Dana Migaliova (gim. 1959 m. sausio 1 d. Šventežeryje) - Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė, visuomenės veikėja. 1976 m. baigė Šventežerio vidurinę mokyklą. Studijavo metalografiją Maskvos metalo institute ir 1985 m. įgijo retą metalografo specialybę. Daugelį metų dirbo vadovaujantį darbą Vilniaus grąžtų gamykloje. 1989-aisiais su grupele bendraminčių įkūrė Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis", kuri šiuo metu vienija apie 11 tūkstančių narių. 2004 metais Danos Migaliovos visuomeninė veikla buvo pastebėta tarptautinių organizacijų – jai paskirta Ashoka fondo stipendija. Per šią veiklą svariai prisidėjus prie žmogaus teisių ir laisvių gynimo Lietuvoje, jai buvo suteiktas „Žmogaus teisių šauklio 2011“ titulas. Trisdešimt trejus metus neįgalų sūnų auginanti „Vilties“ bendrijos pirmininkė Dana Migaliova yra ir tarptautinės organizacijos „Inclusion Europe“ tarybos narė, dirba eksperte Jungtinėse Tautose.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Manau, kad gyvenime nebūna nieko šiaip sau... Kai aš buvau maža, žaisdavau su lėlėmis ligonines. Statydavau namelius – ligonines, „kurdavau“ baldus, iš vytelių pindavau minkštas kėdes, sūpynes ir tuose namuose – ligoninėse gydydavau lėles. Kai baigiau mokyklą, labai norėjau studijuoti mediciną, bet mano svajonė neišsipildė, į mediciną neįstojau (mano šeima buvo represuota ir neužteko politinių taškų). Anksti ištekėjau, gimė vienas po kito du sūnūs. Aš jau mokiausi institute Maskvoje. Jaunesnysis sūnus (dabar jam 33 metai) gimė labai silpnas, labai gležnas ir per anksti.... o mes jį taip mylėjom. Daktarai siūlė jį palikti valstybės globai, sakė, – gali dar susilaukti vaikų. Buvo labai baisu: visko klausyti, ir man norėjosi tik slėptis su savo vaikeliu, kad jam nieko nenutiktų. Mane labai palaikė tėvai, seserys, brolis. Taigi sprendimas buvo: reikia gyventi ir tvarkytis taip, kad ir jaunėlis galėtų kaip galima kokybiškiau ir saugiau galėtų gyventi šeimoje. Sovietmečiu pagalbos nebuvo jokios, aš dirbau naktimis, kad dieną galėčiau būti su vaikais, o dar mokslai, sesijos, bet kai nori, tai viską gali. Atėjo pertvarka, politinis atšilimas ir atsirado galimybė veikti. Profesorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sukvietė neįgaliųjų tėvus ir paklausė: „Ar norite legalizuoti savo vaikų gyvenimus?“ Mes atsakėme, kad norime. Jis pasakė - veikite patys, savarankiškai. Aš buvau viena iš aštuonių, kurie nutarė viešai prabilti apie „kitokį gyvenimą“. 1989 įkūrėme respublikinę organizaciją Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“. Reikėjo formalizuoti veiklą, ieškoti bendraminčių ir bendražygių, reikėjo išklausyti tėvų skausmą ir išgyvenimus, reikėjo galvoti, kaip galime pertvarkyti sistemą. Gyvenime sutikau labai daug didžių ir garbingų žmonių, sutikau daug išmintingų ir santūrių specialistų, mokslo, politikos ir kitų sričių žinovų. Jeigu ne tie geri protingi, padorūs ir sąžiningi žmonės, mes nebūtumėme turėję to, ką turime šiandien.
Abejonių yra visada, nes keletą kartų reikėjo rimtai apsispręsti, kur, kokioje valstybėje gyvensiu, o gal reikia pasukti į verslą? Bet vis nugalėdavo galvojimas, kad negaliu ramiai visko palikti, kol nesu tikra dėl sūnaus ateities. Abejoju iki šiol ir žinau tikrai, kad neklysta tas, kuris nieko nedaro.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Taigi turėjau ir tebeturiu du didžiuosius mokytojus - savo neįgalųjį sūnų ir prof. D. Pūrą. Labai daug padėjo ir padeda mano vyresnysis sūnus. Mano abu vaikai mane mokė stiprybės, orumo. Pauliaus negalia mokė pažinti neregio pasaulį, jo bendravimo sunkumai mokė mane ieškoti kitokio bendravimo, jis išmokė mane gerbti ir pripažinti skirtumus. Vyresnysis mokė suprasti, kad atsakomybė už brolio priežiūrą jam yra per sunki, kad jis, atsisakęs įvairių būrelių ir veiklos, turi už tai kažką gauti mainais. Gal muzikos grotuvą, įdomius savaitgalius ir taip toliau (mat vaikų tėtis nusprendė gyventi atskirai ir mes likome trise).
Profesorius D.Pūras mane supažindino su kitais specialistais, kurie buvo pasirengę keisti padėtį ir supranto, kad toliau taip tęstis negali, kad niekas neturi teisės išvežti neįgaliųjų vaikų toli nuo namų į dideles socialinės globos įstaigas. Dainius parodė daug filmuotos medžiagos, apie veikiančias tarnybas Vakarų šalyse, suvedė su tarptautinėmis organizacijomis, supažindino su Lietuvos intelektualais.
Po 1991 sausio įvykių pasaulis sužinojo apie Lietuvą, išeivių bendruomenės suskubo remti naujus pilietinius judėjimus ir iniciatyvas. Taigi kasdienis gyvenimas su neįgaliu vaiku, kuriam pagalbos reikėjo 24 valandas per parą, leido praktikoje patikrinti bet kokią teoriją. Man, kaip žmogui, reikėjo eiti į priekį ir stengtis sugerti naujas idėjas, požiūrius ir viską pritaikyti kasdienėje veikloje ir gyvenime. Autoritetų aš turiu keletą. Visi jie labai skirtingi, bet ir gamtoje nėra absoliutaus nulio. Man gyvenime labai didelis autoritetas buvo ir liks mano tėtis. Labai gaila, jau 17 metų jo nebėra. Paskutinį kartą, kai buvome susitikę, jis man pasakė: „Vaikeli, gyvenk taip, kad nebūtų sarmata žmogui į akis pažiūrėti.“ Labai išmintingi ir paprasti žodžiai, toks buvo jo gyvenimas. Man didelis autoritetas profesorė Irena Veisaitė, rašytojas Justinas Marcinkevičius, tėvas Antanas Saulaitis, tėvas marijonas Vaclovas Aliulis, žaviuosi Vytauto ir Violetos Toleikių, Prezidento Valdo Adamkaus ir Almos Adamkienės šeimomis, jų veikla ir gyvenimo filosofija. Man labai svarbi mano pirmosios viršininkės ir mokytojos nuomonė, man be galo svarbūs neįgaliųjų, jų tėvų ar globėjų vertinimai.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Mane visada labai įkvepia ir duoda užtaisą gamta. Pirmas žvilgsnis pro langą. Matai, kaip teka saulė, ar krinta snaigės, lyja, ar skleidžiasi pirmas gėlės žiedas. Gamtos alsavimas, buvimas tarp medžių ar prie vandens, klausymas miško ošimo, stebėjimas, kaip dygsta daigelis, skleidžiasi žiedas, sirpsta uoga, noksta obuoliai, uostyti gaivų orą miške po lietaus ir griaustinio, klausyti paukčių orkestro - stebuklai ir nepakartojamas noras vis grįžti ten, arčiau žemės, arčiau žolės, arčiau visų pradmenų. Labai labai mėgstu grybauti. Visai nesbarbu, kiek krepšyje grybų, bet vaikščiodama aš galvoju, svajoju, kalbuosi su savim. Nuo vaikystės turiu savo vietas, kur yra mano medžiai, mano akmenys ir mano ramybės vietos.
Knygas skaitau nuo vaikystės. Patinka istoriniai romanai, labai mėgstu E. M. Remarko, E. Hemingvėjaus knygas, jas vis perskaitau iš naujo. Džeko Keruako „Kelyje“ jaunystėje buvo kiečiausia knyga. E.L.Voinič „Gylys“ ir N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ daugelį metų kurstė mano idealizmą ir tikėjimą, kad į žemę ateis iškentėtas ir atpirktas rojus. Labai mėgstu instrumentinę muziką, patinka romansai, na ir dievinu „The Beatles“, Susi Quatro ir kitus to laiko atlikėjus bei grupes. Moku daug Vladimiro Vysockio dainų ir klausau jų iki šiol, labai labai mėgstu Štrauso valsus.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Šiuolaikinis jaunimas kitoks, nei buvo mūsų karta. Noriu pasakyti, kad nepriklausomybės metų karta yra labai margaspalvė. Didžioji dalis jaunimo yra labai tolerantiški, pripažįsta skirtumus, moka bendrauti, laisvau komunikuoja su įvairiomis žmonių grupėmis, yra labiau pasaulio piliečiai ir atviri. Kita gi grupė labai pragmatiški, materialistai, viską vertina lito, euro ar dolerio kursu. Iki šiol jų supratimas apie atsakomybę, santykius, valstybę, tautiškumą vertinamas per labai konkrečios naudos sau santykį. Jų mažuma, ir jie beveik visi iki šiol nešioja sportinius kostiumus. Kita grupė – jie žino, kad čia jie tik tol, kol baigs privalomus mokslus ir savo ateitį sieja su išsivysčiusiomis valstybėmis. Tenka daug bendrauti su jumis, jaunimu, per savanorių veiklas. Džiaugiuosi matydama daug šviesių ir užsidegusių akių.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Manau, kad informacinės technologijos ir yra pasaulio pabaiga. Taip, labai gerai ir patogu dirbti, lengva bendrauti su visu pasauliu, gali viską padaryti, nuspręsti, nupirkti, apmokėti sąskaitas neišeidamas iš namų. Bet ar pastebėjote, kiek žmonės mažai bendrauja, kalbasi, kiek kaimynai pažįsta vieni kitus, kaip sveikiname su šventėmis? Kai žmogų pakeitė robotai ir kompiuteriai, mes praradome daug darbo vietų, atėmėme galimybes iš tų, kurie negalės ir negali valdyti naujovių. Tai mažai raštingi, sutrikusio intelekto asmenys, neįgalūs žmonės. Anksčiau jie dalyvavo darbo rinkoje ir dirbo mažai kvalifikuotą darbą. Šiandien jų paslaugų nereikia, ir jie eina į socialines tarnybas ieškoti pašalpų. Socialinė atskirtis didėja. Tai globalizacijos pasekmės. Aš galvoju, kad turi būti riba ir susitarimas, kiek ilgai mes leisime galvai tolti nuo kūno. Aš esu socialinio tinklo narė, bet bendrauju minimaliai, tiek kiek reikia dėl darbo. Man mielesni gyvi pokalbiai žvelgiant į akis pašnekovui.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Tai tavo šaknys, tai tavo ainiai, tai tavo senelių ar tėvų sodintas medis, statytas namas, vaikšioti takai.Nesvarbu, kaip žmogus vadinasi (pavardė) –ienė, -aitė, -inis, -as, -ina, - nov, -vič ar kaip kitaip, svarbu, kad žemė ir valstybė jam rūpėtų. Manau, kad mes esame atsakingi už kultūros ir papročių saugojimą, turime laikytis ritualų einančių per amžius iš kartos į kartą, turime atminti mūsų baltų tikėjimą, krikščionybės ypatumus. Lietuvos patriotas nebūtinai turi gyventi Lietuvoje, yra žmonių , kurie garsina kraštą gyvendami toli. Yra daug žmonių, kurie ne lietuvių tautybės, bet sergėja, puoselėja kraštą, kuria čia gerovę, prisideda prie valstybės klestėjimo žymiai daugiau, negu patys lietuviai. Šiais laikais viskas labai susipynę, ir negali spręsti apie žmogų vien iš jo pavardės ar vardo.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Ar pajėgsiu ne tik klausyti, bet ir išgirsti, ką man sako, nenoriu įžeisti, o labiausiai bijau bendravimo netikrumo, slidumo, saldumo.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Iš ankstyvos vaikystės, gal 5-oje klasėje vežė į ekskursiją Vilniuje. Sėdėjome sunkvežimio priekaboje, buvo sudėtos lentos – suolai sėdėti, pakelti bortai. Atrodė, kad važiavome visą amžinybę, atvežė prie Gedimino pilies, ir man taip pasidarė nesaugu tarp didelės minios žmonių. Aš pradėjau verkti, bet man pasakė, kad greitai eisime į cirką, tuomet nurimau. Atmintyje išliko žalias Gedimino pilies kalnas ir daug, daug ponių ir ponų, kalbančių man nesuprantama kalba. Mūsų klasė buvo labai draugiška. Visuomet klasėje buvo prasčiau apsirengusių moksleivių, taip pat dvejetukininkų. Mes, pirmūnai, mūsų buvo 7, nusprendėme „šefuoti“ silpnesnius. Labai griežtai pareiškėme auklėtojai, kad mes sėdėsime pasirinktinai su jais. Auklėtoja labai sutriko ir po ilgų ginčų sutiko su mūsų sprendimu. Nežinau, kodėl mes taip sugalvojome. Aš pasirinkau sėdėti su Danute K. Gal po gerų kelių mėnesių mes labai susidraugavome ir likome draugės iki mokyklos baigimo. Gaila, kad nežinau, kaip klostosi jos gyvenimas šiandien. Girdėjau, kad turi darbą, gražią šeimą.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Pasirinkomo laisve aš tikiu, tik reikia atminti, kad mano laisvė negali riboti tavo laisvės. Taigi reikia labai gerai pamatuoti, jog neįžeistum šalia esančio, ar kad per daug neapribotum savęs. Gamtoje aš matau harmoniją ir grožį. Mes, žmonės, esame gamtos dalis. Ar pastebėjote, ką mes darome? Mes pradėjome kovoti patys prieš save. Dirbtinai tobuliname kūno formas, modifikuojame maistą, augalus, klonuojame gyvūnus...
Ar tai ne pabaigos pradžia? Stengiuosi apie tai negalvoti, nes darosi baisu gyventi. Yra daugybė dalykų, kai priešinamės natūraliai gamtos atrankai , o po to dirbame su rezultatais.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Aš iki šiol naiviai tikiu, kad Gėris nugali Blogį. Aš tikiu, kad yra jėga, ir tas kitas, aukštesnis pasaulis, kuris mus valdo. Esu praktikuojanti katalikė nuo vaikystės. Einu į bažnyčią, turiu savo dvasios Tėvą. Kai mano neįgalus sūnus merdėjo ligoninėje, aš meldžiausi prie reanimacijos skyriaus ir prašiau Aukčiausiojo, kad jis leistų sūnui pagyti, kad vaikas gyventų ir pasižadėjau, jog tarnausiu tokiems kaip mano sūnus. Sūnus liko gyvas. Tikiu stebuklais, tikiu mažais stebuklėliais, branginu kiekvieną minutę, valandą, dieną, džiaugiuosi kiekvienu žmogum, gėle, medžiu, branginu ir vertinu gyvenimą.