Siūlome įtakingo šių dienų evangeliko Bobo George'o tekstą. Tik 36-erių metų atsivertęs B. George'as yra labai populiarios knygos „Klasikinė krikščionybė“ autorius, veda radijo laidas, pamokslauja, liudija Kristų tiek JAV, tiek kitose valstybėse. Gyvena Dalase, kur yra įkūręs „Žmonės žmonėms“ (Peple to People) evangelizacinį centrą. Lietuviškas šio teksto vertimas buvo parengtas Tikėjimo žodžio bendruomenės laikraščiui „Ganytojas“.
Vos pabaigęs koledžą mano sūnus Bobis įsitraukė į pirmojo darbo paieškas. Tuo metu visoje šalyje ekonomikos lygis buvo labai žemas ir net patyrę verslininkai sunkiai vertėsi. Be darbo buvo daugybė žmonių, tad akivaizdu, jog ką tik koledžą baigusio jaunuolio padėtis buvo ne pati geriausia. Matydamas, jog sūnus puola į neviltį, ir norėdamas jį padrąsinti, kartą pasikviečiau jį kartu papusryčiauti.
Mes ilgai ir prasmingai šnekėjomės apie darbą, verslo pasaulį, pokalbius dėl darbo ir, atrodė, jog jo nuotaika pagerėjo. Tada kalbėjomės apie kitus dalykus ir paprasčiausiai džiaugėmės, kad esame kartu. Galiausiai Bobis pasakė: „Ačiū, tėti, kad skyrei man tiek daug laiko. Aš iš tiesų jau buvau bepasiduodantis, tačiau tu man nemažai padėjai. Žinai, - pridūrė jis, - aš niekados neabejojau, kad tu mane myli. Tu rodei tai visais įmanomais būdais."
Be abejo, man buvo malonu tai išgirsti, tačiau kažkodėl jaučiau, jog kažkas visgi ne taip. Kelioms sekundėms susimąsčiau ir tada, atrodo, pats Dievas pakišo man mintį. „Bobi, - ištariau aš, - aš visados tave mylėjau ir mylėsiu, bet leisk man užduoti tau klausimą: ar tu žinai, kad visados esi ir priimtinas?"
Bobis labai nustebo ir paklausė: „Ką turi omeny?"
„Matai, tarp meilės ir priėmimo yra skirtumas. Turiu omeny štai ką: tu sakai, jog esi tikras, kad aš tave myliu. Tačiau priėmimas yra kas kita. Ar žinai, jog esi man priimtinas toks, koks esi? Tu man iš tiesų patinki toks, koks esi".
Truputėlį pagalvojęs, Bobis rimtu tonu ištarė: „Ne, tėti, manau, jog ne. Galvoju, jog niekados iš tiesų nesijaučiau priimtinas..." Paprašytas paaiškinti, jis tęsė: „Aš visuomet jaučiuosi taip, tarsi tu norėtum, jog aš būčiau dvasingesnis. Na, kad daugiau skaityčiau Bibliją, daugiau dalyvaučiau krikščioniškoje veikloje ar, užuot įsitraukęs į verslą, tapčiau etatiniu bažnyčios tarnautoju kaip tu."
Bobiui atskleidus tikruosius savo jausmus, man iškilo daugybė prisiminimų. Prisiminiau savo atsivertimą ir krikščioniško gyvenimo pradžią. Bobis ir mūsų dukra Debė tuo metu buvo 8–10 metų amžiaus, ir aš iškart jiems papasakojau, kad Jėzus yra jų Gelbėtojas. Esu labai dėkingas už tai, ką tuo metu išgyvenau, tačiau tuo metu sugebėjau perduoti tik tai, ką pats žinojau: aiškiai supratau, todėl visuomet tvirtindavau, kad Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus, kad atleistų mūsų nuodėmes, bet nesuvokiau, jog Jis gyvena mumyse ir per mus. Kitus išmokyti gali tik to, ką pats supranti.
Būdamas jaunas karštas krikščionis, aš visa galva pasinėriau į asmeninį Evangelijos skelbimą. Labai didžiavausi, kad esu drąsus Kristaus liudytojas. Kartais elgiausi kaip nebrandus žmogus, patekdavau į keblias situacijas, tačiau mano uolumas buvo nuoširdus. Deja, aš pradėjau manyti, kad taip turėtų gyventi ir kiti. Subtiliais ir nelabai subtiliais būdais aš priversdavau žmones jaustis kaltais, spausdamas juos tapti tokiais, koks buvau aš. Tą patį dariau ir su savo vaikais. Bobiui parėjus namo ir papasakojus, jog kieme sutiko naują draugą, su kuriuo buvo smagu žaisti, aš pažvelgdavau jam į akis ir paklausdavau: „Puiku, Bobi. Ar tu papasakojai jam apie Jėzų?" Aš tikėjausi, jog mano devynmetis sūnus pabendravęs su vaiku vos 15 minučių paskelbs jam Evangeliją.
Tačiau vienas blogiausių ir pats nesmagiausias epizodas įvyko po kelerių metų. Tuo metu aš jau buvau etatinis bažnyčios tarnautojas ir dalyvavau apmokymų konferencijoje. Vienas iš pranešėjų, turėjęs puikią efektyvaus liudytojo reputaciją, pasakojo, kaip jis, eidamas liudyti Kristų nuo durų prie durų, su savimi vesdavosi ir vaikus. Pamatęs, kokio pozityvaus dėmesio jis susilaukia, pagalvojau: „Aš irgi galiu tai daryti!" Juk aš drąsus liudytojas ir nebijojau belstis į nepažįstamųjų duris bei pasakoti apie savo tikėjimą! Tai ir pradėjau daryti, vesdamasis drovų ir jautrų 11-metį savo sūnų. Mes vaikščiojome po apylinkes ir aš skelbiau Evangeliją nepažįstamiesiems, kad padaryčiau įspūdį kitiems krikščionims ir būčiau pagerbtas kaip tas žmogus, o tuo metu vargšas Bobis iš baimės norėjo nerti į krūmus.
Paklausiau Bobio, ar jis prisimena tą situaciją. Jis gyvai tai prisiminė ir patvirtino tuo metu nusprendęs, jog jeigu tai reiškia būti geru krikščionimi, tuomet geriau jis pasiliks pakrašty ir pernelyg neįsitrauks. Manydamas, jog negyvena pagal man priimtinus standartus, ir galvodamas, jog aš jo nepalaikau, jis vis labiau ir labiau užsisklendė bei nuo manęs nutolo. Dešimtis tūkstančių kartų galėjau sakyti, jog jį myliu, galėjau tūkstančius kartų apkabinti ir bučiuoti, dovanoti šimtus dovanų, bet visi šie mano meilės patvirtinimai būtų beprasmiški, nes jis netikėjo, jog yra man priimtinas.
Galiausiai aš gavau progą pasakyti, jog buvau neteisus, ir paprašyti Bobio atleisti man už mano kvailumą visus tuos metus. Dar svarbiau - aš turėjau galimybę pasakyti, jog ne tik jį myliu ir mylėsiu, bet ir priimu jį tokį, koks yra, kad jam nereikia nieko daryti ar kuo nors tapti, kad užsitarnautų mano, jo tėvo, priėmimą. Nėra jokio „jeigu". Aš tiesiog priimu ir myliu jį. Tą rytą mūsų bendrystė atsinaujino. Aš suvokiau, kad jei nėra priėmimo, meilė praktiškai tampa beprasmė.
Supratau, jog daugybė krikščionių į Dievą žiūri taip, kaip Bobis žiūrėjo į mane. Dauguma jų galėjo cituoti Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 eilutę: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį...", tačiau kasdien jautėsi taip, tarsi Dievas norėtų juos „išvemti", nes jie negyvena pagal Jo standartus. Ir dažnai jie mėgino laikytis net ne Dievo, bet jų pačių ar kitų žmonių nustatytų standartų.
Egzistuoja itin destruktyvus supratimas apie tai, koks turi būti krikščionis. Dažnai įsivaizduojamas asmuo (jį galima pavadinti „krikščionimi fantomu"), su kuriuo daugelis mūsų nuolatos lyginasi: jis nepaprastai dvasingas žmogus, kuris kasdien keliasi 4 val. ryto ir keturias valandas meldžiasi, o po to dar keturias valandas skaito Bibliją. Po to jis eina į darbą, kuriame yra geriausias savo srities specialistas, ir kiekvienam bendradarbiui efektyviai liudija Kristų. Jis veda kelias Biblijos studijų grupes, lankosi visuose bažnyčios susirinkimuose ir tarnauja keliuose tarnavimuose. Jis yra ir nuostabus dvasinis vadovas savo namuose - puikus mylinčio vyro ir tėvo, kasdien vedančio įkvepiančias dvasines valandėles savo žmonai, kuri yra lyg iš Patarlių 31 skyriaus, ir tobuliems vaikams, pavyzdys.
Žinoma, nė vienas žmogus negali gyventi pagal tokius standartus. Net jei kas ir galėtų, jam prireiktų 100 valandų per dieną! Racionaliai mąstydami mes visi suprantame, jog „krikščionis fantomas" yra juokingas, tačiau problema yra tai, kad mes niekada to sąmoningai nesuvokiame. Jis yra tarsi vaiduoklis, sėdintis mūsų pasąmonėje ir kurstantis nepagrįstą nesėkmės jausmą. Būtent todėl daugybė krikščionių gyvena nuolatos spaudžiami kaltės jausmo. Tie, kurie mano, jog toks „krikščionis fantomas" yra Dievui priimtinas standartas, įsivaizduoja, jog Dievas sėdi danguje nepritariamai sukryžiavęs rankas, todėl nė nesivargina melstis - jie žino, jog Jis niekada jiems neatsakys.
Taip apgauti žmonės gerai žino biblinį mokymą, kad Dievas juos myli, tačiau savo širdyje jie netiki, kad Dievas juos priima tokius, kokie jie yra. Tačiau jei nesi tikras, kad Dievas priima, Jo meilė praktiškai tampa beprasmė ir kasdieniame gyvenime nereikšminga.
Konsultuodamas žmones aš dažnai kalbėdavau apie Dievo meilę ir esu matęs, kaip krikščionys su kartėliu į tai reaguodavo: „Na ir kas? Jis myli visus!" Jie manydavo, jog Dievo meilė yra miglota, universali ir neasmeniška meilė.
Daugeliu atveju mums niekas nepaaiškina, kad mes esame priimtini Dievui Kristuje ir Jame mes turime paveldą. Ir taip yra ne tik dėl Dievo žodžio nežinojimo. Tai patiria ir daugybė gana gerai Bibliją išmanančių žmonių. Kartą dėsčiau studentams seminarijoje. Kalbėdamas apie krikščionio tapatybę, uždaviau keletą klausimų: „Kas iš jūsų yra teisus ir priimtinas Dievo akyse kaip aš?" Pakilo visų auditorijoje sėdėjusiųjų rankos. Tada paklausiau: „Kas iš jūsų yra teisus ir priimtinas Dievo akyse kaip Billy Grahamas?" Rankas pakėlė apie pusė studentų. „O kas iš jūsų yra priimtinas ir teisus Dievo akyse kaip apaštalas Paulius?" Pakilo gal tik dešimt procentų rankų. „Na, o dabar iš tiesų sunkus klausimas: kas iš jūsų Dievo akyse yra teisus ir priimtinas kaip Jėzus Kristus?" Iš visų buvusiųjų auditorijoje rankas pakėlė tik trys seminarijos studentai.
Supraskite, kaltas čia buvo ne nežinojimas. Šie žmonės mokėsi puikioje seminarijoje ir kiekvienas jų būtų agresyviai gynęs išteisinimo tikėjimu doktriną. Jie žinojo šią tiesą, bet ji nebuvo pasiekusi jų širdies. Tai puikiai iliustruoja principą, jog asmuo gali žinoti, ką sako Biblija, tačiau nebūtinai žinos, ką tai reiškia. Įdomu, ar tu būtum pakėlęs ranką?
Galiausiai šiai grupei studentų pasakiau šią neįtikimą tiesą, kurią dėstau ir jums. „Pasakysiu jums tiesiai šviesiai: jeigu esi tikras krikščionis, vadinasi, tu esi ir teisus, ir priimtinas Dievo akyse, kaip ir Jėzus Kristus!"
Kad jūs būtumėte matę jų veidus! Manau, jog kai kurie bijojo, kad manęs nenutrenktų perkūnas iš dangaus!
O kokia yra tavo reakcija? Jeigu esi šokiruotas, kaip dauguma tų studentų, tada gali būti, jog tu paprasčiausiai nežinai, kas tu esi Kristuje. Gali būti, jog puikiai išmanai doktriną, tačiau tavo kasdienis krikščioniškas gyvenimas vis dar yra daugiau našta nei palaiminimas. Galbūt daugybę kartų nesėkmingai mėginai pakeisti savo gyvenimą, dėdamas daug pastangų ir dalyvaudamas seminaruose, skaitydamas knygas ir klausydamas įvairių įrašų. Kad ir kokia būtų tavo situacija, turiu tau didžiulę naujieną: pažvelk į dalelytę šio fantastiško paveldo, kurį mes gavome Jėzuje Kristuje! Meldžiu, kad tau nebereiktų vėl kovoti su abejonėmis, jog esi priimtinas Dievui, kad atrastum neišmatuojamus Jo meilės stebuklus.
Pastebėjau, jog daugelis krikščionių supranta pagrindinę idėją - atleidimą: Dievas paėmė mūsų nuodėmes ir uždėjo jas ant Jėzaus. Tačiau tai tik pusė žinios! Nepamirškime, kad Dievas paėmė tobulą Kristaus teisumą ir atidavė jį mums! Antrame laiške korintiečiams sakoma: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 21). Kaip aš galiu skelbti, kad Dievo akyse esu lygiai toks pats teisus ir priimtinas kaip Jėzus Kristus? Ar dėl to, ką aš padariau? Jokiu būdu! Tai įmanoma tik dėl to, kas aš esu Kristuje.
Biblijoje dedama daug pastangų skelbiant, kad teisumas yra dovana, kurią žmogus gauna tikėjimu. Laiške romiečiams skaitome: Bet su dovana yra ne taip kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus [Adomo] nusikaltimo mirė daugelis, tai tuo labiau Dievo malonė ir malonės dovana per vieną Žmogų, Jėzų Kristų, gausiai atiteko daugybei (Rom 5, 15).
Teisumas (teisinga pozicija, kad esi visiškai priimtinas Dievui) yra dovana. Tu negali to užsidirbti ar nusipelnyti. Tu nesi vertas šios dovanos. Tačiau, kaip ir kiekvieną dovaną, tu gali ją priimti arba atmesti. Ir jei kartą ją jau gavai, ji yra tavo.
Žmonės dažnai sako: „Aš paprasčiausiai negaliu to suvokti: kaip Dievas gali padaryti mane teisų?" Atsakau: „Aš turiu geresnį klausimą. Kaip Dievas galėjo padaryti Jėzų nuodėme?" Jei atvirai, tai man kiek lengviau suprasti, kaip Dievas galėjo mane išteisinti, nei mėginti suprasti, kaip Dievas padarė nuodėme tobulą savo Sūnų. Tačiau Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 21 eilutėje skaitome: Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.
Seminarijos studentai, gebantys efektyviai apginti išteisinimo tikėjimu doktriną, buvo pernelyg baugštūs tais pačiais žodžiais patvirtinti, jog jie yra teisūs lygiai taip pat kaip ir Jėzus. Vis dėlto teigti viena lygu teigti kita. Žodis „išteisintas" reiškia „paskelbtas visiškai teisiu". Požiūris, jog mūsų teisumas Kristuje susijęs tik su tuo, kur mes eisime po mirties, ir, jog čia ir dabar mūsų priimtinumas remiasi veiksmais, trukdo net žinančiam, ko Biblija moko apie išteisinimą, tai pritaikyti sau. Taip galvojantys nepatirs jokios naudos iš savo žinojimo, kad yra išteisintas Kristuje. Jo santykis su Dievu ir toliau remsis nuopelnais, jis jaus, kad jį ir Dievą kažkas skiria (net jei iš Dievo pusės nėra jokių kliūčių) - taip jautėsi mano sūnus Bobis. Tiesa yra tokia: Dievas priima mus, ir mes Jo akyse esame visiškai teisūs ne dėl to, ką mes darome, bet dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų!
Ar iš tiesų tuo tikime, pirmiausia parodys malda. Kaip mes žiūrime į Dievą? Mūsų maldos atskleidžia mūsų suvokimą, ar Dievas mus priima, ir ko, mūsų nuomone, Jis iš mūsų laukia. Vienintelis dalykas, kurio Dievas iš mūsų nori, - kad pasitikėtume Juo ir Jo Žodžiu, kuris sako, jog Kristus atliko viską, kad mes artindamiesi prie malonės sosto, gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16).
Atkreipkite dėmesį į žodžius: reikiamu metu. Kada yra didžiausias poreikis? Ar ne tada, kai krentame, pakliūname į pagundymus ar esame supančiojami kokios nors nuodėmės? Tačiau jeigu tu nepasitiki, jog esi priimtinas Dievui, neturėsi drąsos prie Jo artintis. Tu slankiosi aplink Jo sosto menę, mėgindamas atrasti būdą, kaip tapti pakankamai „vertam" ten įeiti, ir vengsi eiti prie vienintelio savo pagalbos šaltinio (Dievo), kai tau to labiausiai reikės! Kada tu ar aš savo jėgomis galime tapti pakankamai „verti" stoti prieš šventą Dievo sostą? Niekada! Tačiau Naujasis Testamentas nuolatos ragina mus melstis ir tikėti tuo, ką Dievas padarė per Kristų, kuriame mes turime drąsą ir užtikrintą priėjimą per tikėjimą Juo (Ef 3, 12). Kas mums teikia drąsą ir pasitikėjimą? Tikėjimas Juo. Visa tai apibendrina frazė „Jėzaus vardu".
Aš dažnai klausiu: „Ką reiškia melstis Jėzaus vardu?" Šią frazę mes girdėjome nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Mes visi taip baigiame savo maldas, bet, atrodo, niekas nežino, kodėl. Turbūt pats nuoširdžiausias atsakymas, kokį teko išgirsti, buvo šis: „Tai forma pabaigti mūsų maldas". Ne, tai kur kas daugiau nei tik maldos pabaigos forma. Melstis Jėzaus vardu reiškia pripažinti du dalykus: pirma, jog be Jo neįmanoma būti priimtinam švento Dievo akivaizdoje, ir antra, mes skelbiame, kad dėl Jo ir dėl to, ką Jis atliko, mes galime drąsiai artintis prie Dievo bet kuriuo metu, visiškai pasitikėdami, kad atrasime mus priimančias ištiestas rankas! Ne dėl mūsų pačių teisumo, bet dėl Jo. Laiške galatams sakoma: Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi(Gal 3, 27). Mes esame priimtini Dievui dėl to, kad tikime Kristų!
Supraskite, aš kalbu apie tai, kad mes esame priimtini Dievui, bet ne mūsų veiksmai. Taigi aš esu amžinai priimtinas Jam, tačiau tai nereiškia, jog Jam patinka viskas, ką aš darau. Jis gali mane apkabinti ir parodyti man tiesą apie kai kuriuos dalykus mano gyvenime: kur aš netinkamai elgiuosi, kokios nuostatos, veiksmai ar įpročiai Jam nepatinka. Kodėl? Jis gali pakeisti mano netinkamas nuostatas, o tai pakeis ir mano veiksmus. Tačiau niekados neabejokime, kad esame Jam priimtini.
Jis visados mane mylės, priims, išmintingai ir maloniai pamokys. Aš esu Dievo vaikas, todėl nebus gyvenime atvejo, kad Jis nekreiptų dėmesio į mano maldą, išsakytą su tikėjimu ir Jėzaus vardu!
Malda yra pirminis ir esminis mūsų susitapatinimo su Kristumi pritaikymas, nes tai neišvengiama. Biblija ragina „nuolatos melstis" (1 Tes 5, 17), ir aš atradau, jog būtent tai yra širdies, kurioje gyvena Kristus, ir kuri patiria Jo meilę bei priėmimą, troškimas. Tuo momentu, kai mes artinamės prie Dievo maldoje, mes pasitikime, kad Jis mus priims. Ar esi tikras, kad Jis girdi tavo maldas? Nemanau, jog labai daug krikščionių yra tuo užtikrinti. Ir taip yra todėl, kad mes nežinome, kas mes esame.
Mokydamas ir konsultuodamas tūkstančius žmonių aš supratau, jog pati destruktyviausia jėga žmogaus gyvenime - įvairių sąlygų apribota meilė ir priimtinumas. „Aš myliu tave, jeigu..."
Žmones, užaugusius namuose, kur turėjo pelnyti savo tėvų meilę ar užsitarnauti, kad būtų priimti, visą gyvenimą persekioja skausmas ir kančia. O užaugusieji aplinkoje, kur buvo besąlygiškai mylimi ir priimami, labiau pasitiki savimi ir turi pozityvų požiūrį į gyvenimą.
Tas pats principas tinka, ir yra net svarbesnis, ir kalbant apie dvasinį žmogaus gyvenimą. Ar kada nors domėjaisi, kodėl religijos istorija tokia spalvinga ir ne visada spindi gražiausiomis spalvomis? Ar esi pastebėjęs, jog religingi žmonės gali būti patys nedoriausi žmonės pasaulyje? Todėl, kad religija sumenkina žmogų! Visos religingo žmogaus pastangos pasiekti Dievą yra paremtos mėginimu pelnyti priėmimą ir atsakymą iš Dievo ar „dievų". Tik krikščionybė, tyra ir neatskiesta krikščionybė, kalba apie mylintį ir priimantį Dievą, pasiūlantį žmonėms atleidimą ir gyvenimą!
Jei pati destruktyviausia jėga yra sąlyginė meilė ir priėmimas, tai teisinga, kad pati stipriausia gyvenimą keičianti jėga yra žinia apie besąlygišką Dievo meilę ir priėmimą Kristuje Jėzuje. Tai puikiai iliustruoja Dženės pasakojimas.
Dženė vargo visą savo, suaugusio žmogaus, gyvenimą. Ištekėjusi už ambicingo, karjeros siekiančio kariškio, ji gyveno daugelyje pasaulio šalių. Deja, Dženė nesidžiaugė nuostabiu gyvenimu, priešingai - ją nuolat kankino depresija. Ji tapo priklausoma nuo medikamentų, tačiau gana dažnai net vaistai nepadėdavo jai kovoti su stipriais depresijos priepuoliais. Keturis kartus Dženė bandė nusižudyti. Po paskutiniojo tokio bandymo ji keturias dienas buvo komoje - tarp gyvenimo ir mirties. Jos vyras, pavargęs nuo tokio nuolatinio nepakeliamo jos elgesio, ją paliko.
Po ketvirtojo mėginimo nusižudyti ji buvo pernelyg išsigandusi ir bijojo mėginti dar kartą. Ji nusprendė gyventi, tačiau depresija ir toliau ją vargino. Dženė viena grįžo į Jungtines Valstijas, mėgindama kaip nors gyvenime įsitvirtinti. Čia, Dalase, ją pakvietė į namuose vykusias Biblijos studijas, kur mokiau aš. Ji iš karto su džiaugsmu priėmė Gerąją Naujieną ir pakvietė Jėzų Kristų į savo širdį. Dženė nustebo, pradėjusi atrasti, ką Dievas sako apie ją Rašte. Ji įsikabindavo į kiekvieną eilutę, kalbėjusią apie Dievo meilę ir priėmimą bei jos naują tapatybę Kristuje. Anksčiau ji buvo prislėgta, įsitempusi, nervinga, judesiai sukaustyti, bet po truputį viskas pradėjo keistis: ji pradėjo šypsotis, jos akys spindėjo, ji buvo rami ir atsipalaidavusi. Visišką susikoncentravimą į save pakeitė nuoširdus rūpestis kitais žmonėmis. Netrukus depresija buvo tik slogus prisiminimas.
Niekada nepamiršiu dienos, kai plačiai šypsodamasi Dženė pasakė: „Bobi, daug kartų aš mėginau nusižudyti ir pagaliau man pavyko!" Tai mane pribloškė. Ji juokėsi iš mano reakcijos ir paaiškino: „Aš taip ilgai buvau nelaiminga, tačiau dabar atradau, kaip stipriai Dievas mane myli, ir kasdien tai suvokiu vis labiau. Ta senoji Dženė mirė - jos neliko. Ji mirė ant kryžiaus su Jėzumi. Bet naujoji Dženė gyva ir tobulai Jo mylima". - Ji pasakojo toliau: „Visą gyvenimą aš ieškojau ko nors, kas mane mylėtų ir priimtų tokią, kokia esu. Aš stengiausi pelnyti net savo šeimos palankumą. Mėginau pelnyti savo vyro ir savo vaikų priėmimą, draugų meilę. Ir, žinoma, visą tą laiką aš mėginau pelnyti Dievo meilę bei palankumą. Tačiau siaubingai sunku priversti kitus žmones mylėti tave, kai manai, jog esi tos meilės neverta. Tik Jėzuje aš radau meilę ir priėmimą, kuriuo galiu pasikliauti per amžius. Tačiau pats nuostabiausias dalykas yra tai, jog nustojus stengtis, kad žmonės mane mylėtų, atradau daugiau meilės, nei kada nors galėjau tikėtis iš kitų Dievo vaikų."
Praėjo daugiau nei penkeri metai nuo to laiko, kai pirmą kartą ją sutikau. Per penkerius metus ji visiškai išsivadavo iš depresijos. Šiandien Dženė džiaugsminga, maloni krikščionė, kupina užuojautos ir meilės. Ji puiki, jautri ir išmintinga patarėja žmonėms, einantiems tuo pačiu depresijos bei nevilties keliu, iš kurio ji ištrūko per Kristų.
Jėzus sakė: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6, 35). Kiekviena žmogiška būtybė, gimusi į šį varganą nuodėmės pavergtą pasaulį, gimsta ilgėdamasi besąlygiškos meilės ir priėmimo. Kai išmokstame visiškai pasitikėti Jėzumi Kristumi, atrandame Jį ištikimą savo pažadams - Jis patenkina tą siaubingą alkį ir troškulį. Jame mes atrandame besąlygišką meilę, besąlygišką priėmimą, gyvenimo prasmę ir tikslą. Visi ieškojimai pasibaigia Jame.
Iš kn. „Classic Christianity"
vertė Lina Tamonytė
www.btz.lt