Michaël Fœssel. Filosofija: neužmirškime, kiek daug dalykų buvo vadinama šiuo vardu

Prancūzų institutui Lietuvoje tarpininkaujant, skelbiame dar vieną tekstą iš žurnalo ESPRIT. Teksto autorius yra Burgundijos universiteto docentas, Prancūzijos universitetinio instituto narys, žurnalo Esprit redakcijos konsultantas. Prieš kurį laiką išleido knygą Etat de vigilance : critique de la banalité sécuritaire (Paris, Le Bord de l’eau, 2010).

 Esama dviejų klausimų, kuriuos išgirdę filosofai pasijaučia kiek nesmagiai: „Kas yra filosofija?“ ir „Ko galima iš jos tikėtis?“ Profesionalus filosofas  – lyg Diogenas, judėjimo realumą įrodinėjęs vaikščiodamas, – dažnai linkęs filosofija užsiiminėti jos neapibrėždamas. Jei prireiktų apibrėžimo, jis gali pasitelkti kanoninių tekstų tradiciją ir didžiuosius klausimus, prie kurių visada galima sugrįžti. Kalbant apie socialinius lūkesčius, kuriuos tenka atlaikyti jo disciplinai, specialistui  jie dažnai atrodo kaip virtinė nesusipratimų, – tarytum, vos pamėginusi pateisinti lūkesčius, kuriuos suformulavo ne ji pati, filosofija būtų pasmerkta bematant išduoti save.

Žinoma, esama ir kitų tyrinėtojų, atsidūrusių tokioje pat keblioje padėtyje. Pavyzdžiui, istorikai turi paisyti socialinės, politinės, net identitetinės funkcijos, kuri šiandien priskiriama jų disciplinai. Praeities tyrinėjimai glaudžiai susipynę su kolektyvine atmintimi ir aukos sąmone, – tai komplikuoja jų darbą. Tačiau net ir šiuo požiūriu filosofija – išskirtinė disciplina. Iš kvantinės fizikos specialistų niekas nereikalauja, kad savo rezultatus perteiktų visiems suprantama kalba. Šiuo atveju atotrūkis nuo visiems suvokiamų dalykų laikomas savaime suprantamu, nes jis – išankstinė mokslo sąlyga. Kas nors gali paprieštarauti, kad filosofija nėra mokslas tikrąja to žodžio prasme arba kad tai „humanitarinis“ mokslas ir būtent dėl to jai privalu kalbėti taip, kad suprastų kuo daugiau žmonių. Vis dėlto filosofų pozicija skiriasi nuo istorikų ar ekonomistų. Socialiniai mokslai drąsiai imasi tyrinėti realybę, o filosofija – visi tai pripažįsta – abejoja realybės koherentiškumu ir šį žodį ima į kabutes. Stebėjimasis tuo, kas yra, byloja apie kone vienbalsiai pripažįstamą aistrą filosofijai, todėl atotrūkis nuo visiems suprantamų dalykų šią discipliną priartina prie gamtos bei tiksliųjų mokslų. Tad filosofijai iškyla uždavinys, sunkumu prilygstantis skritulio kvadratūrai: ji turi stebinti, bet pasitelkdama visiems išsyk suprantamus žodžius.

Norint perkirsti šį Gordijaus mazgą, filosofiją reikėtų apibrėžti taip, kad tuo apibrėžimu būtų galima išspręsti jai teisėtai adresuojamus lūkesčius. Tai vienas iš Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari tikslų, kurių jie siekia savo knygoje Kas yra filosofija?. Šį veikalą galima laikyti bandymu apsaugoti filosofinį diskursą nuo žiniasklaidos ir visuomenės kišimosi. Nedaug mąstytojų taip plačiai cituojami už filosofijos lauko ribų (kalbant apie kiną, kliniką, tapybą ar net geopolitiką) kaip Deleuze’as. Tai visiškai nekeičia fakto, kad, anot jo, filosofas „kuria sąvokas“, nenurodančias į „realybę“, apie kurią diskutuojama. Žinoma, „rizomas“ arba „kūnus be organų“ galima naudoti  nefilosofiškai, bet tokiu atveju šios sąvokos perkeliamos į kitą sritį, o filosofija neprivalanti atsakyti už tai, kas atsiduria už jos ribų.

Šiame straipsnyje bus laikomasi kitokio požiūrio: dar niekada nebuvo taip akivaizdu, kad nėra vieningos nuomonės, kas yra filosofija. Pirmiausia panagrinėsime „filosofijos poreikį“ – jis išlieka, nepaisant visų istorijos permainų. Filosofijai apibrėžti vien to poreikio nepakanka, tačiau jis išryškina vaizdą, kurį verta aptarti. Filosofų vis dažniau prašoma pakalbėti apie – kiek tai įmanoma – nūdienos gyvenimą ir pasaulį. Jeigu jiems dar leidžiama paminėti kokią seną doktriną, tai tik su sąlyga, kad ji bus „aktualizuota“ ir gebės iš amžių glūdumos mus ko nors pamokyti.

Vien šis reikalavimas dar nekelia grėsmės iškreipti filosofiją: juk ji ir pati teigia kurianti pasakymus, kuriuos galima aktualizuoti kituose kontekstuose. Prancūzų filosofas Etienne’as Gilsonas rašė, kad „filosofijoje nebūna žuvusiųjų“, kitaip tariant, a priori nėra nei nugalėtojų, nei nugalėtųjų, ir kad tradicijai priskiriami tekstai visai teisėtai gali būti laikomi šiuolaikiniais. Bet ar tai reiškia, kad reikia atmesti bet kokį kalbėjimą apie praeitį? Negalima tvirtinti, kad filosofija tėra jos istorija, bet vis dėlto šios disciplinos ir „dabartiškumo“ susidūrimas turi įvairiaprasmių padarinių, – juos ir norėtume panagrinėti.

Visų pirma, jei į filosofiją žvelgiama tik kaip į klausimų, kuriais ir dabar galima bet kada pasinaudoti, saugyklą, ji prilyginama „pakaitalui“, kuris sykiu pakeičia ir lyrizmu nepasižyminčios epochos sielą, ir susilpnėjusius orientyrus, ypač religinius. Kiek vėliau iškelsime prielaidą, kad naujoji socialinė filosofijos padėtis byloja apie mūsų epochos susitaikymą su „prasmės“ sąvoka. Nepaisant mūsų laikmečiui būdingo skepticizmo, žmonės iš filosofų tiek daug tikisi dar ir todėl, kad spontaniškai tiki prasmės buvimu: ta prasmė, be abejo, paslėpta, bet ją būtina vienaip ar kitaip interpretuoti. Galiausiai panagrinėsime, kaip „didieji pasakojimai“ sušvelnina filosofijai būdingų suvaržymų ir kartais įtampą keliančių dabarties poreikių susidūrimą.

 Filosofija – pakaitalas?

 Šiandien, bent jau Prancūzijoje, visuomenėje nusistovėjusi santykinai vieninga nuomonė apie filosofiją – tik ne kas ji yra, o kuo ji naudinga. Tai nuomonei nemenkos įtakos turi tai, kad ši disciplina dėstoma Prancūzijos vidurinėse mokyklose (ten ji taip pat padeda pasirengti aukštosioms studijoms): kad ir kokie prisiminimai išlikę apie baigiamąją klasę – geri ar blogi, filosofinį diskursą jie padaro, galima sakyti, akivaizdžiu dalyku. Filosofas suvokiamas kaip specializacijos neturintis intelektualas, kurio uždavinys – ugdyti piliečių kritinį mąstymą naudojant ginklą, kuris laikomas nesmurtiniu, bet turinčiu ardomąjį poveikį, – idėjas.

Iš čia ir kyla pirmasis filosofijos statuso Prancūzijoje paradoksas. Tai mokyklinė disciplina: jos žinios vertinamos, laikomas baigiamasis egzaminas. Tuo pat metu filosofija pačioje institucijoje puoselėja mokyklos pamatus ardantį ethos. (Kaip tik dėl tokio dvejopo statuso nuolat įsiplieskia diskusijos apie baigiamojoje klasėje rašomą esė: ar filosofija  redukuotina į visumą faktinių žinių, kurias galima patikrinti, ar pirmenybę ir toliau reikėtų teikti savarankiškam mąstymui?)

Kaip tik šiuo ethos remiasi Jacques Derrida, kalbėdamas apie „teisę į filosofiją“ ir pabrėždamas jos „besąlyginį“ pobūdį. Kartais tenka išgirsti kategorišką atsiliepimą apie kokią nors knygą ar temą: „Tai ne filosofija“. Teisė į filosofiją tokius teiginius suspenduoja, nes skatina kvestionuoti mintį, kad esama griežtų ribų tarp filosofijos ir to, kas nėra filosofija. Ji taip pat leidžia naujai įvertinti įvairių šios disciplinos šakų hierarchiją: metafiziką, kuri iš aukšto žvelgia į politinę filosofiją, kognityvines proto teorijas, kuri visus spekuliatyvinius samprotavimus priskiria mokslo priešistorei ir kt. Jei tokių ribų ir esama, tai niekas negali iš anksto, t. y. neužsiiminėjęs filosofija, spręsti, kur tas ribas reikia brėžti ir kokios sritys nepatenka į filosofijos lauką.

Galbūt dabar gyvename tuo metu, kai teisė į filosofiją, iš dalies realizuojama mokyklose ir universitetuose, susiduria su socialiniu filosofijos poreikiu. Šie du procesai nėra susiję: pirmasis kyla iš pačios filosofijos (kuri nesutinka pateikti savo apibrėžimo, kad nereikėtų ko nors atmesti); antrasis susijęs su šiuolaikinių visuomenių žinių raida, ir filosofai negali jo kontroliuoti.

Šiandien vienas pagrindinių socialinio filosofijos poreikio vektorių –  naujųjų žiniasklaidos priemonių įgalintas spartesnis ir chaotiškesnis idėjų judėjimas. Tai tampa akivaizdu palyginus filosofų, ekspertų ir viešosios nuomonės diskursus. Viešosios nuomonės režime visos idėjos priimamos kaip teisėtos; jokių apribojimų neprimeta net „stipriausio argumento“ principas, nes jis nenumaldo nei mažumos idėjų, nei klaidingomis paskelbtų tezių.

Informacinėje visuomenėje, kur pirmenybė teikiama „skaidrumui“, išryškėja nuomonių įvairovė: natūralu, kad taip atvirai demonstruojamus prieštaravimus turi apriboti ekspertizės diskursai. Iš juose pateiktų statistikos duomenų, grafikų ir prognozių žmonės sužino apie pasaulio arba visuomenės padėtį. Ekspertai aiškina, pataria, pagrindžia arba daro įtaką, tačiau bet kuriuo atveju jie apriboja nevaržomą nuomonių gausą reikalaudami įrodymų. Dauguma mąstytojų, kritikuojančių technokratinį šiuolaikinių demokratijų tapsmą, pabrėžia tą įtampą tarp vis dažnesnių ekspertizių ir laisvos nuomonių raiškos.

Kokia filosofijos pozicija šiuo klausimu? Dažnai tvirtinama, kad filosofija nieko neperima iš nuomonių režimo (doxa): nuomonės jai atrodančios bevertės ir nepastovios. Vis dėlto nuomones ji vertina gana palankiai, kai kritikuoja ekspertizę, gindama mąstymo, kuris yra visų dalykų ir žinių pagrindas, laisvę. Dėl to filosofų ir ekspertų nesantaika tik dar didesnė: kartais filosofai ekspertus net prilygina ideologams. Taigi atsiranda paradoksas – dėl savo nepasitikėjimo ekspertais viešoji nuomonė vis dažniau stoja filosofijos pusėn. Šiuolaikinių žinių specializacija skatina tikėtis prasmės, kuri, kaip manoma mažiau ar daugiau sąmoningai, neturi nieko bendra su žiniomis, įgytomis per atkaklias mokslo pastangas. Mintis, kad technikos, meno, politikos ir ekonomikos sritys tapo autonomiškais pasauliais, skatinančiais specializuotas ekspertizes, atrodo nepriimtina. Kaip tik dėl tokio nepasitenkinimo iš dalies ir linkstama remtis filosofija.

Atsakydama į naudingų žinių poreikį ekspertizė sukuria stoką, kurią drąsiai galima interpretuoti kaip filosofijos troškimą. Tai nėra naujas dalykas. XIX amžiaus pradžioje jaunasis Hegelis „filosofijos poreikį“ vadino reikalavimu iš modernybės sukeltų skilimų atkurti vienovę. („Kai iš žmonių gyvenimo dingsta unifikacijos galia, o gyvą ryšį ir tarpusavio sąveiką praradusios opozicijos tampa savarankiškos, tada iškyla filosofijos poreikis“ Kultūra ir technika produkuoja tikslias, bet eklektiškas ir potencialiai prieštaringas žinias. Todėl filosofijos poreikį galima interpretuoti kaip opozicijų ir konfliktų ribas peržengiančios vienovės troškimą. Priešingai nei teigė Hegelis, šiandien abejojama, ar tokį troškimą gali patenkinti absoliutus žinojimas. Bet tai visiškai nekeičia fakto, kad mąstymu filosofai geba unifikuoti tai, ką ekspertizės ar nuomonės pateikia chaotiškai [1].

Dabartį perteikti sąvokomis ir taip spręsti ekspertizės ir viešosios nuomonės konfliktą, – štai ko dabar norima iš filosofijos. Intelektiniu požiūriu dabarčiai būdingas ne tiek skepticizmas ar, priešingai, perdėtas prasmės poreikis, kiek dviprasmiška šių dviejų reiškinių samplaika. Žinių dabar tiek daug, kad jos tampa nebeprieinamos individams ir dėl to nebesugeba jų patenkinti. Kaip pažymėjo Michelis de Certeau, šiuolaikinės visuomenės produkuoja vis daugiau „objektų, kuriais reikia tikėti“, bet vis mažiau „patikimumo[2]“. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl didelio tiražo laikraščiai netikėtai grįžo prie didžiųjų autorių. Spontanišku idealizmu pasižyminčios medijų visuomenės postuluoja, kad dabarties prasmė ir jos problemų sprendimas slypi doktrinose, kurių gebėjimas ką nors paaiškinti paprastai proporcingas jų senumui. Toks senovinių tiesų troškimas, ypač kai jis skatina filosofiją naudoti kaip terapinę priemonę (kaip tapti laimingu Senekos dėka arba su Spinozos pagalba), gali kelti šypseną. Bet jis puikiai atskleidžia skepticizmą, nepasitenkinantį savimi pačiu. Mokytis iš tradicinių autorių – tai ir būdas filosofijai užduoti keletą nusivylimu dvelkiančių klausimų: „Ką norėjome žinoti?“, „Ko mums buvo leista tikėtis[3]?“.

Taigi greta šiuolaikinių žinių esama vietos ir išminčiai: tą vietą dažnai užima filosofija. Nuo šio teiginio iki konstatavimo, kad šiandien filosofija yra socialinis religijos pakaitalas, – tik vienas žingsnis. Tokį pakeitimą skatina prancūziška pasaulietiškumo samprata: viešosios institucijos išties kartais pasitelkia filosofus (kaip ir kunigus, imamus ar rabinus) pilietinės visuomenės dvasiai perteikti. Filosofija – tai mažių mažiausiai labai supasaulietinta religija, nes negarantuoja jokio išganymo. Štai kodėl filosofijos poreikis didina filosofų matomumą, bet nebūtinai jų autoritetą. Filosofų prašoma paaiškinti pasaulį, tuo pat metu žinant, kad jie negalės jo susisteminti. Tad kaip vertinti tai, ko šiandien tikimasi iš filosofijos?

  Iš naujo pakerėti pasaulį

 Pasak Lacano, vienas pagrindinių 1968-ųjų gegužės įvykių padarinių – nuo „Šeimininko[4] diskurso“ buvo pereita prie „universitetinio diskurso[5]“. Jo požiūriu tai nebūtinai reiškia pažangą. Iš tikrųjų Šeimininkas savo autoritetą grindžia prievarta, vadinasi, žinojimui, kurį skelbiasi įkūnijąs, suteikia tam tikrą pirmapradžio nežinojimo formą, o universitetinio diskurso pagrindas – mitas apie grynąjį, iš esmės neprievartinį žinojimą, kuriuo dalijamasi. Universitetinis diskursas iš pažiūros demokratiškesnis už Šeimininko, nes yra anoniminis, argumentuotas, moksliškas. Šis diskursas – ne kokio nors konkretaus žmogaus, bet tiesiog žinojimo, kuris yra savipakankamas ir kuria prasmę, prieinamą visiems, kas pripažįsta vien tik mokslo autoritetą ir jokio kito. „Universitetas“ visada siekia dominuoti – tačiau tas dominavimas be šeimininko, grynai objektyvus ir dėl to tik dar labiau varžantis. Anot Lacano, tai ne kas kita kaip vergija, dar žalingesnė nei Šeimininko reikalaujamas paklusnumas, nes ji savanoriška ir puoselėja iliuziją, kad paklūstant vien tik įrodytoms žinioms galima išlikti laisvam[6].

Kodėl priminėme šią perskyrą? Visų pirma todėl, kad ji pranašauja jau minėtą šiuolaikinę ekspertizės diskursų kritiką. Lacanas numatė, kad nuo 1968-ųjų gyvuojantis demokratijos reikalavimas paskatins neautoritarinį žinių poreikį, kurį galės patenkinti tai, ką jis vadina universitetu. Pasitelkiant Habermaso žodžius, bet atgręžiant juos prieš patį Habermasą, būtų galima teigti, kad „komunikacinio proto“ triumfas implikuoja žinių formatavimą „instrumentiniu protu“: laisvai diskutuojant ir reiškiant nuomones, į eksperto žinias apeliuojama kaip į diskusijos normą. Be to – tai pats svarbiausias dalykas, nes gerai atskleidžia, kokia skirtinga dabartinė situacija, – Lacanas nė nebūtų pagalvojęs, kad filosofų diskursas gali įsitvirtinti kaip trečiasis narys, gebantis neįsipainioti į viešosios nuomonės ir ekspertizės akistatą. Lacanas veikiau jį būtų laikęs ambivalentišku diskursu, atsigręžiančiu tai į viešąją nuomonę (intelektualaus filosofo figūra), tai į universitetą (tarpdisciplininėse darbuotojų grupėse dirbančio mokslininko figūra).

Taigi Lacano teiginiai puikiai iliustruoja vieną Prancūzijos intelektualinės istorijos tarpsnį, kai į prasmę ir jos demokratizaciją buvo žvelgiama įtariai. Tačiau nors tą nepatiklumą dažnai kurstė filosofai, jis neaplenkė ir pačios filosofijos. Kad ir kaip būtų vertinamas septintasis praeito amžiaus dešimtmetis, reikia pažymėti, kad tuo laikmečiu buvo aistringai domimasi įvairiomis teorijomis (lingvistiniu struktūralizmu, humanitariniais mokslais, pačia politika), o to domėjimosi pagrindas – koks paradoksas – buvo „antifilosofija[7]“. Dauguma to laikmečio mąstytojų – su Lacanu priešakyje – atsiribojimą nuo filosofijos laikė išankstine savo darbo sąlyga. Toks požiūris bylojo apie nepasitikėjimą „protu“, „subjektu“, „sąmone“. Šį sąrašą nesunkiai būtų galima tęsti, išvardijant daugumą sąvokų, kurios dar ir šiandien įtrauktos į baigiamosios klasės programą.

Kalbėdami apie filosofiją kaip apie „pakaitalą“, minėjome, kad nūdienos laikmetis, atrodo, susitaikė su filosofija. Taip nutiko vėl pradėjus pasitikėti „prasmės[8]“ sąvoka. Žinoma, nuolat girdime, kad šiandien prasmę ištikusi „krizė“ arba kad gyvename jos „praradimo“ epochoje. Tuo norima pasakyti, kad prasmę užgožia daugybė iš pažiūros nekontroliuojamų žinių ir paspartėjusi technologijų raida. Tačiau beveik niekas neabejoja, kad ta prasmė kažkur slypi ir būtinai turi būti pakomentuota. Kaip liudija šiuo metu smarkiai išaugęs komentarų ir vedamųjų straipsnių skaičius, įtarumo epochą pakeitė pasitikėjimo prasme laikmetis.

Kalbant simboliškai, filosofija naudojasi atgijusiu interpretacijų pomėgiu. Juk kas geriau už filosofus geba iššifruoti glūdinčią prasmę, nors ji išryškėja ne iš karto? Struktūralistai abejojo signifikato autonomija. Informacijos amžiuje kalba vėl tapo patikima medija realybei išreikšti. Tokie pokyčiai turi akivaizdų poveikį filosofiniams diskursams. Filosofijai nebėra „blogų objektų“: ji skatinama pasisakyti apie visus dalykus, kurių prasmę mano gebanti atskleisti. Čia reikia paminėti ne vien filosofus, žiniasklaidoje komentuojančius aktualijas, bet ir akademinius tyrinėjimus, kurių laukas pastaraisiais metais smarkiai išsiplėtė. Laimė, atsiradus tiems naujiems objektams, imamos kurti ir naujos sąvokos. Filosofinėje refleksijoje vis mažiau privalomų dalykų: galima mąstyti apie politiką neredukuojant jos į valstybę ar ekonomiką, kalbėti apie mokslą nuolat jo nepriešinant ideologijai arba labiausiai išbandytas filosofijos sąvokas naudoti analizuojant kasdienybę.

Dėl tokio nevaržomo kalbėjimo apie „įvairiausio pobūdžio objektus“ filosofija susiduria su tuo, kas yra už jos ribų, neatsisakydama savo autonomijos. Prancūzijoje apie tokią raidą liudija vėl palankus požiūris į metafiziką[9]. Septintame praeito amžiaus dešimtmetyje dėl heidegerizmo, kuriuo daugiau ar mažiau sekė prancūzų mąstytojai, įtakos pačią metafiziką pakeitė refleksija apie jos „pabaigą“. Buvo siekiama ne užsiiminėti metafizika, bet, priešingai, nuo jos išsivaduoti – arba kantriai dekonstruojant jos padarinius (Derrida), arba kritikuojant techniką (Axelos), arba – sąrašą dar būtų galima tęsti – istoriją pakeičiant genealogija (Foucault).

Šiandien metafizika vėl atgauna savo teises domėdamasi naujais pasaulio dalykais: kiborgu, genomu, įvairiausiais virtualiais tinklais ir kt. Tik teisingiau būtų kalbėti ne apie metafiziką, o apie ontologiją, nes dažniausiai kvestionuojamas tų dalykų egzistavimo būdas, o ne grįžtama prie tradicijos. Kalbant apie techninius objektus, laisvai operuojama „substancijos“, „akcidencijos“, „atributo“ kategorijomis.

Grįžimas prie metafizikos – tik vienas pavyzdys iš daugelio, rodantis, kad šiandien filosofija nebijo vėl pakerėti pasaulį. Dabar siekiama nebe apmąstyti nihilizmą ar atsekti prasmės praradimo genealogiją, o iš naujo – dažnai džiaugsmingai ir įkvepiančiai – atrasti, kad pasaulis kupinas reikšmių, kurias reikia išaiškinti. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, pasaulio proza, iš pirmo žvilgsnio, žinoma, atrodo paslėpta, bet nėra abejonių, kad išradus realybės gelmę perteikiančias kategorijas, ji gali tapti filosofiniu diskursu.

Be to, „besąlygiška“ filosofija neturi pernelyg daug preambulių ir pasitiki savo pačios galiomis. Ar toks optimistinis požiūris į prasmę susijęs su tuo, ką Lacanas vadino „universiteto diskursu“? Taip, kadangi jam nebesvarbus Šeimininko kalbėjimas (dažnai pastebima, kad šiuolaikinėje filosofijoje nebėra didelių autoritetų), o mokslinių žinių ir technikos kritika nebelaikoma išankstine sąlyga. Vis dėlto nėra reikalo iš Lacano perimti aristokratišką nepasitikėjimą prasmės demokratizacija. Kaip matėme, filosofija nepasmerkia savęs ekspertizei vien dėl to, kad semiasi šiuolaikinių žinių, bandydama išryškinti jų koherentiškumą.

Kur kas prasmingiau šiuos pokyčius kvestionuoti atsižvelgiant į socialinį jų poreikį. Mat filosofijos užmojai, kurių objektas – naujos dabarties reikšmės, neišvengiamai susiduria su socialiniu troškimu iš naujo pakerėti pasaulį ir padaryti jį atsparų nekritiškam ekspertų kalbėjimui. Štai kodėl šiandien filosofija aiškiai suvokia savo socialinį pobūdį, – tokia padėtis jai neįprasta. Visų pirma tai galimybė: kadangi filosofijos poreikis kyla iš viešosios nuomonės, tokia padėtis nebesuderinama su pasakymus saugančių filosofijos šventyklos sargų pozicija. Taip pat atsiranda rizika, kad filosofinis diskursas gali išnykti nesibaigiančiuose komentaruose[10]. Abiem atvejais akivaizdžiai socialinis pobūdis – tai iššūkis disciplinai, kurios paskirtis – nieko nepriimti nekritiškai, net ir populiarumo, kurį skatina jos pasiekimai.

 Apie „didžiųjų pasakojimų“ naudą

 Iki šiol paminėjome du būdus, kuriais filosofinį diskursą galima atskirti nuo ekspertizės ir viešosios nuomonės diskursų. Pirmas būdas – pateikti filosofijos apibrėžimą, atmetant viską, kas kelia grėsmę jos tapatybei (toks, pavyzdžiui, Deleuze’o sprendimas). Antras būdas – atsisakyti bet kokio apibrėžimo ir laisvai bei tranzityviai vartoti sąvokas, kurios padėtų atskleisti dabarties reikšmes (šis būdas atitinka tai, ką pavadinome „nauju pasaulio pakerėjimu“). Yra ir dar vienas būdas, ne toks ambicingas kaip pirmasis ir ne toks optimistinis kaip antrasis, – užsiiminėti filosofija dabartyje, vadinasi, konfrontuojant ir su žiniomis, ir su nuomonėmis, bet atsižvelgiant į jos istoriją.

Ką apie tai reikia pasakyti? Visų pirma, nors nėra vieningai priimto filosofijos apibrėžimo, egzistuoja filosofijos istorija – ne tiek doktrinų, kiek problemų istorija. Pastaroji itin pravarti mėginant atsakyti į klausimą, ką „gali“ filosofija ir kuo ji skiriasi nuo kitokių požiūrių į prasmę. Tokios perspektyvos pavojai gerai žinomi: jie atitinka maždaug tai, ką Lacanas stigmatizuoja kaip „universiteto diskursą“. Šiuo atveju tai žinojimas, kuris nebekvestionuoja savo paties teisėtumo ir leidžiasi į neproblemišką doktrinų aiškinimą. Filosofijos istorija nepasiekia tikslo, kai patiria filosofijos ir istorijos stoką, t. y. kai savo pačios diskurso kontingentiškumą pakeičia akivaizdžiu suinteresuotumu atlikti doksografinį tyrimą.

Vis dėlto dėmesys problemų istoriškumui – veiksminga apsauga nuo abstraktumo. Argi galima kalbėti apie „ontologiją“, „intencionalumą“, „protą“ ar kokią nors kitą sąvoką ignoruojant, kad ji turi istoriją ir, svarbiausia, kad ji buvo sukurta siekiant išspręsti problemas, kurios mums galbūt visai nebeaktualios? Būtent tokiu būdu dėmesys istorijai gali tapti filosofiniu [11]: jau nekalbant apie erudiciją, tai priemonė, leidžianti kritiškai žvelgti į reikšmes, kurias vartoja tiek nuomonė, tiek ekspertizė. Pavyzdžiui, kalbėdama apie „liberalizmą“, apie jo konfrontaciją su „respublikonizmu“ ar „komunitarizmu“, filosofija, žinoma, privalo tuos terminus apibrėžti, nors viešosiose diskusijose jie vartojami nerūpestingai. Tačiau ne mažiau svarbus filosofijos vaidmuo – analizuoti, kas kada nors istorijoje tais žodžiais buvo pasakyta, kokias problemas buvo norima jais įvardyti ir kiek jie aktualūs šiandien. Nepaisant visko, nuo filosofinio diskurso neatsiejama ir kerų išsklaidymo funkcija – abejoti šiuolaikinėmis reikšmėmis, istoriškai ir kritiškai analizuojant sąvokas.

Neseniai Jeanas-Lucas Marionas pastebėjo, kad „filosofijos istorija be filosofijos – akla, o bendroji filosofija be istorinės plotmės – tuščia [12]“. Šis teiginys tampa cenzūruojančiu tik tada, jei filosofijos istorija suprantama kaip disciplinuojantis diskursas, kuriuo siekiama atskirti tai, kas teisėtai gali būti sakoma (nes istoriškai pagrįsta), ir tai, kas turi būti traktuojama kaip nuomonė arba ko išvis nereikia sakyti. Tačiau jis tampa išlaisvinančiu, jeigu jį susiejame su „šeimininkų neturinčių kartų liūdesiu“, kurį visai kitame kontekste mini Deleuze’as. „Šeimininkai“ reikalingi ne todėl, kad draudžia sakyti, o todėl, kad išmoko nebekartoti. Tą patį galima pasakyti ir apie filosofinių problemų istoriją, jei tik ji nesuprantama kaip nekintamas amžinai aktualių „didžiųjų klausimų“ sąrašas. Priešingai – žvilgsnis į praeitį suteikia žinių apie sąvokų, kurios kartais vartojamos nemąstant, istoriškumą. Tokiu būdu užkertamas kelias neapdairiai švaistytis prasmėmis, kurias pateikia dabartis.

Kad ir kaip dabar būtų raginama nebenaudoti „didžiųjų pasakojimų“, filosofijoje jie naudingi. Šis terminas čia reiškia ne visai tai, ką turėjo omenyje Jeanas-François Lyotard’as, sakydamas, kad postmodernybė nebetiki „didžiaisiais pasakojimais“, galinčiais įteisinti visas žinias ir praktikas [13]. Pasak jo, XX amžiaus viduryje pasakojimai apie emancipaciją, Proto pasireiškimą per istoriją arba beklasę visuomenę nustojo atlikti pateisinimo funkciją – tiek spekuliatyvinėje, tiek politinėje plotmėje. Dėl to žinių srityje susiklostė jau minėta padėtis: išaugęs ekspertizės diskursų skaičius rodo, kad nuo šiol kiekviena mokslo šaka žaidžia pagal savas taisykles (kalbos) ir neprivalo turėti universalų pagrindą. Šiuo požiūriu filosofija išties prarado bet kokią viltį įteisinti dabartį atgaivindama jos spekuliatyvinę tiesą.

Jei vis dėlto filosofija nenori nustoti aiškinti dabartį, jai pravartu naudoti pasakojimus, nurodančius ne tiek absoliutą, kiek perspektyvą, kuri filosofiją įgalina kalbėti apie pasaulį peržengiant ekspertizės ir viešosios nuomonės ribas. Tam tikrais atžvilgiais visos filosofinės „mokyklos“ turi tokių didžiųjų pasakojimų, išryškinančių jų specifinį požiūrį į realybę. Jų turi net pozityvizmas (prisiminkime Auguste’ą Comte’ą), o šiandien – ir analitinė [14] arba pragmatinė [15] anglosaksiškoji filosofija. Istorija pasitelkiama ne kaip dekoratyvus naujos teorijos papildymas, bet kaip priemonė, leidžianti šiuolaikinius klausimus nagrinėti iš jau svarstytų problemų perspektyvos. Kūrybingas kokio nors didžiojo pasakojimo naudojimas pravartus keletu atžvilgių: jis neleidžia dabarčiai spręsti apie praeitį jos neišmanant. Be to, jo dėka atsakymai į aktualias problemas netampa sustingusia tradicija.

Šiuolaikinėje filosofijoje esama mažiausiai trijų pamatinių pasakojimų: jie paženklinti Hegelio, Nietzshe’s ir Heideggerio vardais. Galima sugalvoti ir daugybę kitų, ne tokių „germaniškų“, bet jau vien šis sąrašas rodo, kad didiesiems filosofiniams pasakojimams nebūdingas nei optimizmas, nei pesimizmas. Kad ir apie ką jie bylotų – apie palaipsnį Proto triumfą slenkant amžiams, nihilizmo iškilimą ar šių dviejų reiškinių tapatumą metafizikoje, mums šiuo atveju tai nesvarbu. Svarbiausia, kad tie pasakojimai leidžia filosofinį diskursą susieti su tuo, kas jame pačiame peržengia tiek ekspertizės, tiek viešosios nuomonės ribas. Nepaisant visko, kas jas skiria, jos abi postuluoja, kad prasmė glūdi dabartyje arba jos artimiausiose priežastyse. Pasitelkus pasakojimą, tokiam įsitikinimui priešpriešinama ilga apylanka: „prasmė“ nėra savaime esantis dalykas, ją suformuoja lūkesčiai ir nusivylimai, padedantys apibrėžti, kas mes esame.

Filosofijai remtis didžiaisiais pasakojimais (net ir kritiškai) – tolygu pripažinti, kad neįmanoma kalbėti, kai nėra istorijos. Istorija nereikalinga techninėms žinioms arba subjektyviems ir asmeniniams vertinimams: abiem atvejais pirmenybė visada teikiama naujovei. Tačiau norint  įvertinti pertrūkius, naudinga žinoti, iš kur ateinama. Genealogija nustoja būti grynai istorinė, kai tyrinėja kilmę, apimančią ne tik materialias priežastis, bet ir reikšmes. Šiuo atžvilgiu didieji pasakojimai simbolizuoja filosofijos viršenybės priešingybę. Jie leidžia suprasti, kad mokslo ir viešosios nuomonės naudojamos reikšmės yra ir paveldėtos, ir sukonstruotos, ir kad mąstymo niekada neįmanoma kontroliuoti.

Image may be NSFW.
Clik here to view.