Jėzus kalbėjo savo apaštalams:
„Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.
Kiti skaitiniai: Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31
Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Peškaitis OFM
Štai po Kalėdų mūsų laukia akibrokštas, netikėtas smūgis į paširdžius. Dar švenčiame, dar poilsio diena, dar džiaugsmas ir viltys akyse, o štai Evangelija pasakoja apie kankinystę, apie Tėvo dvasią, kuri kalbės mūsų lūpomis, kuri ves į ištvermę, į kantrią meilę pasipriešinimo ir nevilties akivaizdoje, meilę kankinimų ir kalėjimo akivaizdoje.
Šis skaitinys prasideda: sergėkitės žmonių, dėl kurių juk ir esame, gyvename. Šiandien šv. Stepono diena, pirmojo kankinio diena. Žinoma, neatsitiktinai šiandien tokia diena ir toks pokalbis. Neatsitiktinai taip kalbasi Viešpats su mumis. Šiandien diena, kada Jo gimimas yra per daug rimtas, tikras įvykis, kad jis būtų liudijamas be kraujo, be gyvenimo paaukojimo. Iš tikrųjų tai yra mūsų tikėjimo sėkla ir viltis ištverti. Vienintelis dalykas, kuris praskaidrina nuotaiką šiandienos Evangelijoje yra turbūt tai, jog Jėzus ir žada tą ištvermę, ir pergalę. Jis sako, kad Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Jei kalbės Dvasia, bus ir tėvas, ir Jėzus, bus tas, kuris mus paskatino kalbėti, liudyti, būti tame šitame gyvenime išmintingais ir nedaryti kompromisų. Toks yra kankinio likimas, toks krikščionio likimas. Kankinystė yra tam, kad mes atiduotume ir išreikštume meilę, kaip šventasis Steponas, matęs debesyse ateinantį Jėzų. Nieko nėra svarbiau už šitą regėjimą, už šitą matymą, tokį gyvenimą; nieko nėra svarbiau už tai, kaip mes Jį pasitinkame, kaip priimame. Tai yra mūsų gyvenimo esmė, o visa kita tik pridedama.
Žinoma, galime pasakyti, kad kitose Evangelijos vietose kalbama apie lengvą naštą ir švelnų jungą, apie tai, kad bus duodama šimteriopai manų ir dirvų, apie tai, kad bus suteikiama laisvė; ir visa tai pildosi, ir visa tai yra, bet to nėra be kryžiaus. Kryžius mus išvaduoja nuo noro būti didesniais, nuo arogancijos, nuo dvasinių paieškų, kur kiekviename kampe yra gera ar bloga “aura”, kur koreguojami biolaukai ir žaidžiama kortų pranašystėmis arba kavos tirščiais; išvaduoja mus nuo ateinančių ugninio šuns metų, nes šitie metai, kaip ir kiekvieni -ir praeiti, ir būsimo yra Viešpaties Jėzaus metai. Mes turime priimti kryžių, norėdami skelbti meilę žmonėms ir meilę dangui. Ta meilė susikerta mūsų širdyje per Jėzų Kristų, kurį sutikome savo gyvenime. Jei ir esame persekiojami, kartojame – per Jėzų Kristų. Mes kartojame savo gyvenimu, ne tik lūpomis. Gyvenimas, o ne tik lūpų išpažinimas atvedė Steponą į kankinystę.
Apie gyvenimą kalba šios dienos Evangelija. Tuose gyvenimo keliuose mes sutiksime pasipriešinimą. Nežinau kokį ir nežinau kada, žinau tik, kad šitai nebus be atgarsio. Tegu būna tai sėkla. Ir antros Kalėdų dienos šviesoje mes turime pamatyti gyvenimo tikrovę, realybę.
Gyvenimas, kuris niekada negali būti tik laimingas ir paprastas, būna visoks, jis yra susitikimas su Viešpačiu ir Jo priešais; dažnai - skausmingas, tam, kad įveiktume meile, kad ištvertume, kad gyventume jau ne sau, o kitiems, ir taip gyvendami išliktume. Tai ir yra Kalėdų tikrovė, tai ir yra didžioji meilės šventė ir pergalė prieš godžius mūsų instinktus.
Tegyvuoja šita Betliejaus žvaigždė, šiandien mums šviečianti, teikianti malonę, spindinti visados.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
