Gruodžio 9 dieną Rumunijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose dalyvavo 30 partijų, aljansų ir organizacijų. Iš šios gausybės pretendentų perimti valstybės politikos vairą aiškiai išsiskyrė ir didele persvara laimėjo koalicinė Socialliberalų sąjunga (USL), vadovaujama šalies premjero Victoro Pontos. Centro kairiajai jėgai atiteko maždaug 60 proc. rinkėjų balsų, o antroje vietoje likusiam Dešiniosios Rumunijos aljansui (ARD) – dabartinio prezidento Traiano Basescu partijai ir jai artimoms politinėms jėgoms – maždaug 17 procentų. Kartelę taip pat įveikė populistine vadinama įtakingo žiniasklaidos veikėjo Dano Diaconescu vadovaujama Žmonių partija (apie 14 proc.) bei Demokratinė vengrų sąjunga Rumunijoje (apie 5 proc. balsų).
USL pergalė nebuvo staigmena – sėkmė jai buvo žadama prieš rinkimus atliktose apklausose, o didžiausia intriga buvo ta, kokia persvara ji atsiplėš nuo konkurentų ir ar sugebės sudaryti konstitucinę daugumą parlamente. Po rinkimų paaiškėjo, kad USL turi absoliučią daugumą, tačiau ne konstitucinę, t. y. ne du trečdalius vietų parlamente, kad vien valdančiosios koalicijos balsais būtų galima priimti Konstitucijos pataisas. Vis dėlto USL siekia ją suformuoti ir ieško sąjungininkų. V. Pontos akys krypsta į Demokratinę vengrų sąjungą Rumunijoje, jis po paskelbtų rinkimų rezultatų pranešė apie planus su šia vengrų mažumai atstovaujančia partija formuoti vyriausybę. To reikia, kad USL dar labiau sustiprintų turimas pozicijas ir galėtų vykdyti stambias politines reformas, taip pat kad įgautų galimybę priimti Konstitucijos pataisas – parlamento konstitucine dauguma atmesti prezidento priimtus sprendimus ir netgi turėtų teisinį įrankį apskritai sumažinti Konstitucinio Teismo galias. Kad V. Ponta nusitaikęs į teismų savarankiškumą šalyje, kalbama jau kuris laikas. Dėl spaudimo teismų sistemai yra priekaištavęs tiek Briuselis, tiek Vašingtonas – anot jų, V. Pontos veiksmai verčia abejoti demokratijos padėtimi Rumunijoje.
Kitas svarbus aspektas, dėl kurio USL taip masina konstitucinė dauguma – galimybė iš naujo apibrėžti valstybės vadovo įtakos ribas ir atimti jo teisę skirti premjerą. Kadangi V. Pontos santykiai su T. Basecku yra atvirai priešiški, pastarasis dalykas dar iki šios savaitės buvo itin aktualus, nes T. Basescu net neslėpė, jog nenori jo skirti premjeru. Vis dėlto po viso šurmulio, sukelto šiuo klausimu, prezidentas nusileido ir sutiko su savo nemėgstamo oponento kandidatūra.
Užsitęsusios politinės muilo operos
Daugiausia rinkėjų balsų surinkusi USL vis dėlto negali girtis daugumos Rumunijos gyventojų parama, nes per rinkimus savo nuomonę pareiškė mažiau nei pusė balso teisę turinčių piliečių, t. y. tik apie 42 procentus. Nors šiuose rinkimuose dalyvauta šiek tiek aktyviau nei per vykusius 2008-aisiais, Rumunijoje nusivylimas politika tebėra akivaizdus ir mažai domimasi, kas užims aukščiausius politinius postus šalyje.
Rumuniją per daug išvargino beveik metus trunkanti politinė suirutė: per šį laikotarpį pasikeitė net trys vyriausybės ir premjerai. Galiausiai gegužę, po dešiniosios vyriausybės griūties, į valdžią atėjo USL ir nuo tada vyksta arši atvira kova tarp centro dešinės prezidento T. Basescu ir centro kairės premjero V. Pontos. Nesitikima, kad konfrontacija tarp parlamento ir prezidento susilpnėtų, nes netgi USL rinkimų kampanija didele dalimi rėmėsi prezidento ir jo taupymu grįstos politikos kritika. Tai ir buvo tas kertinis principas, leidęs USL – politiniam dariniui, suburtam iš politiniame spektre gerokai atitolusių Socialistų demokratų, Nacionalinės liberalų ir Konservatorių partijų, pasižyminčių sunkiai suderinamais požiūriais, rasti bendrą sutarimą ir rinkimuose dalyvauti kaip vieningam blokui. Jie į rinkimus ėjo žadėdami pakelti minimalų mėnesinį atlyginimą ir sumažinti mokesčius mažiausias pajamas gaunantiems šalies gyventojams.
T. Basescu pagarsėjo kaip griežtų taupymo priemonių šalininkas, tuo, viena vertus, jis laimėjo daug sąjungininkų į taupymą orientuotoje Europos Sąjungoje, kita vertus, įgijo daug priešų savo šalies viduje tarp tų, kuriuos paveikė valstybinio sektoriaus tarnautojų atlyginimų, pensijų ir nedarbo išmokų mažinimas. Dėl to Rumunijoje netgi buvo kilusi riaušių banga. O su V. Ponta susiklostė atvirkštinė situacija – jis gali džiaugtis populiarumu Rumunijoje, tačiau tarptautinė bendruomenė tiek jo puolimą prieš T. Basescu, tiek norą pakeisti vykdomos politikos kursą ir atsisakyti griežto taupymo vertina skeptiškai. Tokie tarptautinei bendruomenei siunčiami politinio nestabilumo signalai tikrai negerina Rumunijos įvaizdžio, atbaido taip reikalingus Rumunijai užsienio investuotojus ir didina riziką, kad šalis gali nepasiekti naujo susitarimo su Tarptautiniu valiutos fondu, kai 2013 metų pradžioje baigs galioti dabartinis susitarimas. Jei naujo susitarimo pasiekti nepavyktų, tai būtų stiprus smūgis Rumunijos ekonomikai.
Nors logika tarsi sakytų, kad ryški USL persvara per rinkimus turėtų valstybei atnešti politinį stabilumą, Rumunijos atveju tai nepasitvirtino. Pirma, buvo dar didelis klaustukas, ar premjeru bus paskirtas USL lyderis V. Ponta. Antra, net paskyrus jį premjeru, nežinia, ar galima tikėtis normalaus darbo vykdant šaliai svarbias reformas, jei bent iki 2014 metais vyksiančių prezidento rinkimų aukščiausius Rumunijos postus užims du vienas kitą sunkiai pakenčiantys politikai, jau ne kartą praktiškai parodę, kaip asmeniniai nesutarimai gali kenkti sklandžiam darbui, o kartu ir valstybės interesams.
Rumunijos politikos komentatorius Stelianas Tanase jų santykius vaizdingai apibūdino kaip kovą tarp dviejų mafijos klanų, kurių egzistavimas vienas šalia kito yra tiesiog neįmanomas. Anot jo, politinė kova jau yra susijusi ne su ideologiniais skirtumais, o veikiau su politikų tuštybe. Tikriausiai nereikia daug įrodinėti, kad kai šalies prezidentas apie premjerą atsiliepia kaip apie mitomaniaką (liguistai linkusį perdėti, pagražinti faktus), paršą ar žmogėdrą, o premjeras grasina dar viena apkalta prezidentui, jei nebus paskirtas naujosios vyriausybės premjeru, situacija yra ne visai normali.
Kokia juoda katė perbėgo tarp šių dviejų politikų? V. Pontai vos tapus premjeru buvo inicijuota apkalta prezidentui ir bandyta jį atstatydinti. Manoma, jog T. Basescu tik per atsitiktinumą išlipo sausas, nes šiuo klausimu surengtame referendume dalyvavo per mažai rinkėjų, kad jis būtų laikomas įvykusiu.
Rumunijos premjero klausimas
Rumunijoje prezidentas turi teisę skirti premjerą po konsultacijų su daugiausia balsų laimėjusia partija, tad natūralu, kad buvo tikimasi, jog šioje kėdėje išliks V. Ponta. Vis dėlto T. Basescu bandė išvengti šios nemalonios procedūros ir, argumentuodamas tuo, kad USL yra ne partija, o koalicija, buvo pareiškęs, jog teoriškai premjeru galėtų paskirti ir ne V. Pontą. Kadangi USL aiškiai pasisakė dėl V. Pontos, įtampa augo ir buvo kalbama apie galimą konstitucinę krizę. Pasaulio žiniasklaidą apskriejo sparnuota V. Pontos frazė, skirta T. Basescu: „Kas pakels kalaviją, nuo kalavijo ir mirs.“ Ši frazė buvo interpretuota kaip grasinimas, kad, jei būtų atsisakyta V. Pontą paskirti premjeru, dabartinio prezidento lauktų dar viena apkaltos iniciatyva. Paskyręs premjeru V. Pontą, T. Basescu išvengė bent jau šios nemalonios procedūros, nors veikiausiai pasmerkė Rumuniją dar vienam politinių rietenų periodui.
Seniai trokštamo politinio stabilumo Rumunijoje viltis kursto nebent šiuo metu akivaizdžiai pastebimas intensyvus galios telkimas vienose rankose. Nors, viena vertus, tai verčia nerimauti dėl demokratijos būklės šalyje, nes didelė dalis USL planuojamų politinių reformų tik dar labiau konsoliduotų valdančiųjų galią ir mažintų oponentų galimybes veikti prieš ją, kita vertus, stiprios pozicijos galėtų padėti užbaigti niekur nevedančią politinę nesantaiką ir pagaliau sudaryti tinkamas sąlygas imtis realaus darbo. Bet tai nebūtų panacėja ir Rumunija sulauktų tarptautinės kritikos, o tai kenktų jos tarptautiniam prestižui ir galimybei pasinaudoti tarptautinių kreditorių pagalba sprendžiant ekonomines problemas.
