 |
| Nuotrauka Dainiaus Tunkūno |
„Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėmsir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo. Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams“ (Tit 2,11-14).
Kalėdos yra laikas, kai mes turėtume sugrįžti prie vienos vienintelės temos ir prie vieno vienintelio tikrai mums svarbaus vardo. Metų bėgyje rūpinamės daugeliu reikalų – asmeninių, šeimos, parapijos, politinių, profesinių ir t.t. Esame tiesiog paskandinami rūpesčių ir informacijos – teisingos ir klaidingos – jūroje. Vos pramerkiame akis, mus pasiglemžia rūpesčiai ir įvairiausi išgyvenimai. Tiek mokinuką, susirūpinusį dėl neatliktų namų darbų, tiek močiutę, nerimaujančią dėl savo vaikų ir vaikaičių, tiek bet kurį, neabejingą dėl savo artimųjų ir visuomenės gerovės. Be viso to, o gal ir dar daugiau, mus įsuka artimi ir tolimi klausimai apie šildymo kainas, pensijas, rinkimus, „žvaigždžių“ gyvenimą, gandus apie gerus ir blogus pažįstamus.
Atrodo, tiek visko daug!.. O kiek laiko mes praleidžiame mąstydami apie tai, kas svarbiausia? O kiek su kitais apie tai kalbamės? Kartais būna, kad žmogus paprieštarauja sakydamas, kad nežinia, kas svarbiausia – juk vieniems vieni dalykai svarbūs, kitiems – kiti. Tačiau juk tikrai žinome, kas svarbiausia ir brangiausia. Tai – gyvenimas. Ką mes turime šiame pasaulyje? Gyvenimą! O kas liks, kai paskutinį kartą užmerksime akis? Gyvenimas! Taigi, gyvenimas yra amžinas. Tačiau ne savaime suprantamas dalykas! Tiek šis, tiek būsimasis gyvenimas yra brangiausia Dievo dovana. Tik šis skirtas visiems, o būsimąjį lengva prarasti. Pats Viešpats kalbėjo apie tai – kokią naudą žmogus gali iš ko nors turėti, jei praras gyvenimą?
Kalėdos ir yra tas laikas, kai grįžtame prie „išganingosios Dievo malonės“, susizgribę, kad užsivertę begale rūpesčių mes prarandame Tą, kuris atnešė malonę šiam pasauliui. Juk tą naktį visas pasaulis buvo užsiėmęs savais rūpesčiais ir vargais. Vieni ilsėjosi, kiti dirbo. Bet niekas nesitikėjo ir nelaukė, kol piemenims angelai nepranešė Gerosios Naujienos. Jie buvo užgimusio Viešpačių Viešpaties palyda, pašlovinusi Dievą aukštybėse ir pranešusi apie tikrąją ramybę žmonėms. Jų žinia nutraukė tylą, o užgimęs Kūdikis amžiams panaikino tamsą. Piemenys neliko savo tarnyboje, bet skubėjo pažiūrėti, kas įvyko. Jie išgirdo Žinią ir daugiau apie nieką kitą negalvojo ir nieko netroško, tik pamatyti. Nežinome, kiek jie tuomet suprato tai, kas vyksta, nes juk ir apaštalai su jėga bei supratimu ėmė pamokslauti tik Sekminių dieną. Bet piemenys skubėjo ir atrado jau žmonijos protėviams duotą įsikūnijusį pažadą.
Kurgi širdimis ir mintimis esame mes? Kurlink yra nukreipti mūsų žvilgsniai ir viltis? Ar nenutinka taip, kad nepaisant Kristaus Evangelijos, mes liekame savo rūpesčiuose, tamsoje ir šaltyje? Deja, taip daugeliui krikščionių nutinka gana dažnai. Kasdien renkamės ir pasirenkame klaidingai, Kristų atidėdami į gyvenimo paraštes, o nerimą pastatydami vietoj kryžiaus ir altoriaus.
Šiandien ypatingai prisimename, kaip Dievas save padovanojo pasauliui, todėl prašalinkime visa, kas mums trukdo žvelgti į Jį, ir suteikime Jam tinkamą garbę bei vietą. Kai Kristus nušviečia mūsų širdis ir mūsų sielos jame atranda atilsį, tuomet suteikiama galimybė pažvelgti ir į mus supantį pasaulį – artimuosius, Bažnyčią, šalį. Be Kristaus viską regime lyg rūke ir neįžiūrime tikrovės, bet leidę šviesti Viešpačiui, pamatome, kad mus supantys žmonės, parapija ir visa, kas vyksta, yra begalinė malonė ir dovana, nes visa yra Jo suvienijama ir pašventinama.
Grąžinkime Jėzui Jam prideramą vietą, leiskime Jam nušviesti mūsų gyvenimą ir dėkokime, kad Jis kasdien toks maloningas mums ir visam pasauliui – tiems, dėl kurių atėjo.
Palaimintų Kalėdų!
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2012 Nr. 12