos gretos šiuo atveju – lemiamas veiksnys, nes šiandien sunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis , diskutuojant darbiečių neliečiamybės klausimu, gebėtų imtis kraštutinės politinės kovos priemonės – kviesti žmones išeiti protestuoti į gatves. Imtis gal ir galėtų, tik kas iš to išeitų – štai kur pagrindinis klausimas. Todėl ir konservatorių, ir liberalų sprendimas – savo balsais palaikyti p. Butkevičiaus Seimui pateiktą valstybės biudžeto projektą tuo metu, kada dėl savo interesų jį mėgino torpeduoti p. Uspaskicho bendrapartiečiai siekdami socialdemokratų įsipareigojimų trijulės neliečiamybės klausimu – išmintingas.
Tai jokia „vaivorykštė“ (taip vadinama bendra kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų partijų koalicija) ir jokio pagrindo kalboms apie kitokios sudėties koaliciją. Praraja tarp socialdemokratų ir dešiniųjų veik neįveikiama. Bet tai visiškai nieko bloga. Svarbiausia, kad vertybių ir principų požiūriu absoliuti diduma parlamentinių partijų gali susivienyti. Tokių balsavimų tebetikintiems, kad šioje šalyje mes galime sukurti demokratišką ir atsakingą visuomenę, reikia kaip oro. Nedažnai – tiesiog vieno kito per vieną Seimo kadenciją.
Man ne penktadienį taip ir neįvykusios pasaulio pabaigos nuojautos kėlė siaubą, o tikimybė, kas mūsų visų laukia p. Uspaskichą politikams apgynus nuo teisingumo. Regis, po pirmojo rinkimų turo euforijos pagautas Darbo partijos lyderis viešai vožtelėjo – „pirmiausia turime sutvarkyti teisę, o tik po to imtis teisingumo“ – kada jo kažkas paklausė apie teisme nagrinėjamą sukčiavimo bylą, kurioje jis yra kaltinamasis. Jeigu kam labai įdomu, ką reiškia „sutvarkyti teisę“, – gali pažiūrėti, kur viena po kitos grimzta šalys į rytus nuo Lietuvos, kadaise kelyje į demokratiją stovėjusios visai šalia. Ne oficialiai ir Lietuvoje prikišamai transliuojamą tų šalių propagandą, o šiek tiek giliau: pasiskaitant vieną kitą analitinį tekstą apie Baltarusijos, Rusijos, o dabar jau, atrodo, ir Ukrainos reversą į kažkokias autoritarizmo pelkes.
„Sutvarkyti teisę“ – vadinasi, pakreipti jos vystymą tokia kryptimi, kad tikėtis teisingumo galėtų tik tie, kurie yra valdžioje arba tie, kurie turi stambesnio kalibro ginklus. Kad ilgainiui, gal net per kokius ketverius metus, valdžią ilgam arba visai negrįžtamai įgytų tie, kurie geba vartyti juodus pinigus, papirkinėti žiniasklaidą, daryti įtaką teismų sprendimams (matydamas vienos politike tapusios buvusios Kauno apygardos teismo teisėjos istoriją kažkodėl nelabai tikiu teisėjų luomo imunitetu), kišti į kalėjimus duoklės nemokančius verslininkus. Iki tokios ribos, kada imtume svarstyti, ar tie vieninteliai NATO ir ES inkarai yra tokie patvarūs, kad neleistų mums visiems laikams atsidurti posovietinėje erdvėje.
Ponas Uspaskichas Seimo tribūnoje retoriškai kvietė „palikti ramybėje tą jaunimą“, turėdamas omeny 30-metį V.Gapšį ir 31-erių sulaukusią V.Vonžutaitę. Galbūt ne visi mes savo vaikus mokome aklai netikėti netikrais pranašais, tačiau absoliuti dauguma jiems sakome, kad už savo veiksmus reikia mokytis atsakyti. Tokio amžiaus žmonės vieną ar kitą dėsnį galėtų būti įsisavinę. Teismo procesas ir bus akistata su atsakomybe. Tiesą sakant, kaip jis baigsis – antraeilė problema, kurios baigtis priklauso nuo prokurorų darbo kokybės, teisėjų kvalifikacijos ir teisiamųjų gynybos taktikos.
