Trys išminčiai
Mato pasakojimą apie trijų išminčių apsilankymą Betliejuje (Mt 2, 1–12) kaip jokį kitą linkstama nurašyti kaip legendą ir pramanus. Bet ar išties čia su istoriškumu taip jau viskas beviltiška?
Mato pasakojimas prasideda žodžiais: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“
Kas tie Rytų išminčiai?
Hesemannas primena, kad graikiškajame originale parašyta magoi apo anatalon – „magai iš Rytų“. Antikinių Romos katakombų tapyboje jų skaičius svyruoja nuo dviejų iki keturių, ankstyvojoje krikščionių ikonografijoje jie paprastai vaizduojami su „frygų kepurėmis“, klasikiniu medų ir persų galvos apdangalu. Kad jų būta trijų, pirmas įvardijo Origenas (185–253), o vardai Kasparas, Melchioras, Baltazaras pirmą kartą paliudyti VI a.
Tai kas gi buvo tie magai? Pasak Hesemanno, Vakarai apie magus pirmąkart sužinoję per Herodoto raštus. Tai buvusi medų gentis, šioje Vakarų Irano tautoje sudariusi kunigų luomą, panašiai kaip levitai Izraelyje. Sostinė – Ektabana. Pasak Herodoto, Ektabaną juosė septynios sienos, atitikusios Saulę, Mėnulį ir penkias anuomet žinomas planetas. Jau vien tai rodo didelę astronomijos ir žvaigždžių reikšmę medų kultūroje. Antikiniame pasaulyje magai garsėjo astronomijos ir astrologijos, aritmetikos, muzikos ir kitų tuometinių mokslų išmanymu. Remiantis anuometiniais standartais, jie buvo išsilavinę, mokslingi vyrai.
Apie 600 m. pr. Kr. baktrų karaliaus Vištaspos dvare pasirodė pranašas, vadinantis save Zaratustra. Dviem magams liepta jį išbandyti. Jiedu įsitikino, kad jo išmintis toli pranoksta jų pačių. Magų patariamas karalius perėmė naująjį tikėjimą. Zaratustra mokė, kad žemė, nors ir sukurta Dievo, yra gėrio ir blogio mūšio laukas. Galiausiai nugalės gėris, gims Saošyantas, išgelbėtojas, kuris sunaikins blogį ir atneš naują, amžiną pasaulį. Tada prisikels ir mirusieji. Pasak Hesemanno, įkandin Zaratustros nusekė dauguma magų. Achemenidų imperijoje magai vaidino didelį vaidmenį, vėliau jie taip pat veikė helenistinėse valstybėse, Romoje.
Toliau Hesemannas atkreipia dėmesį į ankstyvus zaratustrizmo ir judaizmo ryšius. Jau asirai dalį deportuotų Šiaurės Izraelio karalystės gyventojų apgyvendino medų miestuose. Medo Darijaus, 539 m. perėmusio Babilonijos karalystę, dvarui priklausė pranašas Danielius. Ahasvero (485–465 pr. Kr.) žmona, karalienė Estera, Ektabanoje įsteigė žydų koloniją. Turbūt neatsitiktinai ir į Savaičių šventę Jeruzalėje atkeliaudavo partų, medų ir elamitų (Apd 2, 9). Greičiausiai jie buvo susipažinę ir su vieni kitų religinėmis idėjomis bei lūkesčiais.
„Žvaigždės“ problema
Magai aistringai stebėdavo dangų ir buvo užsiėmę astrologija trokšdami pažinti dievų valią ir numatyti būsimuosius įvykius. Koks dangaus reiškinys būtų galėjęs juos taip sudominti, kad jie leistųsi tolimon kelionėn į Judėją?
Hesemannas apžvelgia mėginimus į tai atsakyti. Spėjimas, jog tai galėjusi būti Halėjaus kometa, atmestinas, nes ta kometa anuomet matėsi nuo 12 m. pr. Kr. spalio iki 11 m. pr. Kr. vasario mėnesio – per anksti, kad sutaptų su spėjamu Jėzaus gimimo laiku.
XII ir XV a. žydų mokslininkai Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle interpretavo kaip Mesijo gimimą pranašaujantį ženklą. 1603 m. tokią konjunkciją savo akimis stebėjo astronomas Johannesas Kepleris. Po metų danguje kurį laiką švytėjo supernova. Kepleris manė, jog abu reiškinius sieja priežastinis ryšys. Apskaičiavęs, kad 7 m. pr. Kr. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko tris kartus, spėjo, jog ir anuomet, kaip ir jo laikais, netrukus po to buvo įsižiebusi ryški žvaigždė – supernova. Iš tikrųjų tarp tų dviejų reiškinių jokio priežastinio ryšio tikrai nėra. Todėl Keplerio samprotavimas apie supernovą Jėzaus gimimo laiku, nepaliudytas kitų šaltinių, neįtikina.
Prie Keplerio apskaičiavimų 1965 m. grįžo Vienos astronomas Konradinas Ferraris d‘Occhieppo. Betliejaus žvaigždę jis paaiškino kaip Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle. Jupiterį magai tapatino su dangaus dievu Ahura Mazda, Saturną laikė žydų tautos, ypač gerbusios Saturno dieną, šeštadienį, planeta. 1925 m. archeologų Borsipoje atrasti dantiraščiai iš tiesų patvirtino, kad Babilono astronomai tokią konjunkciją stebėję. Pasak d‘Occhieppo, magai rėmėsi planetų pora, vis tamsesniame vakaro danguje regėta 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tada jie ir iškeliavo. Po aštuonių savaičių pasiekė Jeruzalę, kur išgirdo pranašystę apie Betliejuje gimsiantį žydų karalių. Keliaujantiems iš Jeruzalės į Betliejų, esantį už 10 kilometrų į pietus, magams 7 m. pr. Kr. lapkričio 9-ąją planetos turėjo būti tiesiai prieš akis. Negana to, kaip tik tada pasitaikė Zodiako šviesa vadinamas reiškinys, kai platus kūgio pavidalo šviesos pluoštas nukrypsta žemyn. Tas pluoštas aiškiai rodė į Betliejų.
Tačiau Hesemannas kelia klausimą: ar paprasta Jupiterio ir Saturno konjunkcija, pasitaikanti kas kelis dešimtmečius, galėjo magus paskatinti padaryti išvadą apie jų laukiamo Mesijo gimimą ir dėl to susiruošti į kelią? Autorius čia atkreipia dėmesį į 1999 m. Prinstono universiteto išleistą garsaus britų astronomo Marko Kidgerio studiją The Star of Bethlehem, kur išdėstyta truputį kitokia hipotezė.
Kidgeris patvirtino, kad 7 m. pr. Kr. triskart įvyko Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Kokią išvadą iš to galėjo pasidaryti magai? Kad Judėjoje gimė naujas, didis karalius. Bet tai nebūtų davę pagrindo leistis į ilgą varginančią kelionę gimusio karaliaus pagarbinti. Tačiau 6 m. pr. Kr. vėl triskart pasikartojo dar viena konjunkcija – šįkart Jupiterio, Saturno ir Marso Žuvų ženkle. Marsas žymėjo reikšmingą pervartą, Žuvų ženklas – naujo astrologinio pavasario, t. y. naujo amžiaus, pradžią. Magus tai turėjo priversti suklusti. Danguje ta konjunkcija įspūdingai neatrodė, tačiau 5 m. pr. Kr. vasario 20-ąją dangaus skliaute išsidėstė jaunas Mėnulis ir Jupiteris vienoje pusėje, o Saturnas ir Marsas – kitoje. Magai tokį reiškinį turėjo interpretuoti taip: didis karalius (Jupiteris) gims Judėjoje (Saturnas) ir jis jau auga (Mėnulio jaunatis), jis nugalės blogį (Marsas) ir pradės naują amžių (Žuvų ženklas). Magai tikrai turėjo gerai žinoti žydų mesijinius lūkesčius, atitinkančius jų puoselėjamus lūkesčius dėl Saošyanto pasirodymo. Jau vien dėl to įmanoma, jog magai skaitėsi su galimybe, kad jų Mesijas gimsiąs Izraelyje.
Ir štai netikėtai, Saulei stovint Žuvų ženkle, įsižiebė nauja ryški žvaigždė. Iš kinų ir korėjiečių šaltinių (kinų knygos Ch‘ien-han-shu ir korėjiečių kronikos Samguk Sagi) Kidgeris išskaitė, kad nuo 5 m. pr. Kr. kovo vidurio iki gegužės pabaigos netoli žvaigždės Theta Aquilae septyniasdešimt šešias dienas žėrėjo supernova. Tai atitinka „Betliejaus žvaigždės“ apibūdinimą, magų pateiktą Protoevangelijoje: „Mes matėme galingą žvaigždę, sušvitusią tarp kitų žvaigždžių ir nustelbusią jų šviesą.“ Pasak Kidgerio, magai iškeliavo kaip tik po šio, ketvirto, dangaus reiškinio. Septyniasdešimt šešių dienų, per kurias švytėjo supernova, visiškai pakako Jeruzalei pasiekti, nors niekas nežino, iš kur tiksliai jie iškeliavo.
Pagal dangaus mechaniką žvaigždė, iš pradžių matoma rytuose, kas savaitę danguje patekės pusvalandžiu anksčiau ir po dviejų mėnesių bus tiksliai pietuose. Magams, kurie su aušra iškeliavo iš Jeruzalės į Betliejų pietų kryptimi, žvaigždė turėjo būti tiesiai priešais akis.
Pasak Hesemanno, nežinia, kokio amžiaus Jėzus buvo magų apsilankymo metu. Bet būtų labai patrauklu manyti, kad Jėzus gimė 5 m. pr. Kr. kovo pradžioje įsižiebus supernovai. Tokiai hipotezei niekas neprieštarauja. Surašymai visada vykdavo žiemą, kai žemdirbiams būdavo nedaug darbo. Kadangi visoje Judėjoje nuo adaro 15-osios (tais metais vasario 24-osios) iš visų vyriškosios lyties žydų būdavo renkamas šventyklos mokestis, galimas daiktas, kad Erodas surašymą irgi paskyrė panašiu laiku. Piemenys ir avių kaimenės lauke taip pat rodo žiemos pabaigą. Jos išgenamos kovo mėnesį. Vasario pabaigoje Betliejuje dygsta žolė. Šiuo laiku didesnės avių bandos kalvose ir kloniuose tarp kaimo ir dykumos jau galėjo surasti maisto. Naktys, tiesa, dar šaltos, bet prieglobstį naktį šiose apylinkėse galima susirasti olose. Taigi Luko pasakojimo fonas labai tinka Jėzaus gimimui šiuo laikotarpiu. Šventykloje Jėzus tada būtų paaukotas balandžio pabaigoje. Artėjanti Savaičių šventė (tais metais gegužės 12–13 d.) dar galėjo užlaikyti Juozapą ir Mariją Betliejuje. Kaip tik tada netikėtai pasirodė išminčiai.
Pripažinkim: tai tikrai visiškai įtikima hipotetinė rekonstrukcija, puikiai paaiškinanti motyvą, galėjusį paskatinti magus apsilankyti Betliejuje. Ir neabejotinai daug patrauklesnė už nuomonę, jog Mato evangelijos autorius čia sukurpęs istorinio pagrindo neturintį literatūrinį kūrinėlį norėdamas perteikti teologinę žinią. Teologinė žinia, žinoma, perteikiama, tačiau iš to neišplaukia, kad pasakojamų įvykių nebūta.
Bet lieka dar viena abejonių istoriškumu kelianti istorija iš pasakojimų apie Jėzaus vaikystę ciklo – istorija apie Betliejuje išžudytus kūdikius.
Berniukų žudynės Betliejuje
Mato pasakojimui apie Erodo įsakymu Betliejuje išžudytus kūdikius reiškiamos iš esmės tokios pačios prieštaros kaip ir kitiems Kalėdų ciklo pasakojimams: Matas rašęs teologiją, ne istoriją, jo pasakojimai nesiremią tiesioginiais liudytojais ir pan. Michaelas E. Giesleris, aptardamas Raymondo Browno veikalą „Mesijo gimimas“ (Birth of the Messias), taikliai pastebi, jog tokio požiūrio įrodyti neįmanoma, mat kiekvienai ištarai, neigiančiai istoriškumą, galima priešpriešinti kitą, istoriškumą patvirtinančią ištarą. „Pavyzdžiui, tai, kad tiktai Matas kalba apie nekaltų kūdikių išžudymą Betliejuje, duoda dingstį jam [Raymondui Brownui] abejoti pasakojimo autentiškumu, bet mūsų žinios apie karaliaus Erodo charakterį kalba to fakto naudai.“
Ir iš tiesų, ypač paskutiniais savo gyvenimo metais Erodas Didysis paranojiškai sergėjo savo valdžią ir išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Prisiminkim kelis tūkstančius fariziejų, išžudytų dėl to, kad atsisakė duoti priesaiką Romos imperatoriui. Kaip tik tuo laikotarpiu, įtardamas sąmokslu, jis nužudė savo abu sūnus ir Hasmonėjų princesę Mariamnę. Dabar įsivaizduokim Betliejų, į kurį dėl surašymo suplūdo žmonių, priklausiusių Dovydo klanui. Kiekvienas iš tų asmenų jo valdinių akimis galėjo reikšti pagrįstesnes pretenzijas į sostą negu jis. Plačiai tikėta, jog mesijas, kuris pasiskelbs Izraelio karaliumi ir išvarys romėnus, bus Dovydo palikuonis. Ir štai dabar pasirodo tie magai.
Hesemannas atkreipia dėmesį, kad Mato pateikti chronologiniai duomenys gerai dera su Kidgerio rekonstruota dangaus reiškinių seka. Magai nežinojo, kada tiksliai gimė kūdikis. Bet Erodui galėjo pasakyti, kada jie stebėjo pirmą konsteliaciją, skelbiančią apie jo gimimą – Jupiteris ir Saturnas Žuvų ženkle pirmąkart susitiko 7 m. pr. Kr. gegužės pradžioje. 5 m. pr. Kr. gegužės pradžioje supernova atvedė juos į Jeruzalę.
Hesemannas taip pat mini vienuolės piligrimės Egerijos 383 metų pranešimą, kad Betliejaus Nekaltųjų Vaikelių šventė iš pradžių švęsta gegužės 18-ąją. Ta pati diena nurodyta ir senajame armėnų švenčių kalendoriuje. Hesemannas klausia: o galbūt ši data atspindi istorinę atmintį, gal Erodas tikrai gegužės 18-ąją įsakė išžudyti visus Betliejaus berniukus, gimusius nuo 7 m. pr. Kr. gegužės pradžios – Saturno ir Jupiterio konjunkcijos, t. y. dvejų metų ir jaunesnius. Tai puikiai atitiktų jo iš magų sužinotą laiką.
Bet tą įvykį mini tik Matas. Kai kas tikina, kad tokios skerdynės būtų turėjusios tikrai patraukti amžininkų dėmesį ir surasti atgarsį istoriniuose šaltiniuose. Archeologinių kasinėjimų rezultatai rodo, kad Jėzaus laikais Betliejuje gyveno nuo 300 iki 1000 žmonių. Jei Erodas tikrai būtų liepęs išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus, jų būtų buvę nuo 10 iki 20, daugių daugiausia 30. Tokios žudynės būtų buvęs tik nereikšmingas, į akis nekrintantis incidentas visais atžvilgiais daug labiau sukrečiančių kruvinų Erodo žiaurybių kontekste paskutiniais jo gyvenimo metais.
Hesemannas (kaip ir kai kurie kiti mokslininkai) atkreipia dėmesį, jog visiškai įmanoma, kad apie Betliejaus berniukų žudynes vis dėlto dar viename šaltinyje užsimenama. Tai I a. po Kr. atsiradęs žydų apokrifinis raštas „Mozės paėmimas į dangų“. Jame mirštantis Mozė pranašaudamas atskleidžia Jozuei Izraelio istoriją iki Erodo sūnų laikotarpio. Kai kurie tyrėjai jame įžvelgia Betliejaus skerdynių lyginimą su faraono įsakymu išžudyti visus naujagimius berniukus Biblijoje (Iš 1, 22): „Paskui valdė žiaurus karalius, kilęs ne iš kunigiškos giminės, padūkęs ir bedievis žmogus. Jis žudė senus ir jaunus, ir visi šalies gyventojai jo baisiai bijojo. Jis siautėjo tarp jų kruvinais įsakymais, kaip daryta Egipte.“
Visiškai paraštėje dar galima paklausti: o kodėl Lukas nė žodeliu neužsimena nei apie išminčius, nei apie žudynes Betliejuje?
Reikia neužmiršti, kad Lukas savo evangeliją skiria „garbingajam Teofiliui“, kai kurių mokslininkų nuomone, aukštą vietą užimančiam romėnų pareigūnui. Magai, žinia, veikiausiai buvo atvykę iš partų imperijos. Tarp romėnų ir partų ne vieną šimtmetį vyravo trintis, dažnai virsdavusi kariniais veiksmais. Kaip tik Nerono valdymo laikotarpiu santykiai vėl buvo paaštrėję partams į Armėnijos sostą pasodinus sau palankų valdovą. Lukas negalėjo nežinoti imperijos politikos ir, galimas daiktas, atsisakė užsiminti apie visas su magais susijusias istorijas todėl, kad neišstatytų į papildomą pavojų krikščionių. Pasak Jameso Kieferio, „pasakojimas apie magus būtų suprastas taip, kad, kai jis [Jėzus] gimė, partų grupė pripažino jo pretenziją į žydų karaliaus sostą ir parėmė ją priešingai Erodo, proromėniško karaliaus, atžvilgiu. Krikščionims nebūtų išėję į naudą užsitraukti įtarimus, kad jie priklauso Žydų nacionaliniam išsivadavimo frontui.“ Šitai taip pat galėtų paaiškinti, kodėl Luko evangelijoje Šventoji Šeima gimus Jėzui iškart grįžta tiesiai į Nazaretą.
O kodėl tai nutyli Juozapas Flavijus, taip stengęsis suminėti visas Erodo Didžiojo piktadarybes? Pasak Jameso Kieferio, tam jis galėjo turėti, be kitų, ir visiškai asmeninį motyvą: Juozapas buvo kilęs iš Hasmonėjų, arba Makabiejų, šeimos. Hasmonėjai buvo kunigiškoji šeima, vadovavusi žydų kovoms už nepriklausomybę helenistinės epochos laikais. Žydams iškovojus laisvę, jie ėmė valdyti valstybę kaip karaliai kunigai, nuvildami daugybę pamaldžių žydų, puoselėjusių įsitikinimą, kad Dievo valia vyriausieji kunigai gali būti tik Zadoko, o karaliai – Dovydo palikuonys. Taigi Juozapas grynai asmeniniais sumetimais galėjo būti linkęs kuo mažiau užsiminti apie Dovydo giminės narius.
Pagaliau tas pats Jamesas Kieferis atkreipia dėmesį, jog menininkai dažnai vaizdavo kūdikėlį Jėzų piramidžių fone. Iš tikrųjų Šventajai Šeimai nebūtų reikėję keliauti taip toli. Dabartinis Gazos ruožas anuomet priklausė Egiptui nuo to laiko, kai Antonijus tą teritoriją kaip vestuvių dovaną padovanojo Kleopatrai. Kad ištrūktų iš Erodo jurisdikcijos, Juozapui su Marija ir Jėzumi iš Betliejaus tebūtų reikėję nukeliauti 56 kilometrus.
Nazaretas
Kartais dar pasitaiko tvirtinimų esą evangelistai išgalvoję, kad Jėzus kilęs iš Dovydo giminės, taip tik trokšdami perteikti ir pagrįsti savo įsitikinimą, jog Jėzus esąs Mesijas. Kitaip tariant, Jėzaus kilmė iš Dovydo palikuonių esanti tik teologinė ištara, neturinti jokio istorinio pagrindo. Šiuo požiūriu įdomi gali būti Hesemanno pateikiama informacija apie Nazaretą.
Nazaretas neminimas nė viename I a. žydų šaltinyje. Tačiau įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Nazaretas jau I a. pr. Kr. buvo apgyvendintas kaimas. Evangelistai Nazaretą vadino „miestu“ ne norėdami išpūsti Atpirkėjo gimtinės reikšmę, bet todėl, kad hebrajų kalboje tebuvo vienas žodis savarankiškai – didelei ir mažai – bendruomenei išreikšti – ’ir. Tad jau graikiškajame Biblijos vertime Septuagintoje tas žodis visur buvo perteiktas kaip polis („miestas“). Nazaretas – nedidelė, tačiau autonomiška gyvenvietė, žydų supratimu, visiškai pagrįstai galėjo būti vadinamas „miestu“.
Po Izraelio padalijimo Galilėjos teritorija priklausė Izraelio Šiaurės karalystei, kuri 732 m. pr. Kr. buvo užkariauta asirų ir tapo Asirijos provincija. Gyventojus iškeldino. Keramikos radiniai iš asirų ir vėlesnio persų laikotarpio liudija, kad kraštas, net derlingas ruožas prie Genezareto ežero, buvo retai apgyvendintas, žydai sudarė mažumą. Mirus Persiją užkariavusiam Aleksandrui Didžiajam, jo generolai pasidalijo imperiją: Galilėja iš pradžių atiteko Ptolemajui, valdžiusiam iš Egipto. Maždaug po šimtmečio teritoriją iki Egipto sienos užkariavo Siriją valdę generolo Seleuko palikuonys. Seleukidų karalius Antiochas IV (175–163 m. pr. Kr.) savo engimu ir religiją žeidžiančiais veiksmais sukurstė žydų sukilimą. Po ilgo karo Judėja 142 m. pr. Kr. išsikovojo nacionalinę autonomiją. Karaliaus ir vyriausiojo kunigo postai atiteko sukilimui vadovavusiems Hasmonėjams. 104–103 m. pr. Kr. Hirkanas ir Aleksandras Janajus prisijungė Galilėją ir pradėjo judaizacijos programą. Gyventojams buvo iškelta alternatyva – apsipjaustyti arba išsikraustyti iš krašto. Naujosiose srityse taip pat būdavo apgyvendinamos šeimos iš pietų ir iš Persijos grįžtantys tremtiniai.
Kaip tik tuo laikotarpiu Galilėjos kalnyne ir aplink Genezareto ežerą atsirado naujų miestų ir kaimų, tarp jų ir Nazaretas. Juose paprastai gyvendavo koks nors vienas, tačiau plačiai išsišakojęs šeimos klanas. Autorius kartu su kitais tyrinėtojais pabrėžia, kad Nazareto (Nazara) pavadinimas gali daug pasakyti apie jo gyventojus. Pavadinimą galima kildinti iš nezer („atžala“). Iz 11, 1 parašyta: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras.“ Kadangi Išajas buvo karaliaus Dovydo tėvas, pranašystė galėjo būti aiškinama, kad ir Mesijas bus „atžala“ iš Dovydo namų. Ar kaimo pavadinimas Nazara kartais nerodo, jog čia gyveno Dovydo palikuonių klanas? Ar Nazareto steigėjai kartais nebuvo kilę iš žydų aristokratų, VI a. pr. Kr. ištremtų į Babiloną ir tik dabar grįžusių į tėvynę? Dinastijos palikuonys galėjo būti sąmoningai apgyvendinti toli nuo Jeruzalės, kad nekeltų grėsmės dabar į valdžią atėjusiai kitai dinastijai.
Įdomu, anot Hesemanno, tai, kad ankstyvasis krikščionių rašytojas Julijus Afrikietis (170–240), pats kilęs iš Palestinos, mini, jog dar jo laikais Jėzaus kraujo giminaičiai gyvenę greta vienas kito esančiuose Kochabos ir Nazareto kaimuose išdidžiai saugojo savo dovydiškąją genealogiją. Valdant imperatoriams Domicianui (81–96) ir Trajanui (97–117), Viešpaties giminaičiams du kartus teko stoti romėnų pareigūnų akivaizdon. Baimintasi, jog jie gali pareikšti pretenzijas į žydų karaliaus sostą ir sukelti dar vieną žydų sukilimą. Du iš jų prisiekė, jog tiktai ūkininkauja savo nedideliame 36 margų žemės sklypelyje, ir parodė pūslėtas rankas; tada buvo paleisti. Trečiasis, vyskupas Simeonas, vienas iš Jėzaus pusbrolių, buvo 107 m. nukryžiuotas dėl savo kilmės iš karaliaus Dovydo. Jis palaikytas pavojingu pretendentu į sostą. Tradicija apie čia gyvenančius Viešpaties giminaičius išsilaikė iki III a., kai per krikščionių persekiojimus 250 m. mirtimi buvo nubaustas kažkoks Kononas. Teisme jis pareiškė: „Esu kilęs iš Galilėjos Nazareto ir esu giminaitis Kristaus, kuriam tarnauju, kaip ir mano protėviai.“
Taigi visiškai galimas daiktas, kad Nazareto istorija prasidėjo I a. pr. Kr. pradžioje. Jo pirmieji gyventojai priklausė karaliaus Dovydo namams, bet buvo neturtingi. Šimtmečiais gyvendami Babilono tremtyje, nepaliovė gedėję pražuvusio Siono. Žinia, kad iškilo žydų karalystė, galėjo suvilioti juos grįžti į savo tėvynę. Ten jiems teko visų persikėlėlių dalia – jie nebuvo turtingi, be to, galėjo jausti naujos įsitvirtinusios dinastijos spaudimą. Galilėjos judaizacijos programa suteikė naujų galimybių. Kraštas tebebuvo retai apgyventas, žemė dalyta žydų naujakuriams. Ten jie bent galėjo ramiai gyventi laikydamiesi Toros, o jų trokštama Jeruzalė su šventykla buvo tik už trijų dienų kelio.
B.d.
Parengė Gediminas Žukas