Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“.
Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“.
Kiti skaitiniai: 1 Jn 1, 5–2, 2; Ps 124
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Arūnas Peškaitis OFM
Šis baisus vaizdas, šauksmas, garsios dejonės ir aimanos Ramoje, Rachelės rauda ne vieną rašytoją įkvėpė klausti: kurgi yra Dievas, kada žūsta vaikai? Taip pat ir šie nekalti vaikeliai, žuvę todėl, kad jiems teko gyventi tuo laiku, kada gimė Jėzus. Kraujas, ženklinantis Jėzaus gimimą, yra pranašiškas.
Ir šiandien žūsta vaikai, ir šiandien erodai yra tapę bendriniu žudikų vardu, jie žudo ir žudosi patys. Ir šiandien mes klausiame – kurgi Tu, Dieve, ar negirdi Rachelės raudos? Kas gali paguosti jos širdį? Vis dėlto ir šiandien drįstam sakyti – Jis gimė ir pats patyrė kančią, kurią patiriame mes, žiūrėdami į verkiančius ir žūstančius vaikus, klykiančias iš siaubo motinas. Mes drįstame tai sakyti, nes Jėzus nepasitraukė toliau, į nuošalią vietą, Jis negimė ten, kur švaru ir tyra, kur niekas negresia. Jis gimė, kaip girdėjome šiomis dienomis, tvartelyje, ir Jo pirmieji įspūdžiai buvo tamsa ir gyvulių balsai, vėliau – bėgimas į Egiptą. Kokia tai buvo sunki ir pavojinga kelionė, turbūt vienas sudėtingiausių momentų Šventosios Šeimos gyvenime, kai Juozapas turėjo pasiimti dar visai silpnutę motiną ir naujagimį kūdikį bei trauktis į tolimą šalį. Jėzaus gyvenimo pradžia anaiptol nesaldi. Visa tai, kas lydėjo Jo gimimą, galiausiai atsispindėjo Jo likime.
Manau, kad mes, krikščionys, tik todėl galime skelbti Gerąją Naujieną šiame pasaulyje, pilname sumaišties, neapykantos, skausmo, absurdiškų ir nepaaiškinamų mirčių, tik todėl, kad tikime Dievą buvus ir esant su mumis visame tame skausme. Tikime Dievą, kuris buvo bejėgis. Tikime Dievą, kuris buvo kūdikis, kurį nuo pirmos gimimo minutės reikėjo saugoti nuo įvairiausių jam grasinusių gyvenimo aplinkybių. Tai Dievas, kuris su mumis iškentė atstūmimą ir skausmą, kuris ne tik ant kryžiaus prisiėmė mūsų nuodėmes – mūsų nuodėmingumas ir pasaulio sužeistumas jį pasiekė nuo pirmos minutės.
Tik taip galiu pateisinti maldą, misiją ir apeliavimą į Gerąją Naujieną: Dievas yra su mumis. Prisimenu vieno žydų berniuko klausimą, pasiekusį mus iš pakankamai žinomo liudijimo apie Holokaustą, kurį jis ištarė, matydamas pakartus, mirusius, mirštančius ir jau pasmerktus myriop žmones: kur dabar yra Dievas? Ir vienas vienintelis atsakymas: Jis yra čia. Nepaprasta tai ištarti, suvokti. Iš esmės atrodytų net nebeįmanoma, nes berniukas tarsi laidoja savo tikėjimą sakydamas, kad Dievas yra nužudomas, jei taip neteisingai nužudomi bejėgiai žmonės. Kita vertus, prisiminus dar vieną liudijimą – Viktoro Franklio – žmogaus, perėjusio koncentracijos stovyklą, padėjusio atrasti prasmę daugybei kitų, kaip ir jis suluošintų, sulaužytų, tenka konstatuoti – tik pripažinimas, kad prasmė gali būti atrasta pačiame baisume, kad Dievas savo malone vis tik pasiekia giliausiais tamsos gelmes, gali išvesti iš tamsos į šviesą. Mums belieka apsispręsti: ar mes tokį tikėjimą norime rinktis, ar norime tokios, anot D. Bonhoferio, nepigios malonės, ar mes veikiau pasiduosime tamsai. Nesvarbu, kokį pavidalą ji įgautų: ar tai būtų rezignacija, depresija, ar tiesiog atsitvėrimas tariamo saugumo sienomis, bandant linksmintis, puotauti maro metu – vis tiek tai bus tamsa.
Tad ar mes pasiduosime tamsai, ar rinksimės tikėjimą, kuris paliudytas daugybės kartų patirtimi ir Evangelijos žodžiu? Tas klausimas lieka ir šiandien. Nuo šio pasirinkimo mūsų niekas neišvaduos. Jeigu mes pasirinksime sekdami savo širdimi, kuri – tikiu – nuolat gaivinama Šventosios Dvasios, mes iš tikrųjų sulauksime vaisių. Jei šviesos erdvė tamsiame ir kenčiančiame pasaulyje bus bent mažumėlę padidinta per mus ir mūsų pasirinkimą, tai bus visų svarbiausia. Taip, Jėzus buvo išgelbėtas ir kaina buvo labai didelė. Būkime to verti ir pasikliaukime Juo, nes Jis ir tik Jis buvo mūsų gelbėtojas.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
