Kalėdinė pasakaitė
Kalėdos – stebuklų laukimas. Kalėdos – džiugesio šventė. Bet Kalėdos iš dvasios puotos pamažu tampa pilvo puota. Taip sakydavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurį galima vadinti visų žmonių kunigu. Tik pažvelkit aplink save – visur gatvėse ir namų languose spindi girliandos, mirksi geltonos, baltos ir mėlynos lempelės, languose stypso tikros ar netikros eglaitės, apkabinėtos kalėdiniais žaisliukais ir bumbulais... Visa tai kelia nuotaiką, atgaivina suvargusią nuo kasdienybės žmogaus sielą, o juk dar laukia naujametinis šurmulys su fejerverkais aukštai tamsiame danguje, su petardų trenksmais kažkur žemai, po kojomis. Tik ir žiūrėk, kad ant kokios neužliptum.
Kalėdiškos man pasirodė ir trys vieno gėlių salono Druskininkuose mergaitės, lyg trys seserys, nors Irena jau pasiekė keturiasdešimtmetį, o jos jaunosioms draugėms Editai ir Ingai gyvenimas atseikėjo dar tik po dvidešimt penkerius... Dieve duok, kad jos augtų savo dvasia, bręstų protu ir gyvenimo patyrimu. Dabar iš jų trykšte trykšta džiaugsmas. Juokiasi akys, atrodo, kad juokiasi kiekviena kūno ląstelė. Kokia palaima savotiškame niurzgalių lietuvių pasaulyje sutikti šias besijuokiančios trijulės akis.
Juk jūs žinote, kur yra tas salonas? Ant kampo, kur susikerta dvi solidžios gatvės. Slidžiais laipteliais aukštyn ir jau atsidūrei pasakų karalijoje. Net kvapą gniaužią nuo gėlių margumo ir puošnumo. Puokštėse iš pasididžiavimo savimi leipsta karališkasis amarilis. Vazonuose didingai plaukia balti, rausvi, violetiniai orchidėjų debesys. Prie įėjimo virš laiptų kyla aukštyn kalėdinių eglučių piramidės. Tik rinkis, tik grožėkis, kaip žaižaruoja papuošalais eglaičių drabužėliai. O blizgučiais apipurkšti kaktusai tikriausiai sapnuoja tik spalvotus sapnus. Palubėje iš lengvo supasi adventinis vainikas. Lyg brangakmenis senoviniame rėme spindi natiurmortas – gal lietuviškos, o gal prancūziškos floristikos žavesys. (Druskininkuose tenka stebėti prancūziškos dvasios invaziją, o taip norėtųsi savos, lietuviškos, tik labai elegantiškos ir rafinuotos.) Tęskim kelionę akimis tolyn – visa siena nuklota gėlių ir džiovintų žolynų kompozicijomis-paveikslais. Kas tai, iš kur tai? Taip, tai šių spinduliuojančių gyvenimo džiaugsmu trijų gėlininkių (arba tarptautiniu žodžiu – florisčių) darbo vaisiai. Jos kuria ne tik tas kompozicijas. Šalia įėjimo į saloną, lauke stovėjo kalėdinė eglutė ir devyniaragis elnias, mįslingomis tamsmėlynėmis akimis. Paskui šalia jo atsirado dar mažas elniukas. Tik kilusi pūga elnius ir eglutę įginė į vidų...
Elnių „gimdytoja“ yra Inga iš Šunupio kaimo, kurios meninė nuojauta padiktavo, kad tik rankų darbai yra tikra vertybė. Iš tikrųjų taip mano ir visa Europa, ir net Rusija, tik lietuviams tai atrodo pernelyg prastas užsiėmimas ir ...prasta prekė. Na, tiesiog nevertinga. Lietuviai vis ieško plastmasinės pramoninės kultūros, užtvindžiusios maksimas, kurios siūlo kalnus beverčių kalėdinių ar naujametinių dovanų O dzūkų kaimo tradicijos ir prigimtiniai genai neleidžia Ingai nusileisti iki kinietiškos plastmasės lygio. Visos trys floristės – iš pašaukimo, jos ir sukuria šiame gėlių salone užburtą karalystę, kurioje kiekvienas žiedas ar žolynas seka savo nutikimus apie neilgą gyvenimo siūlą. Irena atkeliavo į Druskininkus iš Žemaitijos, baigusi tuometinį Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar tai Dailės akademijos filialas) gavo paskyrimą į „Ūlą“, kuri sunyko tarsi pati savaime, kai Lietuva prisikėlė Nepriklausomybei. Vadinasi, ta meno dirbinių įmonė buvo neorganiška, nemokėjo keistis įkandin besikeičiančios tautos...
Irena dirbo keliuose gėlių salonuose, kol neatrado savęs čia, kur rado žvitrią it kregždė Editą. Šiek tiek vėliau atėjo kūrybingoji Inga. Iškart visa trijulė rado bendrą kalbą, šiame mažučiame kolektyve viešpatauja tarpusavio supratimo ir sutarimo dvasia. Tai kas, kad jos visos tik samdomos, kad apie savą verslą gali tik sapnuose pasvajoti. Gėlių, žolynų, vaisių ar moliūgų kompozicijas jos kuria kartu, pasitardamos... Žiemą, ypač didžiųjų švenčių laikotarpiu, vos spėja suktis, apgultos atvykstančių poilsiautojų su įvairiausiais prašymais. Savamokslės floristės pastebėjo, kad jų kūrybą labiau įvertina, mieliau jų gaminius perka atvykėliai rusai ar kitų tautybių žmonės, nes, kaip minėjau, rankų darbas vis labiau vertinamas visoje Europoje.
Trys „sesutės“ iš Druskininkų mėgsta fantazuoti ir atitinkamų švenčių proga. Štai artėjant Vėlinėms, kai lauke šalia gėlių salono tiesiog bangavo gėlių jūra, jos sumanė iš moliūgo sukurti Helovyno kaukę ir taip priminti, kad ir svetimos kultūros elementai prigyja kurortiniame, taigi šiek tiek kosmopolitiškame mieste. Šiemetines Vėlines staiga užgriuvo ankstyvas rudeninis sniegas. Spindinčių akių kūrėjos nulipdė dvi figūras – sniego senį ir sniego bobą. Tiedu snieginiai buvo pastatyti tarp apsnigtų gėlių... Deja, humoristiški kūriniai neatlaikė Druskininkų barbarų puolimų. Jau tą pačią naktį kažkam panižo nagai jas sunaikinti. Bet Irena, Inga ir Edita nenusimena, jų galvose knibžda daugybė idėjų. „Gėlių mergaitės“ ruošiasi naujametiniam svečių antplūdžiui. O vėliau bus šv. Valentino diena, Užgavėnės, Kovo 8-toji, Velykos... Dar daug svajonių ir kūrybinių kibirkščių spragsi jų galvose. Juk didelis ir įvairus gyvenimas prieš akis...